Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7657-886/2011 pagal ieškovės S. A. M. ieškinį atsakovui A. M., trečiajam asmeniui notarei L. T., dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas patikslino ieškovės reikalavimų formuluotę: ieškovė prašo sumažinti paskolos sutarties 4 punkte numatytą delspinigių dydį nuo 0,5 iki 0,02 proc. nuo paskolintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nes Hipotekos byloje nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo priimta ypatingosios teisenos, t.y. neginčo tvarka, o ieškovė ieškiniu ginčija priverstinai išieškomos prievolės dydį, todėl toks jos ieškinio reikalavimas tuo pačiu reiškia ir prašymą pakeisti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartyje nustatytą priverstinai išieškomą prievolės dalį, atitinkančią delspinigių sumą: sumažinti delspinigių sumą nuo 23 000 Lt iki 920 Lt.

Teismas, vertindamas paskolos sutarties 4 punkte nurodytą delspinigių dydį ir atsižvelgdamas į netesybų instituto kompensacinę funkciją, sprendė, kad 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo dieną yra aiškiai per didelės. Taikant tokį delspinigių dydį už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną, per vienerius metus delspinigiai sudarytų 182,5 procentus, t.y. beveik du kartus viršytų pagrindinę prievolę – paskolos sumą. Remdamasis oficialiais statistiniais duomenimis, skelbiamais Lietuvos banko interneto svetainėje www.lb.lt, teismas nustatė, kad 1 metų VILIBOR laikotarpiu nuo 2009-05-11 iki 2009-08-11 svyravo nuo 8,95 iki 10,32 proc. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad paskolos suma kreditoriui negrąžinama ilgiau kaip dvejus metus, padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimų tenkinimas visa apimtimi pažeistų sutarties šalių laisvės principą susitarti dėl netesybų dydžio ir nepagrįstai apribotų kreditoriaus turtinius interesus ir jo teisę į nuostolių atlyginimą dėl ieškovės sąmoningo vengimo grąžinti paskolos sumą. Atsakovas, ilgiau kaip dvejus metus negalėdamas disponuoti paskolinta pinigų suma, savaime patiria nuostolių, kurie kompensuotini netesybomis. Teismas sprendžia, kad labiausiai šalių interesų pusiausvyrą (ieškovės teisę į sąžiningą netesybų dydį ir atsakovo teisę į protingą nuostolių atlyginimą) atitiktų 0,1 proc. delspinigių dydis nuo negrąžintos paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sumažinus sutartinį delspinigių dydį nuo 5 kartus (nuo 0,5 iki 0,1 proc.), tiek pat kartų sumažinta hipotekos teisėjo nutartyje nustatyta 23 000 Lt delspinigių suma sudarytų 4 600 Lt (=23 000 Lt / 5).

Apgaule priskaičiuota delspinigių suma akivaizdžiai prieštarauja protingumo kriterijams, todėl teismas nustatytų netesybų už prievolės neįvykdymą dydį galėjo mažinti CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. nustatyta tvarka ir pagrindais. Dėl atsakovo veiksmų nuo 2010 m. sausio mėnesio naudojant hipotekos instituciją ieškovei ir jos sūnui buvo padaryta didžiulė turtinė ir neturtinė žala, žymiai pabloginusi jos turtinę padėtį. Apgaule skaičiuodamas delspinigius atsakovas sąmoningai didino skolos sumą, siekdamas apgaule užvaldyti didesnę skolininko turto dalį. Dėl to, kad kreditorius nepakankamai bendradarbiavo su ieškove ir varžė skolininko veiksmus, todėl remiantis CK 6.259 str. 1 d., 6.64 str. skolininkas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės arba atsakomybė sumažinta.Ieškovė sutartyje nurodytos paskolos sumos – 25000,00 Lt negavo, nes dalis sumos liko UAB „Aujamai“ kaip paskolos grąžinimo garantas ir dalis atskaičiuota kaip trijų mėnesių palūkanos. Tokiu būdu atsakovas jau pakankamai yra apdraudęs savo nuostolius. Pasirašydama paskolos sutartį, ieškovė suprato ją kaip vartojimo sutartį, todėl jos teisės turėtų būti ginamos kaip vartotojo. Teismas, ieškovės nuomone, nepagrįstai pripažino, kad atsakovė sąmoningai vengė grąžinti paskolą. Paskolos grąžinimą garantuoja turto įkeitimas, tačiau atsakovas nors iš dalies turėtų kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje yra kilęs ginčas dėl netinkamo prievolės vykdymo ir sutartyje numatytų palūkanų dydžio priteisimo.

