Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-25303-545/2015 pagal ieškovo Ž. Ž. ieškinį atsakovui UAB Kazimiero Simonavičiaus universitetui dėl permokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Ž. Ž. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB Kazimiero Simonavičiaus universiteto 143,69 Eur permokos, 5 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos permokos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 20 d. su atsakovu sudarė studijų sutartį Nr. 13-T-L-24I, pagal kurią ieškovui suteikta teisė studijuoti atsakovo universitete su pareiga atsiskaityti už universiteto suteiktas paslaugas. Už 2014 m. rudens semestrą ieškovas turėjo sumokėti 2 289 Lt už paskaitas, įskaitant egzaminavimą. Ieškovas studijavo nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d., studijų sutartis nutraukta 2014 m. lapkričio 26 d. Ieškovo teigimu, už minėtu laikotarpiu išklausytas paskaitas jis privalėjo sumokėti sumą, proporcingą ieškovui suteiktų paslaugų apimčiai. Ieškovo paskaičiavimu, tai turėjo būti 801,84 Lt suma, tuo tarpu ieškovas sumokėjo 1 200 Lt, todėl faktinė permoka yra 398,16 Lt (115,31 Eur). Be to, pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. studijų sutarties specialiosios dalies 5.1 p., šalių nustatyta studijų kaina buvo 3 400 Lt. Atsakovas, nepaisydamas sudarytos studijų sutarties sąlygų, nepagrįstai padidino studijų kainą iki 3 498 Lt (1 972 Lt už 2013 m. rudens semestrą ir 1 526 Lt už 2014 m. pavasario semestrą), kurią ieškovas sumokėjo. Taigi atsakovui nepagrįstai buvo sumokėta 98 Lt (28,38 Eur), kuriuos atsakovas taip pat turi grąžinti.Atsakovas UAB Kazimiero Simonavičiaus universitetas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 32,54 Eur skolos, 1,17 EUR delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas teigė, kad iki 2014 m. lapkričio 26 d. (sutarties nutraukimo) mokėtina kaina už rudens semestrą yra 1 312,36 Lt (380,09 Eur). Ieškovas iš viso už rudens semestrą sumokėjo 1 200 Lt (347,54 Eur), todėl yra skolingas atsakovui 112,36 Lt (32,54 EUR).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė atsakovui iš ieškovo 32,54 Eur skolos, 1,17 Eur delspinigių, 15 Eur žyminio mokesčio ir 756,25 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad jis, pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. studijų sutarties Nr. 13-T-L-24I specialiosios dalies 5.1. punkt1, už vienerių metų studijas turėjo mokėti 3 400 Lt, kaip nepagrįstus, nurodęs, kad ieškovas pasirinko teisę studijuoti ne pagal pasirinktą Studijų programą (3.1.1. p.), o pagal individualų Studijų planą, vadovaudamasis Universiteto nustatyta tvarka (Bendrosios dalies 3.1.2 p.). Teismas pažymėjo, kad studentai, besimokantys pagal individualų studijų planą, moka skirtingas sumas nei tie studentai, kurie mokosi pagal bendrąjį studijų planą, nes jiems sudaromas individualus mokymosi planas, studijų kaina už mokslo metus nėra fiksuota, o nustatoma pagal ECTS kreditų skaičių (vieno kredito kaina buvo 68 Lt). 2013 m. rugsėjo 20 d. studijų sutarties Nr. 13-T-L-24I Specialiosios dalies 5.3. punktas numato, kad studentai studijuojantys pagal individualų planą už studijas moka už išklausytų dalykų kreditus.Teismas nustatė, kad ieškovas sumokėjo šalių raštu suderintą 3 498 Lt (1 972 Lt bei 1 526 Lt) už 2013/2014 studijų metus pagal individualų Studijų planą, jokių pretenzijų atsakovui tuo metu nereiškė. Pagrindo priteisti 98 Lt (28,38 Eur) (3498 Lt - 3400 Lt) ieškovo naudai nėra, nes dėl 3 498 Lt sumos šalys susitarė raštu, ji susidaro iš 1 972 Lt sumos, 1 460 Lt sumos bei 66 Lt už susitarimą mokėti dalimis. Be to, studentui, išbrauktam iš studentų sąrašų pačiam prašant, sumokėta suma už Studijas negrąžinama (2013 m. rugsėjo 20 d. studijų sutarties Nr. 13-T-L-24I Bendrosios dalies 4.13 p.).Spręsdamas ginčą dėl ieškovo mokėtinų sumų 2014 m. rugsėjo 1 d. – 2014 m. lapkričio 26 d. laikotarpiu, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas 2014 m. rugsėjo 