- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-01
- Bylos Nr.
- e2-900-302/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00481-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DAIGAI“
- Atsakovas
- SIA STARLETT
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DAIGAI“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DAIGAI“ ieškinį atsakovei SIA STARLETT dėl prekės kainos sumažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „DAIGAI“ ieškiniu prašo sumažinti įsigytos spaudos mašinos kainą 300 000 Eur ir iš atsakovės SIA STARLETT priteisti 300 000 Eur sumažintą įrangos kainą, 14 681,98 Eur bankui sumokėtų palūkanų, 3 000 Eur ekspertinės išvados išlaidų ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė atsakovės SIA STARLETT atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakove arba trečiuosius asmenis, areštą 317 682 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė iš atsakovės įrangą, kurios kainą siekia sumažinti, pirko dar 2016 metais. Tarp šalių kilo ginčas, dėl kokių priežasčių ieškovė negauna tinkamo rezultato su iš atsakovės įsigyta įranga. Atsakovė į ieškovės pretenzijas ne kartą atsiliepė ir bendradarbiaudama jas tyrė. Atsakovė yra pelningai veikianti įmonė.
5. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad vien ieškinio padavimas, nepateikus įrodymų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą, atsisakys nuosavybės arba atliks kitus veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo šiuo atveju varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.
6. Kadangi nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų, teismas sprendė, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė UAB „DAIGAI“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir tenkinti jos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo šiuos esminius argumentus:
7.1. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad apeliantė savo veiksmais mažintų jai priklausančio turto masę, ketintų jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandytų sumenkinti savo turtinę padėtį, tačiau ieškinyje nurodyti atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu gali būti vertinami kaip nesąžiningi. Neįsitikinusi ginčo įrangos tinkamu veikimu bei atitikimu atsakovės deklaruotoms ir šalių sutartoms savybėms, atsakovė sudarė sutartį su ieškove, nuo 2017 metų atsakovė imitavo, kad ieško įrangos netinkamo veikimo priežasčių, o vėliau pradėjo klaidinti ieškovę, jog neva ji naudoja netinkamas medžiagas ir netinkamai eksploatuoja įrangą. Be to, atsakovė vengia vykdyti prievolę (į ieškovės 2019 m. lapkričio 13 d. raginimą iš vis nebuvo atsakyta). Tai sudaro pagrindą išvadai apie galimą atsakovės nesąžiningą elgesį ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju.
7.2. Teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė ieškinio suma preziumuoja būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidini būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Šiuo atveju ieškiniu prašoma priteisti 317 000 Eur suma atsakovei yra didelė, o prezumpcija, kad didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nepaneigta (atsakovė neturi nekilnojamojo turto, o jos pelnas 2018 m. buvo tik 90 tūkst. Eur), todėl būtina atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7.3. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, kadangi nepagrįstai būtų bloginama ieškovės padėtis (jos reikalavimai būtų visiškai neužtikrinti), o atsakovė atsidurtų geresnėje padėtyje dėl galimybės laisvai disponuoti savo turtu.
Atsiliepimas
8. Atsakovė SIA STARLETT atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Su atsiliepimu pateikia naujus rašytinius įrodymus. Nurodo šiuos esminius argumentus:
8.1. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje atsakovo nesąžiningumas yra suprantamas ne materialinių santykių, dėl kurių kilo ginčas, prasme, o kaip veiksmai ir ketinimai išvengti ieškovo naudai ateityje priimto teismo sprendimo vykdymo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad atsakovė sieks išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, o ieškovės pozicija, jog atsakovės nesąžiningumą pagrindžia jos (ne)veikimas vykdant sutartinius įsipareigojimus ieškovei, negali sudaryti pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo tinkamumas bus įvertintas tik bylą nagrinėjant iš esmės.
8.2. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien ieškinio sumos dydis savaime negali patvirtinti grėsmės sprendimo įvykdymo buvimui ir negali būti pagrindas taikyti atsakovui ribojimus disponuoti jam priklausančiu turtu. Nepaisant to, su atsiliepimu teikiami 2019 m. bendrovės finansiniai dokumentai patvirtina, kad atsakovės finansinė situacija yra gera, ir kad ieškinio suma atsakovei nėra didelė.
Šalies argumentai
8.3. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitiktų proporcingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus. Ieškovė nepagrindė būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl tokioje situacijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai varžytų atsakovės interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
10. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
11. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: SIA STARLETT 2019 m. finansinį balansą ir ginčo įrangos priėmimo–perdavimo aktą.
12. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
13. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas ginčo įrangos priėmimo–perdavimo aktas yra aktualus bylos nagrinėjimui iš esmės, o likę rašytiniai įrodymai yra susiję su bendrais duomenimis apie atsakovės turtinę padėtį, kurie pagal toliau šioje nutartyje nurodomą teismų praktiką nėra tiesiogiai susiję įrodinėjimo dalyku dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, juos atsisakytina priimti kaip neturinčius esminės reikšmės sprendžiamo klausimo baigčiai.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
15. Kadangi šiuo atveju atskirajame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, tai šiuo aspektu detaliau nepasisakytina ir iškart vertintina antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
16. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
17. Aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti. Šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turėdamas tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2020 ir kt.).
18. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį – šiuo atveju ieškovei (CPK 12 ir 178 straipsniai).
19. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju, šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
20. Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
21. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu iš esmės yra siekiama, jog galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir nepasidarytų nebeįmanomas, kas suponuoja išvadą, kad šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą. Todėl ieškovės argumentai, kad atsakovės nesąžiningumą nagrinėjamu atveju patvirtina neva netinkamas atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymas, dėl ko bus pasisakyta tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, šiuo atveju negali būti pagrindas konstatuoti atsakovės nesąžiningumą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
22. Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nagrinėjamu atveju negali būti pagrindas varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.
23. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės šiuo atveju ir siekia ieškovė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
24. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju nepagrįstai būtų ribojamas atsakovės ūkinės veiklos vykdymas, o tai galėtų sukelti neigiamų finansinių pasekmių atsakovei, kas atitinkamai sąlygotų ir grėsmę ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės faktiškai neatliktų savo funkcijos, t. y. byloje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo.
25. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto būtinųjų sąlygų (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui) konstatuoti nėra pagrindo, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas.
26. Ieškovei neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas argumentų, susijusių su atsakovės finansine padėtimi ir jo santykiu su pareikštų reikalavimų verte, neanalizuoja, kaip neturinčių teisinės reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių klausimui išspręsti.
27. Ieškovei išaiškintina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka, todėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio ieškovei, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, bei nenukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos, todėl ieškovės atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.