Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-04 · Administracinė byla Nr. I-1631-279/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-04
Bylos Nr.
I-1631-279/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02718-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-1631-279/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02718-2018-3
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 4 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,sekretoriaujant Ingridai Petuškinienei,vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui D. B.,

viešo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. B. (toliau – ir D. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. (b. l. 2-5).

Pareiškėjas D. B. skunde nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. bausmę atlikinėjo Alytaus pataisos namuose kamerų tipo patalpoje Nr. 43, 20, kur nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkančio ploto norma. Kamerose virš lango buvo dideli pelėsio plotai, apie tualeto duris nubyrėjęs tinkas, vietomis atsilupę dažai. Kamerose buvo per maži langai, trūko gryno oro. Pasivaikščiojimo kiemelių sienos su pelėsiu, grindų danga duobėta. Kamerų tipo patalpos priskirtos negyvenamosioms patalpoms. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, sveikatos pablogėjimu.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes bei palaikė savo skundo reikalavimą, prašė priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 15-19) nurodė, kad pareiškėjui esant Alytaus PN tekdavo 3,89 kv. m. ploto ir daugiau. Kamerų tipo patalpose 2009 – 2010 metais buvo atliktas kapitalinis remontas, jos įrengtos pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog kameros ventiliuojamos atidarius langus, langų dydis 1020x530 mm. Patalpas valosi patys nuteistieji. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovės atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškėjas prašė priteisti iš Alytaus PN dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose Nr. 43 ir Nr. 20 laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į kamerų tipo patalpą Nr. 43 buvo paskirtas nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d., kameros plotas 12,29 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 4,09 kv. m (12,29/3) ploto; į kamerų tipo patalpas Nr. 20 buvo paskirtas nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d., kameros plotas 15,58 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,89 kv. m (15,58/4) ploto (b. l. 16, 20, 21-22).

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose virš langų buvo dideli pelėsio plotai, apie tualeto duris nubyrėjęs tinkas, vietomis atsilupę dažai, tualeto sienų ir grindų plytelės išdaužytos.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Remiantis bylos duomenimis, daroma išvada, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Teismas vertina, kad toks patalpų vėdinimo būdas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie patalpose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad D. B. nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose ir išvengiant pelėsio atsiradimo. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl patalpose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2009 – 2010 metais buvo atliktas kapitalinis kamerų tipo patalpų remontas, kurio metu plastikiniais pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, juose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo nurodytas aplinkybes dėl kameros Nr. 20 neatitikimo higienos normoms patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro nutarimas, esanti administracinėje byloje Nr. I-5486-414/2018. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administraciniame teismo Kauno rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-5486-414/2018 pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas M. K. kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis kameroje Nr. 25. Šioje byloje priimtame teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendime teismas nustatė, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2018 m. liepos mėnesio rašte Nr. (1-12 4.80E) 2-, t. y. atsakyme į pareiškėjo M. K. 2018 m. birželio 11 d. skundą, konstatuojama, kad atlikus operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę Alytaus pataisos namuose nustatyta, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 25 virš lango stebimas pelėsis (Higienos normos 39 punkto pažeidimas). Aplink tualeto duris sienų tinkas sutrūkęs. Vietomis nuo sienų atsilupę dažai, lubose yra skylių. Tualeto patalpoje ant sienų stebimi vandens nubėgimai, sienos dėmėtos yra išdaužytų grindų ir sienos plytelių, lubose skylė. Taigi, akivaizdu, kad operatyvioji kontrolė buvo atliekama kameroje Nr. 25, o ne kameroje Nr. 20. Be to, patikrinimas buvo atliekamas 2018 m., t. y., praėjus beveik 2 metams nuo nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpio pabaigos. Taip pat pareiškėjas nurodo kitus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro protokolus, galimai nustačiusius higienos normų pažeidimus kamerų tipo patalpose, tačiau į bylą jų nepateikė. Teismas pažymi, kad visi pareiškėjo minimi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai taip pat buvo atlikti 2018 m., todėl teismas, dėl per didelio laiko tarpo nuo ginčo laikotarpio iki patikrinimų atlikimo, negali jais remtis. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ir pareiškėjo argumentus dėl kamerų Nr. 43 ir Nr. 20 neatitikimo higienos normoms atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

Pareiškėjas tvirtino, jog kamerose buvo maži 40 cm x 80 cm langai, dėl ko kamerose trūko oro.

Reikalavimai pataisos namų kamerų tipo patalpų įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16-17 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų tipo patalpų langų dydis yra 1020 cm x 530 cm. Nors kamerų langų dydis ne visiškai atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl per mažų langų kamerose atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, purvini, sienos ir grindys ištrupėjusios.

Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore, o 21 punkte – kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemai švarūs, sienos ir grindys lygios, neištrupėjusios (b. l. 43-65). Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų kiemelių yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerų tipo patalpos buvo priskirtos negyvenamosioms patalpoms.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Todėl tai, jog Alytaus PN pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus. Tokios praktikos laikosi ir LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018. Įvertinus bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Alytaus PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaNijolė Čekanauskienė