Vienas iš piniginių prievolių bruožų yra palūkanos. Palūkanas pagal prievolę, jų nustatymo pagrindus, palūkanų dydžio nustatymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.37 str. Kilus ginčui dėl palūkanų dydžio, teismas, vadovaudamasis CK 1.5 str. nuostatomis, turi vertinti atitinkamas sutarties sąlygas ir spręsti, ar jos nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar palūkanų dydis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.37 str. 3 d.). Teismas spręsdamas, ar šalių sutartos palūkanos atitinka išvardytus principus, individualizuoja konkretų prievolinį santykį, atsižvelgia į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, jo padarinius, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, jos santykį su palūkanų dydžiu. Palūkanų paskirtis yra dvejopa. Tai atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, antra - jos kompensuoja kreditoriaus praradimus. Šiuo atžvilgiu palūkanų instituto tikslas – apsaugoti turtinius kreditoriaus interesus. Taigi, įstatymų leidėjas įtvirtina nenuginčijamą prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius visada patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu. Jeigu skola jam būtų grąžinta laiku, jis pinigus būtų panaudojęs ir gavęs atitinkamų pajamų. Palūkanos yra skirtos šioms negautoms pajamoms padengti. CK 6.261 str. nustatyta bendroji taisyklė, kad, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti palūkanas. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str., 6.210 str.). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t.y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi.

Byloje nustatyta, kad pagal 2009 m. gegužės 11 d. sutartį atsakovas paskolino ieškovei 25000,00 Lt (b.l. 6). Sutarties 4 p. buvo nustatyta, kad už prievolės nevykdymą arba netinkamą jos įvykdymą paskolos gavėja įsipareigoja mokėti 0,5 (penkias šimtąsias) procentų delspinigių nuo paskolintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tenkindamas ieškinį dėl palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais normos sumažinimo ir priteisimo, minėtąsias materialinės teisės normas pirmosios instancijos teismas pritaikė tinkamai. Atsakovė skolą turėjo sumokėti 2009 m. rugpjūčio 11 d., tačiau iki šiol jos nėra grąžinusi. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad turėtų būti atleista nuo palūkanų mokėjimo, nes paskola yra užtikrinta įkeitimu. Byloje nėra nustatyta kreditoriaus ar abiejų šalių kaltės dėl netinkamo prievolės vykdymo, kas leistų visiškai atleisti skolininką nuo atsakomybės (CK 6.64 str., 6.259 str.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar šalių sutartos palūkanos atitinka išvardytus principus, individualizavo konkretų prievolinį santykį, atsižvelgė į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, jo padarinius, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, jos santykį su palūkanų dydžiu ir vadovaudamasi komercinių bankų vidutine palūkanų norma kaip vienu iš kriterijų, sumažino pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas, kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų, kaip netesybų dydį. Vien prievolės dydžio ir palūkanų dydžio santykis sudarė teisinį pagrindą apylinkės teismui konstatuoti, kad palūkanos, nustatytos šalių susitarimu, yra aiškiai didelės ir neprotingos. Teismas, gindamas kreditorių nuo skolininko netinkamų veiksmų - piniginės prievolės neįvykdymo laiku – teisingai apgynė pažeistą teisę taip, kad būtų pašalinta galimybė kreditoriui lupikauti, t.y. gauti neprotingai dideles palūkanas. Tokiu būdu teismas kontroliuoja palūkanų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Todėl apeliantės argumentai, kad 2009 m. sutartis sudaryta tarp privačių asmenų turėtų būti vertinama kaip vartojimo sutartis, o prievolės įvykdymas buvo užtikrintas turto įkeitimu, taipogi nesudaro pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą palūkanų sumą.

Teisėjų kolegija, pažymi, kad ginčo nagrinėjimo ribos yra apibrėžiamos ieškinio pareiškime išdėstytais ieškinio pagrindu ir dalyku. Savo ieškinio reikalavimus apeliantės atstovai palaikė ir patvirtino 2011-11-26 teismo posėdyje (b.l. 89-92). Apeliantė skunde teigia, kad, kad ji nėra gavusi visos paskolos sumos 25000,00 Lt pagal tarp šalių 2009-05-11 pasirašytą paskolos sutartį, tačiau šie argumentai atmestini kai nepagrįsti, nes šiomis aplinkybėmis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas, kadangi jos nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2d.). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, apeliacinis skundas taip pat negali būti pildomas, keičiamas (CPK 306 str. 2d., 307 str.1d., 312 str.).

Kiti apeliacinių skundų argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino, taikė įstatymą, teisingai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str.1 d.1 p.).

Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovės bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje teismo instancijoje neatlyginamos (CPK 93str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.