Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2015 m. gegužės 21 iki 2015 m. liepos 1 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2018 m. gegužės 18 d.

Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto, kadangi miegamojoje patalpoje iki 2016 m. pabaigos gyveno 16 nuteistųjų (vėliau 14 asmenų), be to gyvenamosiose patalpose buvo blakių, gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, drėgmė, patalpos netinkamos naudojimui ir kt.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2015 m. birželio 4 d., tačiau, kaip minėta, vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2018 m. gegužės 18 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visą ginčo laikotarpį jis buvo kalinamas 5 būrio 51 brigados 1 gyvenamojoje patalpoje, tačiau remiantis į bylą pateiktais atsakovės atstovo duomenimis, nustatyta, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas gyveno tik nuo 2015 m. spalio 20 d. Nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 20 d. jis buvo apgyvendintas 6 būrio 61 brigados 1 gyvenamojoje patalpoje. Objektyvių įrodymų, kad tiktai būtų gyvenęs 5 būrio 51 brigados 1 gyvenamojoje patalpoje visą vertinamą ginčo laikotarpį, pareiškėjas nepateikė, todėl netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrio 51 brigados 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 46,38 kv. m, joje įrengta 14 miegamųjų vietų, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad minėtu laikotarpiu gyveno tik 8 nuteistieji todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš gyvenusių asmenų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,79 kv. m. Pažymėtina, jog net ir laikant, kad šioje patalpoje gyveno 14 nuteistųjų, ploto norma tenkanti vienam asmeniui pažeista nebūtų, kadangi kiekvienam tektų po 3,31 kv. m.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad V. G. nagrinėjamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

Nors pareiškėjas akcentavo, jog dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomo baldų, inventoriaus užimamą plotą.

Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog iki 2016 m. pabaigos vakarais patalpose buvo silpnas dirbtinis apšvietimas, patvirtina jo į bylą pateiktas 2016 m. balandžio 15 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento raštas Nr. 2.2-253 (17.4.1.2.12), kuriame konstatuota, jog 5 būrio 51 brigadoje dirbtinė apšvieta 125 lx mažesnė nei turi būti (norma > 200 lx), todėl šis pažeidimas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. pabaigos pripažintinas nustatytu. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nekėlė ginčo dėl netinkamos apšvietos 6 būrio 61 brigadoje, todėl teismas dėl to ir nepasisako.

Pareiškėjas nurodo, kad 5 būrio 51 brigados gyvenamojoje patalpoje buvo blakių, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“ (prieš tai galiojo 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Iš į bylą pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo bei Atliktų kenkėjų kontrolės ataskaitų matyti, kad parazitai buvo naikinami, tačiau ne tiek, kad jų visai nebūtų. Pažymėtina, kad pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento raštas Nr. 2.2-253 (17.4.1.2.12) patvirtina, jog 5 būrio 51 brigadoje buvo rastos blakės. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog atsakovės atstovas pareiškėjui neužtikrino kalinimo sąlygų be parazitų.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl jo privatumo neužtikrinimo, kadangi ant langų nebuvo užuolaidų. Nors atsakovės atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl užuolaidų buvimo/nebuvimo ant langų, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde kėlė prieštaringas pretenzijas pirmiau pažymėdamas, jog gyvenamojoje patalpoje ventiliacija buvo pakankama, vėdintis buvo galima per langus, tačiau vėliau nurodė, jog dėl drėgmės rūdydavo lovos. Kadangi skunde nurodytos prieštaringos aplinkybės ir teismui nėra aišku, ar patalpoje buvo/nebuvo drėgna, todėl dėl šių pareiškėjo argumentų teismas nepasisako.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo jo kalinimo pradžios iki 2017 m. gruodžio mėnesio nebuvo duše šilto vandens, todėl atsakovės atstovas neužtikrino jo teisės nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punktas numato, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK pažyma patvirtina, kad į dušinę karštas vanduo yra tiekiamas nuolatos. Įstaigoje yra patvirtintas ir visuose būrių stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas, kuriuo nuteistieji gali naudotis kartą per savaitę. Taip pat atsakovės atstovas atsiliepime akcentavo, kad karštas vanduo gali būti netiekiamas tik įvykus avarijai, tačiau tuo atveju nuteistųjų gyvenimo sąlygoms pagerinti būrių prausyklose yra įrengti elektriniai vandens šildytuvai. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 2.2-253 (17.4.1.2.12) yra pripažinta, jog karštas vanduo nebuvo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, tačiau teismas pažymi, jog minėtu raštu tik atkreiptas kalinimo įstaigos dėmesys, kad karštas vanduo turi būti nuolat tiekiamas į įvardintas patalpas, tačiau apie tai, jog būtų nustatytas pažeidimas, kad duše, skalbykloje, kirpykloje ar ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpose nebuvo karšto vandens niekur nepažymėta, todėl pareiškėjo argumentai, kad tokį ilgą laiko tarpą, t. y. nuo jo kalinimo pradžios (2015 m. gegužės 21 d.) iki 2017 m. gruodžio mėnesio nebuvo karšto duše vandens atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas akcentavo, jog neapsikentęs prastos miegamojo būklės pats savo lėšomis ją suremontavo, tačiau iki 2017 m. gyveno neremontuojamoje patalpoje.

Kadangi vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo gyvenamosiose patalpose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl to, kad jam iki 2017 m. teko gyventi neremontuotose patalpose dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Nors pareiškėjas nurodė, kad savo lėšomis suremontavo gyvenamąją patalpą, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat kėlė pretenzijas dėl pasenusių, nedezinfekuotų čiužinių bei nurodė, kad jo prašymai pakeisti ar dezinfekuoti čiužinį, likdavo be atsako.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42, 43 punktus, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK nuteistiesiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Įstaigos išduota patalynė (pagalvė, antklodė ir čiužinys), esant būtinumui, gali būti dezinfekuojami. Dezinfekavimas atliekamas kaitinimo būdu specialioje kameroje. Nuteistasis, pageidaujantis gauti dezinfekavimo paslaugą, turi kreiptis į būrio, kuriame gyvena Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris su dezinfekavimą atliekančiu asmeniu suderina paslaugos suteikimo laiką ir užtikrina nuteistojo patalynės pristatymą bei atsiėmimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nekokybiško, nedezinfekuoto, netinkamo minkšto inventoriaus. Prašymų, kuriais kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl čiužinio pakeitimo ar dezinfekavimo, nepateikė ir pareiškėjas. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateikti duomenys apie nuteistiesiems sudarytas sąlygas gauti išskalbtą, išdžiovintą ir dezinfekuotą minkštą inventorių, paneigia pareiškėjo argumentus. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmetami.