Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Elenos Vainienės ir Jono Algimanto Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo P. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš P. Č. nukentėjusiesiems V. K. ir R. K. priteista po 1230 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 8186, 93 Lt J. G. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Č. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 14 d., apie 17 val. ir 2011 m. gegužės 15 d., apie 20 val., tiksliai nenustatytu laiku, J. G. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius J. G. K. į veidą, tuo padarė poodines kraujosruvas ir minkštųjų audinių sumušimus abiejų akių vokuose ir dešinėje smakro pusėje, spaudė jai krūtinę, dėl ko krūtinės kairėje pusėje priekinėje pažastinėje linijoje lūžo IX ir X šonkauliai, nuo suduotų į galvą smūgių, įvykus galvos smegenų sumušimui, išsiliejus kraujui po galvos smegenų dangalais, išsivysčius galvos smegenų suspaudimui, strigimui bei antrinei išemijai, nukentėjusioji Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikose 2011 m. gegužės 23 d. mirė. Tokiu būdu P. Č. tyčia nužudė J. G. K..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. P. Č. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, yra priežastinis ryšys. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad J. G. K. galimai mirė ne nuo jo veiksmais padarytų sužalojimų. Iš teismo medicinos Specialisto išvados Nr. M530/11(02) matyti, kad J. G. K. mirtį lėmė galvos smegenų sužalojimas išsivystęs dėl patirtų ne mažiau kaip 3 smūgių į veido sritį. Mirtį sukėlusi galvos smegenų trauma galėjo išsivystyti nuo kiekvieno iš šių trauminių poveikių. Sužalojimai galėjo būti padaryti specialistams pateiktoje užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. 2011 m. gegužės 14 d. ir 2011 m. gegužės 15 d. P. Č. delnu sudavus nukentėjusiajai į veidą (1 t., 89-95 b. l.). Ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu P. Č. parodė, kad 2011 m. gegužės 14 d. kilusio konflikto metu jis vieną kartą delnu sudavė J. G. K. į veidą, 2011 m. gegužės 15 d. kilusio konflikto metu sudavė jai du kartus delnu į veidą (1 t., 128, 131, 133-135, 139-140, 142-143 b. l.; 2 t., 67-68 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs jų visetą, pagrįstai konstatavo, kad P. Č., suduodamas nukentėjusiajai smūgius į galvos sritį, padarė sužalojimus, nuo kurių pastaroji mirė, t. y. tarp P. Č. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių pasekmių – J. G. K. mirties – yra priežastinis ryšys.

Nesutikdamas su jam paskirta bausme, nuteistasis teigia, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo tai, jog įvykio dieną nukentėjusioji prieš jį naudojo psichologinį bei fizinį smurtą. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuriuo pastarasis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, t y. įžeidžia, smurtauja arba atlieka kitokius tyčinius veiksmus prieš patį kaltininką ar jam artimus asmenis (2K–450/2011). Byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 14 d. ir 2011 m. gegužės 15 d. tarp P. Č. ir J. G. K. galimai buvo kilę konfliktai dėl asmeninių nesutarimų. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu P. Č. tvirtino, kad J. G. K. sudavė jam pagaliu į galvos sritį, įžeidžiamai vadino jį necenzūriniais žodžiais, apspjovė jam veidą. Nuteistojo parodymus, kad 2011 m. gegužės 14 d. nukentėjusioji sudavė jam pagaliu į galvos sritį, paneigia byloje esantys įrodymai. Iš teismo medicinos Specialisto išvados Nr. G108/11(12) matyti, kad apžiūrėjus P. Č. sužalojimų galvos srityje nebuvo rasta, rastas tik nubrozdinimas kairio sėdmens srityje (2 t., 11-12 b. l.). Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(3849)-IS1-4958 nurodyta, kad ant tirti pateikto medinio pagalio, paimto įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu, žmogaus kraujo nerasta (1 t., 119-120 b. l.). Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiosios elgesys jį „sutrikdė ir išvedė iš pusiausvyros“. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu P. Č. parodė, kad 2011 m. gegužės 14 d. konfliktas kilo dėl to, kad jis blogai atliko sienų remontą, 2011 m. gegužės 15 d. – dėl to, jog jis blogai sutvarkė daržą; jeigu nebūtų girtavę, konfliktai galimai būtų neįvykę. Be to, nuteistasis parodė, kad nukentėjusiąją pažinojo apie vienerius metus, lankydavosi pas ją savaitgaliais, kartais pasilikdavo nakvoti, išgerdavo alkoholio (2 t. 68 b. l.). Liudytoja O. R. patvirtino, kad būdama neblaivi nukentėjusioji kartai būdavo agresyvi, buvo ją išvariusi, vadindavo necenzūriniais žodžiais. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nelaikytina, kad nukentėjusiosios galimai panaudoti necenzūriniai žodžiai sukėlė didelio susijaudinimo būseną P. Č. bei išprovokavo jį padaryti labai sunkų nusikaltimą. Nuteistojo P. Č. veiksmai nebuvo staigi atsakomoji reakcija į nukentėjusiosios veiksmus. Po 2011 m. gegužės 14 d. kilusio konflikto P. Č. toliau bendravo su nukentėjusiąja, kitą dieną kartu dirbo darbus, po to kilo antrasis konfliktas. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusioji savo elgesiu sąmoningai skatino apeliantą pradėti nusikalstamą veiką prieš ją. P. Č. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiosios veiksmus, todėl nėra pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę. Remiantis tuo kas išdėstyta, taip pat nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. Č. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, motyvuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad P. Č. padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Taip pat teismas įvertino tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė esant neišnykusiam ir įstatymų tvarka nepanaikintam teistumui, praeityje ne kartą baustas administracine tvarka už chuliganizmą, mažesnį P. Č. pavojingumą rodo tai, kad nusikaltimas nebuvo iš anksto suplanuotas, o padarytas spontaniškai, netiesiogine tyčia, dėl konfliktinės situacijos su nukentėjusiąja. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas klaidingai nurodė, jog skirdamas bausmę atsižvelgia į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Šis apsirikimas ištaisomas apeliacinės instancijos teisme, nekeičiant nuosprendžio rezoliucinės dalies, kadangi iš bausmės skyrimo motyvų matyti, jog teismas P. Č. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikaltimo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bei skirdamas bausmę, įvertino šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą.

Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė P. Č. 11 metų laisvės atėmimo bausmę, bei nurodė, kad ji yra artima sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Nuosprendžio aprašomoji dalis prieštarauja rezoliucinei, nes teismui konstatavus, jog P. Č. skirtina artima sankcijos vidurkiui bausmė, buvo paskirta ne artima, bet laisvės atėmimo bausmės vidurkį atitinkanti bausmė. Kolegija, įvertinusi pirmiau minėtas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskyrė bausmę nuteistajam P. Č.. Paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas. Paskirti apeliantui švelnesnę bausmę, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. Č. apeliacinį skundą atmesti.