15 d. sumokėjo 580 Lt, o 2014 m. spalio 21 d. – 620 Lt, iš viso – 1 200 Lt. Šalys savo parašais patvirtino, kad už rudens semestrą ieškovas sumokės 2 289 Lt, ši suma susidaro iš 30 ECTS x 68 Lt = 2040 Lt + 150 Lt administravimo mokesčio + 99 Lt už susitarimą mokėti dalimis, todėl vieno mėnesio kaina yra 457,80 Lt (2 289:5 mėn.), o už du mėnesius (2014 m. rugsėjo mėn., 2014 m. spalio mėn.) ir 26 d. (nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d.) mokėtina kaina už rudens semestrą sudaro 1 312,36 Lt. Taigi, teismas konstatavo, kad už 2014/2015 mokslo studijas už rudens semestrą ieškovas permokos neatliko, o liko skolingas atsakovui 112,36 Lt (1 312,36 Lt - 1200 Lt) arba 32,54 Eur.Teismas nesutiko su ieškovo skaičiavimais, nes sprendė, kad jis nepagrįstas objektyviais kriterijais, susitarimais, pažymėjo, kad dėl valandinio akademinės valandos įkainio šalys nesitarė ir paslaugų tokiu būdu neskaičiavo. Be to, teismas nurodė, kad byloje nepaneigtas atsakovo teiginys, kad mokamos paslaugos ieškovui buvo teikiamos kaip visuma, t. y. ne tik už paskaitas, egzaminų laikymą, tačiau ir už prieigų prie atsakovo informacinių sistemų sukūrimą, įvairių mokymo šaltinių, bibliotekos, galimybę naudotis atsakovo infrastruktūra, pastato patalpomis, egzaminų parengimą ir kt. Atsakovas paskaičiavo visus kaštus, kurie galutinai buvo įkalkuliuoti į bendrą paslaugų kainą, todėl kainos skaidymas dalimis, skaičiuojant vien akademines valandas bei egzaminų laikymą, neapima visų atsakovo kaštų ir kainodaros, neatitinka ekonominės logikos, o tai reiškia, protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų, numatytų CK 1.5 straipsnyje.Teismas pažymėjo, kad remiantis CK 6.200 straipsniu, šalys sutartį privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos ją taip pat privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Jei studijų sumos dydis buvo neaiškus, ieškovas turėjo teisę studijuodamas tai išsiaiškinti. Tačiau kaip matyti iš ieškovo pretenzijų atsakovui, jis tai padarė po pinigų sumokėjimo bei studijų nutraukimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas Ž. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Teismas pripažino, kad ieškovas privalo sumokėti tik už jam suteiktas paslaugas, o atsakovas suteikė ieškovui mažiau paslaugų, negu buvo sutarta studijų sutartyje. Atsakovas neginčijo, o teismas pripažino, kad ieškovas iki 2014 m. lapkričio 17 d. išklausė 104 akademines valandas paskaitų ir nelaikė 7 egzaminų. Todėl teismas privalėjo iš ieškovo sumokėtos sumos atimti nesuteiktų paslaugų kainą pagal šalių pateiktus paslaugų vieneto (akademinės valandos) kainos apskaičiavimus. Kadangi pastaruosius pateikė tik ieškovas, o atsakovas vengė pateikti duomenis, teismas turėjo remtis ieškovo pateiktais skaičiavimais ir neturėjo pagrindo netenkinti ieškinio ir nepriteisti iš atsakovo gautos permokos už nesuteiktas paslaugas.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pagal elementarią kainodarą, paslaugos kaina susideda iš atsakovo paslaugos savikainos, atsakovo pelno maržos ir visų pridėtinių mokesčių. Teismo nurodytos išlaidos už naudojimąsi biblioteka, darbo užmokestis dėstytojams, patalpų išlaikymas ir t. t. sudaro atsakovo paslaugų savikainą, todėl teismas iš ieškovo priteisė sumokėti antrą kartą tas pačias atsakovo turėtas išlaidas, kurias atsakovas jau buvo įskaičiavęs į paslaugų savikainą, kurią ieškovas jau buvo permokėjęs.Teismas nepagrįstai ypatingą reikšmę suteikė atsakovo teiginiui, kad mokamos paslaugos ieškovui buvo teikiamos kaip visuma. Teismas šį atsakovo atstovės teiginį, nepagrįstą jokiais leistinais įrodymais, vertino kaip besąlygiškai teisingą ir nereikalaujantį įrodymų. Teismas faktiškai atleido atsakovą nuo jo teiginių įrodinėjimo ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.Teismas nepasisakė, kodėl laiko, kad iš bendros paslaugų kainos negalima aritmetiniu būdu paskaičiuoti vienos akademinės valandos kainos.Teismas skundžiamame sprendime padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas – pirmą, kad atsakovas paskaičiavo visus kaštus, kurie galutinai buvo įkalkuliuoti į bendrą paslaugų kainą, ir antrą, kad kainos skaidymas dalimis, skaičiuojant vien pagal akademines valandas bei egzaminų laikymą, neapima visų atsakovo kaštų.Teismas nepasisakė, kodėl priteisė iš ieškovo sumokėti už besidubliuojančias paskaitas, kurių pagal atsakovo sudarytą studijų planą ieškovas fiziškai negalėjo lankyti. Atsakovas yra specifinis, ne pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris neturi teisės nepagrįstai praturtėti savo klientų sąskaita, o teismas į tai neatsižvelgė. Teismo sprendimas pažeidžia sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, nes teismas priteisė sumokėti už tas paskaitas, kurių ieškovas negalėjo lankyti ne dėl savo kaltės, o dėl atsakovo netinkamai sudaryto plano. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sudarydamas ieškovui individualų planą, atsakovas jau iš anksto žinojo, kad ieškovas negalės juo pasinaudoti visa apimtimi, o atsakovas nesuteiks ieškovui plane nurodytų besidubliuojančių paslaugų, už kurias atsakovas reikalauja sumokėti. Todėl teismas turėjo pasisakyti, kokiu konkrečiai teisiniu pagrindu ieškovas turi atsakovui sumokėti už tas paslaugas, kurių atsakovas nesiruošė ieškovui teikti.Atsakovui nepateikus jokių duomenų apie paslaugų vieneto kainą ir jos sudarymo būdą, teismas turėjo pagrindo, vadovaudamasis contra spoliatorem prezumpcija, šias aplinkybes vertinti atsakovo nenaudai.Teismas pažeidė CPK 14, 185, 263 straipsnių nuostatas, neištyrė ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų visumos, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB Kazimiero Simonavičiaus universitetas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikęs paslaugų sutarties reglamentavimo taisykles, padarė pagrįstas išvadas, kad, pirma, būtent apeliantas inicijavo studijų sutarties vykdymą pagal individualų studijų planą, pateikdamas prašymus atsakovui leisti jam studijuoti jo pasirinktus studijų dalykus konkretų semestrą, o atsakovas leido apeliantui studijų sutartį vykdyti jo pasirinktu būdu, taigi studijų sutartis buvo vykdoma joje nustatyta tvarka ir pagal apelianto nurodymus. Be to, apeliantui teikiamų paslaugų apimtis neapsiribojo vien paskaitų ir egzaminų organizavimu, tačiau apėmė viso studijų proceso organizavimą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisės naudotis auditorijomis, biblioteka, kompiuterių auditorijomis ir kita įranga užtikrinimą (studijų sutarties 2.2 p.), elektroninės dėžutės sukūrimą (studijų sutarties 2.5. p.), kitų vidaus aktuose nustatytų sąlygų studijų procesui vykdyti užtikrinimą. Antra, studijų kaina buvo sulygta studijų sutartimi, susitarimais dėl mokėjimų dalimis, be to, buvo faktiškai apelianto mokama nuo 2013/2014 mokslo metų pradžios iki studijų sutarties nutraukimo 2014 m. lapkričio 26 d. ir niekada vėliau nebuvo keičiama. Taigi teismo išvada, kad apeliantas pagrįstai sumokėjo raštu tarp šalių suderintą 3 498 Lt studijų kainą už 2013/2014 metus ir 1 200 Lt kainą, likdamas skolingas atsakovui 112,36 Lt už 2014/2015 metus, laikytina pagrįsta. Trečia, studentas (apeliantas), pasinaudojęs teise nutraukti studijų sutartį, privalėjo sumokėti atsakovui paslaugų kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms. Vadinasi, jei viso studijų semestro (5 mėn.) kaina yra 2 289 Lt, tai studijų semestro dalies (2 mėn. ir 26 dienų) kaina apskaičiuojama proporcingai semestro dienų skaičiui iki studijų sutarties nutraukimo. Šalys savo parašais patvirtino, kad už 2014/2015 mokslo metų rudens semestro metu atsakovo suteiktas paslaugas ieškovas (apeliantas) sumokės 2 289 Lt ir kad ši suma susidaro iš: 30 ECTS kreditų x 68 Lt = 2 040 Lt + 150 Lt (administravimo mokestis) + 99 Lt (mokestis už susitarimą mokėti dalimis). Taigi šalys aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė suteiktų paslaugų apmokėjimo skaičiavimo modelį ir galutinę sumą.Apeliantas apeliaciniu skundu iš esmės nekvestionuoja paslaugų kainos vienam semestrui apskaičiavimo būdo (pagal studijuojamų dalykų kreditų skaičių), tačiau prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą visa apimtimi, taigi ir tą sprendimo dalį, kurioje teismas konstatavo, kad atlikdamas mokėjimą už 2013/2014 mokslo metų studijas apeliantas jokios permokos neatliko. Studijų kaina kiekvienam 2013/2014 mokslo metų semestrui tarp šalių buvo suderinta raštu, nustatant, kad studijų vieno semestro kainą sudaro suma, apskaičiuota pagal apelianto pasirinktų studijuoti dalykų kreditų skaičių. Taip apskaičiuota studijų kaina, atsižvelgiant į šalių rašytinius susitarimus, yra 3 498 Lt (1 972 Lt + 1 526 Lt). Tuo tarpu pastovi (fiksuota) paslaugų už studijas kaina (3 400 Lt) galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jei apeliantas būtų studijavęs pagal studijų programą, t. y. ne pagal individualų studijų planą. Taigi teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas sumokėjo atsakovui visą 2013/2014 mokslo metų kainą (3 498 Lt) ir jokios permokos neatliko.Apeliantas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl paslaugos vienetu turėtų būti laikoma akademinė valanda. Bet koks paslaugų kainos išskaidymas į dalis kitaip, nei pagal studijų semestro trukmę, yra nepagrįstas nei jokiais šalių susitarimais, nei apskritai ekonomine logika.Apeliantas klaidina teismą nurodydamas, kad atsakovas neva piktybiškai nepateikė duomenų apie paskaitos bei egzamino laikymo kainas. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas negalėjo pateikti šių duomenų, nes paskaitos ir egzamino laikymo kainos nėra nustatytos/ patvirtintos jokiais atsakovo vidaus aktais. Atsakovas neteikia tokių atskirų paslaugų, o teikia paslaugų visumą – studijų proceso organizavimą, susidedantį iš įvairių paslaugų visumos. Atsakovas teisminio proceso metu ne kartą akcentavo, kad neturi objektyvios galimybės nustatyti atskiros kainos už paskaitų lankymo ir egzamino pirmojo laikymo paslaugas, nes tokių paslaugų neteikia, o teikiamas mokymo paslaugas vertina kaip visumą veiksmų, atliekamų organizuojant studijų procesą viso studijų semestro metu, t. y. nuo pirmosios iki paskutinės semestro dienos, mat atsakovas patiria kaštus kiekvieną studijų semestro dieną (patalpų nuoma, dėstytojų darbo užmokestis, administracija ir kt.), o ne tik tomis dienomis, kai studentas ateina į paskaitas ir / ar laikyti egzamino. Vadinasi, jeigu studentas nutraukia studijų sutartį viduryje semestro, visa studijų semestro kaina (kaip paslaugos kainos vienetas) dalijama proporcingai atsižvelgiant į praėjusį iki sutarties nutraukimo dienos semestro dienų skaičių.Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo. Atsakovo teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė, kurios vienas iš tikslų yra būtent pelno siekimas.Paslaugų kainos nustatymas yra kiekvieno paslaugų teikėjo diskrecijoje. Šiuo atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai neabejotinai pagrindžia, kad atsakovo teikiamos paslaugos kainos vienetas yra studijų semestras, kurio kaina nustatoma atsižvelgiant į studijuojamų dalykų kreditus.Apelianto argumentas dėl paskaitų dubliavimosi laikytinas tik gynybiniu argumentu. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad paskaitų tvarkaraštis patvirtintas 2014 m. rugpjūčio 14 d., o apeliantas prašymą individualiam studijų planui pateikė 2014 m. rugsėjo 13 d., jau žinodamas paskaitų grafiką ir pats pasirinkdamas studijuoti tokiu būdu. Iki šios civilinės bylos iškėlimo apeliantas jokių priekaištų dėl dviejų paskaitų dubliavimosi atsakovui nereiškė, o atsakovas, kaip paslaugos teikėjas, privalo teikti paslaugas pagal kliento nurodymus, todėl nėra pagrindo tokio apelianto pasirinkimo laikyti atsakovo suteiktų paslaugų trūkumu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apmokėjimo už studijas.Byloje nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas UAB Kazimiero Simonavičiaus universitetas 2013 m. rugsėjo 20 d. sudarė Kazimiero Simonavičiaus universiteto studijų sutartį, kurios pagrindu apeliantas buvo priimtas į universiteto Teisės fakultetą studijuoti vientisųjų studijų ištęstinės formos Teisės studijų programos studijų. Sutartyje numatyta, kad studijos yra mokamos. Apelianto prašymu sutartis nutraukta 2014 m. lapkričio 26 d.Pareikštame ieškinyje apeliantas teigė, kad permokėjo už studijas: 98 Lt už 2013 metų rudens ir 2014 metų pavasario semestrus bei 398,16 Lt už nebaigtą 2014 metų rudens semestrą.