Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-93-1020/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-02-21
Bylos Nr.: 1A-93-1020/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis: L. Š., B. B., A. A., J. G.
Nukentėjusysis: J. V.
Civilinis ieškovas: UAB „Lietuvos draudimas“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Advokatai: Algimantas Kliunka

Kategorijos

1.1.4.4.3Organizatorius (BK 24 str. 4 d.)

Byla Nr. 1A-93-1020/2019

Proceso Nr. 1-01-1-25522-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.3.; 1.1.4.4.4.; 1.1.8.1.1.; 1.2.5.4.2.; 1.2.14.10.2.1.; 2.1.2.12.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.6. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei,dalyvaujant prokurorui Mariui Švanui,nuteistajam L. Š. (L. Š.) ir jo gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mariaus Švano bei nuteistojo L. Š. gynėjo advokato Algimanto Kliunkos apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, minėtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir L. Š. paskirta galutinė subendrinta – 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Remiantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į L. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2017 m. birželio 6 d. bei nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2018 m. spalio 26 d.

Iš L. Š. ir kitų nuteistųjų šioje byloje – B. B. (B. B.), A. A. (A. A.) ir J. G. (J. G.) solidariai nukentėjusiosios J. V. (J. V.) naudai priteista 2 000 EUR neturtinės, civilinio ieškovo UAB „Lietuvos draudimas“ naudai – 4 485 EUR turtinės, o civilinio ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai – 3 650 EUR turtinės nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti B. B., A. A. ir J. G., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. Š. nuteistas už tai, kad sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą bei veikdamas bendrininkų grupėje sukurstė svetimo turto sunaikinimą ir sugadinimą visuotinai pavojingu būdu dėl ko galėjo nukentėti žmonės, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., sistemingai baugino J. V., naudodamas jos atžvilgiu psichinį smurtą, tai yra laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytomis dienomis, ne mažiau nei du kartus per savaitę, pravažiuodamas automobiliu pro J. V. namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), arba užvažiuodamas į pastarajai priklausantį namo kiemą, įjungdavo automobilio garsinį signalą, sutikęs J. V., įžeidinėjo ją keikdamas įvairiais necenzūriniais žodžiais, rodydavo rankų gestais pasityčiojimo, paniekinimo ženklus; jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. balandžio 27 d., tiksliai nenustatytu laiku, kartu su A. A. atvyko į J. V. priklausantį namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jis į kieme esantį šulinį supylė butelį aliejaus, o A. A. iš šalia stovėjusio šiukšlių konteinerio į kieme esantį šulinį įmetė maišą su šiukšlėmis; jis, 2017 m. balandžio mėn. pabaigoje - gegužės mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 20 - 21 valandą, vairuodamas automobilį Volvo V70, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įvažiavo į J. V. kiemą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir nestabdydamas automobilio važiavo tiesiai į ją, tuo sukeldamas pavojų jos gyvybei ir sveikatai, vėliau nukentėjusiajai atsitraukus atgal, sustabdė automobilį ir atidaręs vairuotojo langą pagrasino jai suduoti, sakydamas „tuoj kaip smogsiu“, po ko uždaręs langą apsisuko ir išvažiavo iš kiemo; be to, jis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. 00.00 val., būdamas viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tiksliai nenustatytą dieną, iš keršto (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui P. V. (P. V.), dėl pastarojo atliekamų tiesioginių pareigų, susijusių su L. Š. vykdomais teisės pažeidimais, sukurstė padaryti nusikalstamą veiką numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, tai yra pasiūlė ir įkalbėjo B. B., A. A. ir J. G., kad už jį (L. Š.) P. V. reikia atkeršyti, padegant pastarojo motinai, J. V., priklausantį garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), B. B., A. A. i ir J. G. sutikus padaryti šią nusikalstamą veiką, pastarieji, veikdami bendrai, 2017 m. gegužės 25 d. apie 00.00 – 2.00 valandą, B. B. automobiliu AUDI A6, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur A. A. apie 500 metrų atstumu nuo J. V. gyvenamosios vietos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), sustojęs laukė kol A. A. ir J. G. padegs J. V. garažą ir pasirodys liepsna. J. G., jo atsineštu, A. A. ir B. B. iš anksto parūpintu degiuoju skysčiu – benzino ir dyzelinio kuro mišiniu, apipylė garažo duris ir jas padegė, o tuo metu A. A. stovėjo apie 30 metrų atstumu, bei stebėjo aplinką. B. B., pastebėjęs įsiplieskusią liepsną, automobiliu privažiavo arčiau ir paėmęs A. A. bei J. G. išvažiavo iš padegimo vietos. Kilus gaisrui sudegė J. V. priklausantys: garažas, lauko tualetas ir lauko virtuvė, apdegė gyvenamojo namo fasadas, kurių bendra vertė – 4 485 EUR, sudegė: garaže buvęs automobilis „Citroen Xsara“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 1 300 EUR vertės, automobilio žieminių padangų komplektas su ratlankiais – 300 EUR vertės; benzininė žoliapjovė „Sabo“ – 500 EUR vertės; dviratis „Leader Doberman“ – 150 EUR; benzininis pjūklas „Stihl“ – 180 EUR vertės; akumuliatoriaus įkrovėjas – 70 EUR vertės; įvairūs įrankiai ir atsuktuvų komplektas – 150 EUR vertės; elektrinis grąžtas „Boch“ – 250 EUR vertės; elektrinis galąstuvas „Kinpow“ – 40 EUR vertės; sudegė lauko virtuvėje buvusi dujinė viryklė – 80 EUR vertės; mikrobangų krosnelė „Candy“ – 120 EUR vertės; siuvimo mašina „Janome“ – 60 EUR vertės; elektrinis virdulys „Adler“ – 30 EUR vertės; virtuvinės spintelės ir virtuvės įrankiai – 100 EUR vertės, taip pat sudegė lauko tualetas – 320 EUR vertės, o viso buvo sugadinta ir sunaikinta J. V. ir J. V. (J. V.) turto, kurio bendra vertė – 8 135 EUR, bei kilo didelis pavojus šalia garažo esančiame gyvenamajame name miegojusių J. V. ir J. V., sveikatai ir gyvybei. Visais šiais L. Š. veiksmais nukreiptais prieš J. V., nukentėjusioji buvo sąmoningai bauginama, verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą ir pagrįstai bijoti, kad dėl šių L. Š. veiksmų gali atsirasti realūs neigiami padariniai, o padegus garažą ir sunaikinus J. V. ir J. V. turtą, tokie neigiami padariniai atsirado. Šiais veiksmais L. Š. padarė nusikaltimus, numatytus BK 145 straipsnio 2 dalyje ir BK 24 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo L. Š. gynėjas advokatas A. Kliunka apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir jo ginamąjį išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir taip buvo suvaržytos jo ginamojo garantuojamos teisės, sukliudyta teismui išsamiai iš nešališkai išnagrinėti bylą bei L. Š. atžvilgiu priimti teisingą nuosprendį. Be to, apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus byloje bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes L. Š. veikose nebuvo jam inkriminuotų nusikaltimų požymių.

2.1.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė non bis in idem (draudimo bausti už tą patį nusikaltimą du kartus) principo nuostatas, nes kaip vienas iš J. V. bauginimo veiksmų L. Š. inkriminuotas ir jos garažo padegimo organizavimas. Tokiu būdu kaltinimas dėl J. V. garažo padegimo organizavimo ir jo padegimo L. Š. inkriminuotas du kartus pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį. Pasak apelianto, J. V. garažo padegimo veika buvo padaryta ne idealioje sutaptyje su L. Š. tariamai vykdyta J. V. terorizavimo veikla, kurią padarė bendrininkų grupė. Garažo padegimas buvo įvykdytas kerštaujant policijos pareigūnui P. V., o ne jo motinai J. V., be to, L. Š. dalyvavimas organizuojant tą garažo padegimo veiką neįrodytas. Pasak apelianto, pats prokuroras siūlęs keisti kaltinimą byloje, prieštaringame kaltinime išdėstydamas epizodą dėl garažo padegimo organizavimo, padaryto laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki gegužės 25 d., nurodė, kad ši veika L. Š. buvo organizuota iš keršto policijos pareigūnui P. V. dėl jo atliekamų tiesioginių pareigų, neva susijusių tik su L. Š. vykdomais teisės pažeidimais, o iš jau siūlyto pakeisti kaltinimo sekė, kad visi kaltinime numatyti veiksmai, taip pat ir J. V. garažo padegimo organizavimas, buvo nukreipti tik prieš J. V., kaip jos terorizavimo, bauginimo veiksmai. Iš to, pasak apelianto, galima daryti išvadą, kad kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų ir teismas negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančio apkaltinamojo nuosprendžio, nes jo nustatomoji dalis negali skirtis nuo kaltinimo, išdėstyto kaltinamajame akte ar BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo.

2.2.Teismas, nevertinant veikos aplinkybių įrodytumo, teisėtai perkvalifikavo L. Š. veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 2 dalies į BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, teismo posėdyje proceso dalyviams prieš tai pranešęs, kad svarstys tokį galimą kaltinimo pakeitimą. Tačiau, pasak apelianto, teismas nuosprendyje iš esmės išdėstė prokuroro siūlytą pakeisti kaltinimą, kuriame be kita ko nurodyta, kad visi L. Š. veiksmai, taip pat ir garažo padegimo organizavimas ir jo padegimas, buvo nukreipti tik prieš J. V., kaip jos terorizavimo ir bauginimo veiksmai. Kitaip tariant tokie veiksmai – padegimas – buvo ankstesnių J. V. bauginimo, grasinimo jai veiksmų, trukusių nuo 2015 m. spalio 4 d., atliktų L. Š., realus įgyvendinimas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, visais šiais L. Š. veiksmais, nukreiptais prieš J. V., nukentėjusioji buvo sąmoningai bauginama, verčiama nerimauti ir pagrįstai bijoti, kad dėl šių L. Š. veiksmų gali atsirasti realūs neigiami padariniai, o padegus garažą ir sunaikinus turtą, tokie padariniai atsirado. Visgi teismas iki įrodymų tyrimo pabaigos nepranešė proceso dalyviams, kad bus pakeistas ir kaltinime nurodytų L. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikas ir taip buvo pastarojo teisė į gynybą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad L. Š. J. V. sistemingai baugino nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., nors vėliau kaltinime prieštaringai nurodyta, kad ir jos bauginimo veiksmus – garažo padegimą, L. Š. kitus kaltinamuosius įvykdyti sukurstė laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. 0.00 val., tiksliai nenustatytą dieną, o pats padegimas buvo įvykdytas 2017 m. gegužės 25 d. apie 0.00 – 2.00 val. Taipogi skundžiamame nuosprendyje tariamas neteisėtų veiksmų dažnumas – šiuo atveju garsinio signalo naudojimas, įžeidinėjimas, gestų rodymas ir pan. – prie J. V. sodybos nurodytas labai nekonkrečiai ir neapibrėžtai bei klaidingai – „ne mažiau nei du kartus per savaitę“. Tokia nuosprendžio formuluotė nenurodžius jokio bauginimo veiksmų skaičiaus ir laiko yra esminis BPK 219 straipsnio 3 punkto ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas ir taip pat suvaržo L. Š. teisę į gynybą.

