Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Kybartų PN laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b.l. 8, 12, 27, 34-35) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas gyveno 114 kameroje, kurios plotas 16,49 kv. m, joje gyveno 4 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. rugsėjo 17 d. iki 2016 m. spalio 27 d. pareiškėjas gyveno 114 kameroje, kurios plotas 16,49 kv. m trise, todėl pareiškėjui teko 5,50 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. spalio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas gyveno 101 kameroje, kurios plotas 17,23 kv. m, trise, todėl pareiškėjui teko 5,74 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, kad 114 kameroje beveik visą laiką gyveno keturiese, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, nenurodo, kokie konkretūs asmenys gyveno kartu su pareiškėju, be to, net ir gyvenant 114 kameroje keturiems asmenims 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma pažeista nebūtų. Teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo remtis pareiškėjo nurodyta administracine byla Nr. I-1849-422/2017 (TIS Liteko duomenys), kadangi minėtoje administracinėje byloje buvo vertinamos sąlygos kitose kamerose, nei buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigia, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo šalta, drėgna, netinkamas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, nebuvo sudarytos sąlygos maistui laikyti. Atsakovo atstovas į bylą patektame 2018 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1/8-580 (b.l. 13) nurodo, kad drausmės grupės pastate yra sumontuota mechaninė – elektrinė ištraukiamosios ventiliacijos sistema, be to galima ir natūrali ventiliacija, visose patalpose yra sumontuotas liuminescencinis apšvietimas, užtikrinantis ne mažesnį kaip 200 liuksų apšvietimą, įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas į Kybartų PN administraciją yra kreipęsis dėl grindų, spintelių, stalo, kėdžių remonto, 114 kameros sienų ir gultų nudažymo (b.l. 36-41), tačiau dėl šalčio, drėgmės, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo, sąlygų maistui laikyti nesudarymo pareiškėjas į Kybartų PN administraciją nesikreipė. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus 2 metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos (b.l. 5), dėl to pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo, sąlygų maistui laikyti nesudarymo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų, pareigūnus prisišaukti buvo sunku. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo (b.l. 10), kad pareiškėjas, naudodamasis pareigūnų iškvietimo mygtuku, galėjo iškviesti pareigūnus, informacijos, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukas neveikė, Kybartų PN neturi. Be to, pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusią žalą dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per parą. BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b.l. 10) teigia, kad BVK 103 straipsnyje nurodyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimo tvarką. Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu. Nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę, dienotvarkė skiriasi nuo nuteistųjų, atliekančių bausmę bendrabučio tipo patalpose. Atsakovas nepateikė teismui konkrečių duomenų, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore. Tačiau Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktiką pareiškėjas privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtines žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde apsiribojo tik tuo, jog įvardijo, kad vienai valandai galėjo išeiti į pasivaikščiojimą gryname ore, nedetalizavo, kokiais konkrečiais laikotarpiais (ar kiekvieną dieną, ar tam tikromis dienomis), dėl kokių priežasčių galėjo pasivaikščioti tik vieną valandą, nenurodė, jog kreipėsi dėl netinkamo pasivaikščiojimo organizavimo į atsakovo atstovo administraciją, nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių asmenų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra tikslios, kadangi pareiškėjas skunde teigia, jog visą vertinamąjį laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. buvo kalinamas 114 kameroje, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas taip pat ir 101 kameroje. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti Kybartų PN veiksmu atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyviu duomenų, kad atsakovo atstovas nagrinėjamame kontekste savo veiksmais ar neveikimu butu pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Nenustačius Kybartų PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E.K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.