Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjui buvo pavesta parengti reportažą apie 2016 m. kovo 8–10 d. Vilniuje ir Trakų rajone vyksiantį Laisvosios Rusijos forumą (toliau – ir Forumas), kadangi šio Forumo tematika ir jo metu diskutuoti klausimai yra susiję su Rusijos Federacija ir yra aktualūs Rusijos televizijos žiūrovams.

Kitą dieną, kovo 9 d., Vilniuje, viešbutyje „Kempinski“, turėjo vykti antra Forumo diena, o pareiškėjas laukė prasidėsiančio Forumo ir jo svečių. Pamatęs vieną iš Forumo svečių – Rusijoje gerai žinomą politinį veikėją, buvusį šachmatų pasaulio čempioną G. K., pareiškėjas pabandė su juo pasikalbėti, tačiau jį užpuolė viena iš Forumo svečių B. R. ir pabandė atimti iš mikrofoną. Nepavykus to padaryti B. R. išmušė iš jo rankų telefoną. Tuo pačiu metu pamatę pareiškėjo bendradarbį P. Z. ir A. M. G. K. ir kartu su juo buvęs kitas Forumo organizatorius I. T. pašoko, nustūmė pareiškėją ir P. Z. ir nubėgo pas viešbučio administratorių. Visi trys minėti asmenys prašė viešbučio personalo iškviesti policiją ir išprašyti žurnalistus iš viešbučio. Incidentas buvo lydimas bandymais jėga atimti P. Z. (P. Z.) ir A. M. (A. M.) turėtą filmavimo įrangą ir pareiškėjo turėtą mobilųjį telefoną. B. R. ir I. T. (I. T.), išmušę jį iš pareiškėjo rankų, vėliau kliudė jam jį atgauti. Tuo metu pareiškėjas ir jo kolegos bandė nuraminti konfliktą, vis kartojo, kad nori tik ramiai pasikalbėti ir užduoti Forumo organizatoriams klausimus apie Forumą, bei bandė apsaugoti savo turtą nuo išpuolių, prašydami trečiųjų asmenų šio turto neliesti ir grąžinti telefoną bei kitą turtą, kuris iš jų buvo atimtas.

Incidentui nurimus, pareiškėjas kartu su kolegomis nuvyko filmuoti reportažo apie prie Rusijos ambasados vykusį mitingą. Kai kurie kalbinami susirinkę asmenys atsakinėjo į užduodamus klausimus.

Grįžus į viešbutį „Kempinski“ viešbučio vadovybė pareiškė, kad pareiškėjas ir jo kolegos nepageidaujami viešbutyje, ir paprašė jų išsikelti. Tą visi ir padarė, įsikurdami gretimai esančiame Vilniaus viešbutyje. Iki maždaug 18 val. jis dirbo naujame viešbutyje, tada atsisveikino su kolegomis ir išvyko prie Trakų rajone esančio viešbučio „IDW Esperanza“, kur planavo nufilmuoti reportažą apie šį viešbutį. Tą pačią dieną pareiškėjas grįžo į Vilnių.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir nurodo, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Taigi šiuo atveju Migracijos departamentas turėjo nustatyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Tokia Migracijos departamento išvada turėtų būti motyvuota, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Iš Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-39 turinio matyti, kad jame nėra nurodytos ir konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą, tik lakoniškai nurodoma, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovas ir apie jo išpuolius Vilniaus Rusijos forumo metu „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje skelbė žiniasklaida, o įvykiai fiksuoti Lietuvos policijos. Vertinant pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą, turi būti remiamasi ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjo atliktais veiksmais.

Pareiškėjas nėra įvykdęs jokių jo atžvilgiu priimtame Migracijos departamento sprendime minimų išpuolių Vilniaus Rusijos forumo metu „IDW Esperanza“ komplekse Trakų rajone bei „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje. Visi įvykiai, susiję su pareiškėjo vizitais minėtose vietose, yra išsamiai aprašyti šiame skunde.

