Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: K. G. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vaclovo A. N. ieškinį atsakovams L. K. Š., G. Š., V. K. ir R. K., tretieji asmenys Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S., UADB Beazly Furlonge LtD, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė L. K. Š. negalėjo sudaryti pirkimo pardavimo sandorio su savo dukra G. Š., nes tokio tipo sandorius sudaryti atstovams draudžia įstatymas; ieškovas nedavė sutikimo žemės sklypą parduoti už 65 000 Lt, sandorio nepatvirtino, todėl atsakovė L. K. Š. veikė išimtinai savo ir savo artimo giminaičio interesais, o ne atstovaujamojo interesais;Ieškovas V. A. N. sužinojęs apie savo interesų pažeidimą kreipėsi į teismą, o pinigų priėmimo faktas nereiškia, kad ieškovas patvirtino sandorį ir buvo informuotas apie galimą motinos ir dukros interesų konfliktą;Atsakovė G. Š. žinojo ar turėjo žinoti apie interesų konfliktą, todėl jos sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta;Teismo paskirtos ekspertizės aktas yra nepatikimas, nes ekspertas neatsakė į teismo užduotą klausimą ir nepašalino visų abejonių dėl nustatytos sklypo vertės.

Ieškovas teigdamas, kad jis nežinojo kas ir už kokią kainą pirks ginčo žemės sklypą elgiasi nesąžiningai, nes jo aiškią ir nedviprasmišką valią parduoti ginčo sklypą būtent atsakovei G. Š. už 65 000 Lt patvirtina paties ieškovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai; Apie interesų konfliktą atsakovė G. Š. ne tik nežinojo, bet konflikto ir nebuvo, nes atsakovė pati su ieškovu derino perkamo sklypo kainą ir pati ieškovui perdavė pinigus. Atsakovas nei pirmos instancijos teismui nei apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovės G. Š. sąžiningumo prezumpciją. Teismo paskirtos ekspertizės aktas yra išsamus ir argumentuotas. Ekspertas ne tik pateikė ekspertizės aktą, bet ir buvo apklaustas teismo posėdyje, kur pagrindė kuriuos sandorius ir kokiais kriterijais remiantis vertino kaip analogiškus ginčijamam sandoriui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.).

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas V. A. N. 2004 m. vasario 17 d. įgaliojimu įgaliojo L. K. Š. atstovauti jį žemėtvarkos skyriuje ir kitose įmonėse, įstaigose atkuriant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, valdyti, disponuoti ir naudotis ieškovo įgytu turtu, esančiu Lietuvos Respublikoje, t.y. tvarkyti ieškovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų pardavimo reikalus, parduoti žemės sklypus už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra, gauti pinigus už žemę ir kitą atgautą turtą, ar kitaip jį perleisti tretiesiems asmenims, sudaryti visus įstatymu leidžiamus sandorius (b. l., 94-96 t. 1). Aplinkybę, jog atsakovė L. K. Š. dalyvavo V. A. N. nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo procedūrose, veikė jo vardu patvirtina ir kiti bylos duomenys (b. l. 14-29, 102-111, t. 1). Po ginčijamos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ieškovas dar kelis kartus, t. y. 2007 m. gruodžio 11 d., 2009 m. vasario 19 d. įgaliojimais įgaliojo atsakovę atstovauti jo interesus (t. 1, 95-96 b. l.), 2010 m. rugsėjo 3 d. atsakovė, atstovaudama ieškovą sudarė žemės sklypo dovanojimo sutartį (b. l. 98-101, t. 1) ir šie duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovą bei atsakovę L. K. Š. siejo abipusio pasitikėjimo santykiai.

2004 m. birželio 28 d. sutartimi (b. l. 75-77, t. 1) ieškovas V. A. N., atstovaujamas atsakovės L. K. Š., veikiančios pagal 2004 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos konsulato A. A. patvirtintą įgaliojimą (b. l. 94, t. 1), už 65 000 Lt pardavė atsakovei G. Š. 0,4699 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo vertinimu ginčo sandoris buvo sudarytas esant atsakovės L. K. Š. ir ieškovo V. A. N. susitarimui ir nepažeidžiant CK 2.134 str. 1 d. nuostatų.

