- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-30
- Bylos Nr.
- I-497-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02220-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas A. B. 2016-05-30 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 5 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–3).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš laikymo LAVL sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad ligoninėje buvo gydomas 2014 m. vasario mėn. ir 2016 m. kovo mėn. Kamerose buvo šalta, drėgna, kameros buvo perpildytos, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kyla konfliktinės situacijos su pareigūnais. Pažymėjo, kad naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–12).
Paaiškino, kad ligoninė nefiksuoja, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir suimtųjų, nes teisės aktai to daryti neįpareigoja. Ligoninė nedaro įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteikiamos visiems to reikalaujantiems asmenims, dėl to ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1,5 metro sienelė skirianti sanitarinį mazgą, taip pat Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų numatytiems teisės aktų reikalavimams. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karštą patalpoje, žiemos metu lango rėmas yra įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Teisės aktai nenustato, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Remontas atliekamas pagal poreikį, valymo ir dezinfekcijos darbai atliekami nustatyta tvarka. Ligoninei išduotas leidimas-higienos pasas patvirtina, kad ligoninės patalpos atitinka higienos reikalavimus. Patalpose apšvietimas yra įrengtas atsižvelgiant į nustatytus reikalavimus, palatose oro temperatūra ir drėgmė atitinka reikalavimus, visuminė ar dalinė asmens krata atliekama palatoje, kuri atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, neturtinės žalos priteisti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikymą LAVL jo gydymo laikotarpiais 2014 m. vasario mėn. ir 2016 m. kovo mėn. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis LAVL patalpose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 p., vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis 5,1 kv. m.
Atsakovė nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, o minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog LAVL nefiksuoja statistikos kiek palatoje yra laikoma asmenų ginčijamu laikotarpiu, vertintina pareiškėjo naudai. Todėl vienam asmeniui tenkantis plotas šiuo atveju apskaičiuojamas pagal maksimalų palatoje esančių miegamųjų vietų skaičių. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas 4 lovų 7,33 kv. m ploto Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 18 ir 3 lovų 15,45 kv. m ploto Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 30; Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2016-03-15 iki 2016-03-22, kuomet pareiškėjas buvo gydomas 15,45 kv. m. 3 lovų Vidaus ligų skyriaus kameroje, net tuo atveju, jei visos lovos buvo užimtos, plotas tenkantis vienas asmeniui viršijo 5,1 kv. m. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minimalus plotas pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrintas 14 dienų, jam gydantis 4 lovų 7.33 kv. m. Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 18. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi.
Pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat kildina iš netinkamo LAVL palatų ventiliavimo, netinkamos temperatūros ir drėgmės. Pažymėtina, kad tinkamos laisvės atėmimo vietų kondicionavimo sąlygos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Gyvenamosios kalinimo patalpos kondicionavimo sąlygas nustato Higienos normos 76:2010 nuostatos, pagal kurias gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 oC, santykinė oro drėgmė – 35-65 %, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 oC, santykinė oro drėgmė – 35-60 %, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 p.). Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų palatų kondicionavimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų kondicionavimo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus. Byloje esančios foto nuotraukos (b. l. 28–37) patvirtina, kad kamerose įrengti langai ir vėdinimas užtikrinamas per juos, tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad LAVL palatose sanitarinis mazgas nėra tinkamai atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Iš LAVL pateiktų duomenų matyti, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamųjų patalpų yra atitvertas sienele iš vienos pusės (b. l. 31, 35–36). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. nustatyta, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016-05-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1063-756/2016). Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad jo laikymo metu LAVL kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas. Pagal Lietuvos higienos normos 76:2010 22, 23 p., gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Pareiškėjo skundo argumentai, jog kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, yra abstraktūs, šių argumentų pareiškėjas nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokiu metu ir kuriose kamerose pasireiškė jo nurodyti veiksniai. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 18–20, 23–24) matyti, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiais kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimo sąlygos nebuvo tikrinamos. Taigi, byloje nenustatyta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Be to, byloje nenustatyta ir pareiškėjas neteigia, kad jis teikė skundus LAVL administracijai dėl netinkamo kamerų apšvietimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prasto apšvietimo pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis natūralus apšvietimas, atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 4 d. nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos normos 76:2010 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 p. įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš bylos duomenų matyti, kad informacija apie draudimą rūkyti LAVL teritorijoje yra iškabinta LAVL (b. l. 28, 38–29, 41). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nesikreipė į LAVL administraciją dėl to, kad LAVL patalpose buvo rūkoma. Teismas konstatuoja, kad LAVL ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose. Esant šioms aplinkybėms, LAVL neteisėti veiksmai nenustatyti.
Pareiškėjas nurodo kad, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėtina, kad Higienos normos 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų detaliau nenurodė, t. y. kuriuo metu tai vyko, kuriose konkrečiai patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik tokių abstrakčių duomenų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę asmens krata buvo atliekama pažeidžiant tam tikrą tvarką. Be to, asmenų bei daiktų apžiūros yra trumpalaikės procedūros, atliekamos ne kiekvieną dieną, todėl tam tikrų galimų nepatogumų sukėlimas pareiškėjui negalėjo viršyti neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų, todėl žalos patyrimo faktas šiuo atveju nevertintinas, kaip įrodytas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo emocine depresija, pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo LAVL poveikio jų psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui LAVL kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 14 parų, taip pat pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 100 Eur neturtinės žalos dydis.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str., 133 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. B. (A. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 € (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.