Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-295-1004/2020 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį bendraatsakoviams D. V. ir A. C. F., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. T., D. B. ir D. B., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

18.6. Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atskleidė bylos esmę, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir neturi būti naikinamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo (apelianto) apeliacinis skundas netenkintinas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

21. Pagal eismo įvykio deklaraciją eismo įvykis įvyko dėl A. C. F. kaltės. Kaip nustatyta iš eismo įvykio deklaracijos, joje nenurodyti duomenys apie eismo įvykio metu galiojusią šios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sudarytą kitoje valstybėje ar apdraustą kitokiu draudimu.

23. Valstybės įmonės „REGITRA“ duomenys patvirtina, kad transporto priemonės „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke nurodyta I. T.. Valstybės įmonės „REGITRA“ Šiaulių filialo duomenys patvirtina, kad ši priemonė 2015 m. lapkričio 15 d. buvo išregistruota automatiškai be apžiūros ir/ar draudimo.

24. 2015 m. liepos 8 d. I. T. pardavė transporto priemonę D. B.. D. B. 2015 m. liepos 10 d. pardavė transporto priemonę D. B.. D. B. 2015 m. liepos 19 d. pardavė transporto priemonę D. V.. D. V. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi transporto priemonę 2015 m. liepos 25 d. pardavė A. C. F..

25. Eismo įvykio valstybės – Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatais ir sureguliavęs žalą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, reikalavimą 34506,24 Eur sumai. Ieškovas 2018 m. balandžio 11 d. sumokėjo 34506,24 Eur sumą Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui.

Dėl ginčo esmės

26. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja TPVCAPDĮ.

27. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Jungtinėje Karalystėje 2015 m. rugpjūčio 18 d. įvykusio eismo įvykio metu dėl transporto priemonės „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo kaltės buvo apgadinta kita transporto priemonė ir padaryta žala. Transporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatais ir sureguliavęs žalą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, reikalavimą 34506,24 Eur sumai, o ieškovas 2018 m. balandžio 11 d. sumokėjo 34506,24 Eur sumą Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui.

30. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis).

31. Apibendrinant nurodytą teisinį reguliavimą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema užtikrina, kad nukentėjusiam asmeniui bus visada atlyginta žala, atsiradusi dėl eismo įvykio, neatsižvelgiant į tai, ar transporto priemonė yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jei transporto priemonė nėra apdrausta šiuo draudimu, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina Biuras. Eismo įvykiui įvykus kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Biuras atitinkamas žalos atlyginimo sumas išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kartu Biuras įstatymo pagrindu įgyja reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (ši sąvoka apima ne tik transporto priemonės savininką, bet ir kitus asmenis, nurodytus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje). Šiai Biuro reikalavimo teisei nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykis įvyko ne Lietuvoje, taikoma Lietuvos teisė (kaip yra nurodęs kasacinis teismas, šios Biuro reikalavimo teisės pagrindas yra TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

32. Biuro reikalavimo teisė į atsakingą už žalos padarymą asmenį (asmenį atsakingą už eismo įvykį) ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsiranda skirtingais pagrindais. Šiuo atveju turi būti daromas skirtumas tarp civilinės atsakomybės už eismo įvykį ir civilinės atsakomybės už pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimą.

33. Biuras reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui reiškia tuo pagrindu, kad asmuo yra atsakingas už įvykusį eismo įvykį ir žalą, padarytą tokiu eismo įvykiu, o Biuras įstatymo pagrindu atlygino šio asmens padarytą žalą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Pažymėtina, kad šiam asmeniui Biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. Tai lemia ir atitinkamą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nors asmens, atsakingo už žalos padarymą, ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinė atsakomybė atsiranda skirtingais pagrindais, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad šių asmenų atsakomybė yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

35. Šiuo atveju ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pareiškė reikalavimą priteisti išmoką, sumokėtą tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. T. y. ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2015-08-18 Jungtinėje Karalystėje dėl A. C. F., vairavusio I. T. vardu registruotą, D. V. priklausančią transporto priemonę Ford Focus (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovo vertinimu, jis turi teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju – A. C. F.) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – D. V.).

36. Byloje nustatyta, kad ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė paskutinį žinomą atsakovo A. C. F. gyvenamosios vietos adresą Jungtinėje Karalystėje (duomenys neskelbtini). Toks atsakovo adresas nurodytas eismo įvykio deklaracijoje; tarp D. V. bei A. C. F. sudarytoje automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje. Pagal civilinėje byloje esančius Jungtinės Karalystės pateiktus duomenis atsakovas yra Rumunijos pilietis. Ieškovas nurodė paskutinį žinomą atsakovo D. V. gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Atsiliepime atsakovas D. V. nurodė, kad yra išvykęs iš Lietuvos nuo 2014 m., gyvena Jungtinėje Karalystėje. Gyventojų registro duomenys patvirtina, jog atsakovas D. V. 2017 m. kovo 19 d. yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Taigi nustatyta, jog abiejų bendraatsakovių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.

