- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-18
- Bylos Nr.
- I-4259-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00912-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2724 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-11).
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–11) ir atsikirtimuose į atsiliepimus (b. l. 85–88, 135–137) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 8 d. iki skundo padavimo dienos (2018 m. gegužės 7d.) atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 12 būrio 4 brigadoje, kurioje iki 2016 m. liepos 1 d. gyveno 24 žmonės, todėl jam teko 2,5 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. liepos 1 d. šioje patalpoje gyveno 15 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m. Gyvenamosios patalpos plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, be to, būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys. 12 būrio 4 brigadoje iki 2016 m. liepos 1 d. buvo įrengta 12 dviaukščių lovų, nuo 2016 m. liepos 1 d. – 7 dviaukštės lovos ir 1 vieno aukšto lova. Brigadoje taip pat yra įrengta spinta, šaldytuvas, spintelės (5 vnt.), taburetės (4 vnt.), staliukai (5 vnt.), skalbimo mašina. Patalpoje nėra termometro, laikrodžio, dėžių daiktams laikyti, lentynų knygoms, vietos drabužiams džiovinti. Baldai seni, spintelės kiauros, lovos senos, sulūžusios ir nepatogios. Patalpoje drabužiams ir asmeniniams daiktams laikyti vietos neužteko. Patalpos netinkamai dezinfekuojamos, pilna parazitų, musių uodų, širšių. Buitiniai parazitai naikinami labai retai ir neefektyviai. Patalpose trūko apšvietimo, buvo tamsu skaityti ir rašyti. Sanitariniame mazge trūko inventoriaus. Dušuose nėra galimybės reguliuoti vandens temperatūrą, nebuvos skysto muilo ir kūno prausiklių dozatorių, lentynėlių higienos priemonėms laikyti, kilimėlių, dėl slidžių grindų kilo pavojus susižeisti. Valymo priemonės nebuvo išduodamos, todėl negalėjo tinkamai vykdyti pareigą valyti gyvenamąsias patalpas. Šiukšlių konteineris buvo atviras, netvarkingas, nuo gyvenamojo pastato nutolęs tik 10 m atstumu, todėl iš jo sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, papildomų nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą, kurį papildė (b. l. 15–23) ir atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą (b. l. 91–94) nurodė, jog pareiškėjas Pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į 12 būrio 4 brigadą, kurioje buvo 15 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nurodė, jog pareiškėjas turi rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka, nes tai numato teisės aktai. Įstaiga patalpų valymui nuteistiesiems skiria priemones. Ginčo gyvenamosios patalpos bei sanitariniai mazgai baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Būryje poilsio kambariai neįrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį atsižvelgiant į asignavimus. Dušinėje įrengta 15 dušo purkštukų. Sugadinti ir sulaužyti purkštukai nedelsiant keičiami naujais. Dušinėje sudėti kilimėliai, prie dušų ant sienų yra sumontuoti skysto muilo dozatoriai. Prausykloje lentynėlių higienos priemonėms nėra, tačiau šias priemones galima pasidėti ant praustuvės. Pareiškėjo skundų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, sanitarinių įrenginių trūkumo, neveikiančių maišytuvų, slidžių grindų nebuvo gauta. Įstaigos sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, savo nuosavus drabužius nuteistieji gali skalbti maudymosi laiku. Kadangi būrio prausykloje sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji šioje patalpoje galėjo skalbti savo asmeninius drabužius. Džiovyklos įrengtos būrių kiemuose. Šiukšlių konteineriai yra su dangčiais, įrengti 20 m atstumu nuo gyvenamųjų patalpų. Įstaiga 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, kalinant jį kankinančiomis, žiauriomis, orumą žeminančiomis sąlygomis 12 būrio 4 brigadoje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. (skundo padavimo teismui dienos).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytoje 16 būrio gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 28–30), kurie patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. (skundo padavimo teismui dienos) buvo paskirtas į 12 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 49,43 kv. m, joje įrengta 15 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam joje teko 3,29 kv. m (49,43/15) gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas atsikirtimuose į atsiliepimus (b. l. 85–88, 135–137) nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių ginčo gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad vertinamuoju laikotarpiu 12 būrio 4 brigadoje buvo laikoma daugiau asmenų, nei atsakovo atstovas nurodo atsiliepime, o miegamųjų vietų skaičius 12 būrio 4 patalpoje buvo sumažintas tik nuo 2016 m. liepos 1 d., t. y. nuteistųjų skaičius sumažėjo nuo 24 iki 15 žmonių.