Teisėjų kolegija, remdamasi išplėtota ir nuoseklia kasacinio teismo praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 str. 2 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Kaip minėta, byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovą ir atsakovę L. K. Š. siejo abipusio pasitikėjimo santykiai, kurie pasireiškė įgaliojimų suteikimu L. K. Š. dalyvauti Vaclovo A. N. vardu nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, bei sandorių su nuosavybės teise turimu turtu sudarymais.

Apeliantas teigia, kad atsakovė L. K. Š. negalėjo sudaryti pirkimo pardavimo sandorio su savo dukra G. Š., nes tokio tipo sandorius sudaryti atstovams draudžia įstatymas. Jis nedavė sutikimo žemės sklypą parduoti už 65 000 Lt, sandorio nepatvirtino, todėl atsakovė L. K. Š. veikė išimtinai savo ir savo artimo giminaičio interesais, o ne atstovaujamojo interesais. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi nurodytus apelianto argumentus paneigia į bylą paties ieškovo pateiktas įrodymas – 2004-03-03 laiškas (t. 1, b. l. 26-29), iš kurio turinio matyti, kad atsakovė informuoja apie dukters norą įsigyti žemės sklypą, bei liudytojos M. D. parodymai fiksuoti teismo posėdžio protokole (165 b. l., t. 3), tuo tarpu duomenų byloje, kad ieškovas prieštaravo ginčo sandorio sudarymui ar jo netenkino parduodamo žemės sklypo kaina, nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, faktinius duomenis, apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovo nežinojimu apie kitą sandorio šalį sandorio sudarymo metu, sandorio kainą, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Šios aplinkybės ieškovas ir jo atstovai neįrodė (CPK 178 str.). Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo informuotas apie galimą pirkėją ir parduodamo sklypo kainą. Apeliacinio skundo argumentais ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra paneigta.

Į bylą yra pateiktas nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktas (t. 3, b. l. 60-131) kuriuo pirmosios instancijos teismas vadovavosi bei laikė už pagrindą. Apelianto ir jo atstovo teigimu, teismo paskirtos ekspertizės aktas yra nepatikimas, nes ekspertas neatsakė į teismo užduotą klausimą ir nepašalino visų abejonių dėl nustatytos sklypo vertės. Argumentai jog ekspertizės akte trūksta duomenų apie toje vietovėje įvykusius sandorius, bei, kad nepagrįstai yra susiaurinti paieškos kriterijai, kad ekspertas neatsakė į teismo suformuluotą klausimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su ginčo žemės sklypo vertės nustatymu, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, yra išsamiai ištirta bei pagrįsta. Bylos duomenimis nustatyta, kad teismo ekspertas nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymui buvo pasirinktas pagal ieškovo pageidavimą, ieškovui buvo sudarytos galimybės klausimus ekspertui užduoti teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad kokie konkrečiai lyginamieji sandoriai, jų duomenys, apimtis, kai taikomas lyginamosios vertės metodas, ataskaitoje turi būti nurodyti, įstatyme nenustatyta, tačiau ekspertas, paaiškindamas savo išvadą žodžiu (b. l. 160-164, t. 3), pagrindė, kuriuos ir kokiais kriterijais tam tikrus sandorius vertino kaip analogiškus ginčijamam sandoriui. Todėl pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovo atstovo teiginiai, kad ekspertizėje trūksta duomenų apie toje vietovėje įvykusius sandorius bei, kad nepagrįstai susiaurinti paieškos kriterijai, yra nepagrįsti faktiniais duomenimis ir teisės normomis, ir nesudaro pagrindo ekspertizės aktu nesivadovauti kaip įrodinėjimo priemone, nustatant ginčijamo sandorio kainos pagrįstumą. Pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovė pardavė žemės sklypą už neprotingai mažą kainą, ir nustatė, kad ginčo sandoriu perleisto žemės sklypo kaina sandorio sudarymo metu buvo artima rinkos vertei, bei netenkino ieškovo prašymo skirti pakartotinę ekspertizę (b. l. 174-175, t. 3).

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad vien tik pinigų paėmimo faktas nepatvirtina, kad ieškovas sandorį patvirtino, todėl nereiškia, kad ieškovas sutiko su sklypo pardavimu atsakovei G. Š. už 65 000 Lt, ir buvo informuotas apie motinos ir dukters interesų konfliktą. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka ir pažymi, kad liudytoja M. D. teismo posėdyje patvirtino, pinigų perdavimo faktą ieškovui ieškovo ir jo žmonos viešnagės 2004 m. Lietuvoje metu, svečiuojantis pas atsakovę L. K. Š., t.y. faktą, kad pinigus ieškovui perdavė atsakovė G. Š., o tai teismo vertinimu yra įrodymas, kad ieškovas ir atsakovė bendravo, t.y. buvo pažįstami (b. l. 165, t. 3). Ieškovas neginčija pinigų perdavimo priėmimo fakto, bet teigia, kad nežinojo, jog pinigai yra perduodami už parduodamą atsakovei 0,4699 ha žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu faktas, jog apeliantas priėmė pinigus (sumokėta buvo per 2 kartus) įrodo, kad apeliantas suprato, jog pinigai yra mokami už parduodamą žemės sklypą. Įrodymų, kad apeliantas domėjosi, kam žemės sklypas yra parduodamas, ar reiškė pageidavimą kam ir už kokią kainą žemės sklypas turėtų būti parduodamas, byloje nėra, ir apeliantas jų taip pat nepateikė, priešingai iš byloje esančio laiško, kuriame aptariamas ginčo žemės sklypo pardavimas, matyti, kad atsakovė L. K. Š. neslepia galimo žemės sklypo pirkėjo ir informuoja ieškovą, kad atsakovė G. Š. nori įsigyti žemės sklypą. Ši faktinė aplinkybė apeliacinio skundo argumentais taip pat nėra paneigta.

Esminis apelianto argumentas nagrinėjamoje byloje yra interesų konflikto egzistavimas sudarant ginčijamą sutartį ir apelianto netenkinanti žemės sklypo kaina.

Apeliantas nurodo, kad nebuvo paneigta atsakovės G. Š. nesąžiningumo prezumpcija, nes atsakovė G. Š., sudarydama sutartį, privalėjo žinoti, kad toks sandoris prieštarauja ieškovo, kaip parduodamo turto savininko, interesams, todėl sandoris turi būti panaikintas.

Sprendžiant klausimą, ar atsakovių L. K. Š. ir G. Š. sudarytas sandoris prieštarauja ieškovo interesams, svarbu nustatyti, kokia buvo reali šiuo sandoriu parduoto turto vertė sandorio sudarymo momentu. Kaip jau minėta, pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta turto vertė – 65 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikrąją ginčo turto vertę, šioje byloje paskyrė turto vertinimo ekspertizę (b. l. 60-131, t. 3). Atliktos ekspertizės aktu nustatyta, kad ginčo turto vertė 2004 m. balandžio 27 d. buvo 78 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas šį įrodymą vertino, laikė už pagrindą ir darė išvadą, kad atsakovė L. K. Š. sudarydama tokį sandorį atstovaujamojo vardu, nepažeidė jai suteiktos teisės ir sudarė sandorį neprieštaraujantį atstovaujamojo interesams, o žemės sklypo kaina pardavimo metu buvo artima ginčo turto vertei sandorio sudarymo metu. Pastebėtina, kad iš byloje esančios 2002 m. lapkričio 27 d. 0,12 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties (b. l. 3-6, t. 4) matyti, kad sklypas yra parduotas už 16 000 Lt, t. y. vieno aro kaina - 1 333 Lt, tuo tarpu ginčo (0,4699 ha) žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) parduoto už 65 000 Lt, vieno aro kaina - 1 383 Lt, t. y. ginčo sklypo vieno aro pardavimo kaina 50 Lt didesnė palyginus su greta esančio sklypo pardavimo kaina, kurios ieškovas neginčija.

Pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį atstovo sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo (kita sandorio šalis) žinojo ar turėjo žinoti apie tokį interesų konfliktą. Žinojimas ar turėjimas žinoti – tai bendrasis civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumo kriterijus (pvz., CK 4.96 straipsnio 1 dalis, 4.97 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 2 dalis ir kt.). Taigi, įstatymu ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai – atstovo sudarytas sandoris dėl interesų konflikto gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tokiu atveju, kai kita sandorio šalis (trečiasis asmuo) yra nesąžininga. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės subjektų sąžiningumas turi būti vertinamas objektyviuoju ir subjektyviuoju aspektais. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia reikalavimą elgtis protingai, rūpestingai, teisingai, laikantis bonus pater familias elgesio standarto; vertinant asmens sąžiningumą objektyviuoju požiūriu reikia nustatyti tai, ką jis turėjo žinoti. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas vertinamas per asmens vidinį santykį su realybe – tai, ką jis galėjo žinoti. Paprastai civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu, kol jo nesąžiningumas nėra įrodytas. Ši taisyklė taikytina visais atvejais, jeigu įstatyme nenustatyta jos išimtis – nesąžiningumo prezumpcija (pvz., CK 6.67 straipsnis). CK 2.135 straipsnyje nesąžiningumo prezumpcijos taikymo nenustatyta, todėl atsakovo (kitos sandorio šalies) nesąžiningumas turi būti įrodinėjamas.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, taikė CK 2.133 straipsnio penktąją dalį, pagal kurią atstovaujamasis negali ginčyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad, sudarydamas sandorį, atstovas ignoravo tam tikras aplinkybes, jeigu atstovaujamasis apie tas aplinkybes žinojo arba ignoravo jas dėl savo paties neatsargumo. Ši nuostata gali būti taikoma tik tuomet, kai atstovas sudaro sandorį pagal atstovaujamojo nurodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas, įgaliojęs atsakovę L. K. Š.jo vardu naudoti ir valdyti ginčo turtą bei juo disponuoti, būtų davęs kokius nors konkrečius nurodymus, susijusius su šio įgaliojimo realizavimu. Tai reiškia, kad ieškovas, pasitikėdamas atsakove L. K. Š., patikėjo jai savo turtą, suteikdamas jai plačius įgalinimus, o atsakovė, veikdama šio įgaliojimo pagrindu, veikė ieškovo interesais. Aptarti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė L. K. Š. šio reikalavimo nepažeidė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų pateikdamas gana platų, pagrįstą ir išsamų byloje esančių įrodymų viseto vertinimą. Teisėjų kolegija neturi motyvų vertinti susiklosčiusios faktinės situacijos kitaip nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van deHurk v. Netherlandsjudgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą, nenurodė jokių argumentų, paneigiančių skundžiamame teismo sprendime padarytas išvadas.

Apeliantas prašo skirti pakartotinę nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Apeliantas šį prašymą grindžia tuo, kad byloje esantis ekspertizės aktas yra prieštaringas, o eksperto išvados kelia abejonių. Kaip aukščiau minėta, ekspertizė byloje yra skirta pagal atsakovės prašymą, o ją atlikti pavesta ekspertui pagal ieškovo pageidavimą. Ieškovas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu turėjo galimybę užduoti ekspertui klausimus ir išsiaiškinti visas jam kylančias abejones. Ieškovas yra atstovaujamas profesionalių teisininkų (advokatų), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga byloje skirti pakartotinę nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizę, todėl apelianto prašymas atmestinas.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Atsakovai R. K., V. K., G. Š. ir L. K. Š. prašo priteisti iš apelianto visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nėra pateikta, todėl atsakovų prašymai netenkintini.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 20 d. sprendimą.