37. Kadangi Lietuvos Respublika ir Jungtinė Karalystė nėra pasirašiusios tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose, sprendžiant jurisdikcijos klausimus, taikytina Europos Parlamento ir Tarybos (ES) 2012-12-12 reglamentas Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse bylose ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 redakcija).

38. Pagal šio Reglamento 4 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos, darytina išvada, jog šiuo atveju taikytina bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškinys atsakovams turi būti reiškiamas atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje (Jungtinėje Karalystėje).

40. Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose (Reglamento 7 straipsnio 2 punktas).

44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas Reglamento nuostatas bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje taikyti bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtį šiuo atveju nėra Reglamente nustatytų pagrindų.

45. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje aktuali bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškinys atsakovams turi būti reiškiamas atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos – Jungtinės Karalystės – teismuose; specialioji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškinys atsakovams gali būti reiškiamas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teisme – Jungtinės Karalystės teisme.

46. CPK 782 straipsnyje nustatyta, jog bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo A. C. F. (atsakingo už padarytą žalą asmens) gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, pirmosios instancijos teismo siųsti procesiniai dokumentai atsakovui nebuvo tinkamai įteikti, atsakovas A. C. F. su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nesutiko. Vadovaujantis minėtomis Reglamento nuostatomis, darytina išvada, kad byla atsakovo A. C. F. atžvilgiu nagrinėtina Jungtinės Karalystės teismuose. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, jog ieškovo patikslintas ieškinys dalyje prieš atsakovą A. C. F. paliktinas nenagrinėtu, nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir teisėtas.

48. Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų – vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.

49. Nagrinėjamu atveju atsakovas D. V. nurodė, kad yra išvykęs iš Lietuvos nuo 2014 m., gyvena Jungtinėje Karalystėje; Gyventojų registro duomenys patvirtina, jog atsakovas D. V. 2017 m. kovo 19 d. yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad atsakovo D. V. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje; kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog byla neteisminga pagal bendrąją taisyklę Lietuvos Respublikos teismams, ieškinys turėtų būti reiškiamas atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos – Jungtinės Karalystės – teisme.

50. Įvertinęs Reglamento 8 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo kitam bendraatsakoviui A. C. F. pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtu, yra nepagrįsti.

51. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas D. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį (atsiliepime pateikė duomenis apie transporto priemonės pardavimą, prieštaravimų dėl teismingumo nereiškė, gyvenamosios vietos adreso Jungtinėje Karalystėje nepateikė), t. y. iš esmės sutiko su ieškovo pasirinkta jurisdikcija bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme. Ieškovo nurodytu paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu atsakovui D. V. išsiųsti dokumentai buvo tinkamai įteikti, dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas sprendė nagrinėti ieškovo patikslintą ieškinį dalyje atsakovo D. V. atžvilgiu. T. y. pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju padarė išvadą, kad atsakovas D. V. išreiškė pritarimą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

52. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2015-08-18 įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta žala, kaltininkas A. C. F. vairavo D. V. priklausančią transporto priemonę. Ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovui D. V., kaip asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

53. TPVCAPDĮ nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis).

54. Įprastinė transporto priemonės buvimo vieta: 1) teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą arba registracijos ženklą (toliau – valstybinis numerio ženklas) turi transporto priemonė; 2) teritorija tos valstybės, kurioje buvo išduotas draudimo numerio ženklas ar valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei registracija nereikalinga; 3) teritorija tos valstybės, kurioje nuolat gyvena transporto priemonės valdytojas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei nereikalingas nei valstybinis numerio ženklas, nei draudimo numerio ženklas, nei valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas; 4) teritorija tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, kai transporto priemonė, privalanti turėti valstybinį numerio ženklą, jo neturi arba turimas valstybinis numerio ženklas yra ne šios transporto priemonės ar yra negaliojantis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 8 dalis).

55. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad transporto priemonė „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruota Lietuvos Respublikoje, todėl pagal TPVCAPDĮ reikalavimus ji turėjo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

56. PVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas suponuoja, kad pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo); tokią pareigą turi ir asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Kartu TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nurodyti asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 4 straipsnyje nustatyta pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, kuri negali būti siaurinama tik iki pareigos nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Pastaroji pareiga apima tik vieną iš pareigos apdrausti aspektų, tačiau nesiaurina jos turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

57. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą transporto priemonės savininkui (D. V.), neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.