Atsakovo atstovas atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus (b. l. 91-94, 147-149) paaiškino, kad 2016 m. birželio 9 d. 12 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 15 nuteistųjų, savo argumentus grindė Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2016 m. birželio 9 d. pažyma Nr. 77-1219 (b. l. 150). Atsakovo atstovas taip pat akcentavo, kad 2016 m. liepos mėnesį miegamųjų vietų skaičius patalpose nebuvo mažinamas.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl miegamųjų vietų skaičiaus 12 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje nepateikė, savo argumentų neįrodinėjo jokiomis leistinomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjo atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 135–137) nurodyta informacija, apie atsakovo atstovo pateiktus duomenis į kitas administracines bylas, nėra susijusi su nagrinėjama byla, todėl teismas ja nesiremia. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 12 būrio 4 brigadoje ginčo laikotarpiu iki 2016 m. liepos 1 d. buvo įrengta daugiau nei 15 miegamųjų vietų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis ir jais remiasi.
Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys. Tvirtino, kad rūbus teko džiovinti ant radiatorių, lovų galų, kas yra draudžiama.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat batų ir drabužių džiovykla (5.9. p).
Atsakovo atstovas patvirtino, kad poilsio kambarys būryje neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pataisos namuose laikomiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos (b. l. 70-73). Kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir būrio foto nuotraukų, drabužių džiovinimo vietos su stogeliu yra įrengtos būrio kieme (b. l. 91-94, 161). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu gyvenamosios patalpos aprūpinimu baldais. Pažymėjo, kad neturėjo kur laikyti asmeninius drabužius ir daiktus.
Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusias Aprūpinimo normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė/kėdė/suolas (pagal poreikį), stalas, sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui).
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpos buvo aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei pateikė sąrašus baldų, kurie turėjo būti ginčo patalpoje. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad įstaiga negali pateikti duomenų, kokie konkretūs baldai ir inventorius buvo patalpoje ginčo laikotarpiu, nes tokia informacija nekaupiama. Šiuos argumentus atsakovo atstovas grindė Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 29–31).
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi klausimu laikomasi pozicijos, kad tai, jog atsakovo atstovas pateikia bendrą gyvenamosiose patalpose įrengiamų baldų sąrašą, savaime nereiškia, kad šių baldų buvimas ir pakankamas jų kiekis buvo užtikrintas visose įstaigos gyvenamosiose patalpose, tarp jų ir tose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje objektyvių duomenų apie ginčo patalpoje buvusius baldus, jų kiekį bei kitą inventorių vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų, dėl ko jam nepakako vietos susidėti daiktus, lieka nepaneigtos.
Aprūpinimo normoje (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog bendrabučio tipo patalpoje turi būti kambarinis termometras, o būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje – sieninis laikrodis. Nors konkrečių duomenų apie minėtą inventorių į bylą nebuvo pateikta, tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas tvirtino, kad patalpoje buvę baldai pasenę, jų eksploatacijos laikas jau buvo pasibaigęs, sudėvėti, techniškai netvarkingi (spintelės kiauros, lovos netinkamos naudoti, surūdijusios, iškritusiomis dalimis klibančios). Pažymėjo, kad dėl nepatogios lovos negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Kaip jau buvo minėta, Aprūpinimo normose numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, spintelė prie lovos – 1 vnt. vienam asmeniui, metalinės lovos naudojimo laikas – 10 metų, spintelės prie lovos – 8 metai. Atsakovo atstovas atsiliepime deklaratyviai pažymėjo, kad visos lovos ir spintelės yra tinkamos naudoti, tačiau konkrečių duomenų apie gyvenamosios patalpos baldų techninę būklę, kiek tai yra susiję su Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 76:2010 12 punkte įtvirtintu reikalavimu - užtikrinti, kad patalpos ir jose esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Teismas vertinimu, naudojant netinkamos kokybės lovas (ypač dviaukštes lovas), kyla grėsmė kalinamųjų sveikatai ir saugumui, jiems nesudaromos sąlygos gerai pailsėti, todėl konstatuotina, kad lovos ginčo patalpoje neatitiko amžiaus ir būklės reikalavimų (žr. 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018).
