Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme gautas V. B. skundas (b. l. 1-4), kuriame prašoma priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, susidariusią dėl jam sumažinto pareiginės algos koeficiento, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžio. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas reikalavimus paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jam priklausantis darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintinos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nepasisakė dėl priedų už tarnybinį rangą dydžio, tačiau, pareiškėjo manymu, priedų už tarnybinį rangą dydžio sumažinimas yra neteisėtais dėl analogiškų priežasčių, nurodytų minėtame Konstitucinio Teismo nutarime.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 11-12) su pareiškėjo skundu iš dalies sutiko, patvirtino, kad pareiškėjui buvo neišmokėta priklausanti darbo užmokesčio dalis. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundo reikalavimų daliai yra praleidęs Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą, kurį prašė taikyti. Nurodė, kad neišmokėtai darbo užmokesčio daliai kompensuoti lėšos iš biudžeto nebuvo skirtos, todėl prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.

Atsakovas prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011, 2014-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013-10-24, prašydamas priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio. Pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjo reikalavimas, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.

Pareiškėjas skundo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį grindžia tuo, kad jam buvo sumažintas priedas už rangą, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad priedų už rangą teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai dėl analogiškų priežasčių, nurodytų Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime. Teismo vertinimu, sprendžiant šį ginčą, negalima taikyti analogijos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime aptartai situacijai, nes Konstitucinio Teismo nutarime nagrinėtu atveju valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, t. y. buvo sumažinti jau kurį laiką galioję didesni dydžiai, pagal kuriuos valstybės tarnautojams buvo mokami tarnybiniai atlyginimai. Konkrečiu atveju pareiškėjas didesnio darbo užmokesčio, susijusio su priedų už rangą koeficiento padidinimu nei iki ginčo laikotarpio, nei ginčo laikotarpiu (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.) nėra gavęs, nes teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjo darbo užmokestį, todėl pareiškėjas neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jo darbo užmokestis nesumažėjo), todėl jo teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo objektyviai pažeisti. Dėl aukščiau nurodytų motyvų pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar priedų už rangus sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 daliai, 48 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui, atmestinas.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, jam sumažinus pareiginės algos koeficientus, priedą už kvalifikacinę kategoriją. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeistos ir turi būti ginamos priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, kuriame, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, teisėjų kolegija pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas, jo prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d., netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.