Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1-10 -284/2015 m.

Procesinio sprendimo kategorija 1; 1.1; 1.1.12; 1.2; 1.2.5; 1.2.5.4; 2; 2.13;2.1.3.1; 2.1.10; 2.1.10.1; 2.3.6; 2.3.6.4; 2.3.6.4.1; 2.3.6.4.4.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

L. S., a.k(duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsilavinimas aukštasis, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis L. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 metų pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kavinėje „Š.“, esančioje (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti bei sunkiai sutrikdyti J. V. sveikatą, išsakydamas žodžius: „ką pamiršai, kad vaiką turi“, „žinai, kartais eini gatve, žiūri bumt ir viskas“, kas sudarė pakankamą pagrindą J. V. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas,

Kaltinamasis L. S. parodė, kad kaltės nepripažįsta visiškai. Su J. V. nebendrauja, anksčiau kažkiek bendraudavo, tačiau niekada nebuvo jos darbdavys. Ji buvo įdarbinta keliose bendrovėse, kurios priklausė R. S. Tos įmonės jam niekada nepriklausė. Minimose bendrovėse, kuriose dirbo J. V., pajų jis neturėjo. Tai yra jo konfliktas su R. S., kuris prasidėjo 2011 metais. Kaip ir matosi iš visos bylos, visi parodymai prieš jį pradėti duoti 2011 metais, kai teismas pripažino, kad R. S. ir R. S. yra jam skolingi. Kad buvo grasinta, „R.“ bendrovės byloje ir R. S., ir J. V., ir R. K. yra tokie pat kaltinamieji, kadangi jie jį bandė apkaltinti, ir ta byla atsirado Panevėžyje. Jeigu atsisakė tų vekselių, tai logiška buvo jų atsisakyti, kadangi bendrovė buvo bankrutavusi. Ar taip, ar kitaip, nebuvo įmanoma pagal tuos vekselius gauti kažkokius pinigus. Jeigu bendrovė būtų pelninga, ir jos būtų atsisakę vekselių, tai būtų kitas dalykas. Jos sako, kad jis grasino 2008 metų pabaigoje, bet nebuvo jokio tikslo, kai bendrovė buvo bankrutavusi, nebuvo jokio turto. Mano, kad byla yra dėl R. S., kad jų pusė norėjo sumenkinti savo vaidmenį „R.“ byloje. Jis dažnai būdavo „Š. j“. V. M. ten būdavo rečiau, buvo gal kartą ar du. Toje bendrovėje („R.“) nedirbo nei R. K., nei J. V., nei R. S., tai kokie ten pas juos galėjo būti dokumentai ar laikmenos. Kiek prisimena. J. V. visada Radviliškyje gyveno, ten jos mama gyvena. Kad ji laikinai gyveno R. S. bute, tai nežino, ar galima pasakyti, kad ji iš Pakruojo išvažiavo į Radviliškį, ar iš Radviliškio – į Pakruojį. Jo nesutarimai yra su R. S., o ne su J. V. Iki 2011 m. nebuvo jokių J. V. parodymų, kad jai buvo grasinta 2008 metų pabaigoje dėl vekselių. Tokie parodymai atsirado 2011 metais. Tokių parodymų atsiradimo priežastis yra jo nesutarimai su R. S., lygiai taip pat ir su V. M. Jo parodymai iki 2011 m. yra vienokie, po 2011 m. - kitokie. Jis nebandė J. V. paveikti per G. L. Buvo daromi įrašai, sekimas, galima nustatyti. Jam nėra jokio tikslo paveikti J. V., nes nesutarimai yra ne su ja. Su J. M. jis nesusijęs visiškai. Ji L. juristė – teisininkė. L. ilgą laiką buvo R. S. draugas, gal jie verslo partneriai buvo. 2008 m. L. beveik nepažinojo. J. I. dabar žino, nes ji yra Panevėžio byloje. Iš bylos mato, kad vekselių merginos atsisakė tik „R.“ byloje. 2007-2010 m. ŽŪB „A.“ pajų neturėjo, turėjo nuo 2010 m. vidurio ar rudens. R. K. atleido V. M., o jis atleido V. M. 2007-2010 m. ŽŪB „M.“ kažkiek, kelis procentus, pajų turėjo. Iki kiek J. V. dirbo „M.“ tikrai neprisimena. „V. v.“ jis niekada nedirbo, pajų akcijų neturėjo, įmonė vertėsi žemių supirkimu. Jis nebuvo buvęs traukiamas atsakomybėn dėl organizuoto nusikalstamumo. Gal ir galima susieti su bet kuo vien dėl to, kad gyvena P. mieste. Nežino, kada J. V. išsikėlė iš Pakruojo.

Nukentėjusioji J. V. parodė, kad L. S. pažįsta, santykiai anksčiau buvo darbiniai – nuo 2006 metų iki 2010 metų, kol išėjo iš darbo. Kol dirbo, santykiai buvo geri, dabar nėra jokių santykių. 2008 metų pabaigoje, tiksliai neatsimena kada, jis su R. K. dar dirbo pas L. S. Važiavo iš Panevėžio, kur teismui pristatė atsisakymus, kurie susiję su kita byla, ir, pravažiuodamos pro „Š.“, pamatė, kad ten stovi R. S., L. S. mašinos. Nutarė sustoti ir pasakyti, kad teismui parašė atsisakymus. Įėjusios į kavinę, pamatė, kad ten sėdi R. S., V. M. ir L. S. Prasidėjo pokalbis, kad parašė atsisakymus dėl „R.“ bylos, dėl vekselių. L. S. labai supyko ir pradėjo jai grasinti: „pamiršai, kad vaiką turi?“ Jos sūnui G. tuo metu buvo 3-4 metukai. Dar jis sakė „juk žinai, kaip būna, kad eini per gatvę ir mašina nutrenkia žmogų“. Viso pokalbio nelabai atsimena, bet tą pokalbio dalį, kuri lietė ją ir jos vaiką, labai gerai užfiksavo. Jie susipyko ir jos išvažiavo. Po to sekė pareiškimai atleisti iš darbo. „Š.“ buvo R. S., V. M., L. S. ir ji su R. K.. Jos dviese su R. K. atvažiavo iš Panevėžio. L. S. su R. S. ir V. M. buvo viduje. Susitikti su jais jos nesitarė. Toje „Š.“ dažnai vykdavo visų, kas dirbo tose bendrovėse ar turėjo darbinių santykių su L. S., R. S., susitikimai. Kai važiavo iš Panevėžio, pasakė, kad vis tiek turės pasisakyti apie savo atsisakymus, todėl ten sustojo. Jų (jos, R. K., Šalkaus) vardu buvo sudarytos pajų pirkimo – pardavimo sutartys, jos buvo įveltos į tokią intrigą, kad ,kai sužinojo, kad bus daug problemų, jos draugė advokatė patarė parašyti atsisakymus. Jos turėjo „a la“ pirkti ir „a la“ parduoti, o tuos pinigus turėjo gauti L. S. Jos atsisakė tų sutarčių, o L. S. suprato, kad tų pinigų negaus, bus problema. Kai įėjo į „Š.“, visi ten sėdėjo, nes jeigu jų ten nebūtų buvę, nebūtų sustoję. Neprisimena, ar prie stalelio prisėdo ar neprisėdo, bet informavo, kad atsisakė sutarčių. L. S. supyko ir pasakė: „ką, pamiršai, kad vaiką turi? Ar nežinai, kaip būna, kad eini gatve ir bumbt mašina nutrenkia ir nuvažiuoja“. Kalbėjo tokiais ir panašiais sakiniais, o kiek jų buvo išsakyta, neatsimena, bet tie du momentai įstrigo labiausiai. Kai pradėjo pas juos dirbti, jos vaikui buvo gal dveji metukai, vaikas praktiškai visada būdavo su ja. Ja jie kaip ir finansiškai manipuliavo – ir algos nemokėdavo, ir panašiai. Kai jie žinojo, kad ji su vaiku yra tik dviese, jie ja sumanipuliavo, galvojo, kad jų išsigąs. Suprato kaip grėsmę sau ir vaikui, gyvybei ir sveikatai. Kai dirbo, girdėjo visokias istorijas apie „p.“, apie senus laikus. Grasinimas 100 proc. buvo realus. Po šio grasinimo iki 2011 metų sekė nuoseklūs grasinimai. Buvo bandoma ją paveikti per kitus žmones. Po tų grasinimų kuo greičiau rašė pareiškimus išeiti iš darbo, kad kuo greičiau nutrauktų visus santykius, išėjo iš darbo, važiavo pas tyrėją. Dėl šių grasinimų visai nenorėjo kreiptis į policiją. Jos vaikas apsigyveno kitur, ji irgi išsikraustė gyventi kitur, bet jai duodant parodymus, kilo klausimas, kad nerašė pareiškimo dėl grasinimų. Tada ėmė ir parašė pareiškimą. Byloje yra pareiškimas, jo parašymo datos nepamena. Iš karto pareiškimo nerašė. „R.“ byloje apie grasinimus kalbama nuolat. Dirbo „M.“, ŽŪB „M.“ ir UAB „V. v.“. Nežino, kas toks tiksliai buvo L. S. – ar akcininkas, ar darbuotojas, bet jis priėmė ją į darbą. Įdarbino ją direktorius, bet pokalbis dėl darbo buvo su L. S.. Buvo pavaldi L. S., nes pavaldi buvo savininkams. Savininkai buvo R. S., L. S., V. L. Visų ji ir nežino. Buvo trijų žmonių grupelė, kuri priiminėdavo sprendimus. Su „R.“ yra susijusi tiek, kad pasirašė sutartis. L. S. organizavo „R.“ pirkimą ir pardavimą. Kai pasikalbėjo su advokate, ji jai patarė atsisakyti tų sutarčių, o tada ir prasidėjo visi pykčiai. Jai atrodo, grasinimus „Š.“ girdėjo visi ten buvę. V. M. aplamai į nieką nereaguoja, nes bijo. Neatsimena, kaip reagavo kiti. L. S. pažinojo kaip darbdavį, nebuvo jokių asmeniškumų. Po grasinimų kraustėsi, keitė vaikui darželius, mokyklas, išėjo iš darbo, kelis metus teko kovoti dėl nesumokėto atlyginimo. Nebegalėjo toliau su tuo žmogumi dirbti, jam paklusti, dalyvauti kažkokiose aferose. Prieš jai persikeliant, gyveno Pakruojyje. Persikėlė gyventi į Radviliškį. Tai buvo gal 2009 metais. Grasinimą, kur minima, jog turi vaiką, ji suprato, kad L. S. suvokė, kad vienintelis, ką ji myli, yra sūnus, ir galvojo, kad gali jį nuskriausti. Po grasinimų vaiką nuvežė gyventi pas močiutę, po to labai vaiką prižiūrėdavo. Apie šiuos grasinimus niekam daugiau nėra papasakojusi. Pokalbis dėl darbo vyko su L. S., o įdarbino pirmininkas. Ji su L. S. susipažino „G.“ (kavinė – svetainė Šiaulių mieste). Ji ten važiavo į darbo pokalbį. Kas buvo tų bendrovių, kuriose dirbo, savininkai, nežino. Žino, kad buvo trys žmonės, kurie priimdavo sprendimus: L. S., R. S. ir V. L. R. S. ir V. L. L. S. pristatė kaip žmogų, kuriam turės atsiskaityti. Kaip jai pasakė, taip ir tikėjo. Pakruojyje gyveno bute, kurį pirko trys asmenys – L. S., tiek V. L., tiek R. S. Butas buvo įregistruotas R. S. dukros vardu. Jai buvo pasakyta, kad jai nuperka valdišką butą, už kurį turės „atidirbti“ – gaudavo algą, bet kažkiek mažesnę. Iki kada dirbo L. S. priklausančiose bendrovėse, neatsimena, galėjo būti, kad iki 2008 metų pabaigos ar 2009 metų pradžios. Ji labai greitai po grasinimų iš darbų išėjo. Dėl jai neišmokėto atlyginimo teisminis procesas prasidėjo gal po kokių metų. Jai atrodo, ŽŪB „M.“ byloje yra datos. Byloje dėl neišmokėto atlyginimo ją atstovavo advokatas. Jai bylos nagrinėjimo metu su L. S. kontaktuoti nereikėjo, nes atstovavo direktorius. Bylinėdamasi dėl atlyginimo, L. S. bijojo. Apie grasinimus pirmiausia užsiminė „R.“ byloje. Ko jos klausė tyrėja, tą ir atsakė. Pareiškimas buvo parašytas ne jos iniciatyva. Be tos tyrėjos įsikišimo pareiškimo iki šios dienos nebūtų parašiusi. 2011-04-26 apklausoje nurodė, kad iš darbo išėjo 2010 metais, bet nemano, kad ji iki tiek dar galėjo dirbti, nes po grasinimų iš karto parašė pareiškimą ir išėjo. Gal tada susipainiojo datose. Apie grasinimus kalbėjo visą laiką, gal tik tyrėjai neužfiksavo. 2011-05-09 apklausoje turėjo omenyje, kad 2008 metų pabaigoje jai pakišo pasirašyti sutartis. Jeigu tyrėja užrašė kitaip, vadinasi, blogai surašė, nes šventė tada, kai jai sutartis pakišo pasirašyti. Kodėl apklausos protokole nedarė jokių pataisymų, nežino, neatsimena, kas vyko prieš tiek metų. Anksčiau apklausiama neminėjo, kad apie grasinimus jai galėtų paliudyti V. M. dėl to, kad vėliau apie jį atsiminė, o kai atsiminė, tada ir paminėjo. Tada davė parodymus, kas liečia „R.“, tada apie grasinimus tiesiog negalvojo. Kai ėmė klausinėti apie grasinimus, tada bandė atsiminti, kaip kas vyko. Prisimena tam tikrus epizodus, bet kaip kas vyko 2008 metais, ji tikrai nebeatsimena, nes praėjo labai daug laiko. 2011 m. gegužės 9 d. apklausoje sakydama, kad santykiai su L. S. nutrūko nuo to momento, kai jis jai ėmė grasinti „Š.“, turėjo omenyje, kad nutrūko geri santykiai. V. M. paminėjo vėliau, nes atsiminė, kad buvo dar vienas žmogus. 2011 m. birželio 14 d. ir 2011 m. gruodžio 21 d. pareiškimus rašė ne pati, sakydama, kas surašė, anksčiau susimaišė, nes per L. S. turi labai daug bylų. 2011 m. gruodžio 21 d. pareiškime apie susitikimą „Š.“ neužsiminė, nes dėl to jau buvo viskas aišku, tai buvo kaip papildymas prie bylos. Ten buvo „R.“, o ne grasinimų jai byla. Atskiri epizodai apklausose buvo minimi atskirai. Epizodas „Š.“ jau anksčiau byloje buvo paminėtas, todėl vėliau apklausose jo nebeminėjo. Apie grasinimus ji visada sakė. Ji tyrėjams sakė tai, ką mano, esant reikalinga sakyti. Jeigu kažko nepasakė, vadinasi, pokalbis vyko apie kitus dalykus. 2008 metais apie „p.“ žinojo, kad tai grupuotei priklausė G. L., jo brolis, L. S. Žino iš G. L. Kai įsidarbino, apie tą kompaniją nežinojo visiškai nieko. Laikui bėgant, viskas iš kalbų ėmė aiškėti. Visi, kas ten dirbo, pasakojo apie tai – R. S., L. S., žemės ūkio bendrovių pirmininkai. Bylinėjantis kitose bylose, ją atstovavo advokatai, o bendroves atstovavo pirmininkai, o ne pats L. S., todėl nebijojo. Jos parodymai keičiasi, nes praėjo daug metų, keičiasi tyrėjai, prokurorai. Išeidama iš darbo, ji dar gyveno Pakruojyje L. S., R. S. ir G. L. nupirktame bute. Galima sakyti, kad butas buvo „darbinis“. Dėl psichologinės pagalbos į gydymo įstaigą nesikreipė. Buvo jauna ir tvirta, dėl to ir nesikreipė. Iš karto į policiją nesikreipė, nes nenorėjo dar labiau įklimpti. Vėliau nebebuvo, kur dingti, kai kalba pasisuko apie Panevėžį ir tas sutartis. Jai atrodo, kad po to, kai buvo jos pareiškimas parašytas, jeigu jai kažkas būtų nutikę, policija vis tiek būtų žinojusi, kad tai L. S. kaltas. Po kiekvieno grasinimų atvejo kreipdavosi į policiją, būdavo informuojamas prokuroras. Kodėl apie tai nėra duomenų byloje, nežino. Jai atrodo, net apie septynis epizodus buvo pas prokurorą surašyta. Buvo naktį siunčiami žmonės pas ją į namus baladotis į duris, kvietė policiją, buvo L. S. iniciatyva kviečiama pas G. L., kaip vieną iš „p.“, tartis, kaip padėti jam kitose baudžiamosiose byloje, kad pareitų į jo pusę, tai vadina kaip ir poveikį jai. Viskas buvo daroma su prokuroro žinia, ji pati nebūtų važiavus. Turėjo įtarimą, kad jos automobilis buvo sugadintas. Vieną sykį buvo papilta vinių ir dėl to pradurta padanga, kitą kartą buvo atsuktas ratas. Šitų įvykių nekėlė labai smarkiai į paviršių. Ji nežino, ar tas žmogus jai tai padarė, ji nematė. Kad žmones naktį prie jos buto durų atsiuntė L. S. suprato dėl to, kad už durų vyko pokalbis. 2011 m. birželio 14 d. savo parodymuose minėjo, kad grasinimai iš L. S. prasidėjo 2009 metais, kai parašė, jog atsisako vekselių, todėl, kad susimaišė datose. Ji visada sakė, kad datų neatsimena. Su pasiklausymo aparatūra važiavo su prokuroro žinia. Naktį šurmulys prie jos buto durų buvo netrukus po to. Tą naktį paskambino į policiją. Kodėl to nėra byloje, reikia klausti prokuroro. Prokuroras jau viską žinojo nuo pirmo skambučio, kai jai skambino G. L. Pati susitikti su G. L. ji nesiekė, tai prokurorai siekė, kad ištrauktų informaciją. Kad „Š.“ buvo ir V. M., kai jai grasino L. S., ji prisiminė vėliau, tada ir paminėjo. Poveikis jai ir grasinimai prasidėjo nuo 2008 metų ir vyko nuosekliai iki 2011 metų. Pareiškimą dėl grasinimų parašyti ją paskatino tyrėja. Tyrėjos pavardė matosi apklausoje. Vieno iš pokalbių stenogramą, esančią byloje, skaitė. Pokalbis vyko su G. L. apie tai, kad L. S. nori ją papirkti, nori jai grąžinti skolą, grąžinti jai pažadėtus daiktus. Pokalbis buvo prokuroro inicijuotas. Kad jai reikia pinigų, liepė sakyti prokuroras. Jis norėjo, kad pabūtų silpna, dėl to siūlytusi „parsiduoti“ L. S., kad pakeis parodymus. Jos niekas neprašo dabar kalbėti netiesą. Grasinančių žinučių neišsaugojo, dėl to nepateikė, pateikti negali.

