- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-468-593/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07702-2023-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis, Lina Lesinskienė
- Nuteistasis
- I. V.
- Nukentėjusysis
- S. Z.
- Advokatai
- Jurgita Jablonskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Lesinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant: 1) bausmės vykdymo metu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) bausmės vykdymo metu uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas; 3) per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje;
I. V., vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 eurų) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš I. V. nukentėjusiajam S. Z. (S. Z.) priteista 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš I. V. valstybės naudai priteistos 904,62 Eur dydžio garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už nukentėjusiajam teiktą pagalbą procese.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. I. V. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. vasario 28 d., apie 21 val., viešbučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,16 prom. girtumas), žodinio konflikto metu, ne mažiau kaip vieną kartą šakute dūrė nukentėjusiajam S. Z. į kairį petį bei dešinėje rankoje laikomu peiliu dūrė ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam S. Z. į kairę ranką, taip sukeldamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį keturiomis durtinėmis žaizdelėmis kairiame žaste, pjautine žaizda kairiame dilbyje, poodinė kraujosruva kairiame žaste ir dilbyje.
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo I. V. gynėja advokatė Jurgita Jablonskienė prašo baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti nepriklausomą specialistą G. A. C.; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nuteistojo atžvilgiu nutraukti nepadarius nusikalstamos veikos; netenkinus prašymo nutraukti baudžiamąją bylą – iš nuosprendžio pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio; Sumažinti paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės dydį; Pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo, arba netenkinant civilinio ieškinio, arba sumažinant priteistą sumą; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Skunde gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, argumentuojant, jog pirmosios instancijos teismas šališkai vertino nukentėjusiojo S. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Skunde pabrėžiama, jog Kauno apylinkės teismas nevertino apelianto argumentų, jog jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, jog yra nukentėjusiojo neteisėtai apkaltintas, jog nukentėjęs asmuo siekia tokiais kaltinimais gauti sau finansinės naudos, jog be nukentėjusiojo parodymų apelianto kaltės neįrodo jokia kita baudžiamosios bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi išskirtinai nukentėjusiojo parodymais, skundžiamame nuosprendyje nors ir pabrėžiant nukentėjusio asmens provokuojantį elgesį, dėl kurio ir kilo konfliktas, tačiau šių įrodymų nevertinant kartu su kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog nepriklausomas ekspertas G. A. C. savo ekspertizėje neatmeta galimybės, jog nukentėjusysis galėjo pats save susižaloti, tačiau pirmosios instancijos teismas tokių argumentų nevertino.
2.2. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė parodymų vertinimo taisykles. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo S. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skyrėsi nuo teisme duotų parodymų, o būtent ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, jog visas konfliktas kilo prie valgomojo stalo, tačiau vėlesniuose parodymuose nukentėjusysis pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog supyko ant apelianto, jog pastarasis suvalgė nukentėjusiojo iškeptas bulves ir pats siūlė apeliantui eiti į lauką išsiaiškinti santykių. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog vėlesniuose parodymuose nuketėjusysis nurodė, jog gynybai nuo peilio pasiėmė puoduką, kas, advokatės nuomone, yra nelogiška. Be jau minėtų netikslumų, gynėja atkreipia dėmesį į tai, jog: liko neaiški tiksli peilio radimo vieta po konflikto; liko neaišku ar virtuvės kėdė buvo mėtoma po kambarį ar buvo pastatyti kaip skiriamasis objektas tarp nukentėjusiojo ir apelianto; liko neaiškios kėdės charakteristikos – ar ji buvo medinė, geležinė ar plieninė; liko neišaiškintas nuketėjusiojo elgesys, o būtent dėl kokių priežasčių jis pas administratorę nuėjo tik po 25–30 minučių, tačiau iš karto nekvietė policijos; liko neišaiškinta nukentėjusiojo veiksmai, ar jis metė bulvių maišą į apelianto veidą, ar vis dėl to neatliko jokių veiksmų apelianto atžvilgiu; liko neaišku dėl kokių priežasčių šakutės ir peilio panaudojimo epizodų nematė kiti kambaryje buvę liudytojai.
2.3. Skunde nesutinkama su tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2023 m. kovo 1 d. medicininiu dokumentu išrašu / siuntimu (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Pabrėžiama, kad šiuose medicininiuose dokumentuose nėra pasisakoma apie apelianto kaltę ir jose nėra net nurodomos jokios sąsajos su nusikalstamą veiką tariamai padariusiu asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl tokių aplinkybių nepasisakė.
2.4. Skunde kritikuojama pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Nepriklausomo teismo medicinos eksperto G. A. C. konsultacinės išvados Nr. (duomenys neskelbtini). Argumentuojama, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas teisės į gynybos ir rungimosi principus, neleido gynybai užduoti klausimus nepriklausomam teismo medicinos ekspertui G. A. C., kuomet pastarasis buvo apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialių medicinos žinių, pasisakydamas apie byloje surinktus medicininius dokumentus buvo subjektyvus ir darė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, kas, gynėjos nuomone, daro nuosprendį neteisėtu. Gynėjos teigimu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuoti kūno sužalojimai prieštarauja Nepriklausomo teismo medicinos eksperto G. A. C. konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2023 m. kovo 1 d. medicininių dokumentų išraše / (duomenys neskelbtini) nustatytiems sužalojimams. Dėl šios priežasties, gynėjos nuomone, negalima vadovautis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatant apelianto kaltę.
2.5. Skunde nesutinkama, jog nustatant apelianto kaltę būtų vadovaujamasi teisme apklaustu teismo medicinos ekspertu D. B., kuris surašė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Gynybos teigimu, ekspertas pats sau prieštaravo teismo posėdyje, nurodydamas, jog nors kūno sužalojimai ir galėjo būti padaryti paties nukentėjusiojo rankomis pasiekiamoje zonoje, tačiau neargumentuotai atmetė galimybę, jog pats nukentėjęs asmuo galėjo save susižaloti. Pabrėžiama, jog teismo medicinos ekspertas pats neapžiūrėjo padarytų sužalojimų, o tik vadovavosi pateiktais medicinos dokumentais, dėl ko skunde prašoma eksperto duotus parodymus laikyti eksperto nuomone ir nesivadovauti nustatinėjant apelianto kaltę, atsižvelgiant į tai, jog pats ekspertas neapžiūrėjo padarytų kūno sužalojimų, kad teismo posėdžio metu nesugebėjo argumentuoti, kuo remiantis buvo nustatyta, jog buvo padarytos žaizdelės, o ne nubrozdinimai, o taip pat teismo posėdžio metu ekspertas neatsakė į gynybos klausimus, susijusius su šakutės sukeltais sužalojimais, žaizdų padarymo laiku, pačių sužalojimų aplinkybėmis ir kitais gynybos užduotais klausimais. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertas apklausos metu nenurodė, ar būtent apeliantas sukėlė sužalojimus. Dėl šių priežasčių, gynėjos nuomone, nagrinėjamu atveju negalima vadovautis eksperto D. B. parodymais nustatinėjant apelianto kaltę.
2.6. Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, nesivadovavo apelianto I. V. parodymais apie provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus, iš anksto turėjo nusistatymą nuteisti apeliantą ir ieškojo prieštaravimų jo parodymuose. Argumentuojama, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apelianto parodymai buvo nuoseklūs, tačiau dėl vertimo klaidos ikiteisminio tyrimo metu buvo netinkamai išversta, jog smūgiai buvo suduoti į klubus. Pirmosios instancijos teismas nesistengė išsiaiškinti tiesos ir skundžiamame nuosprendyje nepašalino minėtos vertimo klaidos. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė visų nuteistąjį teigiamai charakterizuojančių duomenų, sprendžiant dėl apelianto nesikreipimo į policijos ir greitosios pagalbos tarnybas, neatsižvelgė į ginčo dalyvių gimtosios šalies kultūros ir darbo pobūdžius, dėl išankstinio nusistatymo vertino tariamus parodymų prieštaravimus, kas, gynėjos nuomone, taip pat sudaro pagrindą naikinti skundžiamą procesinį sprendimą.
2.7. Gynėjos teigimu, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė Kauno apylinkės teismas, apelianto kaltės neįrodo liudytojų P. N. (P. N.), J. K. (Y. K.), J. A. ir S. G. A. parodymai. Nors liudytojai P. N. ir J. K. ir matė tarp apelianto bei nukentėjusiojo įvykusį konfliktą, o taip pat vėliau kraujuojančią nukentėjusiojo ranką, tačiau nei vienas iš patalpoje buvusių liudytojų nematė sužalojimų peiliu bei šakute fakto, o taip pat nematė, kas sužalojo nukentėjusiojo ranką. Pabrėžiama, kad J. A. matė nukentėjusiojo sužalotą ranką ir duodama parodymus teisme teigė, jog nukentėjusysis jai nurodė, kad sužalojimus sukėlė vienas iš patalpoje buvusių asmenų, tačiau nukentėjusysis nenurodė kuris tiksliai asmuo sukėlė sužalojimus. Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas dėl išankstinio nusistatymo atsisakė vertinti liudytojo G. S. A. parodymus, kuriuose liudytojas nurodė, jog matė kaip balkone stovėjo nukentėjusysis S. Z. su peiliu rankose, kas, gynėjos teigimu, įrodo apelianto nekaltumą.
