- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-08
- Bylos Nr.
- I-3168-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02473-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Ernestas Spruogis, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- Č. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Edvardas Steckis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjai Č. D., pareiškėjos Č. D. atstovui advokato padėjėjui Edvardui Steckiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Č. D. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja Č. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su 2015 m. balandžio 30 d. skundu, prašydama (b. l. 1–4):
1.1. įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, ir VSDFV) atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir pensija) dalies priteisimo;
1.2. įpareigoti Fondo valdybą nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą;
1.3. panaikinti Fondo valdybos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2409 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymus“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-2409).
1.4. priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde, be kita ko, nurodo, kad: pareiškėjai buvo paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neišmokėta 1 473,61 Eur pensijos dalis dėl to, kad pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų; pareiškėja 2013 m. liepos 16 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. rugpjūčio 5 d. rašte nurodė, kad išmokėti pensijos nepriemokos nėra teisinio pagrindo, tokiu būdu valstybės institucija iš esmės išsprendė klausimą dėl pareiškėjos prašymo esmės; pareiškėja 2013 m. lapkričio 15 d. padavė skundą Fondo valdybai, kuri 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. (6.5) I-7877 (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-7877) atsisakė nagrinėti skundą; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4775-281/2014 (toliau – ir VAAT sprendimas) panaikino sprendimą Nr. (6.5) I-7877 ir įpareigojo pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo; Fondo valdyba priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą Nr. (6.5) I-2409. Pareiškėjos skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 5 d. rašte pareiškėjai atsakė, kad išmokėti pensijų nepriemokos dalies nėra teisinio pagrindo, t. y. pasisakė dėl ginčo esmės, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta (administracinė byla Nr. A143-816/2014).
2.2. Buvo pažeistos Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktai, kadangi atsakovas tendencingai ir vienašališkai remiasi 3 m. terminu, visiškai individualiai nevertinta pareiškėjos situacija ir nevertintos nurodomos aplinkybės. Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-2409 nepagrįstai nurodė, jog neva pareiškėjos ligos ir cituojama teismų praktika nesudaro pagrindo atnaujinti įstatymuose nustatyto termino, tačiau neįvertino ligų pobūdžio bei aplinkybių, susijusių su teisėtais pareiškėjos lūkesčiais. Pareiškėja, pagrįsdama savo poziciją, remiasi LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. AS502-169/2014, Nr. AS552-746/2014, Nr. AS143-640/2014, Nr. AS-13-520/2015, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525-409/2014 ir kt.).
3. Valstybės institucijų neteisėti veiksmai pareiškėjai negali ir neturi užkirsti teisės gauti tai, kas jai pagal įstatymus priklauso ir buvo neteisėtai neišmokėta. Valstybės požiūriu visiškai netoleruotina situacija, kai prieštaraujantis Konstitucijai teisinis reguliavimas pakartojamas, t. y. nustatomas teisinis reguliavimas, kuris savo esme jau buvo pripažintas antikonstituciniu. Valstybė ir jos institucijos negali pateisinti savo akivaizdžiai neteisėtų veiksmų, nes galioja teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, konstitucinis teisinės valstybės principas. Lietuvos Respublikos piliečiai kartą jau sužinoję apie tam tikro teisinio reguliavimo antikonstitucingumą turi pagrįstą teisę tikėtis, kad taip ateityje nebebus daroma, tačiau šiuo atveju taip padaryta, o tai pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos konstitucines teisės normas ir principus, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalį. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pensijos sumažinimas arba jos mokėjimo nutraukimas gali būti pripažintas trukdymu naudotis nuosavybe, jeigu jis nėra grindžiamas teise (byla Rasmussen prieš Lenkiją).
4. Fondo valdyba turi atsižvelgti, kad teismų praktikoje konstatuota, kad kai tokiu atveju dėl antikonstituciškai sumažintų pensijų kreipiasi pensijų gavėjai, situacija dėl termino atnaujinimo turi būti vertinama privilegijuotai (LVAT administracinės bylos Nr. AS502-169/2014, Nr. AS552-746/2014, Nr. AS143-640/2014 ir kt.).