Liudytoja R. K. parodė, kad L. S. ir J. V. pažįsta. Jai dirbant ŽŪB „A.“ ir „M.“ L. S. jai buvo kaip ir tiesioginis vadovas, kuris duodavo užduotis. J. V. buvo jos bendradarbė. Ji buvo įdarbinta „M.“ ir „M.“. Tuo metu jų santykiai su L. S. ir J. V. buvo puikūs. 2008 metų viduryje ar pabaigoje, važiuodamos iš Panavėžio, su J. V. užsuko į kavinę „Š.“. Ten jau buvo L. S., R. S. ir lyg tai V. M.. Ji su J. V. įėjo į kavinę. Panevėžio teisme buvo pridavę dokumentus dėl kreditorinių įsipareigojimų atsiėmimo ŽŪB „R.“. Tai padarė neatsiklausę, o visas užduotis, susijusias su ŽŪB „R.“, duodavo L. S. Jis ant jų supyko. J. atžvilgiu jis ėmė sakyti: „ką, ar tu nežinai, kad turi vaiką, ar nebijai dėl jo ateities, kad eidama per perėją per gatvę, gali būti nutrenkta mašinos, ir niekas nesupras ir neišsiaiškins, kas tai padarė?“ Kaip suprato, tie žodžiai buvo taikomi ir jai, tik tiek, kad ji neturi vaiko. Visų pokalbio, vykusio tada, detalių neprisimena, nes tai vyko labai seniai. Labai gerai atsimena tik tuos pagrindinius žodžius. Niekas prieš tai nėra grasinęs. Tada pagalvojo, kad grasinimai gali būti realūs, tokie veiksmai gali būti įvykdyti. Kitų asmenų reakcijos neatsimena. Ką sakė J. V., neatsimena. Tuo momentu galbūt nesureikšmino pasakytų žodžių. Jai atrodo, visi tie dalykai susiję su ŽŪB „R.“. Baudžiamoji byla dėl ŽŪB „R.“ tebevyksta. J. V. jai yra pasakojusi, kad prie namų važinėjo įtartinas automobilis, L. S. suka ratus, kažkokie žmonės ten vaikšto nematyti ir negirdėti, kažką kalba už durų. J. sūnus dažniau būdavo pas močiutę, kad nebūtų traumuojamas, ji bijodavo vaiką kartu vežtis, jeigu kur važiuodavo. Jai niekas negrasino. Ar „Š.“ buvo V. M., abejoja, nes paprastai, kai vykdavo susirinkimai „Š.“, jis dažniausia pratylėdavo. Jai atrodo, kad V. M. buvo „Š.“, kai buvo grasinama. Tuo metu į policiją nesikreipė ir apie grasinimus nepranešė. Jai tuo momentu nepasirodė tai reikšminga. Iš „Š.s“ jos su J. V. išėjo kartu, važiavo viena mašina. Ją nuvežė iki jos automobilio ir paleido. Tiksliai neatsimena, dėl ko užsuko į „Š.“ – ar buvo susiskambinę su L. S., ar su R. S., ar šiaip ,pamatę jų automobilius, užsuko. Priežasties dabar tiksliai nenurodys. Kreditoriniai reikalavimai, kurių atsisakė, buvo 500 000 Lt sumai. J. V. vardu – tiek pat. Kadangi išaiškėjo tokios aplinkybės, nes tai „kvepia labai blogais dalykais“, pasitarus su teisininkais, buvo patarta atlikti tokį veiksmą, apie kurį pranešė L. S. Tas milijonas, kurio jos atsisakė, būtų atitekęs L. S.. Ten buvo padaryta tokia schema. Apie reikalavimų atsisakymą pranešė L. S. Tikriausiai dėl jų veiksmų L. S. neteko 1 mln. litų. Po grasinimų pasikeitė J. V. gyvenamoji vieta, darbovietė, ji persikraustė 2010 metais, bet tiksliai atsakyti negali. Ji iš darbo išėjo 2010 metais, o J. V. irgi panašiu laiku. Dėl atleidimo iš ŽŪB „M.“ ji parašė pareiškimą dar anksčiau, iš ŽŪB „A.“ išėjo vėliau. Įvykio „Š.“ metu laikas galėjo būti rudeniop, buvo apsirengę nei storai, nei plonai. Į „Š. atvyko J. V. automobiliu. J. automobilis tuo metu buvo tamsiai mėlynos spalvos, galbūt TOYOTA. Prieš ją L. S. nėra smurtavęs. Dėl to, kad jis kieno nors atveju būtų pavartojęs smurtą, tokio atvejo nežino. J. yra turėjusi bylą dėl nesumokėto darbo užmokesčio. Ir jai, ir J. buvo nesumokėtas atlyginimas. Lygiai taip pat ir ji atlyginimą teisėsi su ŽŪB „M.“. Prieš šį posėdį su J. jos nekalbėjo apie bylą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, neminėjo, kokie asmenys dalyvavo susitikime „Š.“, nes galbūt jos to neklausė. Apie jų priimtą mūsų sprendimą norėjo konkrečiai L. S. pranešti, nes iš jo gaudavo užduotis, susijusias su ŽŪB „R.“. Kadangi tą veiksmą padarė neatsiklaususios, norėjo informuoti. Per savaitę gal porą, tris kartus susitikdavo, kur dalyvaudavo ji, J. V., R. S., L. S. Žinojo, kur gyveno J. Ji gyveno bute Pakruojyje, yra ten buvusi. Jai atrodo, butas priklausė R. S.. Apie tai yra sakiusi J., kad gyvens tame bute, nes jie taip susitarė. Įgaliojimą tvarkyti R. S. reikalus turėjo. Finansinių reikalų tikrai netvarkė.

