Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ergo Insurance SE skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ ir S. V. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Ergo Insurance SE, veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (toliau – ir Ergo), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) 621,72 Eur skolą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. liepos 3 d. prie akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ administracijos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ant parkavimo vietoje stovinčio automobilio BMW 320 (toliau – ir Automobilis) stogo užvirto medis ir jį apgadino. Kadangi Automobilis buvo apdraustas pareiškėjo transporto priemonių draudimu, transporto priemonės vairuotojas S. V. pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą, nustatyta, jog transporto priemonės savininkui šio įvykio metu padarytas 621,72 Eur nuostolis. Ergo, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, Automobilį remontavusiam servisui sumokėjo 621,72 Eur, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybė pagal teisės aktų nuostatas yra atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, organizuoja valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, todėl privalėjo užtikrinti, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Šiuo atveju atsakovas pažeidė jam nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją, prašydamas grąžinti išmokėtą draudimo išmokos sumą, tačiau atsakovas jo pretenzijos netenkino.

Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neįvertino patirtų nuostolių, todėl neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų nuostolių dydžio bei realumo. Vertinant Automobiliui galbūt padarytą žalą, atsakovo atstovai nedalyvavo, todėl yra pagrindas kvestionuoti atliktų remonto darbų reikalingumą. Atsakovas pabrėžė, kad įvykio metu Automobilis buvo 7 metų senumo, tačiau iš PVM sąskaitos faktūros matyti, jog pakeistoms Automobilio detalėms nebuvo taikytas procentinis detalių nusidėvėjimas.Automobilio savininkas S. V., būdamas apdairus, rūpestingas, atidus ir protingas žmogus, esant stipriam vėjui turėjo elgtis kitaip, kad būtų išvengta kilsiančios žalos. Pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, o pats žalos atsiradimo faktas nereiškia veiksmų neteisėtumo, todėl atsakovo viešoji atsakomybė negali kilti. Atsakovas pabrėžė, kad jis organizavo valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą tinkamai, jokių teisės aktų nepažeidė, o pareiga tinkamai tvarkyti želdynus, taip pat ir žalą nulėmusį medį, bei taikyti kovos su kenkėjais ir ligomis priemones tenka žemės sklypo bei žalą nulėmusio medžio valdytojui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). Atsakovas teigė neturintis teisės ir pareigos savo nuožiūra šalinti, tvarkyti, nuolat prižiūrėti želdynų ir želdinių, kurie nuosavybės teise priklauso (yra valdomi) kitų asmenų, todėl pareiškėjo nuostolius turėtų atlyginti NŽT.Savivaldybės administracijos teigimu, kiekvieno medžio realus patikrinimas yra sudėtingas procesas, todėl būtų nepagrįsta ir neproporcinga suabsoliutinti savivaldybės pareigą, susijusią su želdinių priežiūra. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintose Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklėse (toliau – ir Apskaitos taisyklės) nustatytas dešimties metų želdynų ir želdinių inventorizavimo terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus. Apskaitos taisyklėse nėra nurodyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nėra detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį.Iki 2013 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje nebuvo gautas nė vienas gyventojų skundas, prašymas, seniūno pranešimas ar kitas kreipimasis dėl sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančių želdinių blogos būklės, galimo pavojaus, keliamų nepatogumų ar kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas išduoti leidimą tokį medį pašalinti. Be to, ginčo medžio šaka nulūžo siaučiant audrai, t. y. esant fore majeure (nenugalima jėga) aplinkybėms, kurių sukeltų padarinių atsakovas negalėjo numatyti ir kontroliuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 str.).Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo skunde yra esminių faktinių aplinkybių neatitikimų. Be to, nėra galimybės tinkamai ir objektyviai nustatyti tikslią žalos atsiradimo vietą, nes nežinoma medžio augimo vieta ir kt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime prašė dėl skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytus argumentus.NŽT paaiškino, kad ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. 246/8698 kv. m šio žemės sklypo patikėjimo teise valdo NŽT, o 8452/8698 kv. m – AB „Lietuvos geležinkeliai“. NŽT, kaip subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, funkcijos neapima pareigos prižiūrėti teritorijoje esančių medžių. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 26 punktą, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas <...> yra viena iš savivaldybės savarankiškųjų funkcijų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.AB „Lietuvos geležinkeliai“ paaiškino, kad medis ant Automobilio užvirto automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje šalia AB „Lietuvos geležinkeliai“ administracijos pastato. Nors žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikėjimo teise priklauso NŽT ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, tačiau iš sklypo plano aiškiai matyti, kad šio sklypo ribos sutampa tik su AB „Lietuvos geležinkeliai“ administracijos pastatu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo Ergo skundą tenkino – priteisė jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 621,72 Eur turtinės žalos bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas nustatė, kad 2013 m. liepos 3 d. prie AB „Lietuvos geležinkeliai“ administracijos pastato ant parkavimo vietoje stovinčio Automobilio užvirto medis. Įvykio metu automobilis buvo apgadintas, iškviesti policijos pareigūnai, kurie, apžiūrėję Automobilį, nuotraukose užfiksavo sugadinimus. Automobilis buvo draustas ERGO Insurance SE transporto priemonių kasko draudimu. Pareiškėjas sumokėjo UAB „Vipauto“ 2 146,69 Lt draudimo išmoką už Automobilio remontą.Teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valdžios institucijos neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.Teismas pabrėžė, kad iš byloje esančių schemų matyti, jog nuvirtęs medis augo ne žemės sklype, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, o greta jo. Kita vertus, byloje nėra ginčo, jog medis augo ne privačioje, bet valstybinėje žemėje, kurią patikėjimo teise valdo NŽT.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, VSĮ 6 straipsnio 26 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 18 straipsnio 2 dalimi, teismas padarė išvadą, kad savivaldybės turi pareigą vykdyti želdynų ir želdinių stebėseną, inter alia (be kita ko) siekdamos nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Pagal Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 (toliau – ir Priežiūros taisyklės), 3 ir 44 punktus savivaldybėms tenka pareiga patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti. Taigi, teismo įsitikinimu, Savivaldybės administracija, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad valstybinėje žemėje augęs medis, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Teismas pabrėžė, kad medis nuvirto liepos mėnesį, tačiau iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog medis buvo be lapų, nudžiūvęs.Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad žalos kilimą medžiui užvirtus ant Automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar gamtos reiškiniai, o ne atsakovo veiksmai – netinkama medžio priežiūra. Atsakovo atstovo teismo posėdžio metu pateiktoje Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba) 2016 m. kovo 31 d. pažymoje nurodomi duomenys apie hidrometeorologines sąlygas Vilniuje 2013 m. liepos 4 d., tuo tarpu medis ant Automobilio nuvirto 2013 m. liepos 3 d. Tačiau net jei būtų galima remtis atsakovo 2013 m. gruodžio 13 d. rašte, adresuotame pareiškėjui, nurodyta aplinkybe, jog 2013 m. liepos 3 d. vėjo greitis siekė 13 m/s, tai vis tiek nesudarytų pagrindo pripažinti force majeure situacijos, kadangi esant tokio stiprumo vėjui pagal empirinę vėjo intensyvumo – tarptautinę Boforto skalę, juda didelės šakos, tačiau pagal šią skalę medžiai lūžta tik vėjo greičiui esant 24,5–28,4 m/s. Šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2013 m. liepos 3 d. būtų lūžę ar išrauti kiti medžiai, ar kad vėjo stiprumas buvo 24,5–28,4 m/s arba didesnis.Remdamasis išdėstytais motyvais teismas sprendė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Bylos duomenimis, medis buvo nudžiūvęs ir nuvirto pats, neveikiamas tokios vėjo jėgos, kuri galėtų nuversti sveikus medžius, kitų asmenų veiklos nuverčiant medį taip pat nenustatyta.Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino turtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas nurodė, kad nuostolių realumą patvirtina transporto priemonės apžiūros-defektų aktas, kuriame užfiksuota, kad Automobiliui apgadintas stogas ir stogo bagažinės laikikliai, UAB „Vipauto“ remonto sąmata ir PVM sąskaita faktūra, vietinio mokėjimo nurodymas 2 146,69 Lt sumai. Teismas pabrėžė, jog nors UAB „Vipauto“ pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje buvo nurodyta 2 740,21 Lt suma, pareiškėjas ją sumažino 593,52 Lt, kurie sudaro nesuderintus kaštus už stogo bagažinės laikiklių dažymą bei draudimo sutartyje numatytą išskaitą. Teismas kritiškai įvertino atsakovo teiginius dėl keičiamų detalių nusidėvėjimo, nes Automobilio remontuoti buvo panaudota dėvėta detalė.Nustatęs, kad tarp neteisėto Savivaldybės administracijos neveikimo ir Automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 621,72 Eur turtinei žalai atlyginti.

III.