2.8. Policijos pareigūnų tarnybinis pranešimas, kuris, gynėjos teigimu, negali būti pripažintas rašytiniu įrodymu, kadangi jis yra policijos pareigūnų vidaus susirašinėjimo dokumentas, skirtas pranešti vadovui apie rašančiojo asmens atliktus veiksmus, tačiau šiame dokumente nėra fiksuojami įrodymai. Skunde teigiama, jog nei minėtas tarnybinis pranešimas, nei likusieji rašytiniai įrodymai (2023 m. kovo 3 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir vaizdo įrašų apžiūra) nepatvirtina I. V. kaltės įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
2.9. Pažymima, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta apelianto tyčia padaryti nusikalstamą veiką (negalima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis), nenustatyta apelianto kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nenustatyta BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtis, o būtent, kokie buvo atlikti neteisėti I. V. veiksmai, kokie bylos duomenys patvirtina I. V. veiksmus ir tyčią sužaloti nukentėjusįjį. Taip pat pabrėžiama, jog nagrinėjamu atveju nenustačius apelianto kaltės, turi būti vadovaujamasi in dubio pro reo (liet. visi neaiškumai turi būti traktuojami kaltinamojo naudai) principu ir turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Nagrinėjamoje byloje pati įvykio situacija išlieka iki galo neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių. Tokią situaciją Kauno apylinkės teismas interpretavo apelianto nenaudai, taip perkeldamas gynybai nekaltumo įrodinėjimo naštą, kas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (žr. pvz. kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443/2011). Argumentuojama, kad Kauno apylinkės teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, o taip pat pažeidė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1, 2, 3 dalių reikalavimus, kurie, gynėjos teigimu, yra laikomi esminiais, užkirtusiais kelią tinkamam bylos išnagrinėjimui.
2.10. Netenkinus prašymo dėl nuosprendžio panaikinimo, prašoma: iš nuosprendžio pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog apeliantas nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs, argumentuojant, jog apelianto neblaivumo neįrodo jokie baudžiamojoje byloje surinkti rašytiniai įrodymai; atsižvelgiant į apeliantą teigiamai charakterizuojančius duomenis ir nukentėjusiojo asmens provokuojantį elgesį, prašoma sumažinti paskirtą bausmę ir arba neskirti baudžiamosios poveikio priemonės, arba ją sumažinti; atsižvelgiant į prastą apelianto turtinę padėtį (yra užsienietis, vienas dirba ir išlaiko šeimą), o taip pat kitas bylos aplinkybes (konfliktas kilo dėl provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio, advokatas buvo reikalingas tik civilinio ieškinio surašymui) prašo nepriteisti 904,62 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
2.11. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes apie nukentėjusiojo asmens nedarbingumo laikotarpį ir patirtus išgyvenimus paneigia byloje surinkta rašytinė medžiaga, o būtent medicinos dokumentų išrašai. Nurodoma, jog vaistų vartojimas nebuvo nustatytas jo medicinos kortelėje, nors antibiotikų vartojimas Lietuvos Respublikoje yra galimas tik su gydytojo receptu, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo išrašytas, o nukentėjusiojo grįžimą į darbą įrodo paties nukentėjusiojo parodymai, jog po minėto konflikto grįžo dirbti ir už 1,5 mėnesio jis pats rašė prašymą dėl išėjimo iš darbo. Nuteistojo gynėjos teigimu, nukentėjusiojo išėjimas iš darbo niekaip nėra susijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu. Taip pat skunde teigiama, kad pats nukentėjusysis nurodė, jog naudojasi abiem rankomis, kas, gynėjos vertinimu, įrodo, kad patirti sužalojimai negalėjo taip pasunkinti jo kasdienio gyvenimo, jog tai būtų galima įvertinti 3 000 Eur neturtine žala, kaip tai nurodyta ieškinyje, arba 1 200 Eur neturtine žala, kaip tai nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Pabrėžiama, jog skundžiamo nuosprendžio 50-toje pastraipoje nurodyta teismų praktika yra susijusi su lūžiais, kurie yra sunkesnė pasekmė negu nagrinėjama šioje baudžiamojoje byloje, o panašaus pobūdžio bylose neturtinės žalos dydis nesiekia 1 000 Eur, o būtent bylose buvo priteisti šios sumos žalos atlyginimui: 2K-272-648/2015 – 434 Eur; 2K-35/2014 – 579 Eur; 2K-522/2013 – 579 Eur; 1A-170-988/2022 – 500 Eur; 2K-316-222/2016 – 100 Eur. Dėl šių priežasčių, gynėjos nuomone, civilinis ieškinys turi būti arba netenkinamas, arba mažinama priteista suma.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis I. V. prašė jį išteisinti arba sumažinti paskirtą bausmę, jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė nuteistąjį išteisinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis (nutartis) yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo apibrėžtose ribose, daro išvadą, kad nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos, pirmosios instancijos teismas nešališkai įvertino visus byloje surinktus duomenis, teismo padarytos išvados neprasilenkia su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teismų praktika, taip pat nenustatyta esminių BPK pažeidimų.
5. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), taip pat į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Nagrinėjamu atveju I. V. inkriminuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė tyčiniu dūriu šakute nukentėjusiajam S. Z. į kairį petį bei dūriu peiliu vieną kartą nukentėjusiajam į kairę ranką, taip sukeliant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį keturiomis durtinėmis žaizdelėmis kairiame žaste, pjautine žaizda kairiame dilbyje, poodine kraujosruva kairiame žaste ir dilbyje.
6. Apelianto gynėjos teigimu, bylos medžiagoje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jos ginamojo kaltę. Nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, be to, iš karto po įvykio nei į policiją, nei į medikus jis nesikreipė. Smurtinių I. V. veiksmų kartu buvę asmenys nematė, o kitų objektyvių duomenų, jog nukentėjusįjį sužalojo būtent nuteistasis byloje nėra. Specialistų išvadose taip pat nėra jokių duomenų, jog sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti nuteistojo, o ne jo paties veiksmais, kadangi konsultacinę išvadą davęs nepriklausomas ekspertas G. A. C. nurodė, jog sužalojimų vieta kūne tokią išvadą daryti leidžia. Tokiam aplinkybių vertinimui teisėjų kolegija nepritaria dėl toliau šioje nutartyje aptariamų motyvų.
7. Byloje nėra ginčo dėl to, jog incidentas įvyko 2023 m. vasario 28 d., vakare apie 21 val., viešbučio, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, kuomet tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo (kurie abu buvo neblaivūs) vyko abipusis apsistumdymas, konfliktuojant dėl suvalgytų bulvių, nukentėjusiajam reikalaujant nuteistojo vėl jų iškepti. Tačiau toliau nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai skiriasi. Nuteistasis nurodė, jog po to, kai jis atsisakė gaminti maistą, nukentėjusysis S. Z. sudavė jam kumščiu į kairę veido sritį, po to sudavė kėde į kairįjį klubą, dėl ko gindamasis jis sudavė S. Z. į nosies sritį. S. Z. supyko, elgėsi neadekvačiai, išėjo į koridorių ir po kelių minučių sugrįžo laikydamasis už kairės rankos, iš kurios bėgo kraujas, t. y. nuteistasis neigė, jog nukentėjusiajam padarė kokius nors sužalojimus, teigė nežinantis, iš kur kambaryje atsirado kraujas. Nurodė, jog ne jis S. Z., o pastarasis jam padarė sužalojamus. S. Z. įvykių eigą nurodė kitaip – jis teigė, jog nuteistajam atsisakius kepti bulves, įvyko žodinis konfliktas, jokių muštynių nebuvo ir tuomet I. V. šakute įdūrė į petį. Nuteistajam paėmus peilį, nukentėjusysis norėdamas nuo jo apsiginti paėmė kėdę, tačiau su ja nepuolė ir nesudavė. P. N. juos išskyrus, nukentėjusysis, toliau reikalavimo iškepti bulvių, metė bulvių paketą į nuteistąjį ir tuomet pastarasis peiliu dūrė, pataikydamas į kairę ranką – dilbį.
8. Analogiškai įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 38–39), o būtent, kad būnant viešbučio kambaryje keturiems asmenims (jam, nuteistajam, P. N. ir Y. K.) tarp jo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas dėl iškeptų bulvių, po ko sekė nuteistojo veiksmai, kuriais buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata: dūris šakute, o po to – peiliu. Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir viešbučio registratorei (liudytojai J. A. – kad peiliu sužalojo kartu kambaryje gyvenantis kitas asmuo), atvykusiems policijos pareigūnams bei Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus medikams. Skundo teiginiai, jog nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, nurodant, jog jis skirtingai nurodė įvykio vietą, taip pat nelogišką gynimosi nuo peilio priemonę – puoduką, nesudaro pagrindo laikyti parodymų nepatikimais ir jais nesiremti, kadangi tai esminės reikšmės sprendžiant dėl sužalojimo fakto neturi.
9. Šioje vietoje pažymėtina, jog nukentėjusiojo naudotos kėdės charakteristikos (medinė, metalinė ar plastmasinė) ir kėdės pastatymo kampas – taip pat neturi reikšmės, kadangi skunde minimos kėdės savybės nėra reikšmingos nustatant padaryto kūno sužalojimo aplinkybes. Be to, iš įvykio vietoje darytų foto nuotraukų matyti, jog kėdės įvykio vietoje yra baltos, plastikinės.