Liudytojas S. P. parodė, kad buvo apklaustas šioje baudžiamojoje byloje. Jam būtų sudėtinga papasakoti visą tyrimo eigą, kadangi šis epizodas buvo sudėtinė dalis kito didelio masto tyrimo. Šiaulių apygardos prokuratūra gavo baudžiamąją bylą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros. Nepamena, ar nagrinėjamas epizodas jau buvo pradėtas tirti. Reikia žiūrėti dokumentus. Buvo sujungta eilė epizodų. Kada buvo pradėtas tyrimas, negali atsakyti. Ar nuo tyrimo pradžios buvo epizodas dėl grasinimo nužudyti, negali atsakyti. Pagal tyrimo procesą, susipažinus su medžiaga, buvo pradėta apklausinėti liudytojus. Pirmas, kurį jis apklausė, buvo R. S., po to buvo apklausiamas R. P., V. M.. Sunku išvardinti visus apklaustus asmenis. Apklausus asmenis, buvo pereita prie kitų veiksmų, buvo sulaikytas ir paskirta kardomoji priemonė dabar esančiam kaltinamuoju L. S. Susigrupavimas kažkoks jautėsi. Tai pirma jo išvardintų asmenų grupė ir po sulaikymo esanti proceso eiga. Negali atsakyti, ar apklausinėjo ir kiek kartų apklausinėjo J. V., ar tik teko bendrauti, jai atvykus dėl kardomosios priemonės. Ji tada buvo priversta laikytis kardomųjų priemonių, turbūt turėjo įtariamosios statusą. Tada jos statusas dėl garsinimo kaip nukentėjusiosios byloje tapo nesuderinamas. Bylos apimtis buvo gal 50 tomų, todėl sudėtinga viską prisiminti. J. V. į prokuratūrą dažniausiai lydėdavo R. S., šiaip esu matęs kartą ar du, ir viena ji užeidavo. Ar R. S. ją atvežė, per kabineto langą nematė. Tiesiog būnant prokuratūros vestibiulyje, tuo pačiu metu teko matyti ir R. S., bet ar jie buvo atvykę kartu, ar tai sutapimas, nežino. J. V. su atitinkamu prašymu jo kabinete lankėsi viena. Jis pirmą apklausė R. S. Jo apklausos protokolą sudarė 50 lapų. Buvo ruošiamasi apklausai, ją spausdinti, buvo bendraujama su R. S. ne vieną kartą, darant sau rašytines santraukas, ruošiantis realiai apklausai. Tą dieną bendraujant, nebuvo daroma apklausa kaip tokia, nes buvo ruošiamasi. Tas pats buvo daroma ir su L. S., ruošiantis apklausai, kad atspausdinta kompiuteriu apklausa būtų daug racionalesnė. Kai vykdavo formali apklausa, visuomet surašydavo protokolą. Jeigu tai buvo pasiruošimas apklausai, tai buvo dviejų asmenų pokalbis, jeigu su liudytoju, jeigu su įtariamuoju, tai dalyvaujant gynėjui, daromi rašytiniai pastebėjimai, dėliojamas apklausos planas. Jeigu R. S., V. M. ar R. P. kalbėjo apie grasinimus J. V., tai ir turėjo būti užrašyta, jeigu nėra užrašyta, reiškia, tai nebuvo minėta. Tame yra nusikalstamos veikos požymių, vadinasi, tie požymiai turi būti užfiksuoti. Kieno atžvilgiu buvo taikoma telefoninių pokalbių kontrolė, nepasakys tikslių asmenų. Jeigu gerai pamena, ši kontrolė buvo taikoma. Kieno atžvilgiu buvo taikoma, reikia žiūrėti baudžiamojoje byloje. Tyrimą perėmus kitiems prokurorams, perdavė visą medžiagą, kuri buvo pas jį, procesiniai veiksmai turi atsispindėti baudžiamojoje byloje. Telefoninių pokalbių kontrolę vykdė ne ji. Pagal technines galimybes tai atliko Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Nepamena, ar jie jį asmeniškai buvo informavę apie kontrolės metu gautus duomenis šiai bylai. Negali pasakyti, kieno pokalbius įrašinėjo J. V. Nepamena, kad byloje būtų toks vienas pokalbis su L. ir kokio jis yra turinio. J. V. pasakojo, kad ji vykdavo susitikti pas L. (vardo jis nepamena, jis buvo vienas iš tyrimo objektų). Apie įrašus nepamena nieko. Tikrai ne jo iniciatyva J. V. eidavo susitikti su L. Tikrai jai nedavė nurodymų, ko klausti, ką kalbėti su L. Kiek pamena, duomenys iš J. V. apie L buvo tarsi tyrimo pradžioje, kai dar nebuvo davę parodymų R. S., R. P., L. S.. Pagal datas neatrinks, bet dar nebuvo tyrimo metu nuosekliai, detaliai išsiaiškintos aplinkybės, todėl dar nebuvo įmanoma jam duoti kažkokių nurodymų, kaip bendrauti su L. Nebuvo aiškios aplinkybės, kuo tie žmonės gali būti susiję su byla. J. V. pasakojo, kad L vieną kartą jai sakė kartu vykti į baseiną ar pirtį, kažkas tokio. Ėjo ji ar nėjo, nežino. Į jį asmeniškai žodžiu dėl grasinimų J. V. nesikreipė. Galbūt buvo gautas pareiškimas raštu. Ar jis nagrinėjo tokį pareiškimą, ar jis buvo išnagrinėtas byloje, negali atsakyti. Nepamena, kad būtų gavęs žodinį pareiškimą dėl grasinimo ir jį suformulavęs raštu. Tikrai neliepė J. V. sakyti, kad jai iš L reikia „babkių“, „jaguaro“, nežino, kuo tai gali būti susiję su tyrimu. Jei gerai pamena, grasinimai buvo išreikšti žodžiu ar telefonu, kažkokių fizinių veiksmų nebuvo nustatyta. Tai atsimena iš bylos medžiagos. Kiek atsimena iš teistumo pažymos, L. S. nebuvo teistas dėl nusikalstamo susivienijimo veiklos. Tolesnio tyrimo metu buvo nustatinėjamos aplinkybės. Tai yra byloje ir iš bylos medžiagos matyti. Negali pasakyti, ar pasitvirtino J. V. nurodytos aplinkybės, nes tyrimas nebuvo baigtas, medžiaga buvo perduota kitam prokurorui. Šis epizodas buvo baigtas tirti jo kolegų. Policijos pareigūnai rašydavo tarnybinius pranešimus, kad dalis telefoninių pokalbių buvo ar tai nesusiję, ar tai nereikšmingi, buvo priimti tuos įrašus sunaikinti. Reikia žiūrėti pagal nutarimus ir tarnybinius pranešimus, jis pats gerai neatsimena. Buvo bendraujama su nukentėjusiąja, kad ji, norėdama vykti pas L, galbūt galėtų pokalbių metu gauti kokius nors duomenis – galbūt jai bus grasinta ar panašiai. Jai buvo pasiūlyta galimybė rankinėje įrengti (su teismo atitinkama nutartimi, leidimu) pasiklausymo įrangą. Neatsimena, ar tam pasiklausymui buvo gauta teismo sankcija. Iš jo pusės tas pasiklausymas nebuvo inicijuotas, nebuvo liepta ar nurodyta vykti pas L pasikalbėti, galbūt tai buvo daroma, siekiant apsaugoti nukentėjusiosios asmenį, sveikatą, kuomet ji vyktų susitikti. Nepamena, kiek kartų buvo vykta su pasiklausymo įranga.

Liudytojas R. P. parodė, kad J. V. pažįsta, yra bendravę verslo reikalais. Susipažino 2007 metais. Tuo metu turėjo verslo santykius su R. S. bei jo žmonėmis, o ši moteris atlikdavo įvairius pavedimus – atveždavo dokumentus, perduodavo informaciją. L. S. pažįsta. Tikriausiai susipažino tais pačiais 2007 metais, taip pat supažindino R. S. kaip su jo verslo partneriu. Jis pasakė, kad L. S. yra iš P., jie kartu dirba. Namuose pas L. S., R. S. ir J. V. nėra buvęs. Pas R. S. gal kieme yra buvęs. Yra girdėjęs kalbas, kad J. V. gyveno bute, kuris priklausė R. S. Su J. V. susitikdavo įvairiose vietose – pas jį Pramonės g. 10, Pakruojyje, dar jų susitikimų vieta būdavo „Š.“ prie sankryžos, tai dažnai juos ten matydavo. Žino, kad kažkokiu metu po 2008 metų tarp L. S., R. S. įvyko konfliktai, buvo apklaustas kitoje byloje. Nėra matęs ar girdėjęs, kad J. V. būtų grasinama, gal tik pletkų lygyje. „R.“ byloje yra kaip liudininkas, ten yra ikiteisminio tyrimo medžiaga, ten yra kalbama apie vekselius, bet nieko labai smulkiai nežino. Neatsimena, ar jam V. M., ar R. S. yra pasakoję apie grasinimus J. V.. V. M. tikrai ne, gal tik R. S. Sakė, kad tarp jų su L. S. vyksta konfliktai. Kaip supranta, J. V. yra R. S. buvusi darbuotoja. Faktų apie konfliktus tarp J. V. ir L. S. nežino.

