Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-18094-592/2019 pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

3. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą ieškovės apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

6. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

7. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ta apimtimi, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 81,00 EUR dydžio administravimo mokesčio priteisimo. Įvertinęs tai, jog atsakovui prašomo priteisti administravimo mokesčio paskirtis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies sąlygas, susijusias su administravimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, pripažino nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiamas ginčas dėl šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl kredito gavėjo (nagrinėjamu atveju atsakovo) prievolės mokėti sutartinį administravimo mokestį.

Dėl Sutartyje numatyto administravimo mokesčio (ne)priteisimo

8. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. tarp pradinio kreditoriaus AB „BnP Finance“ ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (toliau – Sutartis) Nr. BOB-dzxj8jdp, kuria atsakovui buvo suteiktas 300,00 EUR vartojimo kreditas 36 mėnesių laikotarpiui, atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą – 129,12 EUR palūkanas (metinė palūkanų norma: 24,96 proc.) ir 81,00 EUR administravimo mokestį. 2019 m. sausio 2 d. pradinis kreditorius AB „BnP Finance“ Sutartį nutraukė.

9. 2018 m. liepos 31 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir Bylų priėmimo – perdavimo akto Nr. 11 pagrindu 2019 m. vasario 28 d. pradinis kreditorius perdavė ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovui pranešta elektroniniu paštu išsiuntus jam 2019 m. kovo 1 d. pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo. Ieškovės teigimu, atsakovas prievolės nevykdo. Atsakovo įsiskolinimas ieškovei sudaro 300,00 EUR negrąžintas vartojimo kreditas, 49,85 EUR palūkanų, 24,96 proc. metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo, 81,00 EUR administravimo mokestis, 9,90 EUR delspinigių. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sumokėjo ieškovei susidariusį įsiskolinimą, nėra.

10. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 81,00 EUR administravimo mokesčio priteisimo, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčio nesąžiningomis ir negaliojančiomis pripažino nepagrįstai, kadangi administravimo mokestis, dėl kurio šalys susitarė, atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus bei protingumo kriterijų, ir jis nepažeidžia nei atsakovo, nei kreditoriaus interesų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais apeliantės argumentais.

11. Remiantis Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, bendrą vartojimo kredito kainą sudaro: visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis. To paties įstatymo 21 straipsnyje numatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti bendra vartojimo kredito kaina. Vienas iš reikalavimų – palūkanų norma vartojimo kredito sutartyje negali viršyti 75 procentų, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos.

12. Papildomai pažymėtina, jog šalių sudarytoje 2018-08-03 Vartojimo kredito sutarties 1.9. punkte vartojimo kredito kaina taip pat yra apibrėžta remiantis įstatymine norma, t. y. pagal LR Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Pagal šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties 1.9 punktą, bendra vartojimo kredito kaina - visos išlaidos, įskaitant palūkanas, ir bet kuriuos kitus su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Sutartyje įtvirtinta, jog vartojimo kredito kaina apskaičiuojama ir nurodoma kredito sutarties specialiosiose sąlygose pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu. Kredito kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš sudarytos sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį.

13. Kaip matyti iš tarp šalių sudarytos 2018-08-03 Vartojimo kredito sutarties Nr. BOB-dzxj8jdp turinio, Vartojimo kredito sutartimi šalys susitarė dėl sutarties administravimo mokesčio. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punkte yra nurodyta, kad sutarties administravimo mokestis – mėnesinis kliento bendrovei mokamas mokestis už sutarties priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą. Sutarties administravimo mokestis įskaičiuojamas į mėnesinę įmoką. Sutarties administravimo mokestis yra skaičiuojamas nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui. Sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas nuo suteiktos vartojimo kredito sumos ir nurodomas sutarties specialiosiose sąlygose. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių, šalys Sutarties 1.18 punkte aiškiai apsibrėžė administravimo mokesčio paskirtį bei apskaičiavimo tvarką. Be to, Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose yra išdėstytas mokėjimo grafikas, kuriame aiškiai išskirta grafa, kurioje nurodoma, kad administravimo mokestis per mėnesį sudaro 2,25 EUR, t. y. kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą yra įtrauktas 2,25 EUR dydžio sutarties administravimo mokestis. Per 36 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovas ieškovei iš viso turėtų sumokėti 81,00 EUR sutarties administravimo mokesčio. Taigi, šalys sudarydamos 2018-08-03 Vartojimo kredito sutartį, susitarė dėl administravimo mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, o šio mokesčio dydis ir skaičiavimo tvarka nurodyta tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties tiek bendrosiose, tiek ir specialiosiose sąlygose.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių 2018-08-03 sudarytos Vartojimo kredito sutarties nuostatas, sprendžia, jog šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygos, reglamentuojančios administravimo mokesčio nustatymą, jo skaičiavimo tvarką ir mokėjimo sąlygas yra pakankamai aiškios, šalys sutarties sąlygą dėl administravimo mokesčio mokėjimo pasirašė laisva valia (CK 6.156 straipsnis), byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas buvo suklaidintas ar priverstas sudaryti sandorį sau itin nenaudingomis sąlygomis. Byloje taip nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovas nebuvo aiškiai bei tinkamai informuotas apie taikomo administravimo mokesčio sumą bei jo apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nenustatė. Juo labiau, atsakovas atsiliepimo į ieškinį neteikė ir aukščiau minėtų Sutarties nuostatų neginčijo.

