- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-01
- Bylos Nr.
- I-377-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04895-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. S., V. Ž., A. L., J. D., R. S., J. S., S. K., N. Č., E. K.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S., V. Ž., A. L., J. D., R. S., J. S., S. K., A. S., N. Č. ir E. K. skundus atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento 2013-09-25 sprendimą Nr. 5-S-3647 ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėjas V. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėja A. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo 2013-09-30 sprendimą Nr. 5-S-3681 (skunde klaidingai nurodytas sprendimo Nr. 5-S-3682) ir priteisti iš atsakovo Policijos departamento neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo 2013-09-30 sprendimą Nr. 5-S-3789 ir priteisti iš atsakovo Policijos departamento neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėja R. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo 2013-09-26 sprendimą Nr. 5-S-3674 ir priteisti iš atsakovo Policijos departamento neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento 2013-09-27 sprendimą Nr. 5-S-3743 ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento 2013-10-02 sprendimą Nr. 5-S-3852 ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento 2013-10-27 sprendimą Nr. 5-S-3734 ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėja N. Č. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo 2013-09-30 sprendimą Nr. 5-S-3792 ir priteisti iš atsakovo Policijos departamento neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėja E. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo 2014-07-15 sprendimą Nr. 5-S-2386 ir priteisti iš atsakovo Policijos departamento neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Pareiškėjai skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 str. sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus bei minėto įstatymo 1 straipsniu pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiamais sprendimais atsakovas atsisakė išmokėti pareiginės algos skirtumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su skundais nesutiko.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-911-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjų reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų A. S., V. Ž., A. L., J. D., R. S., J. S., S. K., A. S., N. Č. ir E. K. skundus kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.