Liudytojas R. S. parodė, kad kaltinamąjį L. S. pažįsta, dabar tarp jų nėra jokių santykių. Anksčiau santykiai buvo normalūs. J. V. pažįsta, santykiai geri. Ji buvo tiek jo, tiek L. S. įmonių darbuotoja. Ji dirbo „V. v.“, „V. i.“, kur pagrindiniai akcininkai buvo J. L. ir jis, dar buvo įmonės, kur akcijas buvo pasidaliję jis, J. L. ir L. S., tos įmonės užsiimdavo žemės supirkimu, pardavimu, sudarinėdavo sutartis. Su L. S. kažkada buvo apsipykta, kai vyko ikiteisminis tyrimas dėl ŽŪB „R.“, girdėjo, kad negražiai jie su J. V. apsižodžiavo, kažką negražiai pasakė. Tas ikiteisminis tyrimas tebevyksta. Kažkas kažką kaltina turto iššvaistymu. Tuo metu byloje buvo kaip liudytojas. Buvo kviečiamas į akistatas su R., porą kartų buvau apklaustas. Byla buvo nutraukta ir vėl atnaujinta. Dabar įtarimai atsirado ir jam, nesupranta, dėl ko, jis ten nepripažįsta savo kaltės visiškai. Žino, kad vyko kažkas su dokumentais, reikėjo kažkokias laikmenas panaikinti, merginos nesutiko. Jie susitikdavo „Š.“, ten buvo pusiau jų darbo vieta, jie ten darydavo pasitarimus: jis, L. S., J., R. K., kiti. „Š. j.“ susitikdavo dėl darbinių klausimų. ŽŪB „R.“ atsirado problemos. Tuo metu baudžiamojoje byloje jis dar nebuvo apklaustas. Praėjo ilgas laiko tarpas. Tada vyko pasitarimas „Š.“. Parodymus yra davęs anksčiau. Merginos vesdavo buhalteriją, turėjo savo kompiuterius, juose buvo visokios laikmenos, dokumentų apie „R.“, imta šnekėti, kad reikia, kad tų dokumentų nebeliktų. Taip sakė L. S. Galvojo, kad jos ir sunaikins, vėliau paaiškėjo, kad nesunaikino. Merginos pažadėjo sunaikinti, bet to nepadarė. L. S. sakė: „būtinai padarykit taip, kitaip susipyksim“. Buvo pasakyta, kad J. V. sūnų atsargiai per gatvę vedžiotųsi, nes gali atsitikti nelaimė. Suprato, kad nelaimė gali atsitikti jai ir sūnui. Po to buvo aptarinėjamos kitos temos. J. dėl pasakytų žodžių smarkiai pasimetė. Ji klausė, ką jai daryti. Atsakiau, kad yra teisėsauga, išspręs, jis ne patarėjas. L. S. pasakė, kad kam reikia taip kalbėti, kad pliurpia nesąmones. Tuo metu jų santykiai su L. S. buvo geri. Kažkada jam gal porą kartų J. V. skambino 2012 ar 2013 metais, klausė, kam pas ją važinėja, mat pas ją nuolat juodos spalvos automobilis stovi, jis atsakė, kad yra namuose, guli lovoje. Sakė jai užsirašyti numerius arba skambinti į policiją. J. V. išsikraustė iš Pakruojo, kažką ėmė slėpti, ėmiau jausti, kad kažkas negerai. Jis net nežinojo, kur ji gyvena, po to netyčia susitiko Radviliškyje. Ji pasikeitė telefonus, nuo jo ir L. S. atsiribojo, pradėjo slapstytis. Dėl ko ji ėmė slapstytis, reikia jos paklausti. Jai buvo už darbą pažadėtas tarnybinis butas, kuris buvo nupirktas už jų sudėtus pinigus (proporcijų nebeatsimena), jeigu septynis metus dirbs, pažadėta nupirkti automobilį, po to, kad lengvatinėmis sąlygomis galės išpirkti arba jai akcininkų sprendimu bus padovanotas butas. Bute buvo saugoma dalis buhalterijos, įrengta signalizacija. Ji vis tiek išsikraustė, nors sąlygos buvo sudarytos labai geros. Byloje minėjo, kad J. V. sakė, kad bijo, todėl nieko nebenori matyti. Atrodo, tada ją buvo sutikęs Radviliškyje, kiek suprato, ji gyveno pas močiutę. Dėl to juodo automobilio tai tik spėlionės, kad L. S. tai darė. J. V. nieko blogo nenutiko gal dėl to, kad saugojosi. Negali pasakyti, ar iš viso kas nors būtų nutikę ar nenutikę. Kai L. S. „Š.“ pasakė J. V. tuos žodžius, tai gal jo emocinė būklė buvo bloga, nes vyko ikiteisminis tyrimas, buvo daromos kratos, poėmiai. Kai jis taip sakė J. V., ten buvo R. K., jis, gal V. M., jis gal kažkuriuo momentu užėjo. Į susirinkimus visada vėluodavo, tą dieną buvo visi susirinkę. Kai atvažiavo, J. V. ir R. K. jau ten buvo. Buvo kalbama, kad J. V. ir R. K. turi sunaikinti dokumentus, nes bus daromos kratos. Gal dėl dokumentų buvo kalbama keletą kartų, ne tik tą dieną. Grasinimų priežastis buvo dėl dokumentų sunaikinimo. Įvykis „Š.“ buvo, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas „R.“ byloje, datos jis neužsirašė (kada vyko konfliktas). Nemano, kad tai kada nors bus aktualu. Ikiteisminis tyrimas ir prasidėjo nuo vekselio. Nepamena, ar tame susitikime J. V. ir R. K. kalbėjo apie apsilankymą teisme dėl vekselių. Nelabai supranta klausimą (ar J. V. ir R. K. pasakojo „Š.“, kad teismui pridavė dokumentus). J. V. išvažiavo iš Pakruojo. Ji viską metė ir išvažiavo. Jis atlyginimo jai nemokėjo, nebent buhalterija. Žino, kad buvo likęs neišmokėtas atlyginimas. Kokiais metais iš įmonių „V. v.“, „M.“, „M.“ išėjo J. V., nežino. Jeigu po grasinimų J. V. minėtose įmonėse dar dirbo dvejus metus, tai santykių su L. S. nepalaikė. Ji gal paprasčiausiai nebuvo atleista iš darbo. Dėl grasinimų jis nieko neklysta, žino, ką pasakė. Kiek atsimena, J. V. dar dvejojo su tais „parašymais“ (pareiškimo). Kuriais metais J. V. išsikraustė iš Pakruojo, neatsimena. Kiek laiko praėjo nuo grasinimo iki išsikraustymo, nežino. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Ką atsiminė, tą pasakė. Ikiteisminio tyrimo metu (II tomas, 112-114 bylos lapai) duoti parodymai teisingi. Bėga laikas, pamiršo. Per kokius kitus asmenis J. V. buvo daromas poveikis, kaip ji sakė, jis neatsimena. J. M. darė poveikį visiems, ir jam, 2014 metais parašė, kad iš jo jaučia grėsmę ir prašė prokuratūros apsaugos, tik tyrėjai nesuprato, kodėl ji pati jam iš vakaro skambina, o ryte rašo pareiškimą. J. M. – juristė, dirbusi „M.“ ŽŪB, lyg „A.“ dirbo. L. su J. V. apsiginčijo „P.“. Ką sakė, neatsimena. Kažkas susijusio su vekseliu, kurį buvo išrašęs L. Antstoliai išieško iš jos šeimos turtą (3 mln. Lt) L. S. naudai. J. V. patarė kreiptis į teisėsaugą dėl grasinimų, sakė pačiai spręsti. Nežino, kada J. V. parašė pareiškimą. Nepamena, kuriais metais vyko įvykis „Š.“. L. S. reikalavo pakeisti parodymus kitoje baudžiamojoje byloje R. K., J. V., R. P., V. M.. Nėra susipažinęs su jų parodymais „R.“ byloje. Nesupranta, kaip čia yra, kad nėra nė vieno žodžio prieš L. S. ir jis yra kaltinamasis. Liepė sunaikinti laikmenas, neatiduoti dokumentų, kurie po to buvo atiduoti teisėsaugai. Buvo apklaustas ne tik Šiauliuose, bet ir Panevėžyje. „R.“ byloje jis yra kaltinamasis, nes L. ėmė keisti parodymus ir jis tapo nusikaltimo organizatoriumi. Nežino, kaip įvyko su tais darbais, kad J. V. buvo atleista tik 2010 metais, gal tai buvo L. S. taktika nenutraukti darbo sutarčių, supratus, kaip čia įvyko. Buvo likę daug nebaigtų darbų. Jeigu J. V. būtų buvusi nutraukta darbo sutartis, ji būtų metusi visus darbus, nieko nebūtų dariusi. Jos ieškojo, prašė pabaigti daryti darbus. Ji vėliau geranoriškai sutiko ir tikriausiai dėl to nebuvo nutrauktas atlyginimo mokėjimas, kuris tik nebuvo mokamas, paskui per teismą prisiteistas. 2012 m. vasario 21 d. apklausoje pas prokurorą S. P. gal nepriėjo iki klausimo dėl grasinimo J. V.. Ko jo klausinėjo, tą kalbėjo. Žino apie tai, kad „p.“ G. L. darė poveikį J. V., kvietėsi ją pas save, prašė jos duoti parodymus L. S. naudai, žino, kad jie R. P. prašė duoti parodymus „ant“ jo.

Liudytojas V. M. parodė, kad kaltinamąjį L. S. pažįsta, dabar tarp jų nėra jokių santykių. Su J. V. taip pat nėra jokių santykių, ją pažįsta, nes anksčiau kartu dirbo. Ji dirbo ŽŪB „M.“, tvarkė ir ŽŪB „A.“ reikalus. L. S. vadovavo ir „M.“, Ir „A.“. Jis tose bendrovėse dirbo. L. S. juos dažnai susikviesdavo į „Š.“, tai buvo jų susibūrimų vieta. Žino, kad tada J. V. ir R. K. turėjo iš Panevėžio grįžti. Taip suprato iš R. S. ir L. S. Jie į „Š.“ tada turėjo atvežti ataskaitas, dokumentus. Kai mergaitės grįžo, vartė savo dokumentus, negirdėjo, ką J. V. ir R. K. S. sakė. Išgirdo, kad L. S. pratrūko. Jis pakeltu tonu pasakė „varna, atsimink, kad mažą vaiką augini“. Po to jį R. S. apramino. Pasakyta buvo įsakmiai, griežtai, pakeltu tonu. J. V. nutilo, ir viskas. Jam atrodo, L. S. apramino R. S.. L. S. dažnai rėkaudavo, mėgdavo tą, kai kažkas nepatikdavo. Išeitų, kad tokį pasakymą galima suprasti kaip grasinimą. J. V. prisiteisinėjo atlyginimą iš ŽŪB „M.“, L. S. tada sakė „nežino, ką daro, augina mažą vaiką, nueis į šokius“... tada parodė, kad bus apstumdomas ar sumušamas. Jis buvo nepatenkintas. Tas pokalbis buvo jau nebe „Š.“. Pokalbis „Š.“ galėjo būti 2008 metais, 2009 metais. J. V. iš Pakruojo išvyko į Radviliškį. Nežino, dėl ko išvyko, gal dėl L. S., gal dar dėl kažko. Kai buvo jis, R. S., L. S., kai atvyko R. K. su J. V.. Jie sėdėjo prie vieno stalo, merginos prisėdo prie to pačio stalo. Paprastai jis stengiasi nesigilinti į jų reikalus, galvodavo, kad paslapčių kokių turi. L. S. žodžiai dėl vaiko buvo išsakyti prie stalo. Negirdėjo, kad panašaus pobūdžio žodžiai būtų išsakyti R. K. Jam pačiam yra buvę konfliktų su L. S.. Konfliktai buvo dėl darbo – jis jam liepė pasirašinėti įvairius dokumentus, dėl kurių dabar turi daug nemalonumų, grasindavo, yra išsaugojęs SMS žinutes, ir naktį jis atvažiuodavo prie namo. Jis klausinėdavo, kaip žmona, vaikai laikosi, jeigu nesutikdavo kažką pasirašinėti. L. S. rėkdavo ir ant kitų asmenų. „M.“ pirmininko sūnus L. S. buvo sumuštas Radviliškio mieste. L. S. prisibijodavo dėl jo grasinimų. Mano, buvo realus pagrindas jo bijoti. Neatsimena, koks metų laikas buvo, kai įvyko pokalbis „Š.“. Galėjo būti vasara. Kaip buvome apsirengę, neatsimena. Darbe jam „M.“ pirmininkas N. pristatė J. V., kad ji tvarkys žemių reikalus. R. K. pristatė „P.“ pirmininkas. J. V. Pakruojyje gyveno netoli „IKI“ parduotuvės, netoli BMX trasos bute, atrodo, butą buvo nupirkę pajininkai – L.,. R. S., L. S.. J. V. iš darbo išėjo anksčiau, R. K. vėliau. Pokalbio „Š.“ metu merginos dar dirbo bendrovėse. Galėjo būti, kad 2010 m. „M.“ ir „A.“ vadovavo L. S., vadinasi, akcijų turėjo turėti. Po grasinimų ir jis kurį laiką dirbo, nes „prikabino“ skolų, nepabėgsi. L. S. grasinimų prieš jį neįvykdė. Pareiškimus rašė pats, padėjo advokatas. Kažkur yra nurodęs ir apie grasinimą J. V.. Jis tik gynė save. Baudžiamojoje byloje dėl bendrovės turto iššvaistymo jis yra kaltinamasis. Pakruojo rajono apylinkės teisme yra civilinė byla, kurioje jam pareikštas civilinis ieškinys.

