Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-08-11 nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 3 dalį 20 MGL dydžio 2600 (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, davė jam mažiau nei 1 MGL vertės kyšį, t. y. 2011 m. vasario 27 d. apie 21 val. 25 min. (duomenys neskelbtini) mieste, Šiaulių VPK (duomenys neskelbtini) PK tarnybinio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone, norėdamas, kad už padarytą Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimą vairuojant automobilį „Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos ATPK 126 straipsnio 4 dalį, (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnui, laikinai einančiam tyrėjo pareigas T. G., davė 100 Lt (vieno šimto litų) kyšį.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Sprendžiant R. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. J. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį padarė esminius BPK pažeidimus, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką ir pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1 p. nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatas dėl visapusiško, objektyvaus ir nešališko bylų išnagrinėjimo, netinkamai pritaikė šioje byloje baudžiamąjį įstatymą, ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o teismo padarytos išvados remiasi prielaidomis, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius R. J. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė kaltinamojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi iš esmės nuosekliais ir tapačiais liudytojų T. G., K. V. parodymais, rašytine bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolais, įsiteisėjusiu teismo nutarimu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama apelianto kaltė, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi pirmosios instancijos teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir padarė pagrįstą bei teisingą išvadą dėl R. J. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tuo pačiu pastebėtina, kad vien tik apelianto nesutikimas su teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad apylinkės teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ar padarė kitus, nuteistojo asmens skunde nurodytus pažeidimus.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jis net nėra pripažintas kaltu pagal BK atitinkamus straipsnius, o nuspręsta jį tik nubausti, nepripažįstant jo kaltės, kas, nuteistojo teigimu, yra grubus procesinis pažeidimas, atmestinas. Iš tiesų, iš apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad R. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 3 dalį – 20 MGL dydžio bauda, tačiau matyti ir tai, kad R. J. padaryta veika nuosprendyje išanalizuota, pripažinta, kad jo veika atitinka Baudžiamojo įstatymo – BK 227 straipsnio 3 dalies dispoziciją, jam paskirta bausmė, nurodyti bausmės skyrimo motyvai, todėl kolegija sprendžia, kad vien ši aplinkybė, jog teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė tinkamos formuluotės, t. y., kad jis pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas, esant visiems kitiems apkaltinamajam nuosprendžiui keliamiems reikalavimams, neleidžia teigti, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio netikslumą laiko technine klaida, kuri nesukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Taip pat atmestinas nuteistojo skundo argumentas, jog abu pareigūnai skirtingai liudija apie esmines aplinkybes: nusikaltimo padarymo vietą, nusikaltimo objektą. Iš liudytojų T. G. ir K. V. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad esminėse aplinkybėse šių liudytojų parodymai sutampa, o tai, kad juose galima įžvelgti neatitikimų – momento, kada R. J. davė pareigūnui kyšį, paaiškininama tuo, kad T. G. vairavo automobilį ir nepastebėjo to momento, kada buvo padėti pinigai į tarpą tarp sėdynių, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šis liudytojų parodymų netikslumas nuteistojo kaltės nepaneigia.

Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad liudytojas T. G. nurodo, jog buvo duotas 1000 litų dydžio kyšis, o liudytojas K. V. nurodo, kad buvo duotas 100 litų dydžio kyšis, atmestinas. Nors iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio ir matyti, kad liudytojas T. G. teisme parodė, kad R. J. į tarpą tarp priekinių sėdynių padėjo 1000 Lt, tačiau iš pirmosios instancijos teismo 2011-08-11 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad T. G. parodė, jog R. J. į tarpą tarp priekinių sėdynių padėjo 100 Lt (99–100 b. l.), todėl šis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas netikslumas laikytinas technine klaida, kuri nesutrukdė apylinkės teismui priimti pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

Apeliantas R. J. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo, ginčija faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir prašo jį išteisinti. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.

Nuteistojo R. J. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia iš esmės tapatūs ir nuoseklūs liudytojo T. G. parodymai duoti viso proceso eigoje. Štai, tiek pirmosios instancijos teisme (99–100 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu (16 b. l.), liudytojas T. G. nuosekliai teigė, kad vežant R. J. į policijos komisariatą asmenybei nustatyti ir administracinio teisės pažeidimo (toliau ATP) protokolui surašyti, pastarasis siekdamas išvengti administracinės atsakomybės patruliniame automobilyje į tarpą tarp priekinių sėdynių padėjo 100 Lt kupiūrą. Taip pat parodė, kad jis įspėjo R. J., jog už pareigūnų papirkimą gresia baudžiamoji atsakomybė, o R. J. sakė, kad galima ATP protokolą surašyti kitam asmeniui (99–100 b. l.). Be to, tokias liudytojo T. G. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo K. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kur jis parodė, kad atvykus į (duomenys neskelbtini), ties kapinėmis, R. J. pasiūlė pareigūnui (T. G.) susitarti, kad būtų „tvarkingiau“ surašytas protokolas, po to jis pajuto, kad R. J. kažką padėjo tarp sėdynių, o įvažiavus į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kiemą pamatė, kad R. J. buvo padėjęs 100 Lt (14 b. l.). Be kita ko, paminėtina tai, kad tokius liudytojų T. G. ir K. V. parodymus patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga, o būtent – įvykio vietos apžiūros protokolas su fotolentelėmis (6–7 b. l.), iš kurių matyti, kad automobilio salone tarp priekinių sėdynių daiktų dėtuvėje yra 100 Lt kupiūra; T. G. tarnybinis pranešimas (7 b. l.), iš kurio matyti, kad atvykus į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato kiemą, R. J. tarp priekinių sėdynių į dėtuvę padėjo 100 Lt banknotą ir teigė, kad tai bus atlygis už protokolo nesurašymą ar protokolo surašymą išgalvotam asmeniui.

Netikėti šiais aptartais ir išanalizuotais duomenimis teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo (20, 98–99 b. l.) ir liudytojos N. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (15 b. l.), kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, ir tai rodo apelianto bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, ir apeliacinės instancijos teismo vertintini kaip nuteistojo teisė duoti vienokius ar kitokius parodymus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja N. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus (100 b. l.), todėl nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad liudytoja N. N. pažymėjo, kad jis kyšio nedavė, o teismas jos parodymų nevertino, atmestinas, kuris, be kita ko, paneigtas byloje išnagrinėtų duomenų visuma.

Taigi, analizuojant minėtas aplinkybes ne atskirai, o jų visumą, susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas, kad nuteistasis R. J. siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, davė jam mažiau nei 1 MGL vertės kyšį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 3 dalyje.

Dėl paskirtos bausmės nuteistajam

Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. J. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – baudžiamasis nusižengimas, jo asmenybę – teistas, nusikalto neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, tačiau dirba, augina ir išlaiko du mažamečius vaikus, į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė R. J. baudą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.