10. Nenustačius nukentėjusiojo parodymuose esminių neatitikimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais rėmėsi, be to, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų turėjęs pagrindą apkalbėti I. V. nepagrįstai jį apkaltindamas. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad nukentėjusiojo parodymus dėl įvykio eigos patvirtina ir liudytojos J. A. parodymai, specialisto išvada, teismo medicinos eksperto D. B. paaiškinimai teisme, 2023 m. kovo 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, viešbučio, kuriame įvyko nagrinėjamas įvykis, koridoriaus vaizdo stebėjimo kameros vaizdo įrašas. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusysis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą.
11. Tai, jog nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės sutampa su teismo medicinos ekspertų nustatytu sužalojimų padarymo mechanizmu, taip pat leidžia atmesti skundo argumentą apie pirmosios instancijos teismo neteisingai įvertintus nukentėjusiojo parodymus.
12. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad žaizdelės žaste padarytos aštriu, duriančių savybių turinčiu daiktu, kuriame duriantys paviršiai dėstosi vienoje linijoje, tarp savęs vienodais tarpais, labiausiai tikėtina, užduotyje ir tiriamojo minima šakute, o pjautinė žaizda dilbyje su aplinkine poodine kraujosruva padaryta aštriu, pjaunančių savybių turinčiu daiktu, kurio savybių pagal turimus duomenis patikslinti negalima; duomenų, prieštaraujančių užduotyje ir tiriamojo nurodytam traumos laikui ir nurodytoms traumos aplinkybėms, nėra. Konsultacinėje išvadoje nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai, jų padarymo laikas ir mechanizmas iš esmės neprieštarauja specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini). Nors Konsultacinėje išvadoje teigiama, jog negalima nustatyti žalojančio įrankio, palikusio keturis pažeidimus nukentėjusiojo odoje, tačiau tai nepaneigia teismo med. eksperto D. B. išvados ir parodymų apie sužalojimą šakute, tokį sužalojimo būdą patvirtina ir kita bylos medžiaga.
13. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, posėdžio metu buvo apklaustas Konsultacinę išvadą pateikęs ekspertas G. A. C., kuris išsamiai paaiškino skirtumus tarp žaizdos ir įdrėskimo, nurodydamas, jog neįmanoma iš šašų nustatyti, kokio tai pobūdžio sužalojimas, todėl vadino juos odos pažeidimais ir patvirtino, jog tai sužalojimo laipsniui reikšmės neturi.
14. Nors dėl sužalojimų padarymo laiko ekspertas paaiškino, jog pažeidimai žaste galėjo būti padaryti ir anksčiau, nurodydamas, jog GMP kvietimo kortelėje bei Kauno klinikų dokumentuose nėra duomenų apie žasto pažeidimus, tačiau tai, kolegijos įsitikinimu, nesudaro pagrindo spręsti, jog sužalojimas nebuvo padarytas aptariamo įvykio metu, kadangi, kaip jau buvo minėta, nesiremti nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes pagrindo nėra.
15. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad Kauno apylinkės teismo teisėja, konstatuodama, jog nukentėjusysis negalėjo susižaloti pats, tokią išvadą padarė nepagrįstai, neturėdama tam medicininių žinių.
16. Nors iš tiesų konsultacinėje išvadoje nurodyta, jog sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats, tačiau išvadą davęs ekspertas G. A. C. teismo posėdžio metu paaiškino, jog taip sprendė remdamasis tik tuo, jog nukentėjusysis buvo įgalus, judantis asmuo, o kategoriška išvada, jog asmuo negali savęs sužaloti duodama tik tuomet, kai dėl susirgimų žmogus negali judėti, pvz. yra paralyžiuotas arba kitaip suvaržyta jo judėjimo laisvė tam tikromis aplinkybėmis (pvz. uždėti antrankiai ir pan.). Iš esmės analogiškai paaiškino ir teismo ekspertas D. B. teismo posėdyje nurodęs, kad pačiam pasidaryti tokius sužalojimus teoriškai įmanoma, tačiau tuo pačiu pažymėjo, jog teismo medicininiu požiūriu sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui, savęs žalojimo būdingumą paneigia sužalojimo sritis: viršutinio žasto sritis, dilbio nugarinis paviršius. Taigi, bylos medžiaga, tame tarpe ir nuosekliais nukentėjusiojo parodymais paneigta nuteistojo gynybos versija, kad nukentėjusysis susižalojo pats ir tuo remiantis atmetami tokie apeliacinio skundo argumentai.