Liudytojas A. K. parodė, kad tuo metu ir dabar dirba Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje prokuroru. Kontroliuojant vieną ikiteisminį tyrimą, Nr. 0610303311, 2012 m. pradžioje prokuratūrai buvo siunčiami pareiškimai J. V., kitų asmenų, buvo byla perduota iš Panevėžio. Kada tiksliai buvo parašytas J. V. pareiškimas, tiksliai nepasakys, bet jis buvo parašytas Panevėžio byloje. Tai buvo taip vadinama „R.“ byla. Buvo keista, kad J. V. toje byloje buvo kaip ir įtariamoji, tuo pačiu buvo pareiškimas dėl grasinimo. Nepamena, ar pareiškimas dėl grasinimo buvo parašytas vėliau ,nei jai įteiktas pranešimas dėl įtarimo. Byloje buvo nutartys dėl slapto sekimo, konkrečių asmenų jis nelabai atsimins. Pamena, kad J. V. apklausė 2012 m. sausio mėnesį, apklausą vykdė per du kartus, nes vieną kartą J. V. turėjo išvykti, apklausos nebaigė. Apklausos metu ji buvo užsiminusi apie tai, kad kažkur ją susitikti kviečiasi L. dėl santykių su L. S. pabendrauti. Tie pokalbiai užfiksuoti protokole, kuris galimai yra šioje byloje. Paties garso įrašo neišklausė, išklotinių neskaitė. Nežino, kiek garso įrašų buvo padaryta. Jie su buvusiu prokuroru S. P. buvo pasiskirstę vaidmenimis. Jis į tyrimą žiūrėjo iš ekonominės - finansinės pusės, o S. P. duomenis rinko daugiau operatyvinio pobūdžio priemonėmis, tiesiogiai kontaktavo su Šiaulių apskrities VPK pareigūnais. Nematė, su kuo J. V. atvykdavo į prokuratūrą. Iš pareiškimo turinio buvo galima įžvelgti panašų į R. S., V. M. braižą. Nežino apie kaltinimus L. S. dėl nusikalstamos grupuotės. Per jo praktikos laiką neteko matyti bylos, kurioje būtų kaltinamas (įtariamas) L. S. dėl grasinimų, sveikatos sutrikdymo ar panašiai, tik duomenys iš tos bylos.

LR BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, ir jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ir tik jeigu iš jo veikos padarymo metu buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

L. S. kaltinamas nusikalstama veika, numatyta LR BK 145 str. 1 d., dėl 2008 m. pabaigoje tiksliai nenustatytu laiku kavinėje „Š.“ (esančioje (duomenys neskelbtini)) J. V. (tuo metu- O.) išsakyto grasinimo nužudyti bei sunkiai sutrikdyti sveikatą.

Bylose dėl veikų, numatytų BK 145 str. 1d., įrodinėjamos dvi esminės faktinės aplinkybės:

a) išreikštas grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir

b) grasinimo realumas, t. y. kaltininko siekis sukelti baimę ir nukentėjusiojo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

ar buvo išsakyti kaltinime nurodyti žodžiai kaltinime išvardintomis aplinkybėmis, ir ar jie tikrai reiškia grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą,ar kaltinamasis siekė priversti nukentėjusiąja pripažintą J. V. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

LR BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai reiškia, kad kitokio pobūdžio grasinimai – suduoti smūgį, nežymiai ar nesunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Taigi, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą turi būti konkretus. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). LAT byloje Nr. 2K-341/2010 konstatuota, kad <...>„ nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimo panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.)“.Toje pačioje byloje konstatuota, kad <...>siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam L. S. pareikštas kaltinimas yra susijęs su kitomis baudžiamosiomis bylomis, kadangi dėl grasinimo ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas byloje Nr.50-2-00251-09, kuri vėliau sujungta su byla Nr.38-1-00084-08, po to visas tyrimas prijungtas prie bylos Nr.06-1-03033-11, iš kurios atskirtas į savarankišką bylą Nr.40-9-009-14.

Kaltinamasis L. S. savo kaltės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nepripažino, nurodydamas, kad jo nesutarimai yra su R. S., o ne su J. V.. Iki 2011 m. nebuvo jokių J. V. parodymų, kad jai buvo grasinta 2008 metų pabaigoje dėl vekselių. Tokie jos parodymai atsirado 2011 metais. Tokių parodymų atsiradimo priežastis yra jo nesutarimai su R. S., lygiai taip pat ir su V. M. L. S. paaiškino, kad J. V. teikia pramanytą informaciją apie tariamus grasinimus tiesiog vykdydama R. S. nurodymus, taip galimai siekdama išvengti atsakomybės šiuo metu Panevėžio m. apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-310-229/2014 (ikiteisminio tyrimo Nr. 50-2-251-09) dėl veiklos ŽŪB „R.“.

Nukentėjusioji J. V. teismo posėdžio metu nurodė tokias aplinkybes dėl grasinimo:

2008 metais ji dirbo L. S. kontroliuojamose bendrovėse ŽŪB „M.“, ŽŪB „M.“, UAB „V. v.“ ir UAB „V. v. i.“, 2008 metų pabaigoje kartu su R. K. važiavo iš Panevėžio apygardos teismo, kuriam įteikė pranešimus apie atsisakymą finansinių reikalavimų į ŽŪB „R.“ pagal vekselius, kurie buvo surašyti L. S. iniciatyva ir interesais, Vekseliai pagal minėtos bendrovės pajų pirkimo-pardavimo sutartis užtikrino L. S. galimybę nusikalstamai gauti 2 mln. litų. Savo finansinių reikalavimų į ŽŪB „R.“ atsisakė supratusi nusikalstamą L. S. veiksmų pobūdį ir nusprendusi apie tai informuoti teisėsaugos institucijas, Norėdamos informuoti L. S. apie savo sprendimą atsisakyti vekselių bei nekeisti prieš jį duotų parodymų ikiteisminiuose tyrimuose, sustojo šašlykinėje prie Pakruojo, Š. rado L. S., taip pat kartu buvusius R. S. (pagal paskutinę 2014 m. parodymų versiją – dar ir anksčiau neminėtą V. M.), Pastarųjų akivaizdoje informavo L. S. apie vekselių atsisakymą, Supratęs, kad negaus minėtų 2 mln. litų, L. S. labai supyko ir išsakė kaltinime nurodytus žodžius su klausimu apie vaiką ir grėsmes pakliūti į autoįvykį :„ką, pamiršai, kad vaiką turi? Ar nežinai, kaip būna, kad eini gatve ir bumbt mašina nutrenkia ir nuvažiuoja“. Tokius pasakytus L. S. žodžius ji suprato kaip realią grėsmę gyvybei ir sveikatai, kadangi dirbo L. S. kontroliuojamose bendrovėse, todėl buvo nuo jo priklausoma finansiškai ir buvo girdėjusi apie jo priklausymą nusikalstamam „P.“ susivienijimui. Dėl to ji išėjo iš darbo ir nebedirbo L. S. kontroliuojamose bendrovėse, Išsikraustė iš buto Pakruojo mieste ir slapstėsi, keitė vaiko mokymosi įstaigas, Apie L. S. esą išsakytus grasinimus niekam nepasakojo, tačiau bylinėjosi dėl minėtose darbovietėse neišmokėto darbo užmokesčio, Teisėsaugai apie 2008 metais patirtą grasinimą pranešė 2011 metais patarus tyrėjai, kuri ją apklausė ikiteisminiame tyrime dėl žemės ūkio bendrovių veiklos,

Buvo ir daugiau L. S. ir kitų jo aplinkos asmenų grasinimų, dėl to prokuroro S. P. iniciatyva padarė 3 garso įrašus susitikimuose su G. L. iš to paties „P.“ nusikalstamo susivienijimo, kurie patvirtina jai išsakytus grasinimus.

Nukentėjusiosios J. V. parodymai apie 2008-2009 metų įvykius yra nenuoseklūs, prieštaringi, nepagrįsti kitais byloje surinktais įrodymais, todėl jais remtis teismas negali. Teismo manymu, byloje surinkti įrodymai paneigia nukentėjusiosios J. V. nurodytas aplinkybes ( grasinimo motyvų, laiko, vietos , realumo) .

Dėl nukentėjusiosios J. V. parodymų ,kad 2008 m. pabaigoje jai L. S. buvo išsakytas grasinimas dėl to, kad ji ir R. K. atsisakė finansinių reikalavimų į ŽŪB „R.“ pagal vekselius.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2008 metais nei J. V., nei R. K. teismui neteikė dokumentų apie finansinių reikalavimų į ŽŪB „R.“ atsisakymą pagal vekselius.

Kaip matyti iš J. V. (tuo metu – O.) pareiškimo civilinėje byloje Nr.B2-107-544/2009, ( t.5,b.l. 94-97) J. V. atsisakymas nuo finansinių reikalavimų BŽŪB „R.“ buvo surašytas vėliau – 2009-02-20, ir gautas Panevėžio apygardos teisme 2009-02-21. Tomis pačiomis datomis surašyti bei pateikti Panevėžio apygardos teismui R. K. bei kitų asmenų (B. U., V. Š.) analogiški pareiškimai, kuriuos jie taip pat kartu pateikė teismui ( t.5., b.l. 98-109).

Šios aplinkybės patvirtina, kad J. V. nurodytas susitikimas su L. S. 2008 metų pabaigoje jos nurodytu laiku ir aplinkybėmis neįvyko ir negalėjo įvykti, todėl ir jokia neigiama L. S. reakcija dėl vekselių atsisakymo kaltinime nurodytu metu buvo neįmanoma. J. O. (V.) 2009-02-20 pareiškimo ( t.5., b. l. 97) dėl finansinio reikalavimo atsisakymo pagal vekselį turinys atskleidžia, kad reikalavimo atsisakoma tik į laiduotoją - bankrutuojančią ŽŪB „R.“, bet ne į pajus pirkusią J. I., todėl L. S. nebuvo jokio pagrindo ir motyvo grasinimui. Be to, atsisakymo nuo finansinių reikalavimų pagrindas susijęs išimtinai su ŽŪB „R.“ bankroto procesu: J. V. (tuo metu – O.) 2009-02-20 pareiškime civilinėje byloje Nr.B2-107-544/2009 nurodyta, kad ji supratusi, jog bendrovė neatsiskaitys ir atsisako nuo finansinių reikalavimų BŽŪB „R.“ dėl to, kad pajus pardavė ne bendrovei, o fiziniam asmeniui J. I. Panevėžio apygardos teismo 2008-09-22 nutartimi ( t.5., b.l. 88-92 )civilinėje byloje Nr.B2-427-544/2008 ŽŪB „R.“ iškelta bankroto byla. Šioje nutartyje konstatuota, kad bendrovės bankrotą lėmė 2 mln. dydžio finansinis reikalavimas būtent pagal J. V., R. K. iki kitų asmenų vekselius, dėl kurio J. V. ir kiti pradėjo priverstinio vykdymo procesą. Ta pačia Panevėžio apygardos teismo 2008-09-22 nutartimi (9p.) buvo sustabdytos visos vykdomosios bylos, įpareigojant arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl ŽŪB „R.“ skolų perduoti Panevėžio apygardos teismui.Teismui 2008-09-22 iškėlus ŽŪB „R.“ bankroto bylą Nr.B2-427-544/2008, bendrovės laidavimas vekseliu už J. I. pasidarė nebeįvykdomas, nes bendrovės įsipareigojimai viršijo turtą. Be to, Panevėžio apygardos teismui paskelbus bankrotą ŽŪB „R.“, J. V. ir kiti vekselių turėtojai privalėjo informuoti teismą apie tai, ar pageidauja būti įtraukti į kreditorių sąrašą. Todėl J. V. ir R. K., taip pat kitų vekselių turėtojų atsisakymas nuo finansinių reikalavimų niekaip nebuvo susijęs su L. S. Tokioje situacijoje teiginiai apie tai, kad L. S. prarado 2 mln. litų pagal vekselius ( kaip nurodė J. V.) yra visiškai nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad J. V., taip pat ir R. K. būtų atsisakiusios finansinių reikalavimų J. I.

Teismas mano, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų apie išsakytų J. V. atžvilgiu grasinimų realumą, nors tokia sąlyga yra būtinas BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis.

Kaip matyti iš prokuroro 2014-11-03 nutarimo ir bylos dokumentų, apie 2008 metų pabaigoje L. S. išsakytus jai grasinimus J. V. teisėsaugos institucijoms pranešė tik 2011-05-09 apklausos metu po to, kai jai pačiai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, nuo nurodytų grasinimų praėjus beveik 2,5 metams. Nors J. V. teigia, kad L. S. grasinimų labai išsigando ir vertino juos kaip realius, tačiau byloje nėra įrodymų apie kokį nors jos reagavimą į grasinimą ar kreipimąsi pagalbos į kitus asmenis, nors nuo 2009-02-25 net 4 kartus buvo atvykusi į ikiteisminio tyrimo įstaigas duoti parodymus baudžiamosiose bylose. Apklausiama teisme J. V. nurodė, kad po šio (2008m pabaigos) grasinimo iki 2011 metų sekė nuoseklūs grasinimai, buvo bandoma ją paveikti per kitus žmones. Jai duodant parodymus, kilo klausimas, kad nerašė pareiškimo dėl grasinimų. Tada ėmė ir parašė pareiškimą. Byloje yra pareiškimas, jo parašymo datos nepamena. Iš karto pareiškimo nerašė. „R.“ baudžiamojoje byloje apie grasinimus jai buvo kalbama nuolat. Tačiau susipažinus su byloje esančiais J. V. (O.) apklausų protokolais matyti, kad ji iki 2011-05-09 buvo apklausiama: kaip specialioji liudytoja 2009-02-25 ( t.5., b.l. 43-45), 2009-06-18 ( t.5., b.l. 46-49), 2009-10-19 (parodymų patikrinimas vietoje t.5., b.l. 50-54), tačiau nei vienoje apklausoje nėra jokių duomenų apie grasinimus nei 2008 m. pabaigoje, nei kitu metu. Šiose apklausose L. S. vadinamas vardu „Laimis“, jų tarpusavio santykiai apibūdinami tik kaip geri. Apie grasinimus J. V. davė parodymus tik apklausiama apie jos pačios galimai padarytas nusikalstamas veikas – 2011-04-22 susipažinusi su pranešimu apie įtarimą dėl veiksmų su vekseliu, parodymus duoti atsisakė ( t.5., b .l. 57-58), o 2011-05-09 apklausoje nurodė apie jai išsakytą L. S. grasinimą „ką pamiršai, kad vaiką turi“, kai informavo L. S., kad pateikė atsisakymą nuo vekselio teismui. Tai girdėjo R. K. ir R. S. ( t.5, b. l. 59-62). Po to J. V. 2011-06-14 parašė pareiškimą dėl L. S. grasinimų ( t.1., b.l.1), 2011-06-14 buvo apklausta įtariamaja, nurodė, kad L. S. grasinimai jai prasidėjo, kai atsisakė vekselių, pirmas kartas buvo Pakruojo r. esančioje šašlykinėje ( t.5., b.l. 65-66). 2011-12-21 J. V. pateikė pranešimą Šiaulių apygardos prokuratūrai ( t.1., b.l.3-9). 2015-03-16 teismo posėdyje ( t.3 b. l.206-209 ) J. V. paaiškino, jog pareiškimas buvo parašytas ne jos iniciatyva. Apie grasinimus pirmiausia ji užsiminė „R.“ byloje. Ko jos klausė tyrėja, tą ir atsakė. Be tos tyrėjos įsikišimo pareiškimo iki šios dienos nebūtų parašiusi. 2011 m. birželio 14 d. ir 2011 m. gruodžio 21 d. pareiškimus rašė ne pati. 2011-12-21 pareiškime apie susitikimą šašlykinėje neužsiminė. 2011-05-09 J. V. apklausoje teigė , kad 2008 metų pabaigoje, lygtai per Kūčias ar Kalėdas, linksminosi su R. K. toje pačioje šašlykinėje prie Pakruojo ir atvykęs L. S. liepė pasirašyti atbulinėmis datomis pajų pirkimo-pardavimo sutartis su J. I., B. U., J. Š., o sekančią dieną jie kartu vyko į ŽŪB „R.“ dėl tų pačių sutarčių ir vekselių, ir tuo momentu jai kilo įtarimų dėl galimai neteisėto L. S. veikimo ( t.5., b.l.59-62). Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo nutartimi dar 2008-09-22 ŽŪB „R.“ buvo iškelta bankroto byla ir vienu pagrindų buvo būtent J. V. ir J. K. pradėtas priverstinio išieškojimo pagal vekselius procesas, todėl tų pačių metų pabaigoje jokie jos nurodyti dokumentai apie pajų pirkimą ir vekselius negalėjo būti rašomi. J. V. nurodė, kad dirbo ŽŪB „M.“, ŽŪB „M.“ ir „V. v.“ bei UAB „V. v. i.“, ir teigė, kad šios bendrovės tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso L. S. Taip pat ji aiškino, kad po 2008 metų pabaigoje šašlykinėje išsakytų grasinimų labai išsigando, nusprendė informuoti teisėsaugą apie L. S. nusikalstamus veiksmus ir kartu su R. K. skubiai išėjo iš darbo minėtose L. S. bendrovėse. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad J. V. ŽŪB „M.“ dirbo net iki 2010-03-01, UAB „V. v.“ – iki 2010-03-17, UAB „V. v. i.“ – iki 2010-03-17, ŽŪB „M.“ – iki 2009-02-23. Tai matyti iš VSDFV Radviliškio skyriaus 2010-05-26 pažymos, UAB „V. v.“ 2010-10-14 pažymos ir 2007-12-03 darbo sutarties su ŽŪB „M.a“, J. V. 2011-07-05 ieškinio UAB „V. v. i.“, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-10-26 sprendimo dėl J. V. ieškinio UAB „V. v.“, Vilniaus apygardos teismo 2013-03-04 nutarties palikti galioti Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimą, kuriuo iš dalies tenkintas J. V. ieškinys UAB „V. v. i.“ ( t.4., b.l. 97-101,103-106,107-112,113-116, t.5., b.l. 82-83,84-85,87). Išvardinti dokumentai paneigia J. V. paaiškinimus apie skubų pasitraukimą iš nurodytų bendrovių, priklausančių L. S., paneigia grasinimų iš L. S. pusės realumą , kadangi joks bijantis grasinimo asmuo nedirbtų tiek laiko grasintojo kontroliuojamoje bendrovėje. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-12-30 sprendime civilinėje byloje Nr.2-2806-132-10, kurioje J. V. 2010 m. birželio mėn. kreipėsi į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo iš L. S. bendrovės ŽŪB „M.“ nurodyti J. V. paaiškinimai, kad ji „dirbo tiek bendrovės, tiek pajininkų darbą, ir nors buvo atleista, tačiau neoficialiai pas atsakovą dirbo“ ( t.4., b.l.103). J. V. taip pat teigė, kad L. S. jai ir R. K. grasino ir dėl to, kad jos pakeistų parodymus ikiteisminiuose tyrimuose jo naudai, t.y. neduotų jį demaskuojančių parodymų. Panašų motyvą dėl L. S. grasinimų nurodė ir R. S. 2014-02-13 apklausoje (t.2., b.l. 112-114), t.y. praėjus daugiau kaip 5 metams, ir teisme. Tačiau pirmą kartą J. V. buvo apklausta tik 2009-02-25 ir šioje apklausoje nenurodė jokių L. S. galinčių būti nepalankiomis aplinkybių, todėl 2008 metais negalėjo būti nesutarimų dėl pozicijos ikiteisminiame tyrime ( parodymų keitimo, dokumentų , kompiuterinių laikmenų paslėpimo ar sunaikinimo). Be to, kitose apklausose iki pat 2011-05-09 J. V. nenurodė jokių galinčių būti nepalankiais L. S. duomenų, todėl jos teiginiai apie grasinimus dėl parodymų turinio yra neatitinkantys tikrovės .Iš J. V. pokalbio su G. L. garso įrašo duomenų matyti kad J. V. draugiškame pokalbyje pasakoja, kad ji siekia tik gauti iš L. S. pinigų, nors pastarasis su ja visiškai nebendrauja ir tai kelia jos pasipiktinimą (t. 1, b.l. 160-161, 162-175). Šiame pokalbyje J. V. ne tik neužsimena apie kokius nors grasinimus jos atžvilgiu, bet ir ne kartą teigia, kad L. S. su ja kelis metus visiškai nesikalba ir jos kviečiamas neatvyksta (b.l. 164, 165), kad ji nori su juo kalbėtis (b.l. 164, 165), kad ji ieško jo tik dėl „babkių“( pinigų) , kad atiduotų jos uždirbtus pinigus, sumokėtų mokesčius (b.l. 164, 166, ), jai reikia „babkių“ (pinigų) juodai, nes „net ant buto nėra užsidirbusi“, nori gauti automobilį (b.l. 169), ji nežino ko L. S. nori (b.l. 166), pati sako , kad ji iš principo tampysis ir jam ( L. S.) bus blogai (b.l. 172). Organizavęs pokalbių įrašymą prokuroras S. P. paaiškino teismui, kad jokių nurodymų J. V. dėl jos įrašomų pokalbių turinio jis nedavė. Iš teismo posėdyje perklausyto garso įrašo matyti, kad J. V. su G. L. bendrauja kaip du gerai ir ilgą laiką pažįstantys vienas kitą asmenys, pokalbio tonas absoliučiai draugiškas, jame daug asmeninio gyvenimo detalių, kas visiškai prieštarauja J. V. teiginiams apie tai, kad ji įrašinėjo pokalbius neva su nusikalstamo susivienijimo ( „P.“) atstovu jai išsakytų L. S. grasinimų kontekste.

Dėl liudytojų parodymų.

Nukentėjusiosios J. V., liudytojų R. K., V. M. ir R. S. parodymai , duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nesutampa dėl esminių pokalbio ir grasinimų šašlykinėje aplinkybių ir detalių. Apklausiami teisme šios bylose procese nei V. M., nei R. S. negalėjo paaiškinti jų parodymuose esančių prieštaravimų.

Liudytojas R. S. patvirtino, kad J. V. buvo tiek jo, tiek .L. S. įmonių darbuotoja, dirbo „V. v.“, „V. i.“, Su L. S. kažkada buvo apsipykta, kai vyko ikiteisminis tyrimas dėl ŽŪB „R.“, girdėjo, kad negražiai jie su J. V. apsižodžiavo, kažką negražiai pasakė. Vyko kažkas su dokumentais, reikėjo kažkokias laikmenas panaikinti, merginos nesutiko. ŽŪB „R.“ atsirado problemos. Tada vyko pasitarimas „Š.“. Merginos vesdavo buhalteriją, turėjo savo kompiuterius, juose buvo visokios laikmenos, dokumentų apie „R.“, imta šnekėti, kad reikia, kad tų dokumentų nebeliktų. Taip sakė L. S.. Galvojo, kad jos ir sunaikins, vėliau paaiškėjo, kad nesunaikino. Merginos pažadėjo sunaikinti, bet to nepadarė. L. S. sakė: „būtinai padarykit taip, kitaip susipyksim“. Buvo pasakyta, kad J. V. sūnų atsargiai per gatvę vedžiotųsi, nes gali atsitikti nelaimė. Suprato, kad nelaimė gali atsitikti jai ir sūnui. J. V. klausė, ką jai daryti. Atsakė, kad yra teisėsauga, išspręs, jis ne patarėjas. L. S. pasakė, kad kam reikia taip kalbėti, kad pliurpia nesąmones. Kai L. S. „Š.“ pasakė J. V. tuos žodžius, tai gal jo emocinė būklė buvo bloga, nes vyko ikiteisminis tyrimas, buvo daromos kratos, poėmiai. Kai jis taip sakė J. V., ten buvo R. K., jis, gal V. M., Įvykis „Š.“ buvo, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas „R.“ byloje, datos nežino, nepamena, ar tame susitikime J. V. ir R. K. kalbėjo apie apsilankymą teisme dėl vekselių, nežino, kada J. V. parašė pareiškimą.

