Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., susidariusią dėl jam sumažintų pareiginės algos koeficiento, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžių. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Pareiškėjas paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jam priklausantis darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintinos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas pabrėžė, kad kreipėsi į Vilniaus PN su prašymu jam išmokėti nepagrįstai sumažintą darbo užmokesčio dalį, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, grįsdamas, kad įstatymų leidėjas turi patvirtinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo tvarką. Tačiau, pareiškėjo nuomone, jis turi teisę į neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensaciją ir nesant patvirtinto tokio reguliavimo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nors Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nepasisakė dėl priedų už tarnybinį rangą dydžio sumažinimo, tačiau priedų už tarnybinį rangą dydžio sumažinimas taip pat yra neteisėtas dėl analogiškų priežasčių, nurodytų minėtame Konstitucinio Teismo nutarime.Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu su pareiškėjo skundu iš dalies sutiko, tačiau prašė atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui vykdymą. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta 3 metų ieškinio senaties terminą. Vilniaus PN patvirtino, kad pareiškėjui buvo neišmokėta priklausanti darbo užmokesčio dalis. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundo reikalavimų daliai patenkinti yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad neišmokėtai darbo užmokesčio daliai kompensuoti lėšos iš biudžeto nebuvo skirtos, todėl teismo sprendimo dėl priteisto darbo užmokesčio pareiškėjui vykdymas turėtų būti atidėtas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino, todėl vertintina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjo reikalavimas, yra nepasibaigę, dėl to nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjo darbo užmokestį, todėl pareiškėjas neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jo darbo užmokestis nesumažėjo), dėl to jo teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo objektyviai pažeisti. Todėl teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar priedų už rangus sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) įvykdė Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį turėjo būtų kompensuojamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas atlyginimas, t. y. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Teismas pabrėžė, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, teismas pripažino, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.Pareiškėjas nurodo, kad Grąžinimo įstatymu išskiriant kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių pareigūnų grupę ir nustatant jiems didesnį darbo užmokesčio sumažinimą (papildomą ribojimą lyginant su kitais tarnautojais) yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pažeidžiama asmenų teisė į teisingą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime kaip vieną iš argumentų, dėl kurių darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, yra nurodęs tai, kad pakeičiama darbo užmokesčio proporcija tarp kvalifikuoto ir mažesnę kvalifikaciją turinčio tarnautojo, pakeičiama proporcija tarp aukštesnes (atsakingesnes) pareigas einančio tarnautojo ir žemesnes (mažiau atsakingas) pareigas einančio tarnautojo. Todėl įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinamas darbo užmokestis, iškreipia darbo užmokesčio proporcijas ir sumažina skirtingų kategorijų pareigas einančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skirtumus, todėl negali būti taikomos. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nors Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, jog pareiginių algų koeficientų bei priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas prieštaravo Konstitucijai ir dėl šio neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo valstybės tarnautojų patirti nuostoliai turi būti kompensuojami, tačiau Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais. Kitaip tariant, 2015 metais priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, t. y. pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principą (lot. lex retro non agit). Pareiškėjas pabrėžia, kad, remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, daliai tarnautojų kompensacija nepriklauso visai arba yra simbolinio dydžio. Tokiu būdu buvo pažeistas vienas iš pagrindinių teisės principų, pagal kurį kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis (lot. ubi ius ibi remedium). Pareiškėjas pažymi, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį asmenų patirtų praradimų kompensavimas trunka 5 metus. Todėl Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir sau nustatyti išskirtines žalos atlyginimo sąlygas. Taip pat įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą ir jame nustatydamas darbo užmokesčio mažinimo mastą, nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Tokiu būdu įstatymų leidėjas šiurkščiai pažeidė proporcingumo principą, nes darbo užmokesčio mažinimas pagal Grąžinimo įstatymą neliečia 10 ir žemesnes kategorijas turinčių valstybės tarnautojų, neturinčiu kvalifikacinių kategorijų, nors toks reguliavimas nėra pagrįstas ekonomiškai, nėra konstatuota, kad darbo užmokesčio mažinimas 10 ir žemesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams, neturintiems kvalifikacinių kategorijų, iš esmės neužtikrintų minimalių, žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų. Įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, neanalizavo realios valstybės ekonominės ir finansinės padėties atitinkamais laikotarpiais ir nevertino konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumo. Todėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento – 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, todėl yra nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas.Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas skundą atmetė vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytais kompensavimo terminais, t. y. konstatuodamas, kad žalos atlyginimo terminai nėra suėję, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą. Tačiau teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, dalis valstybės tarnautojų kreipėsi į teismus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo individualiai ir kai kuriems tarnautojams jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negautos darbo užmokesčio dalies. Tarnautojai, kurie kreipėsi į teismą prašydami apginti teises nepraleisdami kreipimosi į teismą termino, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jų byla nebus vertinama kitaip nei kitų asmenų, esančių tokioje pačioje teisinėje padėtyje, todėl Grąžinimo įstatymo nuostatų taikymas tiems pareigūnams, kurie kreipėsi į teismą iki įstatymo priėmimo prieštarautų lex retro non agit principui ir asmenų lygiateisiškumo principui.Pareiškėjo nuomone, teismas, nagrinėdamas jo skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir Grąžinimo įstatymo nuostatas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, vadovavosi aktualia teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (statutiniui valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

12. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

14. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

15. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, kuriuos pareiškėjas ginčija apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas šioje dalyje yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

19. Dėl pareiškėjo argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

20. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą), į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-285-552/2018), teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus PN.

21. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

23. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Pareiškėjo argumentus, kad daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

26. Abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir lex retro non agit bei ubi ius ibi remedium principų pažeidimą nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

Pažymėtina, kad ir kitose iš esmės analogiškose bylose, kuriose buvo pateikti analogiški dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentai, nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-700-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-656-438/2018).Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinus, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.