Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui Labdaros ir paramos fondui „Padėkime vaikams ir seneliams“, trečiajam asmeniui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Riešės seniūnijai dėl iškeldinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas, siekdamas apginti savivaldybės nuosavybę nuo kitų asmenų neteisėto valdymo, prašo iškeldinti Labdaros ir paramos fondą „Padėkime vaikams ir seneliams“ su jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančių pastatų (vaikų darželio (duomenys neskelbtini)). Ieškinyje nurodė, kad 2010-07-12 Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-460-723/2010 (dėl 2007-02-06 Savivaldybės turto panaudos sutarties Nr. 229-01 nutraukimo) priėmė sprendimą „Nutraukti prieš terminą 2007-02-26 Savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. 229-01, kuri sudaryta taip Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (panaudos davėjo) ir Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ (panaudos gavėjo)“. 2011-09-27 Vilniaus apygardos teismas 2010-07-12 nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2007-02-26 Savivaldybės turto panaudos sutarties Nr. 229-01 10.7 p. nustatyta, kad panaudos gavėjas Labdaros ir paramos fondas „Padėkime vaikams ir seneliams“ privalo panaudos sutarčiai pasibaigus ar ją nutraukus prieš terminą, grąžinti daiktą panaudos davėjui tos būklės, kokios jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, su visais atliktais pagerinimo elementais, neatskiriamais nuo daikto“. Nekilnojamojo turto registre minėtas pastatas-vaikų darželis ir kiemo statiniai registruoti Vilniaus rajono savivaldybės vardu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.95 str. nustato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Apeliacinį skundą grindė argumentais, kad teismas išnagrinėjo civilinę bylą nedalyvaujant atsakovo atstovei, nors teismui buvo pateikti duomenys apie tai, jog atsakovo atstovė fondo direktorė O. K. negali dalyvauti teismo posėdyje dėl (duomenys neskelbtini), be to, teismas buvo informuotas ir apie tai, kad anksčiau atsakovą atstovavęs advokatas teisinių paslaugų neteikia, o dėl finansinių lėšų trūkumo atsakovas negalėjo sudaryti kitos sutarties dėl teisinių paslaugų. Vertino, kad turi būti taikoma CPK 329 straipsnio 1 dalis ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ginčo pastatas iki 2009 m. buvo esmingai pagerintas, ginčas dėl turto pagerinimui įdėtų lėšų nėra užbaigtas. Jeigu atsakovas būtų iškeldintas iš ieškovo patalpų neišsprendus turėtų pagerinimo išlaidų klausimo, ieškovas be pagrindo praturtėtų.

Ginčo pastatas yra įregistruotas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos vardu, todėl tik šio pastato savininkas turėjo teisę priimti sprendimą dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo pastato. Tokio sprendimo ieškovas nepateikė. Vilniaus rajono Riešės seniūnė bei administracijos direktorė negalėjo atstovauti pastato savininko be atitinkamai suteiktų įgaliojimų, o tokie įgaliojimai nebuvo teismui pateikti. Dėl to byla išnagrinėta pagal reikiamų įgalinimų neturinčių asmenų ieškinį.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad teismas teisėtai vadovavosi CPK 246 straipsnio 2 d. nuostata, kad atsakovo neatvykimas dėl ligos nėra laikomas svarbia nedalyvavimo teismo posėdyje priežastimi. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, turtas nuosavybės teise priklauso Vilniaus rajono savivaldybei. Pagal tarp šalių pasirašytą panaudos sutartį, panaudos davėjas yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Riešės seniūnija. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, kai nedalyvavo atsakovo atstovas, yra neteisėtas todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ atstovui apie posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai. Nors ir buvo gautas atsakovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą iki birželio mėnesio dėl fondo direktorės ligos ((duomenys neskelbtini)), tačiau pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį, bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas nepripažino neatvykimo priežasčių svarbiomis, nes pagal to paties straipsnio nuostatas svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose. Atsižvelgiant į tai, kad neatvykimas į teismą dėl ligos nėra laikomas svarbia priežastimi, prašyme nurodytos priežastys yra ilgalaikio pobūdžio, į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, galintis pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą netenkino, o byla išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad nebuvo galima spręsti iškeldinimo klausimo, kol nebuvo išspręstas turto pagerinimų atlyginimo klausimas. CK 6.629 str. 1 d. numatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Tarp šalių sudarytos turto panaudos sutarties 10.7. punkte taipogi numatyta, jog panaudos sutarčiai pasibaigus ar ją nutraukus prieš terminą panaudos gavėjas privalo grąžinti daiktą panaudos davėjui tos būklės, kokios jam buvo perduotas. Reikalavimas dėl turto pagerinimo nagrinėtinas kitais pagrindais, negu reikalavimas dėl iškeldinimo, todėl abu reikalavimai, kurie atitinkamai privalo būti pareikšti nustatyta tvarka, gali būti nagrinėjami tiek vienoje byloje, tiek skirtingose bylose. Išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pagal ieškovo Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl pinigų išleistų atsakovui priklausančio daikto pagerinimui priteisimo (civ. byla Nr. 2-2623-232/12), ieškovo ieškinys buvo atmestas ir sprendimas yra įsiteisėjęs.

Pastatai, iš kurių ieškovas prašo iškeldinti atsakovą, nuosavybės teise priklauso Vilniaus rajono savivaldybei. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009-07-30 posėdžio protokolu Nr. T-2-6 dėl 2007-002-06 Savivaldybės turto panaudos sutarties Nr. 229-01 nutraukimo pritarė panaudos sutarties nutraukimui, t.y. priėmė sprendimą dėl šio turto disponavimo (klausimas dėl panaudos sutarties nutraukimo yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu). Pagal vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 p., savivaldybės taryba yra atstovaujamoji, o savivaldybės administracijos direktorius – savivaldybės vykdomoji institucija. Savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Nagrinėjamoje byloje ieškovą atstovavo Vilniaus rajono savivaldybės mero įgaliojimo pagrindu veikiantis asmuo. Todėl apeliantės argumentai, kad savivaldybės taryba nepriėmė sprendimo dėl iškeldinimo ir ieškovas neturėjo įgalinimų atstovauti teisme, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.