Be to, skundžiamame Migracijos departamento sprendime pateikti akivaizdžiai klaidingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2016 m. kovo 8 d. tik po 22.00 val. ir tai, kad jo kolegos P. Z., A. M. (A. M.) ir A. M. buvo Trakų rajone, sužinojo iš jų. Pareiškėjas jokiuose įvykiuose 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse ar šalia jo Trakuose nedalyvavo ir apskritai tą dieną Trakuose net nebuvo. Tai įrodo ir minėtoje administracinėje byloje Nr. eI-6578-484/2016 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento su atsiliepimu pateiktas Vilniaus apskrities VPK VTV Mobilios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio O. J. 2016 m. kovo 8 d. tarnybinis pranešimas, kuriame pareiškėjo pavardė net nėra minima. Pareiškėjas buvo nuvykęs į minėtą viešbutį Trakų rajone kitą dieną, t. y. 2016 m. kovo 9 d., tačiau su policijos pareigūnais nebendravo ir šio įvykio Lietuvos policija nefiksavo ir juo labiau apie tai nebuvo rašoma jokiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse.

Nei viešbutyje „IDW Esperanza“ (kur pareiškėjas nuvyko ne kovo 8 d., o kovo 9 d., t. y. po to, kai iš to viešbučio išvyko visi Forumo dalyviai), nei viešbutyje „Kempinski“, nei prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje pareiškėjas neįžeidinėjo asmenų, su kuriais bandė pasikalbėti, savo klausimus formulavo korektiškai, kalbėjo mandagiai, nenaudojo jokios fizinės jėgos (atvirkščiai – fizinė jėga buvo naudojama tik pareiškėjo ir jo turto atžvilgiu), nekonfliktavo ir neprovokavo bei jokiais kitais būdais nepažeidė viešosios tvarkos ar Lietuvos Respublikos įstatymų.

Nei dėl įvykių „Kempinski“ viešbutyje, nei juo labiau dėl įvykių „IDW Esperanza“ viešbutyje, apie kuriuos rašė spauda ir kuriuose pareiškėjas apskritai nedalyvavo, jam nebuvo surašytas joks administracinio teisės pažeidimo protokolas, nepareikšti jokie įtarimai ir nepaskirtos nei administracinės, nei baudžiamosios bausmės. Pareiškėjas net nė karto nebuvo įspėtas apie tokių priemonių skyrimo galimybę.

Pagrindiniu įrodymu nustatant faktines aplinkybes Migracijos departamentas laikė įslaptintą Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. raštą Nr. 19-455. Pareiškėjui nėra žinomas tikslus minėto rašto turinys ir jis nėra su juo susipažinęs. Taigi jam Migracijos departamentas taiko prievartos priemonę, remdamasis slaptu ir galimai klaidingu jo veiksmų vertinimu. Nors Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis nuo 2015 m. birželio mėnesio nustato, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai, o šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos nuostatos dėl išslaptinimo, tačiau tokios nuostatos besąlyginis taikymas neleidžiant pareiškėjui žinoti, kokių konkrečiai veiksmų atlikimu jis yra kaltinamas, būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintu teisės į gynybą principu.

Migracijos departamentas nesiėmė jokių protingų priemonių išklausyti pareiškėją. Kaip minėta, jam net nebuvo žinoma apie skundžiamo sprendimo priėmimą, jo kopija jam niekad nebuvo įteikta ir jis nebuvo išverstas į jam suprantamą rusų kalbą. Maža to, individualus pareiškėjo situacijos tyrimas ir vertinimas bei atsakomybės individualizavimas, kurių reikalauja teisės aktai, iš esmės net nebuvo atliktas, o jeigu ir buvo atliekamas, tai labai paviršutiniškai ir neišsamiai.

Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai nustato, kad laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę (Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Neįtikėtina, kad pareiškėjo buvimas (ir net galimai atlikti kokie nors veiksmai) viešbutyje Vilniuje, kuriame gyveno, gali būti laikomi veiksmais, kuriais buvo kėsinamasi į paminėtas vertybes.

