Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-04-09 · Administracinė byla Nr. I1-2344-331/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-04-09Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-09
Bylos Nr.
I1-2344-331/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00485-2020-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Henrikas Sadauskas (pirm.)
Pareiškėjas
D. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2344-331/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00485-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas pateiktu skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 20 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. (b. l. 1-18).

1.2. Paaiškino, kad nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d., buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 115, 277, 331, 144, 178, 299, 20, 45, 128, 112, 154, o nuo 2019 m. birželio 28 d. iki 2019 m. spalio 11 d. buvo kalinamas Vilniaus pataisos namuose (Rasų g. 8, Vilnius) kamerose Nr. 20, 24, 27, 11, 29 nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

1.3. Teigia, kad nebuvo užtikrinta galimybė naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais mazgais, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės, jautėsi stebimas kamerose esančių kitų kalinamųjų, pareigūnų, kuriems matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu ir klozetu.

1.4. Mano, kad nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, normalus judėjimas, netinkamai įrengtos kalinimo patalpos, išdėstytas inventorius patalpose. Laisvos grindų vietos palikta vienam žingsniui, atstumas tarp stalo ir gulto apie 20 centimetrų, o už 80 cm netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – tualetas. Buvo nepatogu valgyti prie stalo, todėl valgydavo lovoje, kartais stovėdamas.

1.5. Pažymi, kad buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, švaria aplinka. Kamerose vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį. Kamerose nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti rūbų ir juos džiovinti, o atskirų patalpų rūbų džiovinimui atsakovės atstovas nepasirūpino suteikti. Radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma. Kamerose neveikė aliarmo mygtukai. Įstaigose nebuvo įrengta ventiliacija, kamerą teko vėdinti per langą, tačiau langas dėl įrengtų grotų iki galo neatsidarė. Toks vėdinimas nėra pakankamas. Dėl gryno oro trūkumo kamerose buvo tvanku, laikėsi nuolatinė smarvė, pradėdavo skaudėti galvą, atsirasdavo problemų su sveikata. Žiemos metu, vėdinant kamerą būdavo nepakeliamai šalta ir visą parą tekdavo būti apsirengus lauko drabužiais. Dėl minėtų pažeidimų patyrė depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, kitus neigiamus išgyvenimus, prašo atlyginti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 48-55) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Pažymi, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

2.1. Paaiškina, kad kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv.m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv.m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

2.2. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pažymi, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat pažymi, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją.

2.3. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas pateikia samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Byloje pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. kovo 11 d.

4. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

5. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

6. Vadovaujantis Vilniaus pataisos namų atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 48-85), nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 17 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 277, plotas - 7,99 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas, kartais vienas, iki 2018 m. gegužės 6 d.; 2018 m. gegužės 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 331, plotas - 7,21 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas, kartais dviese, iki 2018 m. rugpjūčio 28 d.; 2018 m. rugpjūčio 29 perkeltas į kamerą Nr. 144, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas, kartais vienas, iki 201 m. lapkričio 11 d.; 2018 m. lapkričio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 178, plotas - 7,94 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas, kartais dviese, iki 2019 m. vasario 6 d.; 2019 m. vasario 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 299, plotas - 7,87 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas iki 2019 m. vasario 17 d.; 2019 m. vasario 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 20, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 45, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. gegužės 12 d.; 2019 m. gegužės 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 128, plotas - 7,87 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. gegužės 22 d.; 2019 m. gegužės 23 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019 m. birželio 6 d. atvyko iš Kauno TĮ į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas - 7,28 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 154, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje) ir laikytas, kartais vienas, iki 2019 m. birželio 27 d.; 2019 m. birželio 28 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus (Rasų g. 8, Vilnius). 2019 m. birželio 28 d. atvyko iš Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) į Vilniaus pataisos namus (Rasų g. 8) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 9, plotas - 10,06 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas, kartais dviese, iki 2019 m. liepos 1 d.; 2019 m. liepos 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 20, plotas - 12,15 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2019 m. liepos 9 d.; 2019 m. liepos 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 24, plotas - 17,74 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. liepos 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 20, plotas - 12,15 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2019 m. rugpjūčio 22 d.; 2019 m. rugpjūčio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 27, plotas - 10,25 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas, kartais dviese, iki 2019 m. rugsėjo 22 d.; 2019 m. rugsėjo 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 11, plotas - 12,62 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas iki 2019 m. rugsėjo 26 d.; 2019 m. rugsėjo 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 29, plotas - 13,04 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas iki 2019 m. spalio 10 d. 2019 m. spalio 11 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 528 paras.

7. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus patalpų ploto reikalavimus.

7.1. LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

7.2. Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad pareiškėjui teko nuo 3,61 kv. m. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

8. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

8.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

8.2. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

8.3. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Kaip nurodė Vilniaus PN atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

8.4. Teismas nesutinka su atsakovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.

8.5. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 528 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą, tačiau, priteisiant neturtinės žalos dydį, pažeidimo intensyvumą mažinančia aplinkybe pripažįstama, jog pareiškėjas 144 paras buvo laikomas vienas.

9. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis (oro trūkumas, netinkama temperatūra ir kt.).

9.1. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau –Higienos norma), kurios 17 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo teikiamas nešvarus vanduo. Tačiau iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, o pareiškėjas šio reikalavimo nekonkretizuoja, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši aplinkybė pažeidė pareiškėjo teises. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus, nedetalizuoja kuriose konkrečiai patalpose jie galimai buvo, be to, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimo.

10. Pareiškėjo teigimu, kamerose neveikė aliarmo mygtukai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 13.10 ir 16.11 punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas paaiškino, kad visose įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pripažintina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl aliarminių mygtukų įrengimo yra abstraktūs, jis neindividualizavo, kada, kokioje kameroje nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas ir jis neturėjo galimybės išsikviesti pagalbą.

11. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo sudarytos sąlygos nusiprausti po dušu tik kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Tą patvirtina ir pareiškėjas. Taigi, Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios aprūpintos karštu vandeniu, asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros, o direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas daro išvadą, kad šioje įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.

12. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų išsiplauti drabužius yra abstraktūs. Duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išsiplauti drabužius, nėra. Patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę naudotis ne tik nemokamomis, bet ir mokamomis skalbimo paslaugomis. Jis nepateikė duomenų, kad jam buvo ribojama teisė skalbti drabužius teisės aktų nustatyta tvarka, o teisės aktai nenustato galimybės drabužius išsiskalbti kamerose.

13. Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) 528 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.

14. Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

15. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 528 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko 144 paras pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 20 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 500 Eur suma.

16. Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas