Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas E. R. kreipėsi skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnų veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Įvertinus anksčiau minėtą, darytina išvada, jog pareiškėjas skunde laikosi pozicijos, kad Kalėjimo administracija laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu neužtikrino jo saugumo, netyrė atvejo kai jis buvo sumuštas kitų nuteistųjų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 1 dalis teigia, jog bausmės atlikimo vietose užtikrinamas dinaminis saugumas, nustatytas šio kodekso 25 straipsnio 4 dalyje. Bausmių vykdymo sistemos pareigūnai, laisvės atėmimo vietų įstaigos karjeros valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai, palaikydami profesionaliai pozityvius santykius su nuteistaisiais ir stengdamiesi šiuos individualiai pažinti bei suprasti, užima nuteistuosius prasminga veikla, vertina galimą riziką, ją valdo ir taip užtikrina saugią aplinką sau ir nuteistiesiems. Dinaminio saugumo užtikrinimo tvarką nustato teisingumo ministras (BVK 25 straipsnio 4 dalis).

Ginčo laikotarpiu galiojusios (galiojo iki 2023 m. gruodžio 29 d.) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 „Dėl laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 10 punktas teigia, jog Įstaigose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pataisos pareigūnų (dinaminę priežiūrą vykdančių pareigūnų) veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti įstaigose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, nustatytos dienotvarkės laikymąsi. Instrukcijos 11.1 papunktyje numatytas vienas iš asmenų, laikomų įstaigose, priežiūrą užtikrinančių elementų – nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (atsižvelgiant į įstaigos specifiką, kontrolės periodiškumas nustatomas Apsaugos ir priežiūros postų plane).

Be to, EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime, priimtame byloje Č. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 13462/06), kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kai pareiškėjo sūnus, atlikdamas paskirtą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, buvo sumuštas kitų nuteistųjų ir mirė, yra nurodęs, kad, pagal Konvencijos 2 straipsnį, iš valstybės reikalaujama imtis tinkamų veiksmų jos jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybei apsaugoti (žr. L. C. B. prieš. Jungtinę Karalystę, 1998 m. birželio 9 d., § 36, Reports of Judgments and Decisions 1998-III) ir kad tai reiškia, jog valstybės pagrindinė pareiga yra apsaugoti teisę į gyvybę įtvirtinant veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, kurios atgrasytų nuo nusikaltimų asmeniui, kartu sukuriant teisėsaugos institucijų mechanizmą, skirtą tokių nuostatų pažeidimų prevencijai, užkardymui ir nubaudimui už juos (žr. Nachova and Others v. Bulgaria [GC], nos. 43577/98 ir 43579/98, § 160, ECHR 2005-VII), kad tam tikromis aplinkybėmis tai taip pat apima valstybės institucijų pozityviąją pareigą imtis prevencinių priemonių, kad būtų apsaugoti asmenys, kurių gyvybei gresia pavojus dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų. EŽTT nurodytame sprendime pažymėjo, kad įkalinti asmenys yra pažeidžiami ir valstybės institucijos privalo juos apsaugoti (žr., pvz., Salman v. Turkey [GC], no. 21986/93, § 99, ECHR 2000-VII), o pozityvioji pareiga valstybei kyla, kai nustatoma, kad valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie tuo metu egzistavusią realią ir tiesioginę grėsmę nustatyto asmens gyvybei dėl trečiojo asmens nusikalstamų veikų ir nesiėmė savo kompetencijai priklausančių veiksmų, kuriais tokios grėsmės pagrįstai būtų buvę galima išvengti (žr. Osman, cituota pirmiau, § 116; Paul and Audrey Edwards v. the United Kingdom, no. 46477/99, § 55, ECHR 2002-II ir Bromiley v. the United Kingdom (dec.), no. 33747/96, 1999 m. lapkričio 23 d.). Iš esmės analogiško valstybės pozityviosios teisės aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-756/2018).

Vadovaujantis anksčiau nurodytu teisiniu reguliavimu konstatuotina, jog teisės aktai Kalėjimo administracijai nustato prievolę užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų saugumą, vykdant nuolatinę nuteistųjų elgesio kontrolę, galimų rizikų vertinimą ir t.t. EŽTT ir LVAT formuojamoje jurisprudencijoje teigiama, kad kalinimo įstaigų administracija už nuteistojo patirtą fizinį smurtą atsako, jeigu yra nustatyta, kad ji turėjo objektyvių duomenų leidžiančių pagrįstai tikėtis, kad nuteistojo sveikatai ar gyvybei grėsė pavojus, tačiau ji nesiėmė veiksmų užtikrinti tokio asmens saugumo. Kalinimo įstaigų administracija nėra atsakinga už spontaniškų muštynių pasekmes.

Iš teismui pateikto Kalėjimo jaunesniojo specialisto 2023 m. vasario 17 d. tarnybinio pranešimo Nr. SV-22-5753 (b. l. 20) nustatyta, kad 2023 vasario 17 d. jaunesniajam specialistui užėjus į Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus kabinetą jis pastebėjo pareiškėją, kuriam galvos srityje, viršugalvyje, matėsi 5 cm bei 3 cm ilgio žaizdos. Pareiškėjui medicininė pagalba buvo suteikta vietoje.

Vertinant Kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2023 m. kovo 7 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. SV-22-7744 (b. l. 24-26) turinį nustatyta, kad Kalėjimo administracija vertino ar pareiškėjo 2023 m. vasario 17 d. patirti sužalojimai nėra nusikalstamos veikos pasekmė. Kalėjimo Saugumo valdymo skyrius įvertinęs anksčiau minėtą Kalėjimo jaunesniojo specialisto tarnybiniame pranešime ir pareiškėjo pasiaiškinime nurodytas aplinkybes konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo gauta objektyvių duomenų apie nusikalstamą veiką pareiškėjo atžvilgiu, todėl konstatavo, kad pareiškėjo patirti sužalojimai vertintini kaip kūno sužalojimas įvykęs dėl asmens neatsargaus elgesio buityje.

Atsižvelgiant į anksčiau minėtą, darytina išvada, kad po 2023 m. vasario 17 d. įvykio pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba vietoje, pareiškėjas Kalėjimo administracijai pateiktame paaiškinime nurodė, jog sužalojimus patyrė krisdamas nuo laiptų, teigė, jog pretenzijų kitiems asmenims neturi. Teismui pateikti dokumentai patvirtino, jog Kalėjimas vertino ar pareiškėjo atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjas su pareigūnais nebendradarbiavo ir nenurodė asmenų, kurie jį galimai užpuolė ir sumušė. Teismo vertinimu pareiškėjo skundo teiginiai, kad Kalėjimas netyrė 2023 m. vasario 17 d. įvykio aplinkybių yra nepagrįsti ir paneigti byloje surinktais įrodymais.

Pažymėtina, kad Tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2024 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. LV-9269 „Dėl nuteistojo E. R.“ (b. l. 18-19) teigiama, jog Kalėjimo Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai keletą kartų bendravo su pareiškėju, jis jiems nesiskundė, jog yra mušamas, reketuojamas ar kitaip būtų bandoma su juo susidoroti.

Remiantis 2024 m. vasario 27 d. pažymoje pateikta informacija konstatuotina, jog pareiškėjas iki 2023 m. vasario 17 d. įvykio nesikreipė į Kalėjimo administraciją su nuogąstavimais, jog kiti nuteistieji jam grasina, siekia jį sumušti ar kitaip susidoroti, todėl konstatuotina, jog Kalėjimo administracija neturėjo pagrindo tikėtis, kad pareiškėjas gali būti užpultas kitų nuteistųjų. Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas taip pat nenurodo, jog dėl kylančių konfliktų su kitais nuteistaisiais jis kreipėsi į pareigūnus pagalbos. Teismo nuomone šios aplinkybes patvirtina, kad Kalėjimo administracija neturėjo jokių objektyvių duomenų, jog iki tol buvo konfliktas, kuris galėjo peraugti į konkretų ir apibrėžtą pavojų pareiškėjo sveikatai ar gyvybei.

Analizuojant 2024 m. sausio 18 d. įvykį atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nenurodo, jog tada patyrė fizinį smurtą, tačiau teigia, kad susidūręs su neadekvačiai besielgusiu asmeniu išsigando, pajuto grėsmę savo sveikatai ar gyvybei, todėl pasinaudojo pagalbos iškvietimo mygtuku ir pasikvietė pareigūną, kad jį išleistu iš gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybes nesudaro pagrindo konstatuoti Kalėjimo veiksmų neteisėtumo. BVK ir Instrukcijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas nesuponuoja Kalėjimo pareigūnams prievolės nuolat būti šalia visų nuteistųjų, jog užtikrintų jų saugumą. Kaip ir nurodo pats pareiškėjas, jo gyvenamojoje patalpoje esantys pagalbos iškvietimo mygtukas veikė, pareigūnai į jo paspaudimą reagavo. Byloje nėra jokių duomenų, kad po 2024 m. sausio 18 d. įvykio pareiškėjas dėl galimai jo atžvilgiu išsakytų grasinimų būtų teikęs skundus Kalėjimo administracijai ar kitoms institucijoms, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai dėl Kalėjimo veiksmų neteisėtumo atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius E. R. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.