Pritaikyta prievartos priemonė – išsiuntimas iš šalies ir uždraudimas vienus metus atvykti –pareiškėjo neva atliktų veiksmų kontekste yra akivaizdžiai neproporcinga, galimai bauginanti tiek jį patį, tiek kitus užsienio žurnalistus.

Migracijos departamentas niekaip neakcentavo, kaip šiuo konkrečiu atveju yra suprantamas valstybės saugumas ir kaip pareiškėjo elgesys gali kelti grėsmę tokiam saugumui. Pareiškėjo bandymai nufilmuoti reportažą apie viešą renginį vykdant savo profesinę pareigą negali būti vertinami kaip grėsmė Lietuvos saugumui. Aiškinant priešingai ir taikant analogiškas taisykles (o tiksliau, jokių taisyklių netaikant), grėsme Lietuvos saugumui gali būti pripažįstama iš esmės bet kas. Tai kelia prielaidas ir realią grėsmę neribotam žmogaus teisių pažeidimui Lietuvoje. Maža to, apie tai, kad asmuo kelia grėsmę Lietuvos saugumui ir jo teisės yra ribojamos uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą, jis gali sužinoti tik tada, kai susiplanuos naują kelionę ir bandys atvažiuoti į Lietuvą.

Pareiškėjo veiksmai iš esmės negali būti vertinami kaip keliantys realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes Forumas, kurio dalyvius bandė kalbinti, buvo išimtinai susijęs su Rusijai aktualiais klausimai. Net jei pareiškėjas kažkokiu būdu sutrikdė Forumo organizatorių ar dalyvių ramybę ar patį Forumą, tokie veiksmai niekaip nėra susiję su Lietuvos valstybės saugumu ir negali jam pakenkti.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomas ir nepaisant valstybės sienų. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Yra pagrindas pripažinti, kad šios nuostatos konkrečiu atveju buvo pažeistos. Žurnalisto veiksmai atliekant profesinę pareigą renkant informaciją apie viešą renginį, kuris niekaip nėra susijęs su Lietuvos Respublikos konstitucine santvarka, buvo įvertintas kaip reali grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui ir teisė rinkti informaciją buvo iš esmės apribota dėl jam neaiškių priežasčių.

Taigi skundžiamas Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms ir šių nuostatų išaiškinimams, kurie pateikti nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Iš sprendime nurodytų Migracijos departamento teiginių pareiškėjui nėra aišku, kokie būtent jo veiksmai buvo Migracijos departamento įvertinti kaip keliantys grėsmę Lietuvos saugumui.

Paaiškina, kad, išnagrinėjęs visas susijusias aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 ir 7 dalimis, 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5 punktu ir nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją, 2016 m. kovo 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienus metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos bei įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą).

Faktinis ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas (nurodytas ir ginčijamame sprendime) – pareiškėjo veiksmai per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, bendradarbiaujant su Vilniuje veikiančiais Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimų centru, organizuotą Vilniaus Rusijos forumą, kuris vyko 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje. Kitos susijusios aplinkybės ginčijamame sprendime nėra nurodytos, kadangi dalis Valstybės saugumo departamento rašte nurodytos informacijos yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovo nuomone, šioje byloje aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015, kurioje išaiškinta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Teismas nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose buvo nurodyta, kokiais dokumentais remiantis priimti prašomi panaikinti sprendimai, todėl tai pripažįstama pakankamu jų motyvavimu. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, kadangi jame nėra nurodyti šio sprendimo priėmimo motyvai, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas pažymi, kad Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kai nustatoma, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, prašyti užsieniečio teikti paaiškinimus dėl priimamo sprendimo.