Atsakovas Savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:Atsakovas tinkamai vykdo savo pareigas, susijusias su želdynų ir želdinių priežiūra.Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad numatomi atlikti remonto darbai Automobiliui buvo būtini. Pakeistoms Automobilio detalėms nebuvo taikytas procentinis detalių nusidėvėjimas.Žalos dydis buvo nustatytas subjektyviai, nesudarius galimybės atsakovui realiai įvertinti kilusią žalą ir jos dydį.Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra atsakinga už 401 km² ploto teritoriją ir turimais žmogiškaisiais ištekliais (7 specialistai) realiai negali patikrinti kiekvieną medį. Siekdama efektyviau įgyvendinti turimas teises bei priskirtas pareigas, ji nuo 2008 m. atlieka planinę medžių inventorizaciją savo teritorijoje.Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2013 m. gruodžio 9 d. pažymoje nurodyta, kad didžiausias vėjo greitis 2013 m. liepos 3 d. buvo 13 m/s, o tai pagal tarptautinę Boforto skalę prilyginama stipriam vėjui, todėl yra pagrindas netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės arba nuo jos atleisti.Teismas negalėjo daryti išvados, kad ginčo medis buvo be lapų, nudžiūvęs, nes nudžiūvimo faktą ir nuvirtimo aplinkybes gali nustatyti tik šios srities specialistai, pasitelkdami specialias priemones ir metodus.Transporto priemonės apžiūros protokolas buvo surašytas ne įvykio vietoje, o ją nugabenus į remonto paslaugas teikiančią įmonę.Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. liepos 3 d. pūtė stiprus vėjas, nukentėjusysis, palikdamas Automobilį nesaugiu atstumu nuo medžio, turėjo numatyti, kad medis dėl vėjo gali nugriūti ir, elgdamasis kaip rūpestingas ir atsakingas asmuo, nepalikti Automobilio tokioje vietoje.

Pareiškėjas Ergo atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas pažymi, kad nors kiekvieno medžio realus patikrinimas yra sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės nustatymo ir tokia pareiga turi būti vykdoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012).Savivaldybės teritorijos gyventojai turi teisę tikėtis, kad želdiniai, taip pat ir medžiai, nekelia pavojaus jų sveikatai, gyvybei ir turtui.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinė byla Nr. 3K-3-730/2002) yra pasisakęs, jog atsakovo nesutikimas su žalos dydžiu, savaime nėra pagrindas nesivadovauti ieškovo pateiktais įrodymais. Todėl Savivaldybės administracijai nesutinkant su pareiškėjo pateiktais duomenimis, ji turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis. Šiuo atveju atsakovas nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų ar specialistų išvadų dėl žalos dydžio, netinkamo sąsajumo su įvykiu, o remiasi vien bendro pobūdžio abejonėmis.

Tretieji suinteresuoti asmenys NŽT ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimuose prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas CK 6.1015 straipsnio pagrindu reikalauja priteisti turtinę žalą, kurią jis patyrė atlygindamas draudėjo S. V. turėtus nuostolius, kai 2013 m. liepos 3 d. ant automobilio BMW 320, pastatyto stovėjimo vietoje ties pastatu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, užvirto medis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino visiškai.Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialiųjų ir proceso teisės normų taikymu, teigia, kad jam nepagrįstai perkeliama atsakomybė dėl Automobilio apgadinimo.Teisėjų kolegija, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinusi skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jiems pritaria. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo ir atsakovo atsiliepimo argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su būtinų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti buvimu, pagrįstumu: teisės aktai – Vietos savivaldos įstatymas, Želdynų įstatymas, CK ir Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45, nenustato savivaldybei pareigos prižiūrėti ir tvarkyti visus želdynus ir želdinius, esančius jos teritorijoje, nepriklausomai nuo žemės, kurioje jie yra, nuosavybės formos ar valdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėta, kad savivaldybė atsakinga tik už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-360/2013). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visumą, priėjo pagrįstų išvadų, kad Savivaldybės administracija, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo vietoje ((duomenys neskelbtini), Vilnius), t. y. ne privačioje teritorijoje, augantys medžiai, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui, tačiau atitinkamų priemonių nesiėmė.Atmestini atsakovo apeliacinio skundo teiginiai dėl Automobilio remonto išlaidų pagrįstumo ir priežastinio ryšio su 2013 m. liepos 3 d. įvykiu: Automobilio apgadinimo nuvirtus medžiui faktas 2013 m. liepos 3 d. buvo užregistruotas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariato pareigūnų, užfiksuotas nuotraukose, transporto priemonės apžiūros-defektų akte. Automobilio remonto sąmata ir joje aprašyta remonto darbų apimtis bei įkainiai abejonių taip pat nekelia. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pateikti argumentus, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu dėl to, kad neteisingai buvo nustatytos ir įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas) ir išnagrinėtas skunde suformuluotas reikalavimas (skundo dalykas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas deklaratyviai nurodo, kad atlikti Automobilio remonto darbai nebuvo būtini, transporto priemonės vairuotojas nesielgė pakankamai rūpestingai ir apdairiai, o teismui galbūt pritrūko tam tikrų tikrovės reiškinių pažinimo patirties. Taigi iš esmės atsakovas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir laikosi pozicijos, kad pareiškėjo skundas neturėjo būti tenkinamas, tačiau konkrečių, pirmiau įvardytas aplinkybes paneigiančių, faktinių duomenų pats nepateikia.Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, numatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose, atitinkantį sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.