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir patenkino atsakovo priešieškinį, konstatavęs, kad apeliantas už 2014 metų rudens semestrą yra skolingas atsakovui 112,36 Lt.Nors apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti ieškinį visa apimtimi, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad argumentų, susijusių su ta skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė ieškinio dalį dėl 98 Lt permokos priteisimo už 2013 metų rudens ir 2014 metų pavasario semestrus, apeliantas nepateikia. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pagal šalių sudarytą sutartį, apeliantui, studijavusiam pagal individualų planą, teko pareiga už studijas mokėti ne sutarties specialiosios dalies 5.1. punkte numatytą fiksuotą studijų kainą (3 400 Lt), bet, kaip buvo numatyta sutarties specialiosios dalies 5.3. punkte, už išklausytų dalykų kreditus, kurių vieno kaina buvo 68 Lt.Taigi pagrindinis apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas yra susijęs su apmokėjimu už 2014/2015 mokslo metų rudens semestrą, konkrečiai, kokio dydžio studijų kainą apeliantas privalėjo sumokėti, nutraukęs studijų sutartį semestro metu.Kaip minėta, apelianto prašymu studijų sutartis buvo nutraukta 2014 m. lapkričio 26 d., nesibaigus rudens semestrui. Tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad nutraukęs studijų sutartį semestro metu apeliantas turėtų sumokėti ne viso semestro studijų kainą, bet jos dalį, proporcingą suteiktų paslaugų apimčiai. Ginčas yra kilęs dėl to, kaip ši suma turėtų būti apskaičiuota.Apeliantas pateikė savo skaičiavimus, kurių pagrindu nurodė jo paties apskaičiuotą vienos akademinės valandos kainą. Tuo tarpu atsakovas tvirtino, kad toks skaičiavimas nepagrįstas šalių susitarimais; kad studijų semestro dalies (2 mėn. ir 26 dienų) kaina turėtų būti apskaičiuojama proporcingai semestro dienų skaičiui iki studijų sutarties nutraukimo.Šalių sudarytos sutarties nuostatose nėra tiesiogiai reglamentuota, kaip nurodytu atveju turėtų būti apskaičiuojama mokėtina studijų kaina, taip pat byloje nepateikta jokių atsakovo lokalinių teisės aktų, reglamentuojančių šį klausimą.Civilinio kodekso 6.198 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje (nagrinėjamu atveju – studijų organizavimo ir vykdymo veikloje, CK 1.8 str. 1 d.) buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis.Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, studijų kainos už nepilną semestrą skaičiavimas proporcingai studijų trukmei iki studijų sutarties nutraukimo, t. y. taip, kaip skaičiuoja atsakovas, yra įprasta studijų kainos nustatymo praktika, taikoma Lietuvos aukštosiose mokyklose. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Senato komisijos 2012 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. SK-2012-9-4 patvirtintos Įmokų už studijas Vilniaus universitete mokėjimo, grąžinimo ir išieškojimo tvarkos 31.4. punkte nustatyta, kad nutraukus sutartį nuo lapkričio 1 d. iki lapkričio 30 d. (atitinkamai pavasario semestre po balandžio 1 d. iki balandžio 30 d.), grąžinama suma, lygi 40 proc. studijų kainos semestrui (sutartį nutraukus lapkričio mėnesį, konkrečiai, lapkričio pabaigoje, būna suėję 60 proc. rudens semestro trukmės); Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriaus 2013 m. sausio 14 d. įsakymu patvirtintoje Studijų kainos/ studijų įmokos už nepilną semestrą skaičiavimo tvarkoje nustatyta, kad nepilną semestrą valstybės nefinansuojamoje vietoje studijavusio asmens tenkanti mokėti už studijas kaina/ studijų įmoka apskaičiuojama proporcingai už mėnesius iki studento išbraukimo iš studentų sąrašų, t. y. nustatyta už semestrą studijų kaina ar studijų įmoka dalijama iš viso semestro mėnesių skaičiaus ir dauginama iš skaičiuojamųjų mėnesių, kurių metu asmuo studijavo valstybės nefinansuojamoje vietoje, skaičiaus; Lietuvos edukologijos universiteto 2013 m. gruodžio 18 d. Senato nutarimu patvirtinto Lietuvos edukologijos universiteto studijų kainų ir kitų įmokų administravimo tvarkos aprašo 76.4. punkte numatyta, kad jei studentas nesumokėjo atitinkamos studijų įmokos (įmokos dalies) ir buvo pašalintas iš universiteto nuo lapkričio 1 dienos iki lapkričio 30 dienos (atitinkamai pavasario semestre nuo balandžio 1 dienos iki balandžio 30 dienos) – išieškoma 60 proc. semestro studijų ir / ar dalykų (modulių) kainos; Šiaulių universiteto rektoriaus 2015 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtinto Šiaulių universiteto mokesčių už studijas administravimo tvarkos aprašo 21 punkte nustatyta, kad grąžinama suma apskaičiuojama atsižvelgiant į studijuojančiojo išbraukimo iš sąrašų datą.Taigi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktas studijų kainos apskaičiavimo būdas yra įprastas Lietuvos aukštųjų mokyklų praktikoje, kad atsakovo universitete nėra taikomi studijų įkainiai už atskiras paslaugas, tokias kaip paskaitos skaitymas ar pirmojo egzamino laikymas (yra patvirtinti tik egzaminų perlaikymo įkainiai), o studijų kaina yra nustatoma už visą semestrą kaip vientisą studijų organizavimo etapą, yra pagrindas spręsti, kad atsakovo pasiūlytas studijų kainos dalies apskaičiavimo metodas labiausiai atitinka protingumo ir objektyvumo kriterijus, tuo tarpu apelianto pateikti skaičiavimai, pagrįsti jo paties apskaičiuota vienos akademinės valandos kaina ir pagal analogiją taikytu egzaminų perlaikymo įkainiu, minėto objektyvumo kriterijaus neatitinka.Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad atsakovas vengė pateikti duomenis, susijusius su paslaugų vieneto – akademinės valandos – kaina, nes, byloje nesant duomenų, kad tokį vienetą atsakovas apskritai taikė, nėra pagrindo teigti, kad jis šiuos duomenis galėjo ir turėjo pateikti.Minėta, kad pagal šalių sudarytą sutartį apeliantas už studijas mokėjo už išklausytų dalykų kreditus, o dalykus pagal sudaromą individualų studijų planą pasirinkdavo apeliantas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad studijų (nepilno semestro) kaina nagrinėjamu atveju yra nustatoma ne pagal paskaitų valandų skaičių, o pagal apelianto pasirinktų dalykų kreditų sumos kainą, proporcingą studijų trukmei iki jų nutraukimo, apelianto argumentai dėl tam tikrų paskaitų dubliavimosi nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamos bylos išsprendimui. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, prieš apeliantui teikiant 2014 m. rugsėjo 13 d. prašymą dėl individualaus studijų plano, 2014/2015 mokslo metų rudens semestro paskaitų tvarkaraštis, kartu su informacija apie besidubliuojančias paskaitas, jau buvo patvirtintas, taigi visa reikšminga informacija iki prašymo pateikimo apeliantui buvo atskleista ir apeliantui tuo metu buvo priimtina.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.Teismas, įvertinęs galimas advokato darbo sąnaudas rengiant atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, tai, kad atsiliepimą parengęs advokatas atstovavo atsakovui ir pirmosios instancijos teisme, tad bylos faktinės aplinkybės jam buvo žinomos ir jam reikėjo mažiau laiko suteikti atsakovui teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, sumažina prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą iki 300 Eur (CPK 98 str. 2 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB Kazimiero Simonavičiaus universitetui (juridinio asmens kodas 111968775) iš ieškovo Ž. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.