Liudytojas V. M. patvirtino, kad L. S. juos dažnai susikviesdavo į „Š.“, žino, kad tada J. V. ir R. K. turėjo iš Panevėžio grįžti. Taip suprato iš R. S. ir L. S. . Jie į „Š.“ tada turėjo atvežti ataskaitas, dokumentus. Pokalbis „Š.“ galėjo būti 2008 metais. Išgirdo, kad L. S. pratrūko, jis pakeltu tonu pasakė „varna, atsimink, kad mažą vaiką augini“. Po to jį R. S. apramino. L. S. dažnai rėkaudavo, mėgdavo tą, kai kažkas nepatikdavo. L. S. žodžiai dėl vaiko buvo išsakyti prie stalo, negirdėjo, kad panašaus pobūdžio žodžiai būtų išsakyti R. K.. Jam pačiam yra buvę konfliktų su L. S.. Konfliktai buvo dėl darbo . Kažkur yra nurodęs ir apie grasinimą J. V. Baudžiamojoje byloje dėl bendrovės turto iššvaistymo jis yra kaltinamasis. Pakruojo rajono apylinkės teisme yra civilinė byla, kurioje jam pareikštas civilinis ieškinys.

Teismo manymu, R. S. ir V. M. negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs liudytojai šioje baudžiamojoje byloje dėl priešingų interesų kitose bylose. Pateikti sprendimai civilinėse bylose patvirtina, kad R. S. turi pagrindą apkalbėti L. S. dėl nepalankios bylų baigties ir priteistų didelių sumų. Be ŽŪB „R.“ baudžiamosios bylos, prokuroro pateiktame kaltinamajame akte baudžiamojoje byloje Nr.40-9-009-14 užfiksuota, kad R. S., D. S. bei V. M. yra kaltinamieji dėl ŽŪB „A.“ turto iššvaistymo, o tyrimas šioje dalyje pradėtas pagal L. S. 2011-04-17 pareiškimą ( t.5., b.l. 1-3). Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014-08-29 sprendimo civilinėje byloje Nr.2A-1845-611/2014, atmestas D. S. 2011-11-21 ieškinys L. S. dėl pajų perleidimo sutarties, o Lietuvos apeliacinis teismas 2014-10-03 nutartimi paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2011-10-20 sprendimą, kuriuo iš D. S. priteista 3.013.000 lt skola ieškovui UAB „A.“, kuris 2011-05-12 sutartimi perėmė šį reikalavimą iš L. S. ( t.4., b.l. 117-128,129-135,136-145,146-149). Akivaizdu, kad R. S. dėl tokių nepalankių D. S. teismų sprendimų turi pagrindo neigiamam nusistatymui kaltinamojo L. S. atžvilgiu ir jį apkalbėti.

Liudytojas R. P. patvirtino, kad su J. V. susitikdavo įvairiose vietose , dar jų susitikimų vieta būdavo „Š.“ prie sankryžos, tai dažnai juos ten matydavo. Žino, kad kažkokiu metu po 2008 metų tarp L. S. ir R. S. įvyko konfliktai. Nėra matęs ar girdėjęs, kad J. V. būtų grasinama, gal tik „pletkų“ lygyje R. S. sakė, kad tarp jų su L. S. vyksta konfliktai. Kaip supranta, J. V. yra R. S. buvusi darbuotoja.

Liudytojas S. P. patvirtino, kad šis epizodas buvo sudėtinė dalis kito didelio masto tyrimo. Apklausė liudytojus R. S., R. P., . M., L. S., susigrupavimas jautėsi. J. V. turėjo įtariamosios statusą, todėl jos statusas dėl garsinimo, kaip nukentėjusiosios, byloje tapo nesuderinamas. J. V. į prokuratūrą lydėdavo R. S. Jeigu R. S., V. M. ar R. P. kalbėjo apie grasinimus J. V., tai ir turėjo būti užrašyta, jeigu nėra užrašyta, reiškia, tai nebuvo minėta. Tame yra nusikalstamos veikos požymių, vadinasi, tie požymiai turi būti užfiksuoti. Negali pasakyti, kieno pokalbius įrašinėjo J. V., ji pasakojo, kad ji vykdavo susitikti pas L. , ne jo iniciatyva J. V. eidavo susitikti su L., jai nedavė nurodymų, ko klausti, ką kalbėti su L. Į jį asmeniškai žodžiu dėl grasinimų J. V. nesikreipė. Galbūt buvo gautas pareiškimas raštu, grasinimai buvo išreikšti žodžiu ar telefonu, kažkokių fizinių veiksmų nebuvo nustatyta. L. S. nebuvo teistas dėl nusikalstamo susivienijimo veiklos.

Liudytojas A. K. patvirtino, kad dirba Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje prokuroru. Kada tiksliai buvo parašytas J. V. pareiškimas, nepasakys, bet jis buvo parašytas Panevėžio byloje, vadinamoje „R.“ byloje. Buvo keista, kad J. V. toje byloje buvo kaip ir įtariamoji, tuo pačiu buvo pareiškimas dėl grasinimo, kur ji nukentėjusioji. Pamena, kad J. V. apklausė 2012 m. sausio mėnesį, apklausą vykdė per du kartus, nes vieną kartą J. V. turėjo išvykti, apklausos nebaigė. Apklausos metu ji buvo užsiminusi apie tai, kad kažkur ją susitikti kviečiasi L. dėl santykių su L. S. pabendrauti. Tie pokalbiai užfiksuoti protokole. Iš J. V. pareiškimo turinio buvo galima įžvelgti panašų į R. S., V. M. braižą. Nežino apie kaltinimus L. S. dėl nusikalstamos grupuotės.

Kaip matyti iš liudytojų A. K., S. P., R. P., kaltinamojo L. S. parodymų, tiek J. V., tiek ir R. K. įvardinamos kaip R. S. pusę palaikantys asmenys, tai patvirtina ir jų pačių apklausų turinys bei teismui nurodytos aplinkybės. J. V. ilgą laiką gyveno R. S. dukros vardu registruotame bute Pakruojyje, tai patvirtino tiek ji pati, tiek R. S., R. S. ir V. M. sieja tolimos giminystės ryšys ir nuolatinis bendravimas, R. S. parodymai apie tariamai išsakytus grasinimus J. V. yra labai nekonkretūs, apie tariamą grasinimą šašlykinėje jis pasakė tik 2014-02-13 (t. 2., b.l. 113-114) apklausoje (t.y. praėjus daugiau kaip 5 metams), o ankstesnėse apklausose (2012-04-03, 2012-10-08, 2013-03-05 akistata su L. S., 2013-11-08, 2013-11-21) ir pareiškimuose tokių aplinkybių nenurodė. Be to, R. S. siejo tariamus grasinimus ne su vekseliais, o su dokumentų naikinimu ir parodymų keitimu L. S. naudai, nors kaip jau minėta anksčiau, 2008 m pabaigoje jokie parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorams dar nebuvo duodami, ir iki 2011 m. vidurio visų šių asmenų pozicijos nesiskyrė ir net norėti ką nors keisti nebuvo priežasčių. V. M. buvo daug kartų apklausiamas ikiteisminiame tyrime, iš kurio atskirta Pakruojo teisme nagrinėjama byla (2011-09-27, 2011-12-22, 2011-12-27, 2012-04-03, akistata su L. S. 2013-03-05, pranešimas 2013-02-27, apklausa 2014-02-20, 2014-04-18, 2014-04-23, 2014-04-28, 2014-05-16, 2014-05-30,), pateikė 2011-06-16, 2011-09-19, 2011-10-20, 2011-10-22, 2011-10-24, 2011-12-13, 2012-01-02, 2013-02-27, 2014-08-18 pareiškimus, tačiau apie grasinimus šašlykinėje J. V. jis davė parodymus tik 2014-10-24 ( t. 3, b. l. 19-20), t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams Iš 2013-04-26 nutarimo ( t.5., b. l. 9-10) atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. M. pareiškimą dėl grasinimų jam (apie J. V. jis nieko nenurodė) bei 2011-09-13 rašto Nr.40-S-16515, matyti, kad nėra jokių duomenų apie L. S. ar kitų asmenų grasinimus V. M.. V. M. atžvilgiu Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjamas civilinis ieškinys dėl ŽŪB „A.“ padarytos žalos, inicijuotas L. S.

Liudytoja R. K. parodė, kad 2008 metų viduryje ar pabaigoje, važiuodamos iš Panavėžio, su J. V. užsuko į kavinę „Š.“. Ten jau buvo L. S., R. S. ir lyg tai V. M. Panevėžio teisme buvo pridavę dokumentus dėl kreditorinių įsipareigojimų atsiėmimo ŽŪB „R.“. L. S. ant jų supyko. J. atžvilgiu jis ėmė sakyti: „ką, ar tu nežinai, kad turi vaiką, ar nebijai dėl jo ateities, kad eidama per perėją per gatvę, gali būti nutrenkta mašinos, ir niekas nesupras ir neišsiaiškins, kas tai padarė?“ Ji pagalvojo, kad grasinimai gali būti realūs, tokie veiksmai gali būti įvykdyti, tačiau tuo momentu nesureikšmino pasakytų žodžių, jai niekas negrasino. Ar „Š.“ buvo V. M., abejoja, nes paprastai, kai vykdavo susirinkimai „Š.“, jis dažniausia pratylėdavo. Tuo metu į policiją nesikreipė ir apie grasinimus nepranešė. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad R. K., 2008 m. pabaigoje ji neteikė jokių dokumentų jokiam teismui dėl turtinio reikalavimo pagal vekselį atsisakymo, ikiteisminiuose tyrimuose 2008 metais ji apklausiama nebuvo, į jokią įstaigą dėl kokių nors grasinimų nesikreipė nei 2008 metais, nei 2009 ar 2010 metais. R. K. nuo 2007-04-16 dirbo ŽŪB „A., kurios 100proc. akcijų priklausė ŽŪB „M.“ (kurioje dirbo J. V. ir kurios pajininkais buvo L. S. bei R. S.). R. K. darbo sutartyje užfiksuota, kad 2009-01-06 padarytas sutarties pakeitimas nustatant atlyginimo dydį, o sutartis nutraukta DK 127 str. 1d. pagrindu tik 2010-03-10, t.y. maždaug tuo pačiu metu, kaip ir J. V. atveju. Akivaizdu, kad esant grasinimo pavojui, jokia darbuotoja nedirbtų grasintojui daugiau kaip metus laiko. R. K. pirmą kartą buvo apklausiama kaip specialioji liudytoja 2009-03-04 ir 2009-06-18 ( t.5., b.l. 16-18,19-21), tačiau apie jokius L. S. grasinimus J. V. net neužsiminė, jokių neigiamų duomenų apie L. S. nepateikė. 2011-05-03 R. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, tačiau ji lygiai taip pat kaip ir J. V. 2011-04-22, atsisakė duoti parodymus. Apie L. S. grasinimą J. V. R. K. parodė tik papildomos įtariamojo apklausos metu 2011-05-09 ( t.5.,b.l. 24-27), t.y. tą pačią dieną kaip ir J. V., tai pačiai tyrėjai . Šioje 2011-05-09 apklausoje R. K. parodė, kad pokalbis šašlykinėje apie vekselio atsisakymą, iššaukęs L. S. pyktį, įvyko dalyvaujant R. S., o apie V. M. dalyvavimą pokalbyje nebuvo pasakyta. Po to R. K. buvo apklausta kaip įtariamoji 2013-05-06 ir 2014-01-28 ( t.5., b.l. 28-29,30-31), tačiau apie jokius L. S. grasinimus nebeužsiminė. 2014-06-04 ( t.5., b.l. 13-15) apklausiama kaip įtariamoji R. K. pripažino, kad ŽŪB „M.“ ir ŽŪB „A.“ įsidarbino pasiūlius pažįstamam R. S., dirbo kartu su J. V., tačiau apie šioje byloje tiriamą grasinimo epizodą nėra net užsiminta. 2014-02-19 ( t.2., b.l. 107-108) R. K. buvo apklausta kaip liudytoja apie grasinimus, tačiau jos parodymuose nėra nurodytas nei V. M. dalyvavimas pokalbyje šašlykinėje, nei tokio pokalbio data, o L. S. grasinimo ( susidoroti su J. V. vaiku) priežastis siejama su L. S. nurodymų dėl parodymų davimo nevykdymu. R. K. 2009-02-20 pareiškime Panevėžio apygardos teismui civilinėje byloje Nr.B2-107-544/2009 nurodyta ( t.5., b.l. 101), kad ji supratusi, jog bendrovė neatsiskaitys ir atsisako nuo finansinių reikalavimų BŽŪB „R.“ dėl to, kad pajus pardavė ne bendrovei, o fiziniam asmeniui J. I., todėl svarsto ieškinio galimybę jai, o ne bankrutuojančiai ŽŪB „R.“. R. K. nėra atsisakiusi finansinių reikalavimų J. I. atžvilgiu, todėl nebuvo jokios dingsties L. S. reikšti bet kokį nepasitenkinimą dėl atsisakymo finansinių reikalavimų bankrutuojančiai bendrovei.

Taigi, teismo manymu, J. V. teiginiai apie išsakytus jos atžvilgiu grasinimus yra ypatingai nenuoseklūs ir prieštaringi. Tai, kas aptarta, neleidžia laikyti nukentėjusiosios J. V. parodymų neabejotinai ir teisingais, todėl nėra pagrindo jais remtis, kaip neginčijamais L. S. kaltės įrodymais.

2008 metų pabaigoje J. V. nurodytas susitikimas šašlykinėje jos nurodytomis aplinkybėmis negalėjo įvykti, o L. S. tuo metu neturėjo jokio motyvo neigiamoms emocijoms jos atžvilgiu, kadangi jokie dokumentai teismui dėl reikalavimo atsisakymo pagal vekselį 2008 metais nebuvo teikiami. 2011-05-09 apklausoje J. V. teigė, kad L. S. supyko ir ėmė grasinti dėl pateiktų Panevėžio apygardos teismui dokumentų dėl reikalavimo pagal pajus atsisakymo. Šioje apklausoje pokalbio data ir laikas nenurodytas, pokalbio dalyviais įvardinti tik R. K., R. S. ir L. S., o apie V. M. dalyvavimą duomenų nepateikė ( t.1., b.l. 114-117). 2011-06-14 apklausoje J. V. teigia, kad grasinimai prasidėjo 2009 metais, po vekselių atsisakymo. Grasinimus galėję girdėti asmenys išvis nenurodyti. Tos pačios 2011-06-14 dienos pareiškime ( t.1., b.l. 1) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš L. S. tėra nuoroda į ankstesnes apklausas, tačiau jokių duomenų apie grasinimo vietą, laiką ir kitas esmines aplinkybes nėra. 2011-12-21 J. V. pareiškime prokuratūrai ( t.1., b.l. 3-9) dėl nusikalstamos L. S. veiklos nėra jokių konkrečių duomenų apie 2008 metų grasinimus, kiti teiginiai abstraktūs ir išsakyti grasinimai siejami tik su parodymų ikiteisminiuose tyrimuose davimu, o apie vekselius kaip grasinimo motyvą nieko nekalbama. 2014-02-03 apklausoje ( t.1., b.l. 120-122) J. V. teigia, kad 2011-06-14 pareiškimą dėl L. S. išsakytų grasinimų parašiusi dėl to, kad jis grasino dėl jam nepalankių parodymų ikiteisminiuose tyrimuose, taip pat nurodė, kad jos 2011-12-21 pareiškimą surašė prokuroras S. P.. Ji taip pat teigė, kad grasinimai išsakyti dėl nepalankių parodymų davimo (vekselis kaip motyvas visiškai nenurodytas), nors kaip jau minėta, iki pat 2011-05-09 ji tokių davusi nebuvo. Taip pat J. V. pareiškė, kad grasinimo šašlykinėje aplinkybių ji nebeprisimena, bet vienas iš grasinimų buvo susijęs su sūnumi. 2014-07-09 apklausoje ( t.1., b.l. 124-128) J. V. taip pat nenurodė jokių konkrečių grasinimo detalių, bet siejo juos su teismui pateiktu atsisakymu dėl reikalavimo pagal vekselius, o nesutarimai su L. S. prasidėjo 2008m. viduryje. Tik šioje apklausoje, t.y. tik 2014-07-09, praėjus net 5,5 metų, pirmą kartą kaip girdėjęs tariamus grasinimus šašlykinėje buvo įvardintas liudytojas V. M..

J. V. buvo įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingą pranešimą apie nusikaltimą tik 2014-08-28, iki tol parodymus ji davė arba kaip specialioji liudytoja prokuroro nutarimo pagrindu, arba kaip įtariamoji, todėl negalėjo būti baudžiama už žinomai melagingą liudijimą ar pareiškimą.

2014-11-03 prokuroro nutarimu dalis ikiteisminio tyrimo nutraukta. Šiame prokuroro dokumente konstatuota, kad J. V. parodymai yra nenuoseklūs, vietomis prieštaringi, jų nepatvirtina jokie kiti ikiteisminio tyrimo duomenys (t.3, b.l. 22-26).

Ikiteisminiame tyrime, iš kurio atskirta Pakruojo apylinkės teisme nagrinėjama byla, buvo kontroliuojami L. S., D. L., R. P., R. S. telefoniniai pokalbiai, tačiau kaip matyti iš 2011-07-27, 2013-02-07 protokolų, 2012-03-29 pranešimo, duomenų apie jokią L. S. nusikalstamą veiklą ar grasinimus J. V. ar kitiems asmenims gauta nebuvo ( t.5, b.l. 4-8).

J. V. parodymai apie grasinimą buvo duoti tik prasidėjus R. S. nesutarimams su L. S. ir pastarajam pradėjus teisinius procesus prieš R. S.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. V. dirbo bendrovėse, kuriose akcininku ar pajininku buvo R. S., ir jose ji buvo įdarbinta bei susipažino su L. S. būtent R. S. iniciatyva. J. V. parodė, kad net gyveno Pakruojyje bute, priklausančiame R. S. dukrai. L. S. tikrai pradėjo teisinius procesus prieš D. S., V. M. bei jo giminaitį R. S. 2011-04-17 L. S. kaip ŽŪB „A.“ vadovas kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ankstesnio šios bendrovės direktoriaus V. M. bei R. S. atžvilgiu dėl jos turto užvaldymo; 2011-05-23 UAB „A.“ kaip L. S. teisių perėmėjas su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl 3.013.000 Lt skolos priteisimo iš D. S. už jos įgytus iš L. S. ŽŪB „Vadokliai“ pajus, o prieš tai raštu ne kartą buvo reikalaujama įvykdyti didelį turtinį įsipareigojimą. Tokioje situacijoje R. S. pusę palaikančios J. V. bei R. K. galėjo būti suinteresuotos L. S. kompromitavimu duodant parodymus iškart po joms įteiktų pranešimų apie įtarimus, t.y. turėdamos įtariamųjų statusą, kuris leidžia išvengti baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. S. neturėjo jokio pagrindo siekti bauginti J. V., o savo ruožtu J. V. neturėjo pagrindo bijoti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas. Objektyvių duomenų apie realaus grasinimo faktą byloje nėra.

J. V. apie grasinimus ėmė kalbėti ir parašė pareiškimą teisėsaugai praėjus 2,5 metų nuo jos nurodyto susitikimo šašlykinėje 2008 pabaigoje, tik gavus pranešimą apie įtarimus pačios nusikalstama veikla. Bylos dokumentai patvirtina, kad L. S. nei 2008, nei 2009 metais ar kitu laiku nebuvo prasmės ir jokių motyvų grasinti J. V. jos nurodytomis prieštaringomis aplinkybėmis.

R. S. ir V. M. pirmą kartą apie girdėtus šašlykinėje L. S. grasinimus J. V. nurodė tik 2014 metais, t.y. praėjus daugiau kaip 5 metams po inkriminuotų kaip įvykusių 2008 metų pabaigoje veiksmų. Akivaizdu, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, taip pat 2009 ir vėliau L. S. nebuvo prasmės siekti J. V. baimės būsenos.

Nukentėjusiosios J. V. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, neatitinkantys bylos dokumentuose užfiksuotų objektyvių duomenų apie konkrečių įvykių aplinkybes. Byloje esantys įrodymai paneigia J. V. teiginius apie L. S. pyktį sužinojus apie reikalavimo pagal vekselius atsisakymą į ŽŪB „R.“ ir įvykusį konfliktišką pokalbį su grasinimais šašlykinėje 2008 metų pabaigoje

R. K., R. S. ir V. M. parodymai taip pat nebuvo nuoseklūs, grasinimo aplinkybės nurodytos labai nekonkrečiai ir tik po daugiau kaip 5 metų, jose gausu prieštaravimų ir neatitikimų, kurių nebuvo ir nėra galimybės pašalinti. Liudytojas R. S. savo parodymuose teisme nurodė, kad girdėjo, kad negražiai jie su J. V. apsižodžiavo, kažką negražiai pasakė, vyko kažkas su dokumentais, reikėjo kažkokias laikmenas panaikinti, merginos nesutiko, ŽŪB „R.“ atsirado problemos, tada vyko pasitarimas „Š.“. J. V. pokalbio su G. L. garso įrašas atskleidžia aiškų jos siekį gauti pinigų iš L. S. ir piktinimąsi jo vengimu bendrauti, R. S. ir V. M. turi priežastčių apkalbėti L. S. dėl priešingų interesų kitose baudžiamosiose bylose. Byloje nėra objektyvių duomenų ar dokumentų apie tai, kad J. V. suvokė grasinimą kaip realų 2008 ar 2009 metais. Nors liudytojas R. S. parodė, kad jis siūlė J. V. dėl grasinimo kreiptis į teisėsaugą ,tačiau ji į teisėsaugos organus tuo metu nesikreipė, kaip pati nurodė teismo posėdžio metu „ dėl šių grasinimų visai nenorėjo kreiptis į policiją.“ 2015-01-12 teismo posėdyje ji pareiškė, kad 2011m. pareiškimą dėl patirtų grasinimų parašė tik tyrėjos patarimu. Byloje nėra jokio duomens ar dokumento apie tai, kad J. V. 2008 metais ir iki pat 2011-05-09 būtų informavusi teisėsaugą apie kokius nors grasinimus. 2015-03-16 posėdyje liudytoja R. K. patvirtino, kad pokalbio šašlykinėje tarp J. V. ir L. S. ji nesureikšmino, kreiptis į policiją jos nematė reikalo.

Taigi, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad 2008 metų pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kavinėje „Š.“, esančioje (duomenys neskelbtini), L. S. grasino nužudyti bei sunkiai sutrikdyti J. V. sveikatą, išsakydamas žodžius: „ką pamiršai, kad vaiką turi“, „žinai, kartais eini gatve, žiūri bumt ir viskas“, kas sudarė pakankamą pagrindą J. V. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nukentėjusiosios J. V. teiginių, kad ji buvo įbauginta L. S. išsakytų frazių turinio, ir deklaruojamo įspūdžio, kad grasinimas gali būti įvykdytas, neabejotinai nepatvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis L. S. neturėjo pagrindo siekti bauginti nukentėjusiąją J. V., o J. V. neturėjo pagrindo jo bijoti.

Pagal aptartus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad L. S. veikoje yra Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

LAT formuojamoje teismų praktikoje reikalaujama laikytis principo, kad visos abejonės vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai.

Teismas, remdamasis išdėstytų aplinkybių visuma, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neįrodo, jog L. S. veiksmuose yra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visuma, todėl L. S. išteisintinas, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-299, 301-302, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304-308, 310 straipsniais, teismas

L. S. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Prie bylos esančius daiktus – CD-R diską, DVD diską palikti prie baudžiamosios bylos Nr. 1-10-284/2015m.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.