5. Veiksmai pareiškėjai neišmokant pensijos dalies bei neatnaujinant praleisto įstatymuose nustatyto termino yra valstybės institucijų piktnaudžiavimas teise, kuris neleistinas demokratinėje valstybėje, ir pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Pareiškėja, remdamasi Konstitucijos 23 straipsniu, 29 straipsnio 2 dalimi, 48 straipsnio 1 dalimi, 52 straipsniu, atsižvelgdama į pareiškėjos pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių ir jis yra atnaujintinas.
II
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 23–29).
1. Fondo valdyba, įvertinusi tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį ir apie tai, kad mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo / turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėnesį, nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į Fondo valdybą su 2013 m. lapkričio 15 d. prašymu išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą pensijos dalį, pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 m. terminą. Dėl šios priežasties Fondo valdyba 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. (6.5) I-7877, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. prašymą ir nurodė, kad jeigu iki 2013 m. gruodžio 6 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja iki minėtos datos papildomų įrodymų Fondo valdybai nepateikė ir kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 m. apskundimo Fondo valdybai terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į Fondo valdybą dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau kaip 1 m. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.
Šalies argumentai
2. Paeiškėja, pateikdama įsiteisėjusį VAAT sprendimą ir prašydama jį įvykdyti, su 2015 m. vasario 4 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą. Fondo valdyba apie VAAT sprendimą sužinojo tik iš pareiškėjos 2015 m. vasario 4 d. prašymo ir su juo pateikto teismo sprendimo, o iš teismo VAAT sprendimą gavo tik 2015 m. vasario 11 d. pagal Fondo valdybos paklausimą. Fondo valdyba, vykdydama VAAT sprendimą, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2015 m. vasario 4 d. prašymus, priėmė 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1043.
3. Remiantis LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. AS520-789/2013, Nr. A143-816/2014 ir kt.) Valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, skundžiant šiuos sprendimus Fondo valdybai, terminas skundui Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant sumažintas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pensijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, o pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus, taigi, terminas skundui Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo.
4. Pagal Taisyklių 20 punktą, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą.
5. Fondo valdyba įvertino tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį ir apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, nustatė, kad, kreipdamasi dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą su 2013 m. lapkričio 15 d. prašymu, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 m. Terminą, dėl šios priežasties Fondo valdyba 2015 m. vasario 13 d. sprendime Nr. (6.5) I-1043, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. kovo 12 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjai pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją ji praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, paaiškino, kad pateikus įrodymus skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo; per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. prašymas dėl 2010 m.– 2011 m. negautos pensijos dalies išmokėjimo būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.
Šalies argumentai
6. Pareiškėja su 2015 m. kovo 10 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nurodė, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti jai sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pensiją apskųsti praleido, nes: apie tai, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis nebuvo išmokėta dalis pensijos, prieštarauja Konstitucijai ir yra neteisėtos, sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, kad pareiškėją neva suklaidino Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ir mokančios kaltės, išmokama už praėjusį laiką, neribojant kokiu nors terminu; kad pagrįstai tikėjosi, jog Lietuvos valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį; kad neišmanė, jog įstatymuose nustatyti skundų padavimo terminai nustatomi teismų praktikoje ir nėra įtvirtinti įstatymuose; kad gavusi pirmą sumažintą pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 m.) LVAT jurisprudencijoje; kad pradėjus mokėti sumažintą pensiją Fondo valdyba jos niekaip neinformavo apie tai, kad jai yra sumažinta pensija ir kokiame sprendime.
7. Remiantis LVAT praktika, senatvės pensininkams kreipimosi su skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį termino eigos pradžia yra sužinojimo apie pirmos sumažintos pensijos išmokėjimą diena, sužinojimo apie savo teisių pažeidimą data nesiejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimu; įstatymai nustato aiškią sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą sprendimams pensijų klausimais apskųsti, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą; Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 m. apskundimo termino praleidimo svarbiomis priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatyme nustatytą terminą, o bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo pateisinančiais termino praleidimą nepripažįstami (administracinės bylos Nr. A822-1278/2014, Nr. A143-816/2014).
8. Fondo valdyba nustatė, jog pareiškėja prašyme Fondo valdybai dėl termino atnaujinimo nepagrįstai remiasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą, priteisimo, todėl pareiškėjos prašymo argumentai, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris neva apsunkino jos teisę į teisminę gynybą dėl senatvės pensijos nepriemokos, pagrįsti šiam ginčui neaktualia LVAT praktika, buvo atmesti kaip nepagrįsti. Valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams teisinio neaiškumo nebuvo, nes ginčų nagrinėjimo tvarka ir terminai buvo reglamentuoti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje.