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu, dušu (trūko įrenginių, nepakako laiko nusiprausti).
Aprūpinimo normose (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta, kad tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušo patalpoje – dušo sietelį penkiolikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad tualete turi būti vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, dušo patalpoje – vienas dušo čiaupas vienam besiprausiančiam asmeniui.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 12 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, dušinėje – 15 dušo purkštuvų (b. l. 29-31). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 12 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 68 iki 76 nuteistųjų (b. l. 147-149). Įvertinęs 12 būryje laikomų nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad unitazų ir pisuarų skaičius ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas apšvietimą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad lempos buvo per silpnos, nenurodė, kada konkrečiai apšvietimas buvo netinkamas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodė, jog dušuose blogai veikė vandens maišytuvai, nebuvo įmanoma reguliuoti vandens temperatūros, grindys buvo slidžios, nebuvo skysto muilo ir kūno prausiklių dozatorių, guminių kilimėlių, lentynėlių higienos reikmenims susidėti.
Aprūpinimo normose (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog dušinėje, be kita ko, turi būti guminiai kilimėliai, lentynėlė higienos reikmenims po 1 vnt./15 asmenų. Naujoje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad dušo patalpose turi būti kilimėlis arba grotelės po 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, dušo lentynėlė prie kiekvieno dušo čiaupo, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai – pagal poreikį.
Atsakovo atstovo pažymose (b. l. 29–31, 95–96) nurodyta, kad 2 –o sektoriaus dušinėje sudėti kilimėliai, prie dušų ant sienų yra sumontuoti skysto muilo dozatoriai, kurie nuolat pildomi, lentynėlių higienos reikmenis susidėti nėra įrengta. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų 12 būrio dušinės foto nuotraukų matyti, kad dušinėje prie kiekvieno purkštuvo yra kilimėliai, muilo dozatoriai, tačiau lentynėlių higienos priemonėms lakyti nėra (b. l. 162). Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl inventoriaus trūkumo ar sanitarinių įrenginių būklės skundų atsakovui neteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pagal Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2017-02-08 įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 67-68). Valymo inventorių ir medžiagas iš sandėlio paima ir nuteistiesiems perduoda Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai (Aprašo 9 p.). Remiantis Išduotų valymo priemonių nuteistiesiems žurnalu, sanitariniai valikliai, šveitikliai bei kitos priemonės 12 būrio nuteistiesiems buvo išduodamos (b. l. 97-122), todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.
Byloje esantys duomenys patvirtina atsakovo atstovo argumentus, kad Pravieniškių pataisos namų – atviroji kolonija nuo 2016 m .lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ar deratizacijos darbus (b. l. 32-35). Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose atliktus kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus, tame tarpe 12 būryje (b. l. 36-47, 124-133), paneigia pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose kenkėjai nenaikinami. Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai, tame tarpe 12 būryje, nebūtų naikinami. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1374-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netvarkingo šiukšlių konteinerio, tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad šiukšlių konteineriai yra su dangčiais, nuo 12 būrio įrengti 20 metrų atstumu ir dezinfekuojami kartą per savaitę (b. l. 147-149 ). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie komunalinių atliekų tvarkymo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi Pažymėtina, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netvarkingų konteinerių atmestini kaip deklaratyvūs.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Minėtą aplinkybę patvirtinta atsakovo atstovo į bylą pateiktos 12 būrio foto nuotraukos (b. l. 160). Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato sporto salės įrengimo pataisos namuose, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namų – atviroji kolonija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl neaprūpinimo baldais asmeniniams daiktams laikyti, taip pat dėl netinkamos lovų būklės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Kaip matyti iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo, duomenų, kad nuteistasis kreiptųsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra (b. l. 26). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą) daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.