17. Apeliaciniame skunde keliama versija dėl nukentėjusiojo savęs sužalojimo paneigia ir vaizdo medžiaga (daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 117–121), iš kurios matyti, jog, nukentėjusysis nebėgiojo iš kambario, kaip teigia nuteistasis, o tiesiog iš kambario išėjo jau būdamas sužalota ranka, iš kurios akivaizdžiai bėgo kraujas, nuėjo iki registratūros, paprašė pagalbos ir laukė nedemonstruodamas jokio agresyvumo, kraujo dėmių aptikimas viešbučio kambaryje, o ne balkone (kur, pasak nuteistojo nukentėjusysis save ir susižalojo).
18. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais buvo atmesti liudytojo S. G. A. parodymai. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, minėto liudytojo parodymai, jog būdamas išėjęs į lauką pasiimti nukritusių batų pamatė balkone save besižalojantį nukentėjusįjį, prieštarauja logikai, kadangi minimam įvykiui įvykus žiemą, mažai tikėtina, jog batus būtų ketinta išdžiovinti lauke, be to abejonių kelia liudytojo fizinės galimybės tamsiu paros metu iš lauko įžvelgti ir atskirti nukentėjusiojo veiksmus antro aukšto balkone. Be to, kiti du viešbučio kambaryje buvę liudytojai (Y. K. ir P. N.) nematė, jog S. Z. būtų buvęs balkone. Be to, nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada vertinant nuteistojo elgesį iš karto po įvykio, kuomet jis rinko daiktus, plovė grindis, ėjo į balkoną, kas sudaro pagrindą spręsti, jog pats nuteistasis nusikaltimo įrankį (peilį) padėjo balkone taip slėpdamas nusikalstamos veikos pėdsakus.
19. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas vertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, įvertindamas ne vien tik nukentėjusiojo parodymus, tačiau ir duomenis, kuriais šie parodymai patvirtinti bei atmesdamas nuteistojo parodymus, išsamiai įvertinęs ir išdėstęs nuosprendyje duomenis, kurie šiuos parodymus paneigia, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje, ir jog tai padarė būtent nuteistasis I. V..
20. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas nevertino, jog nukentėjusysis dėl pagalbos jam suteikimo kreipėsi tik praėjus 25–30 minučių. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog tarp nuteistojo I. V. ir nukentėjusiojo S. Z. įvyko dvi konfliktinės situacijos: pirmoji, kurios metu panaudojant šakutę buvo padarytos durtinės žaizdelės, ir antras, kurio metu sužalojimas buvo padarytas panaudojant peilį. Tiek nukentėjusiojo, tiek viešbučio kambaryje buvusių liudytojų J. K. ir P. N. parodymai patvirtina, jog būtent po sužalojimo peiliu, nukentėjusysis nieko nelaukdamas nuėjo iki registratūros dėl pagalbos suteikimo. Spręsti, jog nukentėjusysis turėjo kreiptis pagalbos dėl dūrio šakute, nėra jokio pagrindo, nes, kaip matyti tiek iš teismo medicinos specialisto tiek iš Konsultacinės išvados, šis sužalojimas buvo pakankamai nereikšmingas ir medikų ar kitų asmenų pagalbos nereikalavo.
21. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo gynėja, pirmosios instancijos teismas, tiek spręsdamas dėl nuteistojo kaltės įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tiek parinkdamas bausmės dydį atsižvelgė į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu neatsižvelgus į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys baudžiamosios bylos duomenims.
22. Nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ir neapklausė nepriklausomo eksperto G. A. C., tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, savaime nedaro pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu, ypač atsižvelgiant į tai, jog šis ekspertas buvo apklaustas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tačiau jo apklausos metu gauti duomenys esminės įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms neturi.
23. Skundo teiginiai, jog kiti buvę asmenys nematė sužalojimo, taip pat nesudaro pagrindo nuosprendyje išdėstytas aplinkybes vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti iš liudytojo Y. K. parodymų, nors jis ir nematė, kad I. būtų turėjęs rankoje šakutę ir būtų su ją įdūręs S., tačiau dėl užsitęsusio konflikto tarp šių asmenų, nusprendė į juos tiesiog nekreipti dėmesio, tačiau patvirtino, jog matė kruviną S. ranką. P. N. teigė, jog išėjęs iš tualeto pamatė S. kruviną ranką, padavė jam tualetinio popieriaus pristabdyti kraujavimui. Taigi, minėti liudytojai, nors ir nematė paties sužalojimo fakto, tačiau patvirtino, kad sužalojimas buvo padarytas kambaryje, kas patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Taip pat, šie liudytojų parodymai iš esmės prieštarauja nuteistojo nurodytoms aplinkybėms, jog nukentėjusysis pats save susižalojo būdamas balkone.
