Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovei R. K., ieškovų atstovui advokatui V. G. ir trečiojo asmens VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovei E. T., nesant ieškovui V. B. ir atsakovo BAB banko Snoras atstovui, viešame žodiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir J. B., iš bylos pasitraukusių dėl mirties, teisių perėmėjų R. K. ir V. B. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras, trečiajam asmeniui VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai J. B. ir A. B. 2013 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui BAB bankui Snoras, trečiajam asmeniui VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ir prašė pripažinti negaliojančiomis ieškovės su atsakovu AB banku Snoras 2011-03-01 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110301V990015, ieškovo 2011-05-05, 2011-07-12 ir 2011-11-09 sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr.FO20110505V990005, Nr.FO20110712V990002 ir Nr.FO20111109V990010 bei taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis pinigų sumas ieškovų lėšomis jų mokėjimo sąskaitoje ir pripažinti, kad šioms lėšoms taikoma draudimo apsauga pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (b.l. 1-5). Ieškovai taip pat pateikė dubliką (b.l. 97-100).

Bylą nagrinėjančio teisėjo 2013 m. liepos 25 d. rezoliucija ieškovų ieškinys buvo priimtas, pradėta civilinė byla.

Pateiktais procesiniais dokumentais ieškovai nurodė, kad jie sudarė su banku ginčijamas obligacijų įsigijimo sutartis ir kai bankui buvo iškelta bankroto byla, manė, kad pagal jų bankui perduotos piniginės sumos bus jiems grąžintos iš draudimo lėšų. Vėliau ieškovai sužinojo, kad jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis banke laikomi pinigai yra neapdrausti VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Tada ieškovai suprato, kad sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis jie buvo suklaidinti, nes sudarydami sutartis jie buvo įsitikinę, kad indėliai apdrausti tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir pagal terminuoto indėlio sutartis. Jeigu būtų žinoję, kad indėliai nėra apdrausti, obligacijų pasirašymo sutarčių nebūtų sudarę. Ieškovai nurodė faktines ginčo sandorių sudarymo aplinkybes, nurodė kad baigėsi jų terminuoto indėlio sutartys ir jie abu nuvyko į banką sutarčių pratęsti ar sudaryti naujas sutartis. Banko darbuotoja pasiūlė sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, paaiškino, kad bankas dabar siūlo labai geras sąlygas, kad iš esmės šios sutarties sąlygos tokios pat, kaip terminuoto indėlio sutarties sąlygos, tik mokamos šiek tiek didesnės palūkanos. Ieškovai nurodė, kad jie uždavė jiems labai svarbų klausimą – ar jų lėšos bus apdraustos banko nemokumo atveju. Banko darbuotoja patikino, kad lėšų grąžinimas apdraustas lygiai taip pat, kaip ir terminuoto indėlio atveju, parodė vietą banko parengtuose Kliento patvirtinimuose ir pasirinkimuose, kur buvo parašyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Tokia formuluotė yra klaidinanti. J. B. nurodė, kad jis skaitė sutarčių tekstus, tačiau dėl patirties neturėjimo negalėjo suprasti galimos rizikos. Ieškovai nurodė, kad jie nėra patyrę investuotojai, jie neturi finansinio, ekonominio ar teisinio išsilavinimo, banke laikė tik savo santaupas. A. B. išsilavinimas vidurinis, J. B. išsilavinimas – inžinieriaus statybininko, abu ieškovai pensininkai, ieškovui nustatytas neįgalumas. Tekste nurodyti specifiniai terminai ne visais atvejais buvo aiškūs ir suprantami, dėl suprantamiausia išaiškinimo forma buvo banko darbuotojų paaiškinimai. Ieškovai nurodo, kad jie pasitikėjo banku kaip kompetentinga, patikima, valstybės prižiūrima institucija, pasitikėjo banko darbuotojais kaip jos atstovais ir nemanė, kad banko darbuotojai gali juos suklaidinti. Tačiau sutartys buvo sudarytos suklydimo įtakoje, jei banko darbuotojai būtų išaiškinę, kad obligacijos nėra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka, sutarčių ieškovai nebūtų sudarę, tai buvo esminė sąlyga nulėmusi ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčijamas sutartis. Ieškovai rėmėsi CK 1.90 str., nurodė, kad atsakovų elgesys sudarant ginčijamas sutartis neatitiko civilinių santykių subjektams bei finansinėms institucijoms įstatymų keliamiems reikalavimams, ir tai nulėmė netinkamą ieškovų suvokimą apie esminius sandorio elementus. Bankas nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose ir sudarant sutartį (CK 1.5 str., 6.158 str., 6.163 str., 6.200 str.). CK 6.719 str. nustatyta, kad prieš sudarant paslaugų sutartį paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Šių pareigų bankas taip pat nevykdė. Ieškovai prašė ieškinį tenkinti ir taikyti restituciją (CK 6.145 str.).

Trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė. Vėliau rašytiniuose paaiškinimuose, prašė ieškinį atmesti dalyje dėl įsigaliojusių obligacijų, dalyje dėl neįsigaliojusių obligacijų – stabdyti iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims sprendimą prejudiciją turinčioje byloje, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas (b.l. 163-167). Trečiasis asmuo nurodė iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus, o taip pat tai, kad jis nėra pažeidęs Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (IĮIDĮ) nustatytos indėlių apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, kadangi bankas nėra perdavęs trečiajam asmeniui duomenų apie ieškovus ir jiems tariamai priklausančias indėlių draudimo išmokas ieškinyje nurodytai sumai ir pagrindui (už obligacijas). Dėl įsigaliojusių obligacijų trečiasis asmuo nurodė, jog ieškovai negali būti pripažinti indėlininkais IĮIDĮ prasme. Ieškovai buvo įsigiję obligacijas, kurios pagal minimą teisinį reglamentavimą nėra ir negali būti pripažintos indėlių draudimo objektu, tai išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-602-684/2015. Obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Įgydama obligacijas ieškovė savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jau priklausančias pinigines lėšas mainais už banko obligacijas, taigi, bankas yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne saugotojas ir ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Ieškovės reikalavimas pripažinti sutartis negaliojančiomis CK 1.90 str. pagrindu yra nepagrįstas. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjama finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovai negali teigti buvę suklaidinti. Obligacijų sutartyse taip pat nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Įstatymo nežinojimas negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą esminiu. Sudarydami sutartis ieškovai nebuvo suklaidinti ar apgauti (ieškovas sudarė net tris obligacijų pasirašymo sutartis), nes bankas atskleidė ieškovei su sutarčių sudarymu susijusią riziką.

Gyventojų registro duomenimis buvo nustatyta, jog abu ieškovai mirė, todėl teismas nutarė pateikti užklausą dėl ieškovų teisių perėmėjų Testamentų registre. Atlikus užklausą buvo nustatyta, jog mirusiųjų palikimai 2014-01-30 ir 2015-12-02 priimti. Gavęs įpėdinių prašymus teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi pakeitė dėl mirties iš bylos pasitraukusius ieškovus J. B. ir A. B. jų teisių perėmėjais V. B. ir R. K. (b.l. 154).

Teismo posėdžio metu ieškovė R. K. palaikė ieškinį dalyje dėl įsiteisėjusių obligacijų, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ji yra mirusių ieškovų dukra. Paaiškino, kad mama visada pavesdavo finansinius reikalus tėčiui ir kad jis darbą dirbo atsakingą. Jis dirbo Vandentiekio tarnyboj dirbo ir Panevėžy ir Vilniuje, Paleidimo derinimo valdyboje, buvo asociacijos prezidentas. Vėliau ieškovė sužinojo, kad tėvas dar SEB banke turėjo kažkokią sąskaitą. Liudytojas S. K. yra ieškovės sutuoktinis, jis vežiojo tėvus, nes tėtis buvo ligonis, jam buvo dializės 3 kartus per savaitę. Mąstymas jo buvo skaidrus iki pat mirties. Mama susirgo plaučių uždegimu, mirė pirma. Tėtis turėjo klausos aparatą, su klausos aparatu jis gerai girdėjo, jei prireikdavo - perklausdavo kelis kartus kad įsitinkintų jog gerai suprato. Jis buvo tikras, kad investavo pinigus gerai. Mamos išsilavinimas vidurinis, ji dirbo siuvykloje, vaikų darželyje, statistikos valdyboje, tėčio - aukštasis (Kauno politechnikos institutas). Tėtis nors ir į pensiją išėjo, bet vis tiek dar dirbo paleidimo derinimo valdyboje, dirbo ir būdamas pensininku. Jo regėjimas jo buvo normalus, su akiniais jis skaitė. Tėvai kompiuteriu nesinaudojo.

Ieškovas V. B. į teismo posėdį neatvyko, buvo tinkamai atstovaujamas advokato.

Atsakovo BAB banko Snoras atstovas į teismo posėdį neatvyko, bankas prašė nagrinėti bylą atstovui nesant (b.l. 195).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).

Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai - ieškovė A. B. ir J. B. buvo banko klientai nuo 2001 m., abu buvo sudarę su banku terminuoto indėlio sutartis, mokėjimo sąskaitos sutartis. 2011-03-01 A. B. sudarė su BAB banku Snoras Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.V9922020 (b.l. 40-44) ir tą pačią 2011-03-01 d. ji sudarė su banku Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110301V990015, pagal kurią įsigijo 100 vnt. 100 LT nominalios vertės obligacijų iš Snoro obligacijų emisijos Nr. 1 su 4 proc. metine palūkanų norma už 9.996,04 Lt. Obligacijų išpirkimo data Sutartyje buvo numatyta 2012-03-22 (b.l. 14). 2011-05-05 ieškovas J. B. sudarė su BAB banku Snoras Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.V9932516 (b.l. 35-39), tą pačią 2011-05-05 d. ieškovas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110505V990005, pagal kurią ieškovas įsigijo 100 vnt. 100 LT nominalios vertės obligacijų iš Snoro obligacijų emisijos Nr. 3 su 4 proc. metine palūkanų norma už 9.996,33 Lt. Obligacijų išpirkimo data Sutartyje buvo numatyta 2012-06-01 (b.l. 17). Vėliau J. B. su banku sudarė dar dvi obligacijų pasirašymo sutartis – 2011-07-12 Nr.FO20110712V990002, pagal kurią ieškovas įsigijo dar 100 vnt. 100 LT nominalios vertės obligacijų iš Snoro obligacijų emisijos Nr. 5 su 5 proc. metine palūkanų norma už 9.997,67 Lt. Obligacijų išpirkimo data Sutartyje buvo numatyta 2012-08-02 (b.l. 20) ir 2011-11-09 obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111109V990010, pagal kurią ieškovas įsigijo jau 400 vnt. 100 LT nominalios vertės obligacijų iš Snoro obligacijų emisijos Nr. 11 su 4,5 proc. metine palūkanų norma už 39.988,78 Lt. Obligacijų įsigaliojimo data Sutartyje buvo numatyta 2011-12-01, o išpirkimo data - 2012-12-03 (b.l. 22). Pastaroji sutartis neįsigaliojo, kadangi banko veikla buvo sustabdyta, bankui iškelta bankroto byla.

Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtinti tiek A. B., tiek J. B. finansiniai reikalavimai, kylantys iš nurodytų obligacijų pasirašymo sutarčių (b.l. 56-63).

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse jie savo parašais patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovo reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų 2011-03-01, 2011-05-05 ir 2011-07-12 įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatyta apsauga.

Teismas nesutinka su ieškovų ir jų atstovo išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo (pagal turinį – ir dėl apgaulės) obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi jų su banku pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.). Ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.). Kaip matyti iš rašytinių bylos įrodymų, abu banko klientai atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydami, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 35-44).

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovė buvo įgijusi vidurinį išsivalinimą, ieškovo išsilavinimas buvo aukštasis (Kauno politechnikos institutas Pramonės ir civilinės statybos specialybė) (b.l. 24). Abu ieškovai nurodė, kad jie buvo pensininkai. Ieškovai buvo įgiję specialybę, turėję darbo santykių – ieškovė dirbo siuvykloje, vaikų darželyje, statistikos valdyboje, ieškovas dirbo vadovaujantį darbą (buvo Lietuvos betranšėjų technologijų asociacijos prezidentas). Ieškovai turėjo įgiję vertybinių popierių ir kituose bankuose (AB Šiaulių banke, AB Finasta, AB Swedbanke) (b.l. 145-147, 142-144, 148-152), AB banke Snoras ieškovai kartu buvo sudarę ar pratęsę indėlių sutartis vienuolika kartų, asmeniškai ieškovė - dar vieną kartą, o ieškovas – net dvidešimt devynis kartus (b.l. 64-65), ieškovas šešių mėnesių laikotarpiu sudarė net tris obligacijų pasirašymo sutartis. Taigi, ieškovai buvo asmenys, kurie turėjo ir investavimo, ir gyvenimiškos patirties, manytina – suvokiantys rašytinio dokumento reikšmę. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Į bylą pateikta informacija apie ieškovo ligas, tačiau kaip nurodė R. K., nepaisant sveikatos būklės J. B. buvo skaidraus proto, veiklus, ilgai dirbo net būdamas pensininku. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų negalėję suvokti savo veiksmų reikšmės ir pasekmių. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą B. reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko jų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas tik 2013-07-24. Akivaizdu, kad bankui tapus nemokiu, draudimo sąlyga ieškovams itin reikšminga, tačiau nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog ši aplinkybė buvo esminė ieškovams tuo metu, kada jie nusprendė sutartis sudaryti. Vis tik ieškovų paaiškinimai apie jiems reikšmingas ginčijamų sutarčių sąlygas gana prieštaringi, viena vertus ieškovai tvirtina, kad nesant draudiminės apsaugos sutarčių nebūtų sudarę, kita vertus – kad tuo metu negalvojo apie tai, kad bankas gali bankrutuoti. Vertinant sutartį sudariusių asmenų valią dėl sandorių sudarymo, turi būti situacija turi būti vertinama retrospektyviai – iš praeities pozicijų. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimus dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).