2.3.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas įrodymus, kurių pagrindu L. Š. pripažintas kaltu padaręs BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, vertino netinkamai ir padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus. Anot gynėjo, byloje neįrodyta, kad šiukšles į J. V. šulinį įmetė A. A. susitaręs su L. Š. būtent dėl šio veiksmo. Pasak nuteistojo gynėjo, A. A. šį veiksmą atliko spontaniškai. L. Š. nuosekliai nurodė, kad aliejaus butelis buvo tarp šiukšlių, kurios buvo suverstos į šulinį A. A.; A. A. tik bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad šiukšlės buvo supiltos L. Š. ir pastarasis butelį su aliejumi atsinešė iš savo namų. Taigi šioje dalyje teismo nuosprendis pagrįstas tik nepakankamais ir nepatikimais duomenimis – A. A. parodymais. Taip pat teismas darydamas išvadą, kad šio veiksmo padaryme dalyvavo L. Š., rėmėsi tik J. V. spėjimu, kad ši pamačiusi į šulinį sumestas šiukšlės, suprato, jog tai L. Š. darbas. Kitų nuosprendyje nurodytų J. V. bauginimo veiksmų padarymo laikas visiškai nenurodytas – jis išgalvotas, jokiais įrodymais nepagrįstas, o nukentėjusiosios parodymai dėl L. Š. naudotų bauginimo veiksmų nekonkretūs – parodė negalinti nurodyti konkretaus ir tikslaus tų veiksmų padarymo laiko ir jų skaičiaus. Pasak gynėjo, apskritai neįtikėtina, kad L. Š. net 20 mėnesių, ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, t. y. apie 160-170 kartų, signalizavo prie J. V. namų, o nukentėjusioji net pusantrų metų apie tai teisėsaugos institucijoms nepranešė. Be to, J. V. galėjo supainioti L. Š. su kitais asmenimis (pvz. pastarojo broliu, kuris, kaip teigia nukentėjusioji, taip pat buvo atvažiavęs prie jos namų, ar kitais kaltinamaisiais, kurie taip pat vairavo „Volvo“ markės automobilius). Teismas L. Š. kaltę bauginus nukentėjusiąją grindė ir kitomis prielaidomis – pvz. rėmėsi ir J. V. parodymais, kad po 2015 m. autoįvykio ji girdėjo žmonių kalbas, jog L. Š. grasino ją padegti, užmušti, tačiau pati nukentėjusioji teisme negalėjo nurodyti konkrečių asmenų, kurie tai kalbėjo. Spręsdamas dėl galimo bauginimo teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi kitų liudytojų – V. B. ir L. Š. motinos A. Š. parodymais, nes jie sekė tik iš pačios J. V. aiškinimų, o be to, jos nenurodė, kad J. V. joms sakiusi apie konkrečius neteisėtus L. Š. veiksmus. Teismas nepagrįstai rėmėsi ir kitų kaltinamųjų bei liudytojo A. V. parodymais neva patvirtinančiais, kad L. Š. nesutarė su J. V. – byloje yra priešingų parodymų, kad būtent nukentėjusioji buvo priešiška L. Š. atžvilgiu ir pati metė akmenį į pastarojo automobilį. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai bandyta remtis net policijos pareigūno V. K. parodymais, kuris parodė neprisimenąs ar J. V. kreipėsi į jį dėl L. Š. bauginimų. Nukentėjusioji po gaisro žurnalistams teigė, kad L. Š. neva grasino jai padegimu ir ją nužudyti, kas, atsižvelgiant ir į kitus jos parodymų prieštaravimus, rodo, kad pastaroji kerštaudama galėjo duoti neteisingus parodymus. Apklausdamas nukentėjusiąją dėl TV3 duoto interviu, teismas pastarajai uždavinėjo atsakymą menančius klausimus. Byloje be pačios nukentėjusiosios parodymų, nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad L. Š. tiesiai važiavo automobiliu į nukentėjusiąją; be to, pagal jos parodymus, įvykio metu ji buvo garaže ir ant jos L. Š. nebandė užvažiuoti. J. V. proceso metu davė prieštaringus parodymus ir apie tai, kada ant jos L. Š. bandė užvažiuoti: tyrimo metu, jog toks įvykis buvo iki 2017 m. balandžio 27 d. (šiukšlių įmetimo į šulinį diena), o teisminio proceso metu, kad tai įvyko jau po šiukšlių sumetimo į šulinį. Atkreiptinas dėmesys, kad ir liudytojas P. V. papildomai apklaustas pakeitė nurodytų jo motinos terorizavimo veiksmų laiką, juos pritaikydamas prie kaltinime nurodyto veikų padarymo laiko. Taigi akivaizdu, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad toks įvykis galėjo būti 2017 m. gegužės pradžioje. Remdamasis visa tuo, nuteistojo gynėjas teigia, kad nėra įrodyta nė viena L. Š. veika, kuri galėtų sudaryti nusikaltimo numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje sudėtį, reikalaujančią įrodyti ne mažiau tris kartus pasikartojusius įvairius grasinimus, siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui ir todėl L. Š. dėl minėto nusikaltimo padarymo išteisintinas.

2.4.Pasak nuteistojo gynėjo, daugelis neįrodytų neva L. Š. padarytų veiksmų, kurie kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – automobilio garsinio signalo įjungimas, įžeidinėjimas ir keikimas necenzūriniais žodžiais, pasityčiojimo, paniekinimo ženklų rodymas rankomis, šiukšlių įmetimas į šulinį ar net įvažiavimas automobiliu į kiemą, negali būti kvalifikuoti kaip kėlę grėsmę, pavojų J. V. gyvybei ir sveikatai, ar sudarę pagrindą bijoti dėl realaus pavojaus gyvybei ir sveikatai ateityje. Gynėjas teigia, kad net jei tokios aplinkybės būtų įrodytos, tokie veiksmai galėtų būti kvalifikuoti tik kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnį ar Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad net jei daryti prielaidą, jog L. Š. sukurstė garažo padegimą, nei nukentėjusioji, nei pats L. Š. 2015 m. spalio 4 d. negalėjo numatyti, kad L. Š. tariami signalizavimai automobilio garsiniu signalu, J. V. įžeidinėjimas, įvažiavimas automobiliu į jos kiemą kėlė realią grėsmę pastarosios sveikatai ir gyvybei bei, kad dėl to 2017 m. gegužės mėnesį kils realūs jos gyvybei ir sveikatai pavojingi padariniai, padegus nukentėjusiosios garažą. Net jei šios veikos būtų padarytos ir įrodytos, jos galėjo būti padarytos skirtingais motyvais ir nesusietos priežastiniu ryšiu – vienos galėjo būti nukreiptos prieš J. V. po 2015 m. spalio 3 d. J. V. padaryto autoįvykio, o kitos – kerštaujant policijos pareigūnai P. V. ir dėl kitų nuteistųjų šioje byloje padarytų teisės pažeidimų užfiksavimo, sutrukdymo jiems daryti teisės pažeidimus. Taigi garažo padegimo sukurstymo ir paties padegimo epizodas nepagrįstai inkriminuotas kaip vienas sistemingo J. V. bauginimo epizodų. Be to, pasak apelianto, šiukšlių sumetimas ir aliejaus supylimas į šulinį apskritai nebuvo pavojingas J. V. sveikatai ir gyvybei, todėl jai negalėjo kilti baimė dėl realaus pavojaus gyvybei ir sveikatai; kita vertus dėl šio įvykio policijos komisariate buvo užregistruotas pranešimas būtent dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

2.5.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad L. Š. nepagrįstai, kaip neįrodytas, inkriminuotas ir BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas. Pirmiausia pats įtarimas, kaltinimas, o vėliau apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo konstatuota, kad L. Š. neva sukurstė J. V. sodybos garažo padegimą yra grindžiamas tik kitų trijų nuteistųjų šioje byloje, kurie suinteresuoti savo teisinės padėties palengvinimu, parodymais. Šioje byloje apskritai nevertinta ir netirta versija, kad kiti kaltinamieji galėjo turėti savarankiškus keršto motyvus dėl jų pačių padarytų teisės pažeidimų ir P. V. atliktų pareigų tam trukdant, o išimtinai, kaip 2017 m. gegužės 25 d. padegimo priežastis, yra akcentuotas 2017 m. gegužės 21 d. autoįvykis, kurio metu susižalojo L. Š., persekiotas P. V.. L. Š. nuosekliai nurodė, kad kai laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. jis gulėjo ligoninėje pas jį bent keletą kartų aplankyti buvo atvykę ir nuteistieji A. A., B. B. ir J. G., tačiau jis nekurstė jų keršyti P. V., nebuvo kalbama ir apie J. V. garažo padegimą. Dėl praeities konfliktinių santykių su V. šeima, ant L. Š. galėjo iškart kristi įtarimas dėl padegimo, todėl jis negalėjo kurstyti kitų kaltinamųjų. Be to, jis jau anksčiau, jau po 2017 m. gegužės 4 d., kai jiems buvo sutrukdyta daryti veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, pats atkalbinėjo G. B. ir J. G. nuo J. V. garažo ir automobilio padegimo, kas rodo, kad kiti nuteistieji patys turėjo motyvus kerštauti. Pasak nuteistojo gynėjo, A. A., B. B. ir J. G. parodymai buvo prieštaringi, o B. B. ir J. G. – taip pat ir nenuoseklūs. Net sprendžiant iš B. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, L. Š. nebuvo vieninteliu nusikaltimo organizatoriumi ar kurstytoju. Pasak B. B., jie visi trys susitarė keršyti P. V. ir padegti jo motinos garažą siūlė ne tik L. Š., bet ir A. A., kai savo ruožtu B. B. siūlė sumušti P. V.. J. G. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo nuoseklus: vienu atveju parodė, kad jis dalyvavo susitikimuose ligoninėje dėl garažo padegimo, kitu, jog nedalyvavo. Apelianto manymu, J. G. teisme teigdamas, kad būtent L. Š. jo paprašė padegti garažą, kaip vyriausias iš nuteistųjų šioje byloje tik apsimetė mažiausiai kuo dėtu, nes pagal paties L. Š. parodymus būtent J. G. buvo vienu iš asmenų, kurie dar anksčiau siūlė padegti J. V. garažą. Vienintelius neva nuoseklius parodymus viso baudžiamojo proceso metu davė tik A. A., teigęs, kad L. Š. būdamas ligoninėje juos sukurstė padegti J. V. garažą, nors iš B. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, ir kitų A. A. veiksmų (J. G. giminaičio automobilio padangų pradūrimo, šiukšlių sumetimo į J. V. sodybos šulinį ir pan.) seka, kad būtent A. A. buvo aptariamo J. V. garažo padegimo galimas sumanytojas, organizatorius ir pagrindinis vykdytojas. Be to, A. A., B. B. ir J. G. 2018 m. kovo 8 d. teisiamajame posėdyje iš pradžių parodė, kad ligoninėje visiems kilo mintis dėl garažo padegimo, ir tik po to, atsakinėdami į teisėjo ir prokuroro klausimus, jau parodė, kad tai padaryti paprašė L. Š. ar kad tokia mintis kilo neva jam.

2.6. Pasak apelianto, nuosprendyje tinkamai neįvertinti ir kiti įrodymai bei ikiteisminio tyrimo stadijos trūkumai. Pirmiausia 2017 m. liepos 14 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole yra duomenų apie tai, kad B. B. pareiškė, jog išėjęs į laisvę po policininko trobos padegimo, tą policininką užmuš, kas rodo jo keršto P. V. atžvilgiu motyvą. Kaltinamajame akte neišdėstyti ir telefoniniai pokalbiai, iš kurių matyti, kad kiti kaltinamieji svarstė, kad jei jie neparodys, jog L. Š. juos sukurstė padegti garažą, tai gali nebūti nuteisti lygtinai – tačiau skundžiamame nuosprendyje apie tai nepasisakoma. Iš to akivaizdu, kad nuteistieji apkalbėjo L. Š. turėdami siekį palengvinti savo teisinę padėtį. Nepagrįstai kaip L. Š. kaltę pagrindžiantys įrodymai įvertinti ir 2017 m. rugpjūčio 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokole užfiksuoti 2017 m. liepos 2 d. nežinomo asmens klausimai ir tik galimai L. Š. atsakymai – L. Š. atsakė asmeniui, kad sėdi už padegimą, nes iš tikrųjų buvo įtariamas padegimo organizavimu, o pastarajam paklausus ką padegė, atsakė – garažą. Pagal tokią klausiančio asmens klausimų prasmę, jų formulavimą nebuvo galima grįsti kaltinimo ir nuosprendžio dėl L. Š. organizuoto garažo padegimo. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo atmestas apelianto prašymas nustatyti tyrimui reikšmingas aplinkybes – apklausti kartu su L. Š. palatoje gulėjusius asmenis, tokį prašymą nepagrįstai atmetė ir teismas. Neįvertinta ir aplinkybė, kad A. A. ir B. B. atsisakė būti suvesti į akistatą su L. Š., kas taip pat iš dalies rodo jų pozicijos, kad L. Š. juos sukurstė padegti garažą, netvirtumą ir nepatikimumą. Taigi ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis grįsta vien tik kitų trijų nuteistųjų šioje byloje parodymais, jų nepatvirtinus kitais objektyviais neginčytinais pakankamais įrodymais, kurių šiuo atveju ir nėra. Visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, turėjo būti vertinamos L. Š. naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas šia nuostata nesivadovavo. Iš visa to seka, kad L. Š. neatliko jokių objektyviai nustatytų, užfiksuotų ir įrodytų veiksmų organizuojant ar kurstant kitus kaltinamuosius padegti J. V. garažą.

2.7. L. Š. gynėjas, pateikdamas nusikalstamos veikos kurstytojo, kaip bendrininko, sampratą, nurodo, kad net ir konstatavus, jog jo ginamasis jautė nepasitenkinimą pareigūno P. V. atžvilgiu, iš visų bylos aplinkybių seka, kad L. Š. nereikėjo palenkti kitų kaltinamųjų kerštauti policijos pareigūnui ir jis nenulėmė nusikaltimo vykdytojų veiksmų. Minėti 3 nuteistieji patys vykdė teisės pažeidimus, kuriems trukdė ir policijos pareigūnas P. V., be to ir B. B. parodė, kad jis siūlė sumušti P. V., o A. A. – padegti jo motinos garažą, todėl abejotina ar jiems galėjo būti primesta jaunesnio asmens – L. Š. valia. Be to, 2018 m. kovo 8 d. teisiamajame posėdyje L. Š. nurodė vieną iš tikrųjų J. V. garažo padegimo priežasčių, kuri paskatino pastaruosius veikti – dar 2017 m. balandžio 4 d. policijos pareigūnai sutrukdė kaltinamiesiems ir kitiems asmenims neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis. Būtent po šio įvykio kerštaujant policijos pareigūnams buvo pradurtos policijos pareigūno J. G. giminaičio I. G. automobilio padangos, o į P. V. motinos šulinį buvo sumestos šiukšlės ir šiais atvejais aktyviausias buvo ne L. Š., kaip nepagrįstai bandoma įrodyti, o būtent A. A., vienas ar su kitais asmenimis, atlikęs šiuos veiksmus. Šie įvykiai teismo buvo ignoruojami. Be to, L. Š. grįžus iš ligoninės tapo žinoma, kad 2017 m. gegužės 24 d. vakarą, taigi prieš pat J. V. garažo padegimą, kiti nuteistieji šioje byloje dalyvavo darant kontrabandą ar neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, ir, pasak B. B., pastebėjus pravažiuojantį P. V. automobilį, jie metė dėžės su cigaretėmis ir pabėgo. P. V. galėjo to nepastebėti, bet nuteistieji dėl to galėjo jam kerštauti. L. Š. parodė, kad jis kitiems kaltinamiesiems pasakė, jog jei jį nepagrįstai įtars dėl to garažo padegimo, jis duos parodymus apie aukščiau nurodytas aplinkybes, į ką kiti kaltinamieji jam pasakė, kad jei L. Š. duos tokius parodymus, tai jie parodys, jog padegti J. V. garažą jis pats to paprašė būdamas ligoninėje. Taigi tiek prokuroras, tiek teismas nepagrįstai nurodė, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas neva buvo organizuotas nuo 2017 m. gegužės 21 d., nes P. V. pradėta kerštauti dar 2017 m. balandžio 27 d. sumetus šiukšles į J. V. sodybos šulinį.

3. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį dalyje ir pripažinti L. Š. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, bei už tai jam paskirti 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę prašoma apėmimo būdu subendrinti su apylinkės teismo paskirta bausme už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimą, bausmę atliekant pataisos namuose.

3.1. Pasak prokuroro, L. Š., kaip bendrininko, vaidmuo BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme nepagrįstai įvertintas kaip kurstytojo – jo veikimas atitinka nusikaltimo organizatoriaus vaidmenį (BK 24 straipsnio 4 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad L. Š., pats būdamas ligoninėje ir kitiems nuteistiesiems jį lankant, įkalbinėjo pastaruosius padegti P. V. motinos garažą ir taip už jį atkeršyti. Teismas neįvertino kitų nuteistųjų nurodytos aplinkybės, kad jie bandė L. Š. atkalbėti nuo padegimo, siūlydami kitas keršto alternatyvas, pvz., sumušti P. V., tačiau L. Š. šiuo klausimu liko kategoriškas ir prašė padegti garažą. Apylinkės teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad L. Š. vadovavo kitiems kaltinamiesiems, skirstė jiems vaidmenis, t. y. parengė nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta. Neliko įvertinta tai, kad B. B. ir A. A. apklausų metu parodė, kad L. Š. jiems garantavo, kad išaiškinimo atveju, jis prisiims kaltę dėl padegimo, o tai, prokuroro įsitikinimu, laikytina nusikaltimo organizavimu, įtikinant bendrininkus, jog bus sudarytos aplinkybės nusikaltimo vykdytojams išvengti galimos atsakomybės, kas aiškiai viršija kurstytojo veiksmus. L. Š., kuris tuo metu gulėjo ligoninėje, nurodymas atlikti konkrečius veiksmus (padegti konkretų turtą, paskyrimas tai atlikti konkretiems asmenims), rodo, kad jis vadovavo nusikaltimo pasiruošimui – lenkė asmenis dalyvauti darant nusikaltimą, juos suvienijo bendram tikslui, parinko veikos padarymo būdą ir šie jo veiksmai buvo lemiami vykdytojams priimant sprendimą vykdyti nusikaltimą būtent tokiu būdu. Tai, kad L. Š. nenurodė konkretaus padegimo laiko, neparūpino įrankių ar kitaip neprisidėjo prie šios veikos padarymo, lemiamos reikšmės neturi, kadangi jis to negalėjo padaryti dėl savo sveikatos būklės. Taigi L. Š. buvo ne nusikaltimo kurstytoju, o jo organizatoriumi, todėl jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį.

3.2.Anot prokuroro, apylinkės teismas tinkamai neįvertino L. Š. inkriminuotų nusikaltimų pavojingumo. Akivaizdu, jog nuteistojo veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio – asmens bauginimas buvo vykdomas sistemingai ir vis pavojingesniais veiksmais. L. Š. nesigaili dėl padarytų veikų, anksčiau teistas, daugybę kartų baustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje. Dėl visa to, prokuroro įsitikinimu, išvada, jog L. Š. atveju pasiekti BK 41 straipsnio tikslus galima jam skiriant mažesnį negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmės dydį, yra nepagrįsta. Akivaizdu, kad L. Š. siekė atkeršyti policijos pareigūnui, po kurio teisėto nurodymo L. Š. bėgdamas nuo policijos automobilio sukėlė eismo įvykį, kurio metu susižalojo pats ir sužalojo kitus asmenis. Taigi neteisėti veiksmai yra nukreipti ne prieš bet ką, o prieš policijos pareigūną, kuris įgaliotas rūpintis visuomenės saugumu ir užtikrinti viešąją tvarką. Be to, teismas neįvertino, kad šiuo atveju kėsinantis sunaikinti turtą buvo pasirinktas visuotinai pavojingas būdas – turtas buvo padegtas nakties metu ir žmonėms miegant, gaisras galėjo nuo garažo pasklisti ir į gyvenamąjį namą. Taigi L. Š. už turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu iš keršto, buvo paskirta neteisinga ir per švelni bausmė.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašė advokato A. Kliunkos apeliacinį skundą tenkinti ir prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą bei nuteistojo gynėjo skundą – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo L. Š. gynėjo advokato A. Kliunkos ir prokuroro M. Švano apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

5. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje išsakytus argumentus, sprendžiami šie pagrindiniai klausimai:

- Ar pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl L. Š. inkriminuojamo nukentėjusiosios bauginimo bei pastarajai priklausančio garažo padegimo organizavimo yra teisingos ir įrodytos?;

- Ar L. Š. inkriminuojami nukentėjusiosios bauginimo veiksmai, jei jie laikytini įrodytais, kvalifikuotini pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ar kaip viešosios tvarkos pažeidimas BK 284 straipsnio prasme arba ANK 481 straipsnyje numatytas nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas?;

- Ar L. Š. inkriminuojamas vaidmuo dalyvaujant nukentėjusiosios garažo padegime, jei tai yra įrodyta, vertintinas kaip organizatoriaus, ar kaip kurstytojo?;

- Ar pirmosios instancijos teismas pažeidė L. Š. teisę į gynybą, non bis in idem principo nuostatas ar padarė kitų esminių BPK pažeidimų byloje?;

- Ar pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą bausmę L. Š., jei jo dalyvavimas padarant inkriminuojamas veikas yra įrodytas?

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. Š. veikdamas tiesiogine tyčia sistemingai baugino nukentėjusiąją J. V., tačiau nepagrįstai nustatė, jog tokie bauginimo veiksmai buvo atliekami ne mažiau nei du kartus per savaitę. Visas kitas faktines bylos aplinkybes teismas nustatė tinkamai ir klaidų kvalifikuojant veikas nepadarė. Visgi, apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, taip pat L. Š. padarytų veikų bei jo paties asmenybės pavojingumą, pripažino, kad pastarajam paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra per švelni ir neteisinga, todėl turi būti griežtinama.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl įrodymų, kuriais grindžiamas L. Š. neteisėtas veikimas, kvalifikuotas kaip sistemingas nukentėjusiosios bauginimas, vertinimo ir šių veiksmų teisinio kvalifikavimo

7. LAT yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

8. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

10. Atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką, apygardos teismas toliau pasisako tik dėl konkrečių nuteistojo gynėjo skunde nurodomų įrodymų vertinimo klaidų ir jų reikšmės bei įtakos sprendžiant dėl apylinkės teismo sprendimo, pripažinti L. Š. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

11. Esminiu nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu šioje kaltinimo dalyje yra tai, kad nukentėjusiosios parodymai buvo prieštaringi, nenuoseklūs, o tam tikrais atvejais ir subjektyvūs – ji rėmėsi spėjimais, asmenų kalbomis kaime, negalėdama nurodyti, kokie asmenys jai tai sakė; negalėjo tiksliai nurodyti prieš ją atliktų veiksmų laiko, o taip pat ir konkretaus veiksmų skaičiaus; nepašalinta abejonė, kad L. Š. pastaroji galėjo sumaišyti su kitais asmenimis, kurie buvo privažiavę prie jos sodybos automobiliu ir pan. Visgi apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgia nukentėjusiosios J. V. parodymų prieštaringumo ar jų nepatikimumo – esminėse kaltinimo dalyse jie nekito, o tam tikri parodymų neatitikimai ar minimalūs skirtumai proceso metu atliekant atskiras jos apklausas, dėl toliau nurodomų aplinkybių, yra suprantami ir objektyviai pateisinami.

12. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pati nukentėjusioji teisiamajame posėdyje pripažino, jog negali tiksliai atsiminti tikslaus jos atžvilgiu atliktų veiksmų laiko – šiuo atveju turima omeny parodymų dalis apie tai, ar ant jos buvo bandoma užvažiuoti automobiliu prieš šiukšlių į jos šulinį įmetimą ar po to, nes L. Š. nuolatos į jos kiemą užvažiuodavo apie pusantrų metų. Byloje, tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais neginčijamai nustatyta, kad po 2015 m. spalio 3 d. nukentėjusiosios automobilio susidūrimo su L. Š. vairuotu automobiliu (t. 2, b. l. 72-73, 82, 89) susiformavo konfliktiniai jų santykiai.

Žemesnės instancijos teismas

13. Gynybos teigimu, teismas spręsdamas dėl L. Š. kaltės bauginus J. V., rėmėsi ir jos parodymais, kurie išimtinai yra pagrįsti spėjimais ir prielaidomis: pvz. nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad ji po autoįvykio girdėjo kaime kalbas, jog L. Š. grasino ją padegti, užmušti. Tačiau tokie parodymai ir, anot apelianto, „spėjimai“ turėjo pagrindą: didžioji dalis šioje byloje apklaustų asmenų – tiek kiti kaltinamieji, tiek liudytojai ar net L. Š. giminaičiai parodė žinoję apie tarp J. V. ir L. Š. kilusį konfliktą po autoįvykio. Taigi akivaizdu, kad tam tikra įtampa tarp šalių egzistavo ir apie tai buvo žinoma ne vienam asmeniui, kurių kalbos, natūralu, kėlė J. V. nerimą ir susijaudinimą. Būtina pabrėžti, kad skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog nukentėjusioji teigė, kad „pastarojo bijojo ne tik dėl šių veiksmų, bet ir dėl po 2015 m. avarijos iš kaimo žmonių išgirstų kalbų, kad L. Š. grasino ją padegti, užmušti“ (t. 15, b. l. 175, nuosprendžio l. 57). Dėl to, šios aplinkybės, L. Š. vykdant neteisėtus nukentėjusiosios bauginimo veiksmus, galėjo sudaryti papildomą pagrindą J. V. tikėti, kad toks grasinimas gali būti realus.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog J. V. galėjo L. Š. supainioti su kitais asmenimis, kurie taip pat vairavo „Volvo“ markės automobilius. Visgi apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šią gynybos versiją patikrino ir jau skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo pašalino L. Š. siektą inkriminuoti 2017 m. birželio 2 d. J. V. bauginimo epizodą (būtent šiuo aspektu gynyba ir remiasi keldama abejones), nes L. Š. tą dieną buvo kitoje vietoje (t. 15, b. l. 177-178, nuosprendžio l. 59-60). Nepaisant to, kad iš kaltinimo ši aplinkybė buvo pašalinta, apygardos teismui vien dėl to nekyla pagrįstų abejonių, kad kitais atvejais automobiliu prie J. V. namo privažiuodavo būtent L. Š., o ir gynyba šioje dalyje remiasi tik pačiu aplinkybės pašalinimo faktu vienu konkrečiu atveju, nepateikdama konkrečių argumentų ar duomenų, kurie galėtų byloti, jog ir kitais atvejais automobiliu prie nukentėjusiosios namų privažiuodavo kiti asmenys.

15. Atsižvelgdama į aukščiau minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo išvadai, jog J. V. parodymai yra paremti spėjimais, prieštaringi ir nenuoseklūs – gynybos keliamos versijos dėl to nepasitvirtino, o tam tikri neatitikimai atskirose parodymų dalyse ar detalėse nesudaro pagrindo abejoti jų patikimumu ir objektyvumu, juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

16. J. V. baimę dėl L. Š. veiksmų patvirtina ir liudytojos A. B. parodymai. Iš tiesų, kaip nurodoma gynėjo apeliaciniame skunde, V. B. parodė, kad jai apie L. Š. elgesį pranešė pati nukentėjusioji, prašydama įgaliotinio telefono numerio. Visgi teisiamajame posėdyje V. B. parodė ir tai, kad J. V. jai sakė, jog L. Š. važinėja automobiliu, signalizuoja, vėliau ji nurodė, jo bijanti, klausė, ką jai daryti (t. 15, b. l. 61–62). Tokie liudytojos parodymai jokiu būdu neatitinka apelianto argumentų, kad ši liudytoja neparodė jokių pavojingų bauginimo veiksmų – šiuo atveju V. B. apibūdino dalį ir kaltinime L. Š. inkriminuojamo nukentėjusiosios bauginimo veiksmų. Visiškai identiškai apie L. Š. veiksmus nukentėjusioji nurodė ir nuteistojo motinai A. Š. – kad jos sūnus jai signalizuoja automobiliu (t. 14, b. l. 62). Taigi akivaizdu, kad nukentėjusioji minėtoms moterims, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundėsi konkrečiu L. Š. elgesiu – šiuo atveju signalizavimu automobiliu, kuris nuteistajam inkriminuotas ir skundžiamu nuosprendžiu. Apygardos teismo vertinimu, tokie nusiskundimai – tarp jų ir kaimo seniūnei, prašant įgaliotinio kontaktų, netiesiogiai taip pat rodo, jog susiklosčiusi konfliktinė situacija J. V. išties baugino.

17. Nuteistojo gynėjas teigia, jog J. V. baimę nukentėti nuo L. Š. teismas grindė ir liudytojo policijos pareigūno V. K. parodymais, kuris nurodė, kad neprisimena, jog J. V. kreipėsi į jį dėl L. Š. bauginimų. Visgi apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pastarasis teisiamajame posėdyje nurodė prisimenantis nukentėjusiosios pareiškimą dėl to, kad į jos šulinį buvo įmestos šiukšlės ir, kad pastaroji aiškino, jog tai galėjo padaryti kaimynas L. Š.; jis žinojo, kad jų santykiai buvo konfliktiški (t. 14, b. l. 170–171). Taigi nepaisant to, kad V. K. negalėjo prisiminti konkrečių įvykio detalių dėl didelio darbo krūvio, akivaizdu, kad jo parodymais, kaip netiesioginiais duomenimis, visgi buvo galima remtis formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui byloje sprendžiamais klausimais.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynybos argumentai dėl netinkamo kitų kaltinamųjų šioje byloje ir liudytojo A. V. parodymų vertinimo yra nepagrįsti ir neracionalūs. Gynyba kvestionuoja šiais parodymais paremtą teismo išvadą, jog L. Š. nesutarė su J. V. ir nurodo, kad būtent J. V. buvo priešiška L. Š. atveju. Turint omenyje tai, kad byloje yra duomenų (ne vieno liudytojo parodymai) apie įtemptus santykius tarp L. Š. ir V. šeimos – nukentėjusiosios sūnaus, kaip policijos pareigūno, bei pačios nukentėjusiosios, teisėjų kolegija nėra įtikinta, kad priešišku ar turinčiu motyvą keršyti asmeniu buvo nukentėjusioji. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai būtų nelogiška sprendžiant ir iš to, kad autoįvykio, dar 2015 m. spalį susidūrus J. V. ir L. Š. automobiliams, kaltininke buvo pripažinta būtent J. V. (t. 2, b. l. 89). Ši aplinkybė, turint omenyje ir L. Š. priešiškus santykius su J. V. sūnumi dėl jo vykdomų įgaliojimų, leistų spręsti apie nuteistojo nusiteikimą prieš V. šeimą. Tą patvirtina ir kratos pas L. Š. metu rasto ir paimto mobiliojo ryšio telefono apžiūros metu telefone išsaugotas vaizdo įrašas, darytas 2017 m. birželio 16 d. Jame užfiksuota kaip A. S. aviai peiliu pjauna gerklę, o tai atliekant girdimas L. Š. balsas ir pastarojo žodžiai rusų kalba „treniruokis, treniruokis, o tai tuo pačiu V. ir G. galvas nurėšim“ (t. 5, b. l. 60-67). Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija atmeta galimybę, jog J. V. galėjo duoti neteisingus parodymus vedama keršto.

19. Tokios teisėjų kolegijos išvados nekeičia ir L. Š. bei jo giminaičių ir artimųjų parodymai apie jo automobilio link J. V. mestą akmenį. Pirmiausia pažymėtina, kad L. Š. ilgą laiką sistemingai atliekant bauginimo veiksmus J. V. atžvilgiu, pastaroji tiesiog galėjo imtis atsakomųjų veiksmų šiam neteisėtam veikimui ir vien tai nebyloja apie jos motyvą kerštauti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybę apie mestą akmenį apskritai nurodo tik L. Š. aplinkai artimi asmenys, o byloje yra duomenų apie tai, kad būdamas suimtas L. Š. siekė paveikti atskirus asmenis nurodydamas, kokius parodymus jiems duoti (pvz. liudytoją D. K. (t. 6, b. l. 151–155)), todėl tokių asmenų parodymai byloje turi būti vertinami itin atsargiai ir tik visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Žemesnės instancijos teismas

20. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas įvertino, bet kaip nepagrįstus atmeta gynėjo teiginius apie tai, jog apklausdamas nukentėjusiąją apie jos interviu TV3 žinioms apylinkės teismas J. V. uždavė atsakymą menančius klausimus. Iš teisiamojo posėdžio garso įrašo girdėti, kad klausimai nukentėjusiajai buvo formuojami tinkamai, apie jos būseną interviu metu teismas teiravosi nurodydamas alternatyvas – pirmiausia paklausta kokios ji buvo būsenos ir iškart pateikti klausimai ar ji buvo susijaudinusi, ar nusiraminusi ir blaiviai kalbėjo (2018 m. birželio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 14, b. l. 17-18) ir minėtos dienos posėdžio garso įrašas nuo 33:35).

21. Dėl epizodo susijusio su šiukšlių ir aliejaus išpylimu į J. V. šulinį, gynybos teigimu, L. Š. kaltę pagrindžia vien nepatikimi ir nepakankami duomenys – nenuoseklūs nuteistojo A. A. parodymai ir J. V. spėjimas, jog šį veiksmą atliko L. Š.. Apygardos teismo įsitikinimu, A. A. parodymai esminėse dalyse liko nepakitę viso baudžiamojo proceso metu ir jie yra pakankami konstatuoti L. Š. aktyviai veikus vykdant minėtus neteisėtus veiksmus. Nors iš tiesų pirminės apklausos metu A. A. nurodė, kad šiukšles į šulinį sumetė jis, L. Š. visą laiką buvo šalia, veikė kartu su juo (t. 9, b. l. 111–113). Teisminio nagrinėjimo metu A. A. šias aplinkybes patikslino, o ne iš esmės pakeitė, nurodydamas, kad šiukšles į šulinį sumetė jis, o aliejų supylė L. Š.. Apygardos teismo vertinimu, toks parodymų turinys, atsižvelgiant į pirminius parodymus, iš esmės nekeičia jų esmės – A. A. ir toliau pripažino savo aktyvų vaidmenį atliekant minėtus veiksmus, tik tuo pačiu patikslino L. Š. veiksmus tą kartą. Tokių A. A. parodymų patikimumą patvirtina ir policijos pareigūno J. G. parodymai bei duomenys apie jo tėvo ir J. V. kreipimąsi į policiją dėl jų atžvilgiu padarytų veikų.