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Aplinkybės, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas, yra nustatytos Įstatymo 128 straipsnyje, pagal kurio 2 dalies 1 punktą sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Informuoja, kad ginčijamas sprendimas nebuvo įvykdytas, kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuriam buvo pavesta įvykdyti šį sprendimą, pareiškėjo nesurado. 2016 m. kovo 14 d. Migracijos departamente buvo gautas Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialisto S. P. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-12297, kad jis, š. m. kovo 10 d. 8 val. nuvykęs į viešbutį „Amberton“, kuriame buvo apsistojęs pareiškėjas, pareiškėjo nerado, todėl negalėjo jo pristatyti į Migracijos valdybą ginčijamam sprendimui vykdyti. Viešbučio administratorė nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 9 d. pareiškėjo nematė, kambaryje daiktų nėra, už kambarį neatsiskaitė. Tą pačią dieną apie 10 val. viešbučio „Amberton“ administratorė paskambino S. P. ir informavo, kad kažkoks asmuo atėjo sumokėti už pareiškėjo kambarį, nurodydamas, kad pažįsta pareiškėją, kuris 2016 m. kovo 9 d. turėjo išvykti į Rusiją, todėl paprašė sumokėti už viešbučio kambarį. 2016 m. balandžio 4 d. Migracijos departamente buvo gautas Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. raštas Nr. 10-S-69327(8.73-10-27), kuriame buvo prašoma sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, kadangi Migracijos valdybai nėra žinoma pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje ir įvykdyti ginčijamą sprendimą nėra galimybės (Migracijos valdybos pareigūnai kelis kartus buvo nuvykę į pareiškėjo galimą gyvenamąją vietą – viešbutį „Amberton“, tačiau jis rezervuotame kambaryje nepasirodė). Migracijos departamentas, įvertinęs šiame Migracijos valdybos rašte pateiktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 2016 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3) 2U-15 sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, iki kol bus nustatyta pareiškėjo buvimo vieta Lietuvos Respublikoje ir jis bus sulaikytas.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas, kadangi užkerta kelią pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ne tik vykdant žurnalisto profesines pareigas (t. y. turint darbo vizą), bet ir asmeniniais tikslais (pvz., poilsio ar turizmo tikslais).

Pažymi, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime įvertino Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nurodytas aplinkybes, o būtent Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją bei duomenis, ar pareiškėją sieja šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (tokių ryšių nustatyta nebuvo), bei kitą sprendimui priimti reikšmingą informaciją. Pažymi, kad Lietuvos Respublika nebuvo išdavusi vizos pareiškėjui, o ginčijamu sprendimu jam buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, paliekant teisę vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes. Pareiškėjas neturėjo teisės dalyvauti ginčijamame sprendime nurodytame renginyje. Kaip buvo nurodęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras L. L., jis turėjo galimybę akredituotis prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio žurnalistams buvo suteiktos vienodos galimybės tai padaryti, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo ir, sąmoningai pasirinkęs kitokį elgesio variantą, privalo prisiimti tokio elgesio, kurį sąmoningai pasirinko, pasekmes.

Pažymi ir tai, kad pareiškėjas ne tik bandė patekti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuotą renginį iš anksto žinodamas, kad jam nesuteikta tokia teisė, kadangi nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, bet ir vėliau, kartu su kolegomis rengdamas reportažą apie vykusį renginį, kurį parodė 2016 m. kovo 14 d. televizijos kanalo „Rossija 1“ eteryje, sąmoningai pateikė informaciją, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos valstybės pozicijai, t. y. kad renginiui nebuvo akredituoti ne tik užsienio, bet ir Lietuvos Respublikos žurnalistai, taip siekiant išvengti „nepatogių klausimų“. Dar daugiau, 2016 m. kovo 10 d. televizijos kanalo „Rossija 24“ eteryje rodytame reportaže (pareiškėjas šio reportažo metu dirbo iš Vilniaus ir jau žinojo, kad yra ieškomas Lietuvos policijos, tačiau sąmoningai vengė kontaktų su pareigūnais – už viešbučio kambarį sumokėjo kitas asmuo, pareiškėjas per Lietuvos Respublikos išorės sieną nebuvo išvykęs) pareiškėjo kolega P. Z. teigė, kad šiame oficialiame Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuotame renginyje buvo aptariami antikonstituciniai valdžios Rusijoje nuvertimo klausimai, taip neigdamas oficialią Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl šio renginio organizavimo. Migracijos departamento nuomone, šios aplinkybės tik patvirtina ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir proporcingumą.