9. Fondo valdyba pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis nustatė, jog pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. (atleidimo iš darbo) dirbo, o nedarbinga buvo tik 2010 m. lapkričio 17 d. – 2010 m. lapkričio 26 d., todėl sutiko, kad pareiškėja galbūt turėjo (turi) sveikatos problemų, tačiau pareiškėjos argumentai, kad ji yra ligota, jai diagnozuotos lėtinės ligos – hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu (staziniu), artrozė, kad 5 m. sirgo peršalimo ligomis, buvo paūmėjęs artritas ir artrozė, kas taip pat apsunkino pareiškėjos galimybes kreiptis su skundu dėl pensijos dalies išmokėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą pakankamai ilgą 3 m. terminą. Fondo valdyba pažymėjo, jog pareiškėjos skundas Fondo valdyboje gautas 2013 m. lapkričio 15 d., t. y. praėjus 10 mėn. po 3 m. termino pabaigos. Fondo valdyba išanalizavo pareiškėjos 2015 m. kovo 12 d. prašyme nurodytus termino praleidimo argumentus ir nustatė, kad pareiškėjos nurodytos 3 m. apskundimo termino praleidimo priežastys nėra tikrai svarbios, ekstraordinarios, objektyviai galėjusios užkirsti pareiškėjai kelią paduoti skundą per įstatyme nustatytą terminą. Taigi, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi bei Taisyklių 31 punktu, Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-2409 pagrįstai ir teisėtai nusprendė neatnaujinti praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintą pensiją apskųsti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. prašymą išmokėti jai 20100 m.–2011 m. sumažintos pensijos dalį, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 m. skundo padavimo terminą. Taigi, pareiškėjos 2015 m. kovo 12 d. prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodyti argumentai, kodėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo neginčijo per Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą, neįrodo, jog terminą pareiškėja praleido dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jos valios: pareiškėja pati pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą. Skunde teismui dėl praleisto termino pareiškėja iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir 2015 m. kovo 12 d. prašyme Fondo valdybai, kurie nesudaro pagrindo teigti, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 m. terminą pareiškėja praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių.
10. Remiantis sprendimo Nr. (6.5) I-2409 turinio akivaizdu, kad Fondo valdyba nusprendė netenkinti pareiškėjos 2015 m. kovo 12 d. prašymo ir neatnaujinti praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją apskųsti ir atsisakė nagrinėti jos 2013 m. lapkričio 15d. prašymą išmokėti jai 2010 m.–2011 m. sumažintos pensijos dalį, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 m. skundo padavimo terminą, tuo užbaigdama išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą. Taigi, prieš kreipdamasi į teismą, pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir ja nebegalima pasinaudoti.
11. Skunde teismui pareiškėjos teiginiai, susiję su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštu, neatitinka faktinių aplinkybių. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. (10.1)3-94859, kurį pareiškėja pateikė Fondo valdybai su 2013 m. lapkričio 15 d. prašymu, buvo tik pateikti pareiškėjos prašomi duomenys apie jai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, perskaičiuotos ir išmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos dydžiai, nurodytas pensijos mokėjimo 2010 m.–2011 m. teisinis pagrindas. Pareiškėjos nurodytos frazės „išmokėti pensijų nepriemokos dalies nėra teisinio pagrindo“ minėtme rašte nėra.
12. Skunde teismui pareiškėja nepagrįstai remiasi LVAT praktika bylose, kuriose nagrinėti ginčai dėl kitos rūšies pensijų (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, nėra pagrindo vadovautis LVAT praktika bylose, kuriose išnagrinėti ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų. Senatvės pensijos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta aiški Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais apskundimo Fondo valdybai tvarka ir terminas.
13. Taigi, sprendimas Nr. (6.5) I-2409, kuriame, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 31 punktu, atsisakyta atnaujinti praleistą terminą ir iš esmės nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. prašymą dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nes praleistas apskundimo Fondo valdybai terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti nurodytą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas. Įvertinus tai, kad pareiškėjos 2015 m. kovo 12 d. prašymas atnaujinti praleistą terminą ir išnagrinėti jos 2013 m. lapkričio 15 d. prašymą, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 20 ir 31 punktais, išspręstas sprendime Nr. (6.5) I-2409, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Fondo valdybą atnaujinti praleistą terminą pareiškėjos skundui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti ir įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. Prašymą.