24. Nėra pagrindo sutikti ir su skundo argumentu, jog nenustatyta I. V. tyčia sužaloti nukentėjusįjį. Akivaizdu, jog normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, žmogus, suduodamas smūgius šakute bei peiliu į nukentėjusiojo kūną, neabejotinai suprato, kad tokiais savo veiksmais sutrikdys nukentėjusiojo sveikatą, tačiau buvo abejingas bet kokių padarinių kilimui, kas sudaro pagrindą išvadai, jog nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Todėl spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. V. veiksmus vertino tyčiniais, pagrindo nėra. Dėl šių priežasčių atmestini skundo teiginiai, jog nenustatyta nuteistojo tyčia.
25. Teisėjų kolegija nepritaria ir skundo argumentams, kuriuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vertimo klaidą, o taip pat paties nuteistojo patirtus kūno sužalojimus bei kultūrines šalies tradicijas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokių reikšmingų nuteistojo parodymų vertimo klaidų, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis neigė savo kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o skunde nurodomas klaidingas vertimas apie nuteistajam smūgių sudavimą į klubus (ar šonus) nėra susijęs su byloje tiriamomis sužalojimo nukentėjusiajam padarymo aplinkybėmis, kadangi nenustatyta, jog nuteistajam būtų aptariamo įvykio metų kilęs pavojus sveikatai, kad jam būtų buvę padaryti kūno sužalojimai, nuo kurių jis turėtų gintis. Apeliacinio skundo teiginys, jog dėl kultūrinių tradicijų nuteistasis nesikreipė dėl jam padarytų sužalojimų laikytinas deklaratyviu, kadangi nei skunde, nei baigiamosiose kalbose nebuvo nurodyta, kokios būtent tradicijos tam užkirto kelią.
26. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir I. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Šios teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize, o apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.
Dėl paskirtos bausmės dydžio.
27. Nesant pagrindo išteisinti nuteistojo, apeliaciniu skundu prašoma pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką I. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, paskirti švelnesnę bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę, įvertinus nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, netenkinti civilinio ieškinio arba sumažinti priteistą sumą ir nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajam teiktą teisinę pagalbą
28. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama arba viešaisiais darbais, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas I. V. tiek bausmės rūšį, tiek dydį atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikalto veikdamas tyčia, padarytas nesunkus baigtas nusikaltimas, nuteistasis anksčiau Lietuvos Respublikoje nėra teistas ar baustas administracine tvarka, vedęs, turi vieną pilnametį sūnų, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Parenkant bausmę pirmosios instancijos teismas argumentavo, jog viešuosius darbus skirti netikslinga, kadangi nuteistasis dirba, o laisvės atėmimas – pernelyg griežta bausmė, todėl parinko antrą pagal švelnumą – laisvės apribojimo bausmę.
29. Nors gynėja apeliaciniame skunde ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau teisėjų kolegija tokiems skundo motyvams nepritaria. Pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
30. Nagrinėjamu atveju I. V. alkoholio vartojimo faktą be nukentėjusiojo S. Z. bei liudytojo P. N. parodymų patvirtina Alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 125–126) įrašas, iš kurio matosi, jog I. V. 2023 m. vasario 28 d. 22.05 val. nustatytas 2,16 promilių girtumas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tarp I. V. ir S. Z. kilęs žodinis konfliktas dėl nepasidalinimo patiekalais peraugo į smurtinius veiksmus, sprendžia, jog I. V. neblaivumas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl atmeta skunde išreikštą prašymą nuteistojo girtumo nelaikyti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
31. Taip pat teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, kuri yra mažesnė nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis (kuris, remiantis BK 48 straipsnio 2 dalimi viršija vienerius metus). Be to, skiriant laisvės apribojimo bausmę, netaikyta intensyvi priežiūra, todėl tai neužkerta kelio nuteistajam dirbti ir nevaržo jo, kaip asmens teisių labiau, negu to reikalauja BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai. Dėl šios priežasties skundo argumentas dėl bausmės sušvelninimo atmetamas kaip nepagrįstas.
32. Taip pat nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimus ir panaikinti arba sumažinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 71 straipsnyje. Nors smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį prasidėjo dėl paties nukentėjusiojo mesto bulvių paketo į nuteistąjį, tačiau nuteistojo pasirinktos priemonės buvo neadekvačios – prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas peilis, juo padarytas nors ir nežymus, tačiau sužalojimas, pareikalavęs medikų pagalbos – žaizdos susiuvimo. Taigi, esant šioms aplinkybėms spręsti, jog paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – minimali įstatyme numatyta įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą neproporcinga – pagrindo nėra. Nors skunde teigiama, jog nuteistasis vienas išlaiko šeimą, tačiau tai patvirtinančių duomenų nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka – nepateikta.
Dėl civilinio ieškinio.
