Klaipėdos apygardos teismo nutartis

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė ir laikinąsias apsaugos priemones taikė teismo iniciatyva – nutarė nuo 2025 m. sausio 3 d. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) priimto nutarimo skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – dalies dėl nepasišalinimo iš gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), ir nesilankymo adresu (duomenys neskelbtini), pakeitimo, bet ne vėliau kaip nuo 2025 m. vasario 17 d. įpareigoti atsakovę B. Š. gyventi skyrium nuo atsakovo K. K. Š., gyvenančio (duomenys neskelbtini). Pranešė apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus miesto apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iajam policijos komisariatui dėl poreikio spręsti klausimą dėl 2025 m. sausio 3 d. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) priimto nutarimo B. Š. skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pakeitimo; apie sprendimą dėl kardomosios priemonės pakeitimo pranešti teismui.

5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:

5.1. Nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo, kad jų santykiai yra konfliktiški. Pažymėjo, kad šalys siekia nutraukti 2016 m. birželio 17 d. sudarytą santuoką. 2024 m. vasario 29 d. tarp šalių vykdyta mediacija baigta nesėkmingai. Dėl konfliktų, taip pat vartojamo smurto šalys kaltina viena kitą. Nuo 2024 m. spalio mėnesio policija šalių buvusiu bendru gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kviečiama reguliariai vienos arba kitos šalies iniciatyva. Policijai atvykus, atsakovo atžvilgiu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje išduoti trys orderiai. Visi jie panaikinti nenustačius rizikos atsakovei. Ieškovė atsakovo keliamą grėsmę sau įrodinėja remdamasi orderiais. Atsakovui į bylą pateikus įrodymus, kad visi orderiai buvo panaikinti, ir įvertinęs jų panaikinimo aplinkybes, laikė, jog byloje nėra įrodymų apie atsakovo ieškovei keliamą grėsmę, atitinkamai ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu pagrindo.

5.2. Pažymėjo, kad bylas dėl orderių teisėtumo nagrinėję teismai nustatė galimus neteisėtus ar neetiškus atsakovės veiksmus: ieškovė policijos pareigūnams davė manipuliatyvius paaiškinimus, pareigūnams pasakė, kad atsakovą priėmė nukaršinti, ieškovė, atvykus policijos pareigūnams, nebuvo įbauginta ar išsigandusi, o priešingai – manipuliaciniais pasisakymais apie bendrą gyvenimą ir jo aplinkybes siekė sudaryti negatyvų įspūdį apie atsakovą, iš jo šaipėsi; ieškovė gali manipuliuoti orderio skyrimo institutu, o 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2024 m. lapkričio 22 d. orderiai buvo jos pačios išprovokuoti.

5.3. Akcentavo, kad ieškovės atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto prieš atsakovą, vykdoma administracinė teisena dėl galimo savavaldžiavimo prieš atsakovą. Padarė išvadą, jog byloje esantys duomenys rodo, kad grėsmė kyla ne ieškovės, o atsakovo sveikatai. Atkreipė dėmesį į tai, jog duomenys taip pat rodo, kad grėsmė reali: vykdomas ikiteisminis tyrimas, pradėta administracinė teisena, į ieškovės ir atsakovo konfliktus dažnai turi įsikišti policija. Laikė, jog ieškovė ir atsakovas turi gyventi skyrium, o bendras jų gyvenimas kartu ne tik toliau provokuotų konfliktus, bet kelia grėsmę ir atsakovo sveikatai.

5.4. Nurodė, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, būtų nelogiška, jog galbūt nukentėjęs nuo smurto artimoje aplinkoje vyresnio amžiaus asmuo būtų priverstas išsikraustyti iš namų dėl galimo manipuliavimo orderių institutu ir galimo smurto prieš jį. Be to, ieškovė yra 20 metų jaunesnė, todėl gyvenimas ne įprastoje namų aplinkoje jai sudarytų mažiau nepatogumų. Pažymėjo, kad ieškovė turi kito nekilnojamojo turto – kartu su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Padarė išvadą, jog faktiškai ieškovė ir atsakovas turėtų susikeisti gyvenamosiomis vietomis (ieškovas turėtų išsikelti iš laikinos gyvenamosios vietos dėl praktiškai nepertraukiamai jo atžvilgiu taikytų orderių), dėl to ieškovė įpareigojama gyventi skyrium nuo atsakovo (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėjo, kad apie galimą atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės taikymą šalys buvo informuotos teismo žodinio posėdžio metu.

5.5. Akcentavo, jog posėdžio metu ieškovė nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas pažeistų jai nustatytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Taikius šią kardomąją priemonę, ieškovei nustatytas įpareigojimas – nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), ir nepasišalinti iš namo, adresu (duomenys neskelbtini). Rašytinis pasižadėjimas neišvykti siejamas su asmens gyvenamąja arba laikino buvimo vieta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 136 straipsnio 1 dalis). Padarė išvadą, jog pasikeitus ieškovės gyvenamajai vietai ir negalint gyventi adresu (duomenys neskelbtini), atitinkama kardomoji priemonė gali būti pakeista.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

7.1. Nurodė, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas neturi jokių įstatyme suteiktų įgalinimų priimti ar pakeisti nutarimus, priimtus ikiteisminiame tyrime, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju skundžiamą nutartį priėmęs teismas neteisėtai „kišasi“ į ikiteisminį tyrimą, duodamas konkrečius nurodymus prokurorui dėl kardomosios priemonės pakeitimo. Teigia, jog nurodytas aplinkybes pagrindžia ir galiojantis teisinis reguliavimas.

7.2. Pažymėjo, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, nes nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, kad ieškovė galbūt smurtauja prieš atsakovą. Teigia, kad vien remiantis pradėto ikiteisminio tyrimo faktu teismas negalėjo daryti nei išvados, nei prielaidos, kad ieškovė smurtauja prieš atsakovą, juolab kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį įprastai pradedamas pagal nukentėjusio asmens skundą (BPK 167 straipsnio 1 dalis, BK 140 straipsnio 4 dalis). Pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas – tai tik pirminė proceso stadija, kurios tikslas yra surinkti duomenis apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad asmuo yra kaltas, nes tyrimas gali būti nutrauktas, jei nepakanka įrodymų ar nustatoma, kad veika nebuvo padaryta.

7.3. Nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytais teiginiais, kad ieškovė gali manipuliuoti orderio skyrimo institutu, o 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2024 m. lapkričio 22 d. orderiai buvo jos pačios išprovokuoti. Teigia, kad byloje nėra aišku, kuo remdamasis bylą nagrinėjęs teismas padarė išvadą, jog 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2024 m. lapkričio 22 d. orderių išdavimą išprovokavo pati ieškovė ir kad ji šiuos orderius naudoja kaip manipuliacinę priemonę. Pastebėjo, kad teismas nemotyvuoja tokios savo išvados, todėl ieškovei susidaro įspūdis, kad teismas remiasi vien 2025 m. sausio 20 d. nutartimi, kuri nėra įsiteisėjusi, nes buvo apskųsta.

7.4. Akcentavo, kad faktinę aplinkybę, jog būtent atsakovas kelia konfliktines situacijas, patvirtina byloje esantys 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2024 m. lapkričio 22 d. iškvietimai. Atkreipė dėmesį į tai, jog nėra aišku, kuo remdamasis teismas nustatė, kad orderius būtų prašiusi / reikalavusi skirti ieškovė. Teigia, kad orderius skiria policijos pareigūnai, o ne ieškovė. Kiekvienu atveju policijos pareigūnai, atvykę į iškvietimą pagal paties atsakovo skambutį, savo iniciatyva ir neprašant ieškovei, jai apskritai nesikišant į šį procesą vertindavo atsakovo elgesį ir nutardavo, kad grėsmę bei konfliktus kelia būtent atsakovas.

7.5. Atkreipė dėmesį į tai, jog nors teismas teigia, kad 3 iš 5 orderių buvo panaikinti, tačiau neatsižvelgia į tai, kad nėra ir nebuvo nė vieno orderio, kuris būtų paskirtas ieškovei, siekiant apsaugoti atsakovą. Mano, kad ši faktinė aplinkybė taip pat iš esmės patvirtina, jog šioje situacijoje agresorius yra būtent atsakovas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė savo iniciatyva, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Nurodytos laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma, kada nustatoma, kad kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, turi kitą nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą ar ją nuomojasi, jo finansinė padėtis leidžia tą daryti.

15. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Nagrinėdamas prašymą dėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaikų ar sutuoktinio interesams. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus.

