Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teismo proceso Nr. 1-01-1-01551-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.2.12; 2.14.4

2025 m. birželio 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo M. D. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria 6 (šešiems) mėnesiams, t. y. nuo 2025 m. gegužės 7 d. iki 2025 m. lapkričio 7 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas M. D. priklausančiam krovininiam automobiliui „Renault“ ir N. D. priklausančiam keleiviniam automobiliui „Citroen C4 Picasso“, uždraudžiant šiuos automobilius valdyti, jais naudotis ir disponuoti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Panevėžio apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-491/2025, kurios nagrinėjimas yra atidėtas kaltinamajam pasislėpus, A. D. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

2. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio 2023 m. vasario 6 d. nutarimais, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas: 1) N. D. keleiviniam automobiliui „Citroen C4 Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); 2) M. D. krovininiam automobiliui „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini). Nustatant visišką nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant valdyti, naudoti, disponuoti. Procesinės prievartos priemonės buvo tęsiamos Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų bei Panevėžio apygardos teismo nutartimis.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Pareiškėjas M. D. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutartį ir paskirti M. D. krovininio automobilio „Renault“ saugotoju. Skunde pareiškėjas nurodo, kad jam šioje byloje nėra pareikšti jokie kaltinimai, o du metus trunkantis nuosavybės teisės apribojimas yra aiškiai nepagrįstas bei pažeidžiantis proporcingumo principą. M. D. skunde taip pat pabrėžia, kad grąžinus jam automobilį ar paskyrus jį šios transporto priemonės saugotoju, jis įsipareigoja saugoti šį turtą ir juo rūpintis iki nustatyto termino. Grąžinus automobilį, jam būtų sudaryta galimybė papildomai užsidirbti.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

5. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pratęstas ir N. D. priklausančiam automobiliui, tačiau dėl šios nutarties dalies skundas nebuvo paduotas, todėl aukštesnysis teismas pasisakys tik dėl taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo krovininiam automobiliui „Renault“, kuris nuosavybės teise priklauso M. D..

6. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta Panevėžio apygardos teismo baudžiamosios bylos dalimi, išnagrinėjęs M. D. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutarties, konstatuoja, jog žemesniojo teismo sprendimas 6 mėnesiams pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ir M. D. krovininiam automobiliui „Renault“, yra teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjant šį klausimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 11, 151 straipsnių nuostatos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos dėl asmens nuosavybės neliečiamumo nebuvo pažeistos.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės teisė „gali būti ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas). Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, susijusi su asmens konstitucine teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl ji, kaip ir bet kuri kita procesinės prievartos priemonė, turi būti skiriama teisėtai, pagrįstai, taip pat tik siekiant proceso tikslų. Laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, skyrimo ir pratęsimo pagrindai ir sąlygos nustatytos BPK 151, 152 straipsniuose. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui, išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti arba nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimui savininkui ar teisėtam valdytojui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš keturių pagrindų. Taigi laikinai apribojant nuosavybės teisę, pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, M. D. šios procesinės prievartos priemonės terminas skundžiama nutartimi pratęstas siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą.

8. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatas yra tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas. M. D. sūnus A. D. baudžiamojoje byloje kaltinamas tuo, kad apgaulės būdu įgijo svetimą turtą, taip pat legalizavo nusikalstamu būdu įgytą turtą bei pagamino netikrą dokumentą. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2022 m. gruodžio 2 d. iš UAB „A.“ buvo pirktas automobilis „Renault“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), už kurį atsiskaityta bankiniu pavedimu. Automobilis 2022 m. gruodžio 13 d. buvo registruotas M. D. vardu, pirkimo-pardavimo sutartis taip pat sudaryta M. D. vardu 2022 m. gruodžio 2 d. Tauragėje, automobilio kaina nurodyta – 7 865 Eur. Iš A. D. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad 2022 m. gruodžio 2 d. į UAB „A.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 7 865 Eur, pavedimo paskirtyje nurodant „PAGAL PVM S/F ALN NR.0000873“. Taigi aukštesniojo teismo vertinimu, žemesnysis teismas pagrįstai padarė išvadą, jog minėtas automobilis galėjo būti įgytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas. Nors šiuo metu baudžiamosios bylos nagrinėjimas yra atidėtas iki kol bus surastas kaltinamasis A. D., tačiau aukštesnysis teismas taip pat neturi pagrindo daryti išvados, kad išnyko laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindai, kadangi automobilio pirkimo-pardavimo sandorio aplinkybės turės būti tiriamos nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme ir tik nustačius, jog automobilis buvo įgytas ne iš nusikalstamu būdu įgytų lėšų, taip pat tai, jog šis krovininis automobilis faktiškai nepriklauso A. D., teismas galės daryti išvadą, jog išnyko procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindas.

9. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas, turi būti proporcingos. Siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų atlyginta civiliniuose ieškiniuose nurodyta turtinė žala, užtikrintas (išplėstinis) turto konfiskavimas baudžiamojoje byloje, bet ir į tai, ar nebus neproporcingai apribotos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai. BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas, be kita ko, tuo aspektu, kad turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą ir vertinant šios procesinės prievartos priemonės taikymo proporcingumą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala buvo padaryta, įvykdžius nusikalstamą veiką, kokia yra konfiskuotino turto vertė. Tai daroma tam, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą, nei yra būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-976/2018). Tuo atveju, jei procesinės prievartos priemonės apimtis yra neadekvati bei neproporcinga konfiskuotino turto vertei ar priteistų civilinių ieškinių dydžiui, tokios procesinės prievartos priemonės taikymas atitinkamoje dalyje turi būti nutrauktas (panaikintas). Tokios praktikos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (pavyzdžiui, 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas Džinić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 38359/13). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad taikomų procesinės prievartos priemonių apimtis yra neadekvati bei neproporcinga konfiskuotino turto vertei bei pareikštam civiliniam ieškiniui.

10. Aukštesnysis teismas sutinka su skundo teiginiu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas pakankamai ilgą laiką (daugiau nei dvejus metus), vis tik šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog tokia procesinė prievartos priemonė taikoma pernelyg ilgą laiką, dėl ko tapo neproporcinga siekiamiems tikslams ir varžo M. D. teises labiau nei yra būtina įstatyme numatytiems tikslams pasiekti. Kartu atkreiptinas dėmesys, vis ilgesniam teismui tęsiant procesinės prievartos taikymo terminą M. D. atžvilgiu, žemesnysis teismas turės labiau vertinti procesinės prievartos priemonės taikymo proporcingumo klausimą, kadangi byla jau daugiau nei vienerius metus nėra nagrinėjama ir nėra aišku, kada galės būti pradėta nagrinėti iš esmės.

11. M. D. skunde taip pat prašo leisti jam naudotis krovininiu automobiliu, kad galėtų gauti papildomas pajamas. Pastebėtina, kad M. D. yra pensinio amžiaus, byloje nėra duomenų, tokių duomenų nepateikia ir pats M. D., jog jis turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą, taip pat skunde nėra nurodoma, kokia veikla M. D. planuoja užsiimti, kad gautų papildomas pajamas. Be to, pritartina žemesniojo teismo pastebėjimui, jog naudojant automobilį, jo vertė mažėja labiau, nei saugant automobilių stovėjimo aikštelėje, todėl siekiant išsaugoti transporto priemonės išliekamąją vertę, nėra pagrindo tenkinti M. D. prašymo.

12. Esant aptartų aplinkybių visumai, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šiuo metu laikinas nuosavybės teisės apribojimo taikymas yra pagrįstas, teisėtas ir būtinas, todėl naikinti skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. D. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.