III
Teismo posėdyje pareiškėja Č. D. ir pareiškėjos Č. D. atstovas advokato padėjėjas Edvardas Steckis (2015 m. kovo 2 d. atstovavimo sutartis (b. l. 20)) rėmėsi pareiškėjos skundu ir prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. liepos 16 d. prašymą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. (10.1) 3-94859 „Dėl pensijos mokėjimo“ pateikė pareiškėjai duomenis apie jai išmokėtą pensiją 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo (taip pat ir 8 straipsnio) nuostatas (b. l. 42–43).
2. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą „Dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo“, kuriame pareiškėja prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 5 088,09 Lt (b. l. 39–41), 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. (6.5) I-7877 nurodė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja, kreipdamasi į Fondo valdybą su 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimu, praleido nustatytą 3 m. terminą ir skundą nagrinėti atsisakė, taip pat nurodė, kad jeigu pareiškėja iki 2013 m. gruodžio 6 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (žr. VAAT sprendimą (b. l. 6–8, 36–38, 54–56)).
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos Č. D. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kurioje pareiškėja prašė, be kita ko, panaikinti Fondo valdybos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7877 ir įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. skundą iš naujo, 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4775-281/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-07656-2013-3) pareiškėjos skundą tenkino: panaikino Fondo valdybos sprendimą Nr. (6.5) I-7877 ir perdavė pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. skundą nagrinėti iš naujo (b. l. 6–8, 36–38, 54–56). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šis teismo sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 23 d.
4. Pareiškėja 21015 m. vasario 4 d. kreipėsi į Fondo valdybą dėl VAAT sprendimo įgyvendinimo (b. l. 34).
5. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą ir 2015 m. vasario 4 d. prašymą ir vykdydama VAAT sprendimą, 2015 m. vasario 13 d. sprendime Nr. (6.5) I-1043 „Dėl 2013-11-15 ir 2015-02-04 prašymų nagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-1043), remdamasi LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS502-849/2013, Nr. AS520-789/2013, Nr. A444-2232/2013, Nr. A143-816/2014) nurodė, kad terminas skundui dėl pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį senatvės pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio 26 d., todėl apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, taigi, į Fondo valdybą kreipdamasi su 2013 m. lapkričio 15 d. prašymu išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos pensijos dalį, pareiškėja kreipėsi praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 m. terminui, t. y. praleido terminą apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjai pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 20 punktu, pasiūlė iki 2015 m. kovo 12 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad nurodytą terminą pareiškėja praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, išaiškino, kad pateikus įrodymus skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, o per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, prašymas dėl 2010 m.–2011 m. negautos pensijos dalies išmokėjimo būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 punktas) (sprendimas Nr. (6.5) I-1043 (b. l. 9–10, 51–52)).
6. Pareiškėja 2015 m. kovo 12 d. pateikė Fondo valdybai 2015 m. kovo 10 d. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo paduoti, kuriame nurodė, jos nuomone, svarbias termino praleidimo priežastis ir prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo paduoti (b. l. 14–18, 44–48).
Su prašymu pareiškėja pateikė 2015 m. sausio 5 d. medicinos dokumentų išrašą, pagal kurį pagrindinė liga – I11.0, t. y. hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu (staziniu), papildomos diagnozės, be kita ko: pirminė arterinė hipertenzija, II° kraujospūdžio padidėjimas, didelės rizikos grupė, hipertenzinė kardiopatija, ekstrasistolija, dislipidemija, metabolinis sindromas, hepatosteatozė, pankreotopatija, abiejų inkstų cistos, hiperurikemija, lėtinė priepuolinė podagra, abiejų kelio sąnarių artrozė, įtampos ir cervikogeniniai galvos skausmai (b. l. 49–50).
7. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d., 2015 m. vasario 4 d. ir 2015 m. kovo 12 d. prašymus, 2015 m. balandžio 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-2409 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymus“, remdamasi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d.), LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS520-789/2013, Nr. A143-816/2014, Nr. A822-1278/2014), apibendrinusi pareiškėjos nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo mokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją apskundimo termino praleidimo priežastis konstatavo, kad pareiškėjos 2015 m. kovo 10 d. prašyme nurodytos 3 m. apskundimo termino praleidimo priežastys nelaikytinos tikrai svarbiomis, objektyviai užkirtusiomis kelią paduoti skundą per įstatyme nustatytą terminą, todėl remdamasi šiame sprendime bei sprendime Nr. (6.5) I-1043 nurodytais motyvais, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi bei Taisyklių 31 punktu, nusprendė neatnaujinti praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2015 m. vasario 4 d. prašymus tiek, kiek juose prašoma išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 m. skundo padavimo terminą (b. l. 11–13, 30–32).
Sprendime Nr. (6.5) I-2409, be kita ko, nurodyta: senatvės pensininkams kreipimosi su skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį termino eigos pradžia yra sužinojimo apie pirmos sumažintos pensijos išmokėjimą diena ir sužinojimo apie savo teisių pažeidimą data nesiejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimu; įstatymai nustato aiškią sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą sprendimams pensijų klausimais apskųsti, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą; apibendrinus pareiškėjos nurodytas termino apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintą pensiją praleidimo priežastis, pareiškėja nepagrįstai remiasi LVAT praktika dėl ginčų, susijusių su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokomis; valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams teisinio neaiškumo nebuvo, nes ginčų nagrinėjimo tvarka ir terminai buvo reglamentuoti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje; pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. (atleidimo iš darbo) dirbo, nedarbinga buvo tik 2010 m. lapkričio 17 d. – 2010 m. lapkričio 26 d., todėl galbūt pareiškėja turėjo (turi) sveikatos problemų, tačiau tai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą pakankamai ilgą 3 m. terminą (pareiškėjos skundas Fondo valdyboje gautas 2013 m. lapkričio 15 d., praėjus 10 mėnesių po 3 m. termino pabaigos) (b. l. 11–13, 30–32).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. D. skundą, be kita ko, sprendžiama, ar Fondo valdybos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2409 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymus“ (b. l. 11-13, 30-32) yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamame sprendime konstatuota, jog senatvės pensininkams kreipimosi su skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį termino eigos pradžia yra sužinojimo apie pirmos sumažintos pensijos išmokėjimą diena ir sužinojimo apie savo teisių pažeidimą data nesiejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimu; įstatymai nustato aiškią sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą sprendimams pensijų klausimais apskųsti, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą; apibendrinus pareiškėjos nurodytas termino apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintą pensiją praleidimo priežastis, pareiškėja nepagrįstai remiasi LVAT praktika dėl ginčų, susijusių su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokomis; valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams teisinio neaiškumo nebuvo, nes ginčų nagrinėjimo tvarka ir terminai buvo reglamentuoti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje; pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. (atleidimo iš darbo) dirbo, nedarbinga buvo tik 2010 m. lapkričio 17 d. – 2010 m. lapkričio 26 d., todėl galbūt pareiškėja turėjo (turi) sveikatos problemų, tačiau tai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą pakankamai ilgą 3 m. terminą (pareiškėjos skundas Fondo valdyboje gautas 2013 m. lapkričio 15 d., praėjus 10 mėnesių po 3 m. termino pabaigos).
2. Šioje administracinėje byloje pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusį iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o po to – teismui. Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan.
Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjai Č. D. pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio mėn. Vadinasi, pareiškėja, su skundu kreipdamasi į VSDFV tik 2013 m. lapkričio 15 d. (b. l. 39-41), praleido minėtą terminą. Konstatuotina, kad VSDFV 2015 m. balandžio 10 d. sprendime Nr. (6.5)I-2409 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymus“ (b. l. 11–13, 30-32) tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, todėl VSDFV sprendimo Nr. (6.5)I-2409 nėra teisinio pagrindo naikinti.
3. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo nei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo, nes jis neatnaujintas pagrįstai, nei įpareigoti Fondo valdybą nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą.
4. Šiame kontekste paminėtina, jog iš esmės identiškos šiai bylai aplinkybės buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-64-143/2015, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2101-143/2015, todėl teismas, sekdamas konstituciniu imperatyvu, kad analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. bei 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), vadovaujasi, be kita ko, minėtosiomis nutartimis.
5. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Č. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.