Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Prienų rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškime pareiškėja patvirtino, kad bendrovės likvidavimo metu skolų valstybei ir kreditoriams nebuvo, todėl iš pradžių karvidžių kompleksą buvo nuspręsta parduoti, tačiau pirkėjams neatsiradus, du pastatai, esant pareiškėjos pageidavimui, buvo perduoti jos nuosavybėn proporcingai pagal jos turimų pajų vertę. Pareiškėja nurodė, kad šie du pastatai buvo perduoti būtent jai, o ne kitiems bendrovės pajininkams, nes kiti bendrovės nariai šio turto įsigyti nepageidavo. Be to, jeigu būtų buvę nuspręsta šiuos du konkrečius komplekso pastatus (karvides) padalinti ir kitiems bendrovės pajininkams (nariams), tai būtų užfiksuota (duomenys neskelbtini) bendrovės perdavimo – priėmimo akte.

Teismo posėdyje pareiškėja N. M. pareiškimą palaiko pilna apimtimi. Nurodė, kad norėtų įteisinti nuosavybę, kad ferma, šalia kurios gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini) kaime kol buvo kolūkis, o šiam iširus išsidalijo į bendroves, priklauso jai. Pagal susitarimą su kitais bendrovės nariais buvo nuspręsta, kad du statiniai – karvidės, kurių dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), o pirmiau – (duomenys neskelbtini), esantys 15-20 metrų atstumu vienas nuo kito priklauso jai, žemė valstybinė, jokie kiti asmenys dėl to pretenzijų nereiškia. Nurodė, kad statiniai egzistuojantys natūroje, tačiau reikalinga juos atnaujinti ir rekonstruoti. Anksčiau buvęs (duomenys neskelbtini) kolūkis išsiskaidė į tris bendroves – dvi (duomenys neskelbtini) bendrovės, viena – (duomenys neskelbtini) bendrovė. Karvidžių kompleksas liko (duomenys neskelbtini) bendrovei, be šio turto buvo dar ir kiaulidžių kompleksas, grūdų sandėliai. Viskas vyko apie 1996-1997 metais. Pareiškėja buvo bendrovės narė, kurioje buvo iš viso apie septyniasdešimt narių. Bendrovė veikė apie dešimt metų. Bendrovės turtas nariams buvo padalintas pagal turimus pajus, o šie priklausė pagal bendrovėje išdirbtų metų skaičių. Ji pati dirbo nuo 1970 metų įvairiose pareigose, fermos vedėja, selekcininke, vėliau – zootechnike, todėl jai taip pat priklausė dalis kolūkio turto, kuris buvo naudojamas pagal paskirtį. Dalijant bendrovės turtą grynaisiais pinigais mokėti nieko nereikėjo, visą turtą paskirstė pagal turimus pajus. Tarp pajininkų ginčo nebuvo. Karvidžių, kaip nekilnojamojo turto objekto, nebuvo kaip padalinti į kelias dalis, už grynus pinigus niekas nepirko ir ketinimo pirkti nereiškė, todėl ji viena ir paėmė. Jokie kiti asmenys pretenzijų neturi ir nereiškia. Žemės ūkio techniką padalijo pagal žmonių pageidavimus, atsižvelgiant į turimų pajų skaičių. Pagal kadastro bylą yra du karvidžių pastatai, egzistuojantys natūroje pagal schemą, kas matyti ir užfiksuota kadastrinių matavimų byloje.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Juridinę reikšmę turintis pastato valdymo nuosavybes teise faktas nustatinėjamas teismine tvarka, jo įrodinėjimo procesas vyksta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi visomis CPK 177 straipsnio 2-3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Toks faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą. Pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jei yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę, 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės ūkio bendrovės „S.“ steigėjai, tarp kurių buvo ir pareiškėja N. M., (duomenys neskelbtini) patvirtino bendrovės įstatus (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 9), kurie (duomenys neskelbtini) buvo suderinti Prienų rajono valdytojo pavaduotojo ir (duomenys neskelbtini) įregistruoti Prienų rajono savivaldybėje (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 10-22). Bendrovės įstatuose buvo reglamentuota ir jos likvidavimo tvarka. Įstatų 9.5.4. punkte reglamentuota kad pajininkams negali būti išmokėta jų turto dalis, kol nėra patenkinti kreditorių reikalavimai ir kitos pretenzijos. Kreditorių reikalavimai pradedami tenkinti tik tada, kai bendrovė yra sumokėjusi mokesčius valstybei. Likusioji turto dalis, atsiskaičius su valstybe ir pagal kreditorių pretenzijas paskirstoma pajininkams pagal jų pajų vertę. Likvidavimo metu išparduodant turtą, bendrovės nariai turi pirmenybę jį įsigyti. Juridinių asmenų registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas bendrovės likvidacijos procesas (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 23). (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės „S.“ visuotinio narių susirinkimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog buvo svarstomas klausimas dėl karvidžių komplekso, siloso tranšėjų ir mėšlidės paskirstymo (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, kad karvidžių komplekso niekas už grynus pinigus nepirko, nutarta visą bendrą balansinę turto vertę išdalinti bendrovės nariams lygiomis dalimis. Žemės ūkio bendrovės „S.“ (duomenys neskelbtini) turto perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, jog pagal pareiškėjos pareiškimą dėl pajaus dalies grąžinimo natūra, bendrovės pirmininkas R. M. proporcingai pajaus dydžiui pareiškėjos nuosavybėn perdavė už pajų karvidžių kompleksą, susidedantį iš 0,06 ha žemės ploto užimančios karvidės (20x30) ir 0,16 ha žemės ploto užimančios karvidės (20x80), esančios (duomenys neskelbtini) (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 26). 2018 m. gegužės 24 d. pareiškėja kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ prašydama įregistruoti nuosavybės teises į karvidžių pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 28). VĮ „Registrų centas“ 2018 m. liepos 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad iš pateiktų dokumentų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėjai nuosavybės teise atitenka visas karvidžių kompleksas, o ne jo dalis, o kitų dokumentų, kurie patvirtintų nuosavybės teisės į šiuos pastatus atsiradimą nebuvo pateikta, todėl pareiškėjos prašymas įrašyti karvidžių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti nuosavybės teises į jas pateiktų dokumentų pagrindu atmestas (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 48-49). Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla patvirtina, jog pastatas – karvidė, žymėjimas kadastro ir registro byloje (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra 60 procentų baigtumo, jo bendras plotas kvadratiniais metrais sudaro 1607,16. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla taip pat patvirtina, jog pastatas – karvidė, žymėjimas kadastro ir registro byloje (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra 39 procentų baigtumo, jo bendras plotas kvadratiniais metrais sudaro 633,37 (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 29-47). Be to, Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje užfiksuota faktinė pastatų būklė, statinių būtinieji parametrai, užstatytas plotas, bendras plotas, naudojimo paskirtis – kita (fermų) ir pan., pastatai (karvidės) realiai egzistuojantys, pavaizduota jų išsidėstymo schema, nurodyta vertė. Suinteresuotas asmuo Prienų rajono savivaldybės administracija, atsakydama į pareiškėjos prašymą, (duomenys neskelbtini) raštu informavo pareiškėją, jog dvi karvidės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) nėra apskaitytos suinteresuoto asmens buhalterinėje apskaitoje ir nėra įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 53). VĮ „Registrų centras“, atsakydamas į pareiškėjos prašymą, (duomenys neskelbtini) raštu informavo pareiškėją, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. liepos 10 d. duomenimis, į nekilnojamuosius daiktus (žemės sklypą, statinius), esančius adresu (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės neįregistruotos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai taip pat neįregistruoti (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 54). Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas, atsakydamas į pareiškėjos prašymą, (duomenys neskelbtini) raštu informavo pareiškėją, jog nevaldo patikėjimo teise nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (elektroninės bylos apyrašo I tomo b. l. 55).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalyje faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.). Šioje byloje įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šios kategorijos bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, todėl prielaidų darymas yra neišvengiamas. Nagrinėjamoje byloje prašomą nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise faktą pareiškėja įrodinėjo paaiškinimais teismo posėdžio metu bei pateiktais rašytiniais įrodymais.

Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

Pasak pareiškėjos tuo metu pirkėjų įsigyti karvidžių kompleksą neatsirado. Logiškas bei natūraliai suprantamas yra ir pareiškėjos argumentas, jog dalinti pastato į kelias dalis bendrovės nariai nepageidavo. Pareiškėjos pateikti rašytiniai dokumentai, nuoseklūs ir logiški jos paaiškinimai bei parodymai teismo posėdžio metu liudija, kad pareiškėja N. M. buvo kolūkio, vėliau – žemės ūkio bendrovės „S.“ narė, kuri, likviduojant minėtą bendrovę, už pajus gavo karvidžių kompleksą. Netikėti pareiškėjos paaiškinimais teismas pagrindo neturi, nes ji, kaip buvusi šios srities specialistė, turinti didelį darbo stažą, priklausomai nuo išdirbtų metų skaičiaus pagal turimų pajų vertę nuosavybėn gavo pastatus, kurie buvo naudojami pagal tiesioginę paskirtį. Duomenų, kad pastatai būtų buvę perduoti kitiems bendrovės pajininkams, nėra. Suinteresuoti asmenys prašymui neprieštarauja, jokie kiti asmenys pretenzijų dėl to per beveik dvidešimt ketverius metus nereiškė ir nereiškia. Papildomų dokumentų pareiškėjos žinioje nėra, ji neturi ir negali pateikti VĮ Registrų centras reikalingo nuosavybės teises į statinius liudijančio dokumento. Pažymėtina ir tai, kad juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas tik išlikus pastatui, kurio valdymo nuosavybės teise faktą prašoma nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10.1. papunktis). Nagrinėjamu atveju tokias aplinkybes patvirtina byloje pateikta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje civilinėje byloje surinktų faktinių duomenų visetą, juos betarpiškai ištyręs ir patikrinęs teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad žemės ūkio bendrovės „S.“ (duomenys neskelbtini) turto perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, jog pagal pareiškėjos pareiškimą dėl pajaus dalies grąžinimo natūra, bendrovės pirmininkas R. M. proporcingai pajaus dydžiui pareiškėjos nuosavybėn perdavė už pajus karvidžių kompleksą, susidedantį iš 0,06 ha žemės ploto užimančios karvidės (20x30) ir 0,16 ha žemės ploto užimančios karvidės (20x80), esančios (duomenys neskelbtini) kaime.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad teismo sprendimas yra dokumentas, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą ir įrašomi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukurs pareiškėjai teisines pasekmes, nes ji galės įregistruoti nuosavybės teises į valdomus pastatus.

Valstybė šioje byloje patyrė 2,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas šios sumos iš šalių nepriteisia (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, 448 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo pastatą – karvidę, žymėjimas kadastro ir registro byloje (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą – karvidę, žymėjimas kadastro ir registro byloje (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.