58. TPVCAPDĮ nustato pareigą transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui, pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – transporto priemonės savininkui kyla civilinė atsakomybė, t. y. Biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga Biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko ir Biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už Biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti Biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

59. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

60. Ieškovas nurodė, kad eismo įvykio metu A. C. F. vairavo D. V. priklausančią transporto priemonę, kuri nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl jis yra solidariai atsakingas ieškovui dėl ieškovo patirtų nuostolių. Atsakovas D. V. nurodė, kad jis nebuvo eismo įvykio kaltininkas ar transporto priemonės savininkas, todėl nėra atsakingas už nuostolių atlyginimą.

61. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad transporto priemonės savininke (VĮ „Regitra“ duomenimis) buvo nurodyta I. T.. 2015 m. liepos 8 d. I. T. pardavė transporto priemonę D. B.. D. B. 2015 m. liepos 10 d. pardavė transporto priemonę D. B.. D. B. 2015 m. liepos 19 d. pardavė transporto priemonę D. V.. D. V. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi transporto priemonę 2015 m. liepos 25 d. pardavė A. C. F.. Eismo įvykis įvyko 2015 m. rugpjūčio 18 d., D. V. jame nedalyvavo.

62. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog labiau tikėtina nei netikėtina, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo parduota Rumunijos piliečiui A. C. F.. Teismas akcentavo, jog į bylą pateikta 2015 m. liepos 25 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, ir kurios turinio nustatyta, kad transporto priemonę D. V. pardavė A. C. F. už 700,00 GPB; A. C. F. minimas ir eismo įvykio deklaracijoje; deklaracijoje automobilio savininkas aiškiai nėra nurodytas; transporto priemonės perleidimo įregistravimas VĮ „Regitra“ jos valdytojui daiktinės teisės nesukuria, nuosavybės teisė į transporto priemonę atsiranda civilinių sandorių ar kitais CK 4.47 straipsnyje nurodytais pagrindais.

63. Ieškovas apeliaciniame skunde akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo D. V. pateiktą pirkimo-pardavimo sutartį vertinti kaip patikimą įrodymą, įrodantį nuosavybės teisės į transporto priemone perleidimo faktą. Ieškovo vertinimu, labiau tikėtina, kad D. V. pateikta pirkimo-pardavimo sutartis galimai buvo parengta jau teisminio proceso metu, panaudojant byloje surinktą informaciją.

64. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyta pozicija grindžiama tiktai prielaidomis bei abejonėmis, nepatvirtintomis jokiais įrodymais ar svariais argumentais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl automobilio savininko, šių teismo išvadų ieškovas savo apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

65. Byloje darytina išvada, kad transporto priemonė „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje 2015 m. rugpjūčio 18 d. įvykusio eismo įvykio metu nuosavybės teise atsakovui D. V. nepriklausė, todėl atsakovas D. V., nebūdamas transporto priemonės savininku ar valdytoju, nėra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą ir už pasekmes, atsiradusias dėl TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį neįvykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prievolė ieškovui atlyginti nuostolius atsakovui D. V. neatsiranda, todėl ieškovo ieškinys atsakovo D. V. atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas.

66. Ieškovas apeliaciniame skunde pažymėjo, jog vien tik trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, D. B. veiksmai nulėmė jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, o teismo nurodytas tariamas ieškovo nepakankamas bendradarbiavimas, jeigu tokį ir būtų buvę galima konstatuoti, negalėjo turėti jokio logiško priežastinio ryšio su D. B. patirtomis bylinėjimosi išlaidomis; teismo išvados dėl grąžintino žyminio mokesčio dydžio yra nepagrįstos ir nepakankamai motyvuotos; dėl valstybės patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurias sąlygojo ieškovo ieškinių tikslinimas, yra atsakingas ne ieškovas, o tie proceso dalyviai, kurie tinkamai neišviešino transporto priemonės perleidimo sandorių.

68. CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (dydžiui). Taigi bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą.

69. Kadangi bylinėjimosi išlaidų, susijusių su civiliniu procesu, atsiradimą tiesiogiai lemia šalių procesinis elgesys, galimi atvejai, kai bylinėjimosi išlaidos gali atsirasti ar padidėti dėl nesąžiningo šalių procesinio elgesio. Todėl proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, asmenų lygybės prieš įstatymą ir bendrieji teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai reikalautų, kad, net ir visiškai patenkinus arba atmetus materialiuosius teisinius vienos šalies reikalavimus, būtų atsižvelgta į konkrečias bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

70. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, jog šioje teisės normoje yra įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis, kuri gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos.

71. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Šios teisės normos tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

72. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant nagrinėjamu atveju aktualią CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Be to, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos išimtinį pobūdį, jos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo. Šalies tinkamo procesinio elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

73. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą jų paskirstymo procedūroje, turi atsižvelgti į piktnaudžiavimo pobūdį, trukmę, pasikartojamumą, poveikį bylos nagrinėjimo operatyvumui ir ekonomiškumui, teisingumo ir protingumo principus bei kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiu būdu įstatymų leidėjas įtvirtino siekį užkirsti kelią šalims gauti atlyginimą tų bylinėjimosi išlaidų, kurios atsirado arba padidėjo dėl šalių nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

74. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. B. pateikė prašymą priteisti 450,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba.

75. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylinėjimosi išlaidos kilo ir dėl D. B. kaltės (jis neigė buvęs transporto priemonės savininku ir laiku neinformavo ieškovo apie transporto priemonės perleidimą D. B.; tik gavęs teismo ieškinį pasitikslino duomenis apie transporto priemonę). Tačiau kartu teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas, teikdamas pradinį ieškinį pradiniam atsakovui D. B., nepasitikslino, kad D. B. deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę.

76. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi CPK teisės normomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu, įvertino, kad tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo D. B. nebuvo pakankamai bendradarbiaujantys ir laiku nepatikslino duomenų, ir bylinėjimosi išlaidas paskirstė, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

77. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovo patikslintas ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl to, jog po civilinės bylos iškėlimo paaiškėjo, kad atsakovo A. C. F. atžvilgiu ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, pirmosios instancijos teismas vertintino, kad ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu dalyje ne dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovui grąžintina ½ dalis sumokėto žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias pirmosios instancijos teismo išvadas, konstatuoja, kad priešingai, nei nurodė ieškovas savo apeliaciniame skunde, teismo išvados dėl grąžintino žyminio mokesčio dydžio yra pagrįstos ir pakankamai motyvuotos.

78. Nustatyta, kad ieškovas byloje ieškinį tikslino ne kartą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už ieškinių tikslinimą ir tuo patirtas didesnes proceso išlaidas yra atsakingas ieškovas, todėl iš ieškovo valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog dėl valstybės patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurias sąlygojo ieškovo ieškinių tikslinimas, yra atsakingi tie proceso dalyviai, kurie tinkamai neišviešino transporto priemonės perleidimo sandorių, atmeta kaip nepagrįstus.

79. Ieškovas apeliaciniame skunde akcentavo, kad bylos nagrinėjimo metu teismas, atlikdamas procesinius veiksmus, nepaisė proceso šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų; savo iniciatyva atliko D. B. ir D. V. pateiktų užsienio kalba parengtų dokumentų vertimą į valstybinę kalbą; ieškovo pateiktų dokumentų teismas į A. C. F. suprantamą kalbą nevertė; viso proceso metu formulavo ieškovui įpareigojimus, ignoravo ieškovo nurodytas, LAT suformuotas, teisės aiškinimo taisykles; byla galimai buvo vedama neskaidriai, nes kartu su elektronine teismo byla paraleliai buvo vedama ir „popierinė“ byla, kurios nei lapų numeracija, nei turinys neatitiko elektroninei bylai; teismas į bylą pateikto pirkimo-pardavimo sutarties vertimą savo iniciatyva atliko dar 2020-01-02, tačiau į bylą įkėlė tik 2020-06-16; nėra aišku, kaip teismas nustatė, kad procesinius dokumentus pateikė būtent bendraatsakovis D. V., o ne kitas asmuo. Tokie teismo atlikti procesiniai veiksmai bei aktualios bylos vedimo ypatumai tik dar labiau sustiprina apeliacinio skundo argumentus dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Ieškovo vertinimu, priimant skundžiamą sprendimą, nebuvo atskleista bylos esmė, o vedant bylą buvo padaryta labai daug procesinių teisės normų pažeidimų, todėl ši byla turėtų būti perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

80. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso šalys turėjo visas galimybes susipažinti tiek su elektroninėje byloje esančiais dokumentais, tiek su popierinėje byloje esančiais dokumentais. Civilinės bylos duomenys patvirtina, kad teismas jokių išskirtinių sąlygų nei vienai iš proceso šalių nesudarė, proceso šalys turėjo galimybę teikti įrodymus, paaiškinimus, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principai, kad buvo neatskleista bylos esmė ar buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas procesinis sprendimas.

Dėl bylos procesinės baigties

81. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, teismų praktika ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą keisti ar naikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

82. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

83. Apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, kad ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, D. B. bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikė 2021 m. sausio 14 d. sąskaitą už teisines paslaugas (parengti atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme), kurios suma 600,00 Eur; 2021 m. sausio 16 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį apie 600,00 Eur sumos sumokėjimą advokatui už teisines paslaugas.

84. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

85. Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, trečiojo asmens pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta rašytinio proceso tvarka, į trečiojo asmens pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai (450,00 Eur), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra nepagrįstas ir pernelyg didelis. Nors nurodyta suma neviršija rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į pateikto procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad minėta suma yra per didelė, šiuo atveju prieštarautų protingumo bei sąžiningumo principams. Todėl dėl nurodytų priežasčių trečiajam asmeniui apeliacinės instancijos teisme priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, D. B. iš ieškovo priteistina 300,00 Eur suma bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.