22. J. G. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad L. Š. 2017 m. balandžio mėnesį surašant administracinio nusižengimo protokolą, pastarasis grasino, jog už tai, kad J. G. ir P. V. pradūrė jo automobilio padangas, jis pradurs jų automobilių padangas. Po ko, 2017 m. balandžio 28 d. rytą J. G. pastebėjo, kad pradurtos jo tėvo automobilio padangos ir suprato, kad L. Š. įgyvendinimo savo grasinimą (atitinkamai apie šį įvykį pranešė liudytojo tėvas) (t. 2, b. l. 72-73; t. 7, b. l. 184). Pabrėžtina, kad 2017 m. balandžio 29 d. J. V. kreipėsi su pareiškimu į policijos komisariatą, nurodydama, kad į jos šulinį iš šalia stovėjusio šiukšlių konteinerio sumestos šiukšlės. Įtaria, kad taip galėjo pasielgti L. Š.; mano, kad šiukšlės galėjo būti sumestos 2017 m. balandžio 28 d. (t. 1, b. l. 22). Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad viso proceso metu A. A. nuosekliai tvirtino, kad šie neteisėti veiksmai policijos pareigūnų giminaičių atžvilgiu buvo padaryti po to, kai buvo perpjautos L. Š. automobilio padangos ir šių veikų padaryme dalyvavo pats L. Š.. Iš šių vieni kitus papildančių ir atitinkančių bylos duomenų galima daryti išvadą, kad būtent L. Š. buvo suinteresuotas šių veiksmų atlikimu ir juose aktyviai dalyvavo – aptarti įrodymai jungiasi į loginę bei chronologinę grandinę (po išreikšto grasinimo pradurti pareigūnų P. V. ir J. G. padangas sekė veiksmai nukreipti jų giminaičių atžvilgiu, o veikų padarymo laikas J. V. ir J. G. tėvo atžvilgiu yra iš esmės identiškas).

23. Iš viso to akivaizdu, kad būtent L. Š. gynėjo nurodytas spontaniškas vienasmenis A. A. veikimas suverčiant šiukšles į šulinį yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje esančių duomenų visetui.

24. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje esančių įrodymų visuma jungiasi į nuoseklią ir loginę grandinę bei patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, jog L. Š. atliko veiksmus, kurie nuosprendžiu kvalifikuoti kaip sistemingas nukentėjusiosios bauginimas.

25. Apeliacinio skundo argumentų kontekste pastebėtina, kad tokie bauginimo veiksmai, pagal nustatytas aplinkybes, truko išties ilgą laiką, o tai savaime gali apriboti nukentėjusiosios galimybes visiškai tiksliai nurodyti aplinkybes, kada tiksliai į jos kiemą buvo užvažiavęs L. Š.. Taigi tikėtis, kad asmuo, galimai esantis streso būsenoje, atsimins, kiek konkrečiai kartų prie jos namo buvo signalizuojama, jai buvo rodomi gestai, išsakomi necenzūriniai žodžiai, būtų neracionalu. Tokios vertinimo kontekste teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo pozicija kritikuojant kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes apie ne mažiau kai du kartus per savaitę vykusius bauginimo veiksmus. Apelianto įsitikinimu, jei L. Š. išties per pusantrų metų laikotarpį kas savaitę į J. V. kiemą atvykdavo bent 2 kartus, tai reikštų, kad per visą laikotarpį tokių vizitų galėjo būti iki 170, o tokiu atveju nesuprantama, kodėl per šį laiką nukentėjusioji nesikreipė į teisėsaugą.

26. J. V. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad ji apie tokius atvejus pranešdavo savo sūnui – policijos pareigūnui P. V. (apie tai parodė ir kitas policijos pareigūnas), o pastarasis siūlė į tai nekreipti dėmesio, nes manė, kad viskas tuo apsiribos. Todėl akivaizdu, jog J. V. anksčiau nesikreipė į teisėsaugą dėl sūnaus – policijos pareigūno patarimo, kuris turi atitinkamų teisinių žinių ir galėjo įvertinti tokio kreipimosi perspektyvą ir patiriamus nepatogumus. Kita vertus, iki 2017 m. balandžio 27 d. L. Š. inkriminuoti galimai J. V. atžvilgiu atlikti veiksmai dar nebuvo tokie pavojingi, kokie buvo įvykdyti – t. y. 2017 m. balandžio 27 d., kai šiukšlėmis ir aliejumi buvo užterštas šulinys, po ko J. V. oficialiai ir kreipėsi į teisėsaugą. Kad tokie veiksmai buvo atliekami sistemingai atsispindi tiek iš J. V. ir P. V. parodymų, tiek pvz., iš liudytojos V. B. parodymų, tačiau ir pati J. V. nurodė, kad tam tikrais atvejais neteisėti veiksmai jos atžvilgiu buvo atliekami ne kiekvieną savaitę. Tokių paaiškinimų ir aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie sistemingą J. V. bauginimą laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytomis dienomis, tačiau negali neabejodamas konstatuoti, kad visą šį laikotarpį bauginimo veiksmai buvo atliekami būtent „ne mažiau nei du kartus per savaitę“. Atsižvelgiant į tai, ši apkaltinamojo nuosprendžio šalintina.

27. Nuteistojo gynėjas teigia, jog teismas, neatsižvelgdamas į nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus dėl tikslaus įvykių laiko, nepagrįstai nurodė, kad vienas iš jos atžvilgiu atliktų veiksmų epizodų, kai ant jos buvo bandoma užvažiuoti automobiliu, galėjo būti 2017 m. gegužės pradžioje. Tokių gynėjo argumentų kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, jog L. Š. „2017 m., balandžio mėn. pabaigoje - gegužės mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 20 - 21 valandą, vairuodamas automobilį Volvo V70, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įvažiavo į J. V. kiemą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir nestabdydamas automobilio važiavo tiesiai į ją“ (t. 15, b. l. 125, nuosprendžio l. 5). Taigi akivaizdu, kad apylinkės teismas, atsižvelgdamas ir į minėtų parodymų ypatumus, tokios kategoriškos išvados, kaip nurodo nuteistojo gynėjas, nepadarė ir vadovavosi byloje surinktais duomenimis bei nurodė platesnį galimai padarytos veikos laikotarpį. Gynybos teiginys, jog be pačios nukentėjusiosios parodymų byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad L. Š. važiavo automobiliu į nukentėjusiąją, nėra, pagrįstas, nes apie šį įvykį liudija ir policijos pareigūnas P. V.. Nukentėjusioji ir minėtas liudytojas, skirtingai nei L. Š., yra prisaikdinti BPK 277 straipsnyje numatyta tvarka, jų parodymai ne tik dėl šių aplinkybių, atitiko ir kitus byloje surinktus įrodymus, tad visumoje teismo vertinami kaip patikimi, vieni kitus atitinkantys, todėl jais remtis teismas gali.

28. LAT yra nurodęs, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta viena alternatyvi nusikaltimo sudėtis – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą, kuris gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad sistemingo kito žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėtyje psichinė prievarta suprantama ne vien kaip grasinimai nužudyti, bet ir kaip kitokiais poelgiais vykdomas bauginimo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės jausmo sukėlimu kitam žmogui. Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam. Bauginamasis poveikis gali būti išreikštas ir neteisėtu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, turto sugadinimu ar sunaikinimu ir pan. (pvz. LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-648/2016).

29. Pasak gynybos, net įrodžius visus L. Š. inkriminuojamus veiksmus – garsinio signalo naudojimas, įvažiavimas į kiemą, šiukšlių įmetimas į šulinį, gestų rodymas, įžeidinėjimas – jie negalėtų būti vertinami kaip kėlę grėsmę ir pavojų nukentėjusiosios sveikatai bei turėtų būti kvalifikuojami nebent kaip viešosios tvarkos pažeidimai, BK ar ANK nuostatų prasme. Tačiau su tokiais gynybos teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

30. Garsinio signalo naudojimas, įžeidinėjimas, gestų rodymas ir pan., vertinant juos atskirai ir neanalizuojant tokių veiksmų sistemiškumo bei kryptingumo visumoje, iš tiesų galėtų būti vertinami kaip ne toks pavojingas pažeidimas viešajai tvarkai. Neatsitiktinai tam tikru metu minėtus veiksmus kaip ne itin pavojingus vertino ir nukentėjusiosios sūnus liudytojas policijos pareigūnas P. V. – nurodęs motinai nekreipti ypatingo dėmesio į tokius L. Š. veiksmus bei tikėdamasis, kad pastarasis tokiais veiksmais apsiribos. Visgi tokiais veiksmais nebuvo apsiribota – vėliau sekė kiti, pavojingesni veiksmai, kuriuos visus jungė tas pats ir bendras nukentėjusiosios bauginimo tikslas. Vertinant nuteistojo L. Š. veiksmus visumoje ir jo elgesio kryptingumą tų pačių asmenų atžvilgiu, akivaizdu, kad tokių veiksmų motyvas nebuvo susijęs su siekiu sutrikdyti ar parodyti nepagarbą viešajai tvarkai. J. V. baimė dėl sveikatos ir gyvybės buvo visiškai pagrįsta ir jokiu būdu ne subjektyvi, todėl išvada apie realų nustatytų veiksmų bauginamąjį pobūdį, darytina net ir atskirai neįvertinus L. Š. inkriminuoto nukentėjusiosios garažo padegimo kurstymo aplinkybės (apie tai pasisakyta kitoje nuosprendžio dalyje). Dėl to kas minėta, darytina išvada, kad L. Š. veika apylinkės teismo buvo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Dėl L. Š. dalyvavimo ir vaidmens padegant nukentėjusiosios garažą

31. Teisėjų kolegija nesutinka su gynybos pozicija, kad L. Š. dalyvavimas padegant nukentėjusiosios garažą neįrodytas. Įrodymai šioje kaltinimo dalyje buvo tiriami ir vertinami tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų. Be to, pirmosios instancijos teismo nustatytas L. Š. kaip kurstytojo vaidmuo yra teisingas ir, priešingai nei mano, prokuroras, negali būti vertinamas kaip organizatoriaus, nes neatitiktų šios bendrininko rūšies sampratos.

32. Gynybos teigimu, pirmosios instancijos teismas L. Š. pripažindamas kaltu dėl padegimo kurstymo nepagrįstai rėmėsi kitų nuteistųjų prieštaringais parodymais, nepaisydamas to, jog iš bylos duomenų matyti, kad pastarieji buvo suinteresuoti savo teisinės padėties palengvinimu ir L. Š. dėl to apkalbėjo.

33. Apelianto teiginys, kad kiti trys kaltinamieji iš pradžių teisiamajame posėdyje parodė, jog ligoninėje visiems kilo mintis dėl padegimo, ir tik atsakinėdami į teisėjo ir prokuroro klausimus jie nurodė, kad tai padarė paprašyti L. Š., neatitinka tikrovės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis A. A. pirmiausia papasakojo kaip įvyko pats padegimas, o vėliau iškart pareiškė, kad tai jie padarė paprašyti L. Š. (t. 13, b. l. 70); kaltinamasis B. B. pirmiausia papasakojo kaip jis nuvažiavo pas kitus du kaltinamuosius automobiliu, o po to nuvyko padegti garažą bei pabrėžė, kad viskas įvyko taip, kaip perskaitė prokuroras (t. y. paskelbus kaltinamąjį aktą) (t. 13, b. l. 71); kaltinamasis J. G. pirmiausia pabrėžė, kad lankydami L. Š. sugalvojo kaip padegti (o ne ką ir kada – teisėjų kolegijos pastaba) ir papasakojo, kaip vyko padegimas, o po to nurodė, kad L. Š. paprašė tai padaryti (t. 13, b. l. 74–75). Iš to akivaizdu, jog iki teisėjo ir prokuroro klausimų nei vienas iš minėtų kaltinamųjų nenurodė, kad ligoninėje jiems visiems kilo mintis padegti garažą, todėl šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas neobjektyviu.

