Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Nerijaus Meilučio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų F. S. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-669-877/2014 pagal ieškovės B. M. B. patikslintą ieškinį atsakovams F. S., J. D. dėl skolos priteisimo ir atsakovų F. S. ir J. D. patikslintą priešieškinį ieškovei B. M. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Dėl ieškinio reikalavimų

Dėl priešieškinio reikalavimų

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės, atsakovo J. D. ir mirusios E. P. buvo sudarytas tokio turinio susitarimas: „Aš, B. – M. B., a/kodas (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini), pagal E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. D., a.k. (duomenys neskelbtini) prašymą pagelbėti ligos atveju, atstovauti jiems gydymo įstaigose ir socialinio aprūpinimo skyriuose, mirties atveju abu palaidoti Jonučių kapinėse, E. P. artimųjų kape (pavardė – T.). Už suteiktą pagalbą ir gautus pinigus 5000,- litų, surašėme 2008.01.24 d. testamentą, kurį pasižadame nepakeisti ir visą savo turtą paliekame B.–M. B.. 5000,- litų iš B.-M. B. gavau. J. D., E. P. (parašai). 2008 m. 03.05d. Kaunas“. Kadangi E. P. panaikino 2008-01-24 testamentą, ieškovė prašė priteisti nurodytiems asmenims perduotus 5 000 Lt iš J. D. ir J. P. teisių perėmėjos F. S., kaip paskolą. Atsakovai prašė šį šalių susitarimą pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės ir jam esant suklastotam. Pirmosios instancijos teismas susitarimą laikė galiojančiu ir aiškindamas sutarties turinį, nusprendė, kad atsakovai turi pareigą grąžinti 5 000 Lt. Atsakovai apeliaciniu skundu ginčija teismo išvadas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo kaip paskolinių ir dėl šalių sudaryto susitarimo galiojimo.

Dėl šalių sudaryto susitarimo ir jame nurodytų sąlygų galiojimo

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų priešieškinį, kadangi nenustatė, jog susitarimas būtų buvęs sudarytas dėl apgaulės, taip pat nepripažino jo suklastotu, o pinigų perdavimo faktą laikė nustatytu. Atsakovai apgaulę faktiškai grindė tuo, kad jie galimai pasirašė ant tuščio lapo, o susitarimo turinį vėliau įrašė pati ieškovė, t. y. raštelyje nebuvo išreikšta E. P. ir J. D. valia, be to, dalis raštelio turinio gali būti prirašyta vėliau. Tačiau byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų teiginį, kad J. D. ir E. P. būtų pasirašiusi ant tuščio lapo. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad toks susitarimas galėjo būti dėl tam tikrų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent dėl to, kad ieškovė nuo 2008 m. iki 2011 m. teikė paslaugas E. P. ir J. D., t. y.­ pirko jiems maistą, skalbė, vežiojo po gydymo įstaigas, lankė gulint ligoninėje, tvarkė jų reikalus pagal suteiktą įgaliojimą ir pan., o E. P. sudarytas testamentas buvo nutrauktas tik kilus tarp šalių nesutarimams dėl teikiamos pagalbos. Be to, atsakovas J. D. pripažino, kad buto langai buvo pakeisti maždaug prieš tris metus, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažindamas esant labiau tikėtina, nustatė, kad atsakovas J. D. ir E. P. reikiamos pinigų sumos remontui neturėjo, todėl šią sumą davė ieškovė, kadangi tikėjosi vėliau perimti pagerintą turtą. Todėl ginčo susitarimas atitiko faktinius tarp šalių susiklosčiusius santykius. Kadangi ginčo susitarimas yra pasirašytas J. D. ir E. P., todėl preziumuotina, kad jame nurodytas šalių susitarimas buvo, kadangi atsakovai neteigia buvus kitokio pobūdžio susitarimą, o tik neigia raštelyje nurodytą pinigų gavimo faktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. P. ir J. D. pradžioje apskritai neigė savo parašų tikrumą, tačiau 2012-07-24 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-834 (12) buvo nustatyta, kad nurodytame 2008-03-05 raštelyje pasirašė E. P. ir J. D. (t. 1, b. l. 59–62). Neigdami raštelyje nurodytą 5000 Lt gavimo faktą, atsakovai remiasi kita 2012-09-14 specialisto išvada Nr. 11-1908 (12), kurioje buvo nustatyta, jog „tikėtina, kad įrašai, esantys 10 (nuo žodžių - „Už suteiktą“)–15 eilutėse yra prirašyti (parašyti kitomis rašymo sąlygomis, kitu rašymo veiksmu). Kategoriškai to teigti negalima, kadangi įrašai parašyti vienodomis savybėmis pasižyminčia rašalo medžiaga, o nustatytų topografinių požymių kategoriškai išvadai nepakanka. Nustatyti, koks laiko tarpas skiria minėtų teksto dalių parašymo veiksmus negalima, nes nėra metodikų įrašų atlikimo amžiui nustatyti.“ Tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl galimai prirašytos nurodytos susitarimo dalies („Už suteiktą pagalbą ir gautus pinigus 5000,- litų, surašėme 2008.01.24 d. testamentą, kurį pasižadame nepakeisti ir visą savo turtą paliekame B.–M. B.“) tikrumo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nurodytos susitarimo dalies suklastojimo faktą, pagrįstai rėmėsi tuo, kad tai ne kategoriška išvada, ką patvirtino ir pati ekspertė, be to, ekspertė nustatė, kad įrašai parašyti vienodomis savybėmis pasižyminčia rašto medžiaga, t. y. faktiškai tuo pačiu rašikliu. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pripažinus nurodytą susitarimo dalį buvus prirašyta, t. y. suklastota, likusi susitarimo teksto dalis („Aš, B. M. B., a/kodas (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini) , pagal E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. D., a.k. (duomenys neskelbtini) prašymą pagelbėti ligos atveju, atstovauti jiems gydymo įstaigose ir socialinio aprūpinimo skyriuose, mirties atveju abu palaidoti Jonučių kapinėse, E. P. artimųjų kape (pavardė – T.) taptų neišbaigta ir faktiškai nenustatanti jokių šalių įsipareigojimų. Atsakovui J. D. ir J. P. pasirašyti likusią nurodytą susitarimo dalį neliktų jokio būtinumo, nors ant susitarimo yra jų parašai. Būtent dėl to, kad, atsakovų nuomone, galimai prirašytoje susitarimo dalyje, atsakovas J. D. ir E. P. pasižadėjo nepakeisti testamento ir palikti turtą ieškovei, tokio susitarimo galiojimui ir buvo reikalingi šių asmenų parašai.

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl atsakovo J. D. ir E. P. neraštingumo ir jų gebėjimo išreikšti valią, galėjusių turėti įtakos ginčo sandorio sudarymui. Parašai ant sutarties patvirtina, kad šie asmenys nebuvo visiškai neraštingi, o atsakovo J. D. gebėjimais skaityti ir rašyti teismas įsitikino išvažiuojamame teismo posėdyje. Be to, šalys sudarydamos bet kokius sandorius turi elgtis apdairiai ir atsakingai, pasinaudoti galimybe pasikonsultuoti, todėl yra atsakingi už atsiradusias jų sudaryto sandorio pasekmes. Kadangi atsakovai kitokių aplinkybių, galėjusių turėti įtakos atsakovo J. D. ir E. P. valios susiformavimui ir jos išreiškimui, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinį, kadangi atsakovai neįrodė priešieškinyje nurodytų aplinkybių, t. y. priešieškinio pagrindo.

Dėl ginčo susitarimo ir šalių santykių teisinio kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad E. P. panaikino ieškovei surašytą testamentą, t. y. neįvykdė susitarimo sąlygos, iš atsakovų priteisė ieškovės pagal ginčo susitarimą perduotą 5 000 Lt sumą, tačiau aiškiai nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu atsiranda atsakovų pareiga grąžinti ieškovei jos sumokėtus 5 000 Lt. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad šiuo atveju tai nėra paskola ir šalių nesiejo paskoliniai santykiai. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskolos santykiams kvalifikuoti būtina nustatyti du faktus: 1) kad paskolos dalykas (pinigai) perduoti paskolos gavėjo nuosavybėn ir 2) kad paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią sumą grąžinti paskolos davėjui. Pirmosios instancijos teismas pagal ginčo susitarimą nustatė pinigų perdavimo faktą ir pripažino, kad ginčo susitarimu atsakovas J. D. ir E. P. neprisiėmė įsipareigojimo tokią pačią pinigų sumą grąžinti. Kad šalis siejo ne paskoliniai santykiai, patvirtina ir ginčo susitarimo turinys, kurio esmę sudaro E. P. įsipareigojimas už jai ir atsakovui J. D. sumokėtus pinigus ir suteiktą pagalbą nepakeisti ieškovei testamento ir turtą palikti ieškovei. Pirmosios instancijos teismas šio susitarimo esmę aiškino kitaip, nurodydamas, kad šalys susitarė, jog ieškovė teiks pagalbą buityje, o E. P. už tai atsilygins testamentu palikdama visą turtą, t. y. sprendė, kad ginčo susitarimas turi ne tik paskolos, bet ir paslaugų teikimo sutarties požymių (CK 6.716 straipsnis). Tačiau, kaip jau nurodyta, šalių nesiejo paskoliniai santykiai, o reikalaujama priteisti ginčo suma – 5 000 Lt negali būti priteista, kaip atlygis už ieškovės teiktą pagalbą buityje, nes tai pačios ieškovės tam tikras atlygis, siekiant, kad jai testamentu būtų paliktas E. P. turtas.

CK 6.154 straipsnio 1 dalis numato, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose (CPK 6.155 straipsnio 2 dalis). CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, šalys taip pat turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad sutarčių laisvės principas garantuoja šalims teisę sudaryti sutartis ir nereglamentuojamas specialiosiomis normomis, nustatančiomis atskiras sutarčių rūšis, tik keliamas reikalavimas, kad sutartis neprieštarautų įstatymui. E. P. įsipareigojimas ieškovės už jai ir J. D. suteiktą pagalbą buityje ir perduotus jiems 5 000 Lt nekeisti testamento ir palikti visą savo turtą ieškovei laikytinas niekiniu, kadangi CK 5.18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo, o CK 5.19 straipsnyje įtvirtinta palikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra. CK 5.35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. Tokiu būdu įstatymai nustato testatoriaus teisę ir jo laisvą valią sudaryti testamentą ir jį keisti ar panaikinti. CK 1.137 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Tai reiškia ši nuostata draudžia civilinių teisių subjektams savo susitarimu riboti civilinių teisių įgyvendinimą, toks atsisakymas nesukelia jokių teisinių padarinių ir toks sandoris negalioja. Kadangi įstatymai nenumato teisės atsisakyti sudaryti testamentą, ar jį panaikinti, todėl šalių sudarytas susitarimas toje dalyje, kuria E. P. atsisakė teisės pakeisti testamentą, pripažintina negaliojančia ir niekine, kaip prieštaraujanti nurodytoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tačiau E. P., atsisakydama įstatyme įtvirtintos savo teisės, už niekinį sandorį negalėjo gauti ir jokio atlygio, todėl ji ir atsakovas J. D. ieškovės perduotus 5 000 Lt gavo be jokio teisinio pagrindo, todėl turi grąžinti ieškovei CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis, o 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. Pripažinus nurodytą ginčo susitarimo sąlygą negaliojančia, neliko pagrindo, pagal kurį J. D. ir E. P. būtų galėję gauti iš ieškovės 5 000 Lt Šiuo atveju svarbu ir tai, kad šalys, turėdamos sutartinių santykių privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis), todėl E. P., atsisakydama teisės keisti testamentą, nors tokia teisė įtvirtinta įstatyme, o vėliau jį vis tik pakeitusi, nors už tai buvo gavusi tam tikrą atlygį, iš esmės elgėsi nesąžiningai (CK 1.137 straipsnio 2-3 dalys).

Atsakovai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ieškinys negalėjo būti patenkintas, kadangi jis buvo reiškiamas, reikalavimus grindžiant šalių paskoliniais santykiais, tačiau paskolos sutartis nebuvo sudaryta, t. y. nurodo į ieškinio ribų peržengimą, kadangi teismas ieškinį patenkino kitu, nei prašė ieškovė, pagrindu. Kolegija nesutinka su tokia apeliantų pozicija, kadangi būtent teismas turi pareigą kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, t. y. nustatyti ir pritaikyti faktinį ieškinio pagrindą atitinkančias teisės normas. Nors įstatymas neįpareigoja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ieškovui nėra draudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau, kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje LAB Tauro bankas v. UAB Kaišiadorių agrofirma, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Atžvelgiant į tokią suformuotą teismų praktiką, spręstina, kad tiek pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį ne ieškovės nurodytu teisiniu pagrindu, tiek kolegijai padarius išvadą, kad ginčo atveju taikytinas kitas teisinis pagrindas, neperžengiamos ieškinio ribos.

Dėl nurodytų argumentų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams netinkamai taikė materialinės teisė normas (CPK 330 straipsnis), tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kuris nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovų skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.