Pareiškėjas nori sumažinti savo elgesio reikšmę ir koncentruojasi tik į atliktus veiksmus ginčijamame sprendime nurodyto renginio metu, tačiau, vertinant šio sprendimo pagrįstumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kokiame kontekste tie veiksmai buvo atlikti, kaip jie pristatyti Rusijos Federacijos visuomenei, o būtent – formuojant neigiamą požiūrį į Lietuvos Respubliką (pabrėžtina, kad pareiškėjas ir kiti jo kolegos Rusijos Federacijos piliečiai veikė kaip viena filmavimo grupė, taigi jų veiksmai buvo atliekami siekiant vieno tikslo ir turėtų būti vertinami neišskiriant kiekvieno asmens konkrečiai atlikto veiksmo). Kaip nurodė Valstybės saugumo departamentas 2016 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, „pagrindine priemone, kuria siekiama įtvirtinti Rusijai palankų naratyvą, išlieka žiniasklaida. Rusijos televizijos kanalai, transliuojantys oficialią valstybės poziciją ir skleidžiantys prorusišką propagandą, pirmiausia skirti vidinei Rusijos auditorijai, tačiau yra pasiekiami ir matomi visose Baltijos valstybėse. <...> Ukrainos įvykių kontekste Lietuva daugiausiai dėmesio susilaukė dėl jos reiškiamų kaltinimų Rusijai agresijos Ukrainoje vykdymu, Ukrainos integracijos į Vakarus skatinimo <...>. <...>2016 m. <...> pagrindiniais taikiniais išliks Lietuvos gynybos ir socioekonominė politika, energetiniai projektai, užsienio politika Ukrainos atžvilgiu, tautinės bendruomenės, visuomenės istorinė atmintis ir parama valstybės institucijų veiklai.“ Kaip matyti iš anksčiau nurodytų pareiškėjo kartu su kolegomis parengtų reportažų, jie buvo nukreipti būtent į Ukrainos kritiką, istorinę atmintį, į Lietuvą kaip teisinę valstybę.

Ginčijamame sprendime įvertintas pareiškėjo keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas – ši grėsmė grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjo atliktais nuosekliais ir suplanuotais veiksmais. Įvertinus duomenų visumą, ginčijamame sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui galimybę.

Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – išsiųsti iš Lietuvos Respublikos užsienietį, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, užkirsti kelią nepatikimam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, ginčijamas sprendimas yra proporcinga siekiamiems tikslams priemonė.

Paaiškina, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, Rusijos televizijos kanalo „Rossija24“ žurnalistas ir atstovas, 2016 m. kovo 9 d. su kitu Rusijos Federacijos piliečiu P. Z. sukėlęs konfliktą viešbutyje „Kempinski“, kuriame vyko Vilniaus Rusijos forumas – renginys, organizuotas Užsienio reikalų ministerijai bendradarbiaujant su Vilniuje veikiančiu Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimo centru. Pareiškėjo dalyvavimą konflikte patvirtina policijos pareigūnės Z. R. kovo 9 d. tarnybinis pranešimas, 2016 m. kovo 9 d. įvykių atgarsius viešojoje erdvėje patvirtina kaip pavyzdžiai pateikiami naujienų portalų straipsniai. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs paminėtas aplinkybes ir kitus turimus duomenis apie pareiškėją, 2016 m. kovo 9 d. raštu Nr. 19-445 Migracijos departamentui pateikė informaciją.

Pareiškėjo pozicija, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata iš esmės draudžia neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, nėra absoliuti. Tai konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime – tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes. Įstatymo 140 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pažeistos jo, kaip profesionalaus žurnalisto, teisės, tačiau sąmoningai nutyli, kad jam, kaip užsienio šalies žurnalistui, tokios pat teisės rinkti ir skleisti informaciją Lietuvos Respublikoje, kaip ir Lietuvos žurnalistams, būtų suteiktos tik tuo atveju, jei jis nustatyta tvarka būtų akredituotas.