34. Kiti apeliaciniame skunde nurodomi tariami nuteistųjų A. A., B. B., J. G. parodymų prieštaravimai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, net jei juos būtų galima įžvelgti, nelaikytini esminiais ir nesudaro pagrindo netikėti pastarųjų parodymų, kurie vieni kitus tarpusavyje papildo ir patvirtina, patikimumu.

35. Anot gynėjo J. G. turėjo savarankišką tikslą padegti garažą. Teismo vertinimu, tokiu teiginiu bandoma vieno kaltinamojo poziciją paneigti išimtinai tik kito kaltinamojo parodymais. Visgi tai jokiu būdu neleidžia konstatuoti, kad J. G. parodymai buvo nenuoseklūs ir nepatikimi, nes jo parodymai atitinka ir kitų nuteistųjų parodymus, kurie apylinkės teismo nuosprendžio netgi neskundžia. Apeliavimas į kaltinamųjų amžiaus skirtumus taip pat nelaikytinas svariu argumentu, galinčiu turėti įtakos asmens parodymų vertinimui. Be to, iš kitų nuteistųjų parodymų matyti, kad skirtingai nei B. B. ir A. A., J. G. ligoninėje pas L. Š. buvo mažiau kartų nei pastarieji, visgi viso proceso metu pastarasis nuosekliai tvirtino žinojęs, kad padegimas bus vykdomas L. Š. prašymu (iš pirminės jo apklausos protokolo matyti, kad J. G. buvo apklausiamas tik dėl konkrečių padegimo aplinkybių, o ne dėl vizitų pas ligoninėje gulintį L. Š.).

36. Teismas sutinka su nuteistojo gynėjo pozicija, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje B. B. ne visiškai nuosekliai pasakojo apie tai kas siūlė padegti garažą, tačiau šis jo nenuoseklumas buvo vertinamas, o ir paaiškindamas savo parodymų skirtumus B. B. dar tyrimo metu patvirtino, kad „lieku prie pirminės apklausos metu duotų parodymų <....> bei dar kartą patvirtinu, kad padegimą aš, A. A. ir J. G., tai darėme tik L. Š. nurodymu“ (t. 9, b. l. 188) ir tokios pozicijos vėliau laikėsi ir teisiamojo posėdžio metu. Taigi B. B. dar tyrimo metu, iš esmės patvirtindamas visa tai, ką minėjo anksčiau, pabrėžė, kad padegimas buvo įvykdytas būtent L. Š. prašymu. Tai, kad būtent šie dar tyrimo metu patikslinti B. B. parodymai yra objektyvūs patvirtina ir toliau analizuojami bylos duomenys apie A. A. vaidmenį veikos padaryme.

37. Gynybos įsitikinimu, B. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir A. A. veiksmai (pareigūno J. G. tėvo automobilio padangų perpjovimas, šiukšlių sumetimas į J. V. šulinį) įrodo, kad garažo padegimo sumanytoju, organizatoriumi ir pagrindiniu vykdytoju buvo A. A.. Visgi šiame nuosprendyje teisėjų kolegija jau nurodė, kad neteisėtus veiksmus policijos pareigūnų giminaičių atžvilgiu atliko ir pats L. Š. – tai rodo ne tik A. A., tačiau ir J. G. parodymai apie grasinimus jo ir P. V. atžvilgiu iš L. Š. pusės ir po to sekusį jo tėvo automobilio padangų supjaustymą, duomenys apie beveik tuo pačiu metu paduotus pareigūnų tėvų pareiškimus dėl jų atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų. Visa tai leidžia daryti priešingą gynybos keliamai versijai išvadą – jog būtent L. Š. buvo šių prieš policijos pareigūnų giminaičius nukreiptų veiksmų sumanytojas, pirmiausia išreiškęs grasinimus, o paskui juos, su kitais asmenimis, įgyvendinęs. Taigi minėtos aplinkybės nepagrindžia A. A., kaip garažo padegimo kurstytojo ar organizatoriaus, vaidmens ir tuo pačiu netiesiogiai patvirtina B. B. patikslintus parodymus, kad L. Š., o ne A. A. nurodė padegti garažą.

38. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kiti nuteistieji turėjo tikslą apkalbėti L. Š. siekdami palengvinti savo teisinę padėtį. Anot gynėjo, iš 2017 m. spalio 5 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad pastarieji bijojo pakeisti parodymus, nes tokiu atveju gali nebūti nuteisti lygtinai. Tokius argumentas teismas atmeta, nes gynyba akcentuoja tik jai naudingas protokole užfiksuotas aplinkybes, nepateikdama viso J. G. ir A. A. pokalbių konteksto.

39. Vieno iš pokalbių metu A. A. nurodo J. G., kad L. Š. (įvardijamas L.) sakė, kad prisiims atsakomybę (t. 6, b. l. 69). Vėliau J. G. informuoja A. A., kad į jį telefonu kreipėsi L., prašydamas pakeisti parodymus ir liudyti prieš A. A.. Į tai A. A. sureagavo nurodydamas, jog jei jie keis parodymus, tada juos tikrai pasodins, teisėjas matys, kad jie keičia parodymus, o taip gal lygtinai išsisuktų. Po to, J. G. nurodo iškart sakęs L., kad jis išsigalvoja nesąmones, į ką A. A. atsakė, kad L. iškart sakė, kad jei kas – prisiims atsakomybę (t. 6, b. l. 70). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tik visas minėtų pokalbių turinys, o ne jo fragmentas, būtent ir leidžia daryti objektyvias išvadas dėl nuteistųjų pokalbio apie bausmės vykdymo atidėjimą taikymo prasmės. Iš J. G. ir A. A. telefoninių pokalbių matyti, kad pastarieji supranta, jog jei po pirminių duotų parodymų jie pakeis juos kardinaliai, jų teisinė padėtis gali pablogėti – tai yra visiškai suprantama, nes tokiu atveju jų parodymai negalėtų būti laikomi nuosekliais, potencialiai nebūtų galima konstatuoti nuoširdaus jų prisipažinimo. Visgi tai jokiu būdu nereiškia, kad minėtų nuteistųjų parodymai dėl to yra melagingi ir nukreipti apkalbėti L. Š. – iš jų pokalbių visumos matyti, kad abu nuteistieji slaptų procesinio poveikio priemonių jų atžvilgiu taikymo metu nurodė dar iki įvykio įspėję L. Š. apie galimas veikimo pasekmes, o A. A. ne kartą nurodo, kad L. Š. iškart jiems nurodė, jog prisiims atsakomybę už atliktus veiksmus. Todėl, vertindamas A. A. ir J. G. telefoninių pokalbių turinio visumą, apygardos teismas neįžvelgia pagrindo išvadai, kad A. A. ir J. G. išsižada savo pirminių parodymų ar, kad jų duoti parodymai yra melagingi – priešingai, pastarieji reiškia pasipiktinimą L. Š., kad pastarasis neprisiima savo atsakomybės ir siekia nepagrįstai kaltę suversti kitam asmeniui.

40. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įrodomosios nuteistųjų A. A. ir B. B. parodymų reikšmės nemenkina ir tai, kad pastarieji atsisakė būti suvesti akistaton su nuteistuoju L. Š.. Pažymėtina, jog LAT savo praktikoje yra nurodęs, kad akistata nėra privalomas ikiteisminio tyrimo veiksmas. Pagal BPK 190 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui suteikta teisė, bet ne pareiga suvesti į akistatą du pirmiau apklaustus asmenis, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems. Jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras mano, kad atlikus akistatą galėtų būti gauti reikšmingi bylai duomenys ar pašalinti esami prieštaravimai, toks veiksmas yra atliekamas. Tačiau tais atvejais, kai nesitikima, kad atlikus akistatą bus gauta kokia nors ikiteisminiam tyrimui svarbi informacija, akistata neturi būti atliekama (pvz. LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2011, 2K-406/2009). Kaip jau minėta, byloje yra duomenų apie tai, kad L. Š. būdamas suimtas kontaktavo telefonu su J. G. dėl jo duotų parodymų esmės, tačiau nepaisant šio kontakto visi nuteistieji, tarp jų ir J. G. liko prie savo parodymų (t. 6, b. l. 140–143); o ir iš 2017 m. spalio 5 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kokios kategoriškos pozicijos dėl anksčiau duotų parodymų laikėsi A. A. (t. 6, b. l. 69). Esant tokioms aplinkybėms teigti, kad nuteistųjų atsisakymas dalyvauti minėtame procesiniame veiksme kelia abejones dėl jų parodymų pagrįstumo, būtų neobjektyvu. Apygardos teismas pažymi, kad kaltinamieji visi kartu dalyvavo teisiamajame posėdyje ir davė parodymus vieni kitų akivaizdoje, o tai iš esmės labai panašu į akistatos veiksmą, nes rungimosi proceso metu kaltinamieji vieni kitiems galėjo užduoti klausimus ir pan.

41. Teismas nesutinka ir su gynybos pozicija, kad 2017 m. rugpjūčio 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokole užfiksuoti asmens pokalbiai su L. Š. 2017 m. liepos 2 d. negali būti duomenimis, kuriais kitų duomenų visumoje grindžiamas L. Š. dalyvavimas J. V. garažo padegime. Minėtame protokole užfiksuotas klausimas L. Š. ką jis padegė ir pastarojo atsakymas į šį klausimą, kad garažą, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip tik duomuo pagrindžiantis, jog L. Š. pagrįstai traukiamas atsakomybėn dėl nukentėjusiosios garažo padegimo.

42. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti ir gynybos prašymus apklausti kitus galimai L. Š. palatoje kartu su juo gulėjusius asmenis. Byloje yra ne tik duomenų apie tai, kad aptardami galimybes padegti garažą, nuteistieji bendravo tyliai ir atsargiai (kiti nuteistieji nurodė, kad palatoje vienu metu su L. Š. beveik nebuvo žmonių, o bet kuriuo atveju jie stengėsi bendrauti tyliai), tačiau apskritai sunku įsivaizduoti, kad tokius planus asmenys galėtų aptarinėti tokiu būdu, kad juos girdėtų pašaliniai asmenys.

43. Remiantis visa tuo, kas minėta, darytina išvada, jog apylinkės teismas vertindamas įrodymus, o taip pat pasirinkdamas įrodymų tyrimo apimtis, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų – gynybos kvestionuojami duomenys įvertinti tinkamai – ir išvada apie L. Š. dalyvavimą padegant J. V. garažą yra teisėta ir pagrįsta.

44. Sprendžiant dėl L. Š. vaidmens minėtos nusikalstamos veikos padaryme pažymėtina, jog prokuroras siekia pagrįsti L. Š. buvus nusikalstamos veikos organizatoriumi, o gynyba teigia, jog pastarasis negali būti laikomas net kurstytoju, nes kiti nuteistieji turėjo individualius motyvus kerštauti V. šeimai. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek valstybinio kaltintojo, tiek gynybos argumentai šioje dalyje nėra pagrįsti.