33. Gynėja apeliaciniame skunde be kita ko prašo netenkinti civilinio ieškinio, arba sumažinti priteistą sumą. Toks reikalavimas argumentuojamas tuo, jog nagrinėjamas įvykis įvyko dėl nukentėjusiojo provokuojančių veiksmų, priešingai nei nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis, nukentėjusysis nedarbingumo laikotarpiu faktiškai atlikinėjo savo darbines funkcijas, už kurias gaudavo pastovias pajamas, nukentėjusiajam buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris turėtų būti įvertintas mažesne pinigine išraiška. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
34. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis S. Z. pareiškė ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurį Kauno apylinkės teismas tenkino iš dalies, iš I. V. S. Z. priteisiant 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamą neturtinės žalos dydį, atsižvelgė tiek į konflikto sukėlimo priežastis, tiek į nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus, kurių neįmanoma pagrįsti kokiais nors įrodymais, į tai, kad nukentėjusiajam liko randas rankoje, taip pat įvertino nuteistojo turtinę padėtį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą vieningą teisės taikymo praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo analogiškose bylose. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas su civilinio ieškinio priteisimu susijusias baudžiamosios bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą sprendimą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.
36. Be kita ko, apeliaciniame skunde gynėja nesutiko su tuo, jog priteisiant civilinį ieškinį būtų atsižvelgta į vaistų vartojimo, darbo netekimo, nedarbingumo laikotarpį, o taip pat jaučiamą rankos tirpimą. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, šias aplinkybes įvertino, pasisakė, atmesdamas argumentus, susijusius su galimu sužalojimo poveikiu sveikatai ateityje, netektu darbu ir nedarbingumo laikotarpiu, taip pat su jaučiamu rankos tirpimu kaip neįrodytus.
37. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, susijusiais su teismų praktikoje priteistais neturtinės žalos dydžiais, atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo sveikatos sutrikdymo bylose yra svarbu vadovautis analogiško sveikatos sutrikdymo mąsto bylose suformuota teismų praktika, kurioje būtų nagrinėtos analogiškos faktinės aplinkybės. Apeliaciniame skunde gynėjos nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai, priimti baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-648/2015; Nr. 2K-35/2014; 2K-522/2013; 2K-316-222/2016, o taip pat Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-170-988/2022 iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajam buvo padaryta ne mažiau kaip viena durtinė žaizda galimai šakute ir ne mažiau kaip viena durtinė žaizda peiliu. Peiliu sukelto sužalojimo tinkamam gydymui buvo būtina susiūti žaizdą, o pažeisti audiniai paliko liekamąjį reiškinį – randą, kuris kurį laiką neabejotinai primins nukentėjusiajam apie patirtus išgyvenimus. Gynėjos skunde nurodytoje byloje Nr. 2K-522/2013 nežymus sveikatos sutrikdymas apsiribojo nukentėjusiosios plaukų tampymu mokymosi įstaigoje, byloje Nr. 2K-35/2014 – pastūmimu iš nugaros ir vieno smūgio nenustatytu buku daikto sudavimu, o bylose Nr. 2K-272-648/2015; Nr. 2K-316-222/2016; Nr. 1A-170-988/2022 nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas smūgiais kojomis ir rankomis. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytose bylose iš esmės skiriantis žalų sukėlimo aplinkybėms, t. y. skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlus nenaudojant kūną žalojančių įrankių suponuotų ir mažesnę priteisiamą neturtinės žalos sumą. Kadangi nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo skunde nurodytų, kolegija sprendžia, jog skundo argumentai, dėl netinkamo žalos dydžio nustatymo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
38. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo ir iš nuteistojo nepriteisti šių išlaidų. Skundžiamu nuosprendžiu valstybei iš nuteistojo I. V. priteista 904,62 Eur už nukentėjusiajam teiktą valstybės garantuojamą nemokamą teisinę pagalbą, kurios išlaidos pagal pateiktą pažymą sudaro 904,62 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusįjį S. Z. ikiteisminio tyrimo metu atstovavo advokatė A. F.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 152) ji buvo pakeista advokate A. R. M., kuri atstovavo nukentėjusįjį bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Baigiamųjų kalbų metu A. R. M. prašė priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad advokatė A. F. dalyvavo visuose su S. Z. susijusiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, o advokatė A. R. M. dalyvavo visuose keturiuose pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose, susipažino su bylos medžiaga. Nagrinėjamu atveju 904,62 Eur garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma už advokato suteiktas paslaugas ir atstovavimą teisme laikoma pagrista, protingo dydžio ir atitinkančia advokato darbo sąnaudas, dėl ko, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai apylinkės teismo pripažinta proceso išlaidomis, priteisiant jas iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis nuo jos paskelbimo dienos.