Liudytoju byloje apklaustas ieškovės R. K. sutuoktinis S. K. paliudijo, jog jis veždavo ieškovus B. į banką sudaryti ginčo sutartis ir girdėjo, kaip banko darbuotoja paaiškino, kad obligacijoms taikomas toks pat draudimas kaip ir indėliams, tačiau kokie konkretūs darbuotojų aiškinimai apie draudimo sąlygas buvo pateikti ar kokio turinio sakinys buvo pasakytas liudytojas neprisiminė. Liudytojas nurodė, kad bankas buvo stiprus, ieškovai nemanė, kad bankas gali bankrutuoti. A. B. sutarčių neskaitė, jas skaitė J. B.. Teismas netenkino ieškovų atstovo prašymo apklausti liudytojomis banko darbuotojas, sprendė, jog praėjus toliam ilgam laikui liudytojos gali neprisiminti konkrečios sutarties sudarymo aplinkybių. Teismo vertinimu byloje nėra pakankamai duomenų apie tyčinį ieškovų klaidinimą, o dokumentuose esantis tekstas apie draudimą yra blanketinis – nukreipiantis į IĮID Įstatymą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų aiškinęsi konkrečias IĮIDĮ sąlygas ar Įstatymą skaitę. Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Kaip jau buvo minėta, Aldona ir J. B. atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie asmenis, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą apie klaidinimą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus dėl draudimo sąlygų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi jų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. Yra pakankamas pagrindas matyti, kad ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys dalyje dėl įsigaliojusių obligacijų pasirašymo sutarčių, kurias ieškovai su banku sudarė 2011-03-01, 2011-05-05 ir 2011-07-12-20, pripažinimo negaliojančiomis ir susijusių reikalavimų atmetamas (CPK 178 str.).

Minėta, kad ieškovo J. B. su AB banku Snoras 2011-11-09 sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis neįsigaliojo. Ieškovų atstovas nurodė, jog ieškovai nepalaiko reikalavimo dėl minimos sutarties nuginčijimo ir susijusių reikalavimų, kadangi Lietuvos Aukščiausiame Teisme esant išnagrinėtai prejudicinei bylai, VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ieškovų A. B. ir J. B. įpėdiniams R. K. ir V. B. draudimo išmokas išmokėjo. Draudimo išmokų išmokėjimo ieškovams 2018-10-08 d. faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai (b.l. 210-2015), ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovų ieškinys šioje dalyje atsakovo (pateikiant duomenis draudimo įmonei pagal IĮIDĮ), trečiojo asmens (išmokant draudimo išmokas) yra pripažintas ir įvykdytas. Ieškovų teisei esant realizuotai, ieškovams dėl to nepalaikant ieškinio reikalavimo, ieškinys šioje dalyje atmetamas.

Nuo žyminio mokesčio mokėjimo ieškovai buvo atleisti pagal įstatymą. Duomenų apie atstovavimo išlaidas ieškovai ir atsakovas nepateikė. Trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas prašė priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas – atstovavimo išlaidas po 367,96 Eur iš kiekvieno ieškovo, viso – 735,92 Eur (b.l. 166-170).

Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo LITEKO duomenimis turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tos pačios advokatų kontoros ir tų pačių advokatų, į tai, kad teisės naujumo ar taikymo problematikos šioje byloje nėra indentifikuota, prašoma atlyginti atstovavimo suma už procesinių dokumentų surašymą laikytina nepagrįsta ir todėl yra mažinama iki 200,00 Eur.

Ieškinį atmetus dalyje ir atsakovui bei trečiajam asmeniui ieškinį patenkinus dalyje, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstomos propocingai (pagal sumas, sumokėtas sudarant sutartis). Ieškinys patenkintas 57 proc., atmestas – 43 proc. Tai įvertinus, iš kiekvieno ieškovo trečiojo asmens naudai priteistina po 43,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 43,00 Eur (keturiasdešimt trys eurai) bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens VĮ Indėlių ir investicijų draudimas (j. a. k. 110069451) naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.