45. Advokato A. Kliunkos teigimu, laikydamas L. Š. padegimo kurstytoju, apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad kitų nuteistųjų apskritai nereikėjo kurstyti – jie patys darė pažeidimus, kuriuos užkardydavo nukentėjusiosios sūnus – policijos pareigūnas ir kiti nutiestieji siekė keršto dar nuo 2017 m. balandžio 4 d., kai P. V. prisidėjo prie jų sulaikymo vykdant neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Kitaip tariant, gynybos įsitikinimu, nusikalstami A. A., B. B., J. G. ketinimai buvo nulemti ir susiformavo ne L. Š. raginimu, tačiau išimtinai dėl P. V. tarnybinių pareigų vykdymo. Tačiau teisėjų kolegija, nepaisant to, kad kiti nuteistieji galėjo būti nusiteikę priešiškai P. V. atžvilgiu, yra įsitikinusi, kad šiuo atveju J. V. garažas buvo padegtas būtent L. Š. prašymu.

46. Pažymėtina, jog tokį teismo vidinį įsitikinimą pirmiausia pagrindžia padarytos nusikalstamos veikos laikas, t. y. 2017 m. gegužės 25 diena. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. gegužės 21 d. policijos pareigūnui P. V. automobiliu besivejant L. Š. automobilį įvyko autoįvykis, po kurio L. Š. atsidūrė ligoninėje, kur jį keletą dienų lankė kiti nuteistieji šioje byloje. Praėjus 4 dienoms nuo šio įvykio buvo padaryta nusikalstama veika, kai atitinkamai A. A., B. B., J. G. nurodė, kad nusikalstamas L. Š. sumanymas buvo įvykdytas ne iškart, o po keleto dienų. Taigi vien jau chronologinė įvykių seka yra vienu iš faktorių leidžiančių daryti išvadą, kad šiuo atveju buvo įvykdytas L. Š. nusikalstamas sumanymas pastarajam kerštaujant V. šeimai.

47. Kita vertus, iš 4 nuteistųjų šioje byloje vienintelis L. Š. konfliktavo ir su J. V., kurios turtas ir buvo padegtas. Pati nukentėjusioji nurodė, kad jos santykiai su kitais kaltinamaisiais nebuvo konfliktiški – o, kaip jau minėta, konfliktas tarp jos ir L. Š. truko daugiau nei pusantrų metų. Dėl šios priežasties pagrįstai abejotina, jog A. A., B. B., J. G., kurie galėjo jausti neapykantą P. V., kerštaudami savo nusikalstamus ketinimus būtų realizavę pareigūno motinos atžvilgiu.

48. Tokias teismo išvadas netiesiogiai patvirtina ir 2017 m. liepos 14 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokolas. Iš jo matyti, kad B. B. kitam areštinės kameroje esančiam vyrui pasakoja, jog su dar dviem bendrais sėdinčiais areštinėje sudegino policininko namą ir, kad kai išeis, užmuš tą „mentą“ (t. 6, b. l. 186-189). Turint omenyje patikimais pripažintus B. B. parodymus apie tai, kad būtent jis siūlė nedeginti P. V. motinos garažo, o pvz., sumušti P. V., akivaizdu, kad B. B., siekdamas kerštauti veiksmų būtų ėmęsis būtent pastarojo, o ne jo motinos atžvilgiu. Be to, turint omenyje ir jau minėtus duomenis – kad po L. Š. grasinimų policijos pareigūnams perdurti automobilio padangas sekė šiukšlių išmetimas į J. V. šulinį; L. Š. kameroje kitam asmeniui nurodyta aplinkybę, kad jis padegė garažą ir kitus jau šiame nuosprendyje aptartus duomenis – apygardos teismui nekyla abejonių dėl to, kad būtent L. Š. lenkė kitus nuteistuosius padegti J. V., kurią iki tol apie pusantrų metų baugino, garažą, po to, kai jis nukentėjo autoįvykyje sprukdamas nuo P. V..

49. Sprendžiant dėl to, kokios bendrininkų rūšies, t. y. kurstytojo ar organizatoriaus, požymius atitiko L. Š. veikimas bendros nusikalstamos veikos padaryme, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kaltinamiesiems inkriminuojamas veikimas bendrininkų grupe. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. LAT aiškindamas šias baudžiamojo įstatymo nuostatas yra nurodęs, kad organizatorius paprastai yra organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose, tačiau gali būti ir bendrininkų grupės vykdomuose nusikaltimuose, jei jo veiksmai yra sudėtingi, daugiaplaniai ir įvairialypiai, susiję su nusikalstamos veikos parengimu ir vadovavimu jai. Tačiau organizatoriaus vaidmuo bendrininkų grupėje pripažįstamas tais atvejais, jei tai yra sudėtingi organizuojamieji veiksmai, reikalaujantys intelektinio indėlio į nusikaltimo padarymą (pvz. LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-391/2011, 2K-160-303/2018). Taigi akivaizdu, jog bendrininkų grupėje veikiančiam asmeniui organizatoriaus vaidmuo priskiriamas tik egzistuojant išskirtinėms sąlygoms.

50. Turint omenyje tokią kasacinio teismo praktiką, apygardos teismas pažymi, jog jokie prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nekeičia išvados, kad L. Š. bendros nusikalstamos veikos padaryme atliko elementarius veiksmus, kurie nereikalauja jokio intelektinio indėlio, detalaus planavimo ir pan., kas būtina siekiant vieną iš bendrininkų grupės narių pripažinti buvus jos organizatoriumi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar 2018 m. rugsėjo 6 d., t. y. likus kiek daugiau mėnesiui iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, teismui pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, kuriame be kita ko, bendros nusikalstamos veikos padaryme L. Š. atlikti veiksmai įvardijami itin lakoniškai: jis pasiūlė ir įkalbėjo kitus nuteistuosius padegti P. V. motinos garažą. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog L. Š. kiti nuteistieji siekė perkalbėti nuo padegimo ir siūlė kitas keršto alternatyvas, tačiau jis buvo kategoriškas; kad pastarasis kitiems nuteistiesiems garantavo, jog kaltę prisiims jis, taip lyg užtikrindamas galimybę jiems išvengti atsakomybės; pats gulėdamas ligoninėje nurodė, kad būtina padegti turtą, numatė tam konkrečius asmenis, o visa tai byloja apie tai, jog L. Š. suvienijo asmenis bendram tikslui, parinko veikos padarymo būdą ir šie jo veiksmai buvo lemiami vykdytojams priimant sprendimą vykdyti nusikaltimą būtent tokiu būdu. Apygardos teismo vertinimu, šie aspektai jokiu būdu nerodo L. Š. atlikus sudėtingus, daugiaplanius ir įvairialypius veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos parengimu ir vadovavimu jai, kas būtina bendrininkų grupės narį pripažįstant jos organizatoriumi. Be to, kiti nuteistieji nurodė, kad dieną ir laiką kada padegs nukentėjusiosios garažą iš esmės pasirinko jie patys, tik vėliau pranešė apie tai L. Š., priemones padegimui taip pat pasirinko patys ir pan. Visa tai rodo, kad L. Š. kitus nuteistuosius palenkė įvykdyti konkrečiai veikai, tačiau jokio ypatingo jo parengiamojo intelektinio indėlio į bendros nusikalstamos veikos padarymą ar kontrolės vykdant šią veiką bendrininkų atžvilgiu nenustatyta. Taigi jis, laikantis kasacinio teismo praktikos ir baudžiamojo įstatymo nuostatų, apylinkės teismo pagrįstai pripažintas kurstytoju, asmeniu palenkusiu kitus asmenis padaryti nusikalstamą veiką, ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį.

Dėl nusikalstamų veikų idealiosios sutapties ir non bis in idem principo pažeidimo

51. Gynybos įsitikinimu, bylą nagrinėjęs teismas pažeidė non bis in idem principo nuostatas, nes kaip vienas iš J. V. bauginimo veiksmų L. Š. inkriminuotas ir jos garažo padegimo kurstymas. Tokiu būdu kaltinimas dėl J. V. garažo padegimo kurstymo L. Š. inkriminuotas du kartus pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį. Be to, pasak apelianto, J. V. garažo padegimo veika buvo padaryta ne idealioje sutaptyje su L. Š. tariamai vykdyta J. V. terorizavimo veikla. Garažo padegimas buvo įvykdytas kerštaujant policijos pareigūnui P. V., o ne jo motinai J. V..

52. Pirmiausia apygardos teismas pažymi, jog teismų praktikoje atvejai, kada bauginant asmenį kaip vienas iš sistemingo bauginimo veiksmų yra ir turto sunaikinimas, yra įprasti ir jie kvalifikuojami sutaptyje pagal atskiras BK normas. LAT yra nurodęs, kad sistemingo kito žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėtyje psichinė prievarta suprantama ne vien kaip grasinimai nužudyti, bet ir kaip kitokiais poelgiais vykdomas bauginimo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės jausmo sukėlimu kitam žmogui. Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam. Bauginamasis poveikis gali būti išreikštas ir neteisėtu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, turto sugadinimu ar sunaikinimu ir pan. Sistemingo bauginimo ir terorizavimo veiksmai, pasireiškę turto sunaikinimu ar poveikiu nukentėjusiojo sveikatai, kvalifikuojami kaip nusikaltimų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 ar 187 straipsniuose, sutaptis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2014, 2K-65-648/2016).

53. Iš to akivaizdu, jog tokia L. Š. veikų kvalifikacija, kokia nurodyta skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, yra pagrįsta ir neleidžia konstatuoti non bis in idem principo šioje byloje pažeidimo. Kita vertus tai, jog minėtos veikos kvalifikuotos idealioje sutaptyje taip pat rodo, kad tariamo dvigubo nubaudimo L. Š. nepatyrė, nes už sunkesnę jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – BK 24 straipsnio 5 dalis, 187 straipsnio 2 dalis – paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmė skirtąją pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Be to, dviejų nusikalstamų veikų išskyrimas šiuo atveju yra pagrįstas atsižvelgiant ir įstatymo leidėjo ketinimus bei į aptariamų nusikaltimų sankcijų griežtumą – už BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą be kita ko numatyta laisvės atėmimo iki 5 metų bausmės skyrimo galimybė, o už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą – iki 4 metų.

54. Vertinant tai ar minėtos veikos sudarė idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, pažymėtina, kad šiuo atveju svarbu, jog besitęsiantys sistemingo bauginimo veiksmai nuteistojo buvo padaryti ne vieną kartą, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, jog ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai ir tai iliustruoja pastarojo vieningą tyčią bauginti minėtą asmenį. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis bylos duomenimis L. Š. mintis dėl šiukšlių supylimo į J. V. šulinį ir pastarosios garažo padegimo abiem atvejais kilo dėl policijos pareigūno P. V. veikimo (vieno atveju dėl tariamo L. Š. automobilio padangų pradūrimo, kitu – dėl autoįvykio kilimo, pareigūnui vejantis jo automobilį), tačiau pastarasis ir iki tol ilgą laiką neteisėtai bauginančiai veikė J. V. dėl tarp jų jau anksčiau susiklosčiusio konflikto. Visgi tai, kad minėti neteisėti veiksmai visais atvejais buvo nukreipti prieš J. V., rodo, jog pastarasis veikė tyčia siekdamas sukelti nukentėjusiajai baimę ir suvokdamas, kad vis pavojingesni jo neteisėti veiksmai šio asmens ir jos turto atžvilgiu tokią baimę sukels. Apygardos teismo įsitikinimu, tokie argumentai, nepriklausomai nuo to, kas konkrečiai kiekvienu atveju turėjo įtakos kiekvieno neteisėto veiksmo J. V. atžvilgiu atlikimui, rodo vieningos tyčios bauginti asmenį egzistavimą ir leidžia šių veiksmų visumą laikyti sudarančiais idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Toks teisinis vertinimas yra palakesnis nuteistajam.