Žemesnės instancijos teismas

18. Nors atskiruoju skundu ieškovė teigia, jog nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytais teiginiais, kad ieškovė gali manipuliuoti orderio skyrimo institutu, o teismui nemotyvavus tokios savo išvados, ieškovei susidaro įspūdis, kad teismas remiasi vien 2025 m. sausio 20 d. nutartimi, kuri nėra įsiteisėjusi, nes buvo apskųsta, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertinęs byloje pateiktus duomenis turėjo pagrindą remtis į bylą pateiktais kitų teismų sprendimais, kurie paneigė ieškovės prašyme nurodytus argumentus dėl išduotų smurto artimoje aplinkoje orderių nepagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartimi bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartimi visi išduoti orderiai buvo panaikinti akcentuojant, jog nebuvo pateikta jokių duomenų apie atsakovo vartojamą smurtą artimoje aplinkoje. Dar daugiau, įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartimi teismas laikė, jog ieškovės duoti paaiškinimai yra manipuliatyvūs ir nesudaro pagrindo juos vertinti kaip pagrįstus. Be to, nurodyta, kad iš vaizdo įrašų matyti, jog ieškovė nėra įbauginta ar išsigandusi, o priešingai – manipuliaciniais pasisakymais apie bendrą gyvenimą ir jo aplinkybes siekia sudaryti negatyvų įspūdį apie atsakovą, hiperbolizuoja susiklosčiusią situaciją, šaiposi iš atsakovo.

19. Atskiruoju skundu taip pat teigiama, jog nepaisant to, kad smurto artimoje aplinkoje orderiai buvo panaikinti, tačiau, ieškovės nuomone, neatsižvelgta į tai, kad nėra ir nebuvo nė vieno orderio, kuris būtų paskirtas ieškovei, siekiant apsaugoti atsakovą. Mano, kad ši faktinė aplinkybė taip pat iš esmės patvirtina, jog šioje situacijoje agresorius yra būtent atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. Kaip minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo nustatyta jokių duomenų apie atsakovo vartojamą prieš ieškovę smurtą , o aplinkybė, kad ieškovei smurto artimoje aplinkoje orderiai nebuvo išduoti, niekaip nepatvirtina aplinkybių, jog būtent atsakovas šeimoje yra agresorius ar atlieka kitus ieškovei grėsmę galinčius kelti veiksmus. Minėta, jog, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Preliminariai įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, taip pat atsižvelgdamas į šios nutarties 17–19 punktuose išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra įrodymų apie atsakovo ieškovei keliamą grėsmę, atitinkamai ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą atsakovo atžvilgiu.

20. Atskiruoju skundu ieškovė, be kita ko, nurodo, jog skundžiamą nutartį priėmęs teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, nes nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, kad ieškovė galbūt smurtauja prieš atsakovą. Teigia, kad vien remdamasis pradėto ikiteisminio tyrimo faktu teismas negalėjo daryti nei išvados, nei prielaidos, kad ieškovė smurtauja prieš atsakovą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

21. Akcentuotina, jog sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį – prevencinį tikslą bei siekį išvengti neigiamų pasekmių kitai bylos šaliai. Šiuo atveju, išanalizavus skundžiamos nutarties turinį, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų konstatavęs kokius nors faktus, patvirtinančius, ar paneigiančius ieškovės kaltę dėl smurto vartojimo prieš atsakovą, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiama nutartimi buvo pažeista Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija.

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, atkreipė dėmesį, jog būtent ieškovės atžvilgiu yra vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimo atsakovui padaryto fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, kuriame atsakovas 2024 m. gruodžio 21 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos 6-ojo skyriaus nutarimu pripažintas nukentėjusiuoju. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pagal atsakovo pareiškimą dėl galimo ieškovės savavaldžiavimo bei konflikto su jos sūnumi ieškovės atžvilgiu pradėta administracinė teisena Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 518 straipsnį dėl savavaldžiavimo. Nors ieškovė pagrįstai teigia, kad ikiteisminis tyrimas nei patvirtina, nei paneigia nusikalstamos veikos padarymo faktą, tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tokių faktų ir nekonstatavo, tik įvertino galimas kilti grėsmes, o būtent toks ir yra laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – išvengti galimų kilti pavojų ir taip laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė nekaltumo prezumpcijos.

23. Sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones savo iniciatyva, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apie galimą atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės taikymą bei prašymo ribų peržengimą šalys buvo informuotos žodinio teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, būtų nelogiška, jog galbūt nukentėjęs nuo smurto artimoje aplinkoje vyresnio amžiaus asmuo būtų priverstas išsikraustyti iš namų dėl galimo manipuliavimo orderių institutu ir galimo smurto prieš jį. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė yra 20 metų jaunesnė, todėl gyvenimas ne įprastoje namų aplinkoje jai sudarytų mažiau nepatogumų. Ieškovė turi kito nekilnojamojo turto – kartu su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Mano, jog faktiškai ieškovė ir atsakovas turėtų susikeisti gyvenamosiomis vietomis (ieškovas turėtų išsikelti iš laikinos gyvenamosios vietos dėl praktiškai nepertraukiamai jo atžvilgiu taikytų orderių).