Dėl bausmės

55. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų laikėsi tik iš dalies – byloje esančių duomenų visuma bei L. Š. charakteristika rodo, kad pastarajam už pavojingų nusikalstamų veikų padarymą buvo skirta per švelni bausmė.

56. L. Š. padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą ir sukurstė kitus asmenis padaryti dar vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Apylinkės teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o pastarojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 24 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju laikė tai, kad ji padaryta veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57. Iš L. Š. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje, t. y. iki šioje byloje numatytų nusikaltimų padarymo, buvo 2 kartus teistas – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, už ką pastarajam buvo skirtos atitinkamai 4 mėnesių laisvės apribojimo ir 278 MGL dydžio baudos (teistumas neišnykęs, t. 10, b. l. 72–76, 79–83, 87–179). Taip pat L. Š. daugiau nei 20 kartų baustas administracine tvarka – tarp padarytų pažeidimų dominuoja transporto priemonės vairavimas neturint tam teisės, nepaklusimas teisėtam pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę; visgi nustatyti ir 2 viešosios tvarkos sutrikdymo atvejai – vienu atveju garsiai klausyta muzika, kitu – kito asmens automobilio priekinis stiklas apipiltas limonadu (t. 10, b. l. 85, 180–188). Taigi kaip matyti iš bylos medžiagos, anksčiau taikytos administracinės nuobaudos ir bausmės teigiamos įtakos nuteistajam neturėjo ir pastarasis toliau darė nusikalstamas veikas ir kitus pažeidimus. Pabrėžtina, kad nemaža dalis jau minėtų L. Š. pažeidimų apskritai pasižymėjo cinišku ir įžūliu elgesiu tiek kitų žmonių, tiek teisės ir moralės normų atžvilgiu. Kita vertus būtina pažymėti ir tai, kad L. Š., kuris praeityje jau baustas už nusikaltimą ir pažeidimus viešajai tvarkai, šioje byloje jam inkriminuojamus neteisėtus veiksmus atliko ne tik vedamas keršto motyvų, tačiau veikdamas sistemingai ir visuotinai pavojingu būdu. Pirmiausia pažymėtina, jog nukentėjusiosios bauginimas truko apie pusantrų metų ir per šį laikotarpį nuteistasis atliko visą eilę ją bauginančių veiksmų, kurių pavojingumas vis didėjo, o visi jie apskritai pasižymėjo atitinkamu chuliganišku elgesiu. Tokios bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog skiriamos švelnesnės baudžiamojo poveikio priemonės L. Š. atžvilgiu neužtikrina bausmės tikslų ir paskirties, o jo daromų veikų pavojingumas visuomenei tik didėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje tik laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga ir būtina priemonė siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį – t. y. ne tik nubausti, bet taip pat ir apriboti visuomenei vis didėjantį pavojų keliančio asmens galimą tolesnį nusikalstamą elgesį.

58. Tokių argumentų kontekste, apygardos teismo vertinimu, prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad už BK 24 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą L. Š. buvo paskirta per švelni laisvės atėmimo bausmė. Pabrėžtina, jog už BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, be baudos, laisvės apribojimo ir arešto bausmės, numatyta galimybė skirti laisvės atėmimo bausmę iki 5 metų (šios bausmės vidurkis – 2 metai 7 mėnuo ir 15 dienų). Turint omenyje tai, kad byloje nustatyta tik nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir, skirtingai nei kitų nuteistųjų atžvilgiu, nėra pastarojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių; tai jog būtent L. Š. buvo nukentėjusiosios turto sunaikinimo kurstytoju (taigi ir šios veikos sumanytoju, be kurio vykdytojų nusikalstami ketinimai nebūtų susiformavę) ir asmeniu, kuris nurodė, jog minėtas turtas turi būti sunaikintas visuotinai pavojingu būdu – padegtas. L. Š. nusikalstamą veiką kitus asmenis sukurstė padaryti kerštaudamas policijos pareigūnui – asmeniui, kuris siekia užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą – dėl pastarojo tarnybinių pareigų atlikimo. Ši aplinkybė rodo L. Š. nepagarbą teisinės valstybės principams, įsitikinimą savo nebaudžiamumu ir didina jo, kaip asmens, pavojingumą. Nuteistojo asmenybės pavojingumą iliustruoja ir tai, kad L. Š., kaip vietinis gyventojas, žinojo, jog gyvenamajame name šalia padegto garažo kartu su J. V. gyvena neįgalus jos vyras, tačiau būtent jis parinko vieną pavojingiausių turto sunaikinimo būdų – jį padegant, taip keliant realią grėsmę ne vienam asmeniui. Įtikinėdamas kitus asmenis dėl būtent tokio pavojingo veikimo būdo, jis netgi nurodė prisiimsiąs visą atsakomybę už tai, taigi suprato šios veikos pavojingumą ir vis tiek taip veikė. Taigi tokių aplinkybių kontekste, įvertinant ir individualią jo charakteristiką dėl sistemingai daromų pažeidimų, teismas sutinka su prokuroro pozicija dėl paskirtos bausmė švelnumo ir konstatuoja, kad L. Š. skirtinas laisvės atėmimo bausmės dydis už BK 24 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą turi būti didesnis nei už jos padarymą paskirtas kitiems nuteistiesiems bei ne mažesnis už sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisinga bausmė tokioje situacijoje yra 2 metų ir 8 mėnesių trukmės laisvės atėmimas.

Dėl apelianto nurodomų kitų jo teisių pažeidimų

59. L. Š. gynėjo įsitikinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta jo ginamojo teisė į gynybą, nes teismo nuosprendžio nustatomoji dalis negali skirtis nuo kaltinimo, išdėstyto kaltinamajame akte ar BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo.

60. Apygardos teismo vertinimu, minėti gynybos argumentai nėra pagrįsti, nes teismas nors ir nagrinėja bylą pateikto kaltinimo ribose, gali įstatymo nustatyta tvarka tiek keisti, tiek tikslinti faktines aplinkybes.

61. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pirminiame kaltinime prokuroras iš tiesų L. Š. inkriminuotas nusikalstamas veikas aprašė kaip dvi atskiras, t. y. sudarančias realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, veikas. Visgi 2018 m. rugsėjo 6 d. prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, teismui pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, kuriame be kita ko prašoma kaltinimą L. Š. pakeisti ir minėtas veikas kvalifikuoti kaip padarytas idealioje sutaptyje (t. 15, b. l. 53–57). 2018 m. rugsėjo 7 d. įvykusiame teismo posėdyje advokatas A. Kliunka patvirtino, jog minėtą prašymą gavo dar vakar, su juo susipažino, jo ginamasis prašymą gavo šiandien; naujo kaltinimo pakeitimo esmės savo ginamajam nepaaiškino, galėtų tai padaryti per 15-20 minučių (t. 15, b. l. 60).

62. Iš pirminio kaltinimo matyti, kad visi L. Š. inkriminuoti neteisėti veiksmai buvo atlikti prieš J. V. ir ją baugino. Kaltinamajame akte L. Š. kaltinant BK 24 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu be kita ko buvo nurodyta, kad J. V. garažo padegimą pastarasis organizavo iš keršto P. V., o atlikus padegimo veiksmus, kilo didelis pavojus gyvenamajame name miegojusių J. ir J. V. sveikatai ir gyvybei (t. 12, b. l. 66–67). Taigi akivaizdu, jog ir viso proceso pirmosios instancijos teisme metu prokuroro pozicija šiuo klausimu iš esmės nekito – kito tik veiksmų vertinimas realiosios ir idealiosios sutapties prasme. Kita vertus akivaizdu, jog minėtas kaltinimo korekcijas prokuroras inicijavo ir atliko vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, o ir gynyba neišreiškė poreikio ir būtinybės laikui pasiruošti gynybai pagal tokį pakitusį kaltinimą ir tai suprantama, nes gynyba apskritai neigė L. Š. kaltę ir dalyvavimą padarant inkriminuojamus veiksmus. Būtent tokia gynybos strategija rodo, jog gynybos apimtis ir esmė nepakito, taigi esminių procesinių pažeidimų šiuo atveju padaryta nebuvo.

63. Iš esmės analogiškai vertinti ir gynybos argumentai dėl to, jog teismas nepranešė proceso dalyviams, kad bus patikslintas ir kaltinime nurodytas L. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų laikas.

64. Iš nuosprendžiu įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių ir nustatomosios dalies matyti, kad L. Š. nuteistas už tai, kad „sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą bei veikdamas bendrininkų grupėje sukurstė svetimo turto sunaikinimą ir sugadinimą visuotinai pavojingu būdu dėl ko galėjo nukentėti žmonės, o būtent: nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., sistemingai baugino J. V., naudodamas jos atžvilgiu psichinį smurtą, tai yra laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytomis dienomis <...>; be to, jis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. 00.00 val. <...> Visais šiais L. Š. veiksmais nukreiptais prieš J. V., nukentėjusioji buvo sąmoningai bauginama, verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą ir pagrįstai bijoti, kad dėl šių L. Š. veiksmų gali atsirasti realūs neigiami padariniai, o padegus garažą ir sunaikinus J. V. ir J. V. turtą, tokie neigiami padariniai atsirado.“ (t. 15, b. l. 4–5). Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas ex officio iš esmės nepakeitė inkriminuojamų nusikalstamų veikų trukmės ir laiko, todėl nebuvo pagrindo apie tai pranešti proceso dalyviams. Šiuo atveju buvo pasirinka kitokia šių veiksmų aprašymo forma – kiekvienas veiksmas išdėstomas kaip atskira sudėtinio vieningos tyčios apjungto tęstinio nusikalstamo tikslo įgyvendinimo dalis, tačiau tai jokiu būdu nekeičia gynybos esmės ir tuo labiau apimties bei nelemia BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimų.

65. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokių BPK pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos teismo nuosprendžiui ir lemti neteisingą bylos baigtį. Dėl visų faktinių aplinkybių išdėstymo tiek kaltinamajame akte, tiek prašyme pakeisti kaltinamąjį aktą, tiek nurodytų teismo nuosprendyje gynyba pasisakė apeliacinio proceso metu ir teisėjų kolegija šias aplinkybes įvertino, taigi visos gynybos teisės šiame baudžiamajame procese, vertinant jį kaip visumą, buvo garantuotos.

66. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų teismas pagrįstai konstatavo, kad L. Š. veikdamas tiesiogine tyčia sistemingai baugino nukentėjusiąją J. V. (iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių pašalinant aplinkybes dėl bauginimo veiksmų dažnumo du kartus per savaitę) ir pagrįstai pripažino L. Š. kurstytoju padegant nukentėjusiosios garažą. Visgi pastarajam už BK 24 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra per švelni, todėl pirmosios instancijos nuosprendis yra keistinas.

Todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti:

L. Š. (L. Š.) už BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti 2 (dvejų) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 bei 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir L. Š. (L. Š.) paskirti subendrintą bausmę – 2 (dvejų) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimą, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pašalinti iš teismo nuosprendžiu įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių žodžius apie nuteistųjų sistemingo bauginimo veiksmų dažnumą, t. y. žodžius „ne mažiau nei du kartus per savaitę“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėErnestas Rimšelis