15. Pabrėžtina, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3- 500/2014).

16. Taigi esant šioms aukščiau byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos dėl administravimo mokesčio yra neaiškios, pripažino jas nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis. Be to, kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą administravimo mokestis ir/arba kiti mokesčiai, kurie patenka į bendrą vartojimo kredito kainą, per dieną negali viršyti 0,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Atsižvelgiant į atsakovui suteiktą 300,00 EUR dydžio vartojimo kreditą, maksimalus galimas sutarties administravimo mokestis yra 3,60 EUR ( (300 EUR x 0,04 proc.)) x 30 d.) per mėnesį. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui buvo paskaičiuotas žymiai mažesnis, t. y. 2,25 EUR dydžio mėnesinis mokestis. Kaip matyti iš šalių sudarytos sutarties sąlygų, jokie kiti papildomi mokesčiai, be administravimo mokesčio, atsakovui netaikyti.

17. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog iš administravimo mokesčio apibrėžimo nėra aišku, kokiu pagrindu nutraukus sutartį vartotojas ir toliau turi mokėti administravimo mokestį už sutarties priežiūrą, įmokų surinkimą, paskirstymą ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Sutartyje nurodytą šio mokesčio paskirtį, sprendžia, kad jis turi būti skaičiuojamas šiuo atveju tik iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo Sutarties trukmės. Kitu atveju būtų pažeista vartojimo kredito gavėjo (nagrinėjamu atveju atsakovo) ir paskolos davėjo (nagrinėjamu atveju ieškovės) interesų pusiausvyra, bei protingumo ir sąžiningumo principai. Atsakovui nesumokėjus skolos geranoriškai ir pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, nežinoma, kaip ir kada skola (jos dalis) bus išieškota, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė dėl to turės kažkokių papildomų sąskaitos tvarkymo išlaidų ilgą laiką Taigi, nors šalys Vartojimo kredito sutartyje ir susitarė, kad administravimo mokestį atsakovas privalo mokėti iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui, susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, kai vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Skolą išieškant teisme gali būti priteistos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, vykdymo procese – vykdymo išlaidos. Be to, ieškovei iš atsakovo yra priteistos kompensuojamos palūkanos, kurios atlygina dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius. Vadinasi, kreditoriaus (ieškovės) padėtis nebus neproporcingai pabloginama (CK 6.210 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių apeliantės teiginiai, jog ji ir po sutarties nutraukimo turės administruoti įmokas, todėl turi būti priteistas visas sutarties administravimo mokestis, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į šalių sulygto administravimo mokesčio paskirtį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įgijo teisę administravimo mokestį skaičiuoti nuo sutarties sudarymo, t. y. 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki sutarties nutraukimo, t. y. iki 2019 m. sausio 2 d. ir už šį laikotarpį priteistinas administravimo mokestis sudaro 11,25 EUR (2,25 EUR x 5 mėn.).

19. Remiantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai, kreditorius turi teisę reikalauti netesybų (baudos, delspinigių). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vartojimo kredito sutartimi (6.2 punktu) atsakovas įsipareigojo pažeidęs prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku, vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti 0,05 procento dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną, todėl ieškovės reikalavimas dėl delspinigių už nesumokėtą administravimo mokestį tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas sprendime už akių nurodė, jog nepriteisia ieškovei 1,90 EUR delspinigių, apskaičiuotų už 81,00 EUR atsakovės nesumokėto administravimo mokesčio. Apeliacinės instancijos teismui nutarties 26 punkte konstatavus, jog nagrinėjamu atveju turi būti priteisiamas 11,25 EUR dydžio administravimo mokestis (vietoj ieškovės prašyto 81,00 EUR), ieškovei priteistina 0,26 EUR delspinigių už nesumokėtą administravimo mokestį (11,25 EUR x 1,90 EUR/81 EUR). Iš viso ieškovei priteistina 8,26 EUR delspinigių (pirmosios instancijos teismo priteisti 8,00 EUR delspinigiai už negrąžintą kredito dalį ir palūkanų dalį + 0,26 EUR delspinigiai už nesumokėtą 11,25 EUR administravimo mokestį).

20. Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, keistina ir sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo nurodant, kad ieškovei iš atsakovo priteisiama 5 procentų metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo visos priteistos sumos, t. y. nuo 369,36 EUR (300 EUR negrąžintas kreditas + 49,85 palūkanos + 11,25 EUR administravimo mokestis + 8,26 EUR delspinigiai = 369,36 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme 2019-05-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, CPK 362 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

21. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

22. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš dalies, iš dalies keistinas pirmosios instancijos sprendimas, todėl perskirstinos ir bylinėjimosi išlaidos.

23. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė iš viso patyrė 136,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 15,00 EUR žyminis mokestis ir 121,00 EUR išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Nagrinėjamu atveju patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 83,8 procentai. Atsižvelgiant į šią ieškovės ieškinio tenkinimo procentinę išraišką, ieškovei iš atsakovo priteistina 15,00 EUR už sumokėtą žyminį mokestį (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) ir 101,40 EUR (121,00 EUR x 83,8 proc.) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, viso priteistina 116,40 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

24. Byloje taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas patyrė 3,72 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl iš atsakovo valstybei priteistina 3,12 EUR (3,72 EUR x 83,8 proc.), išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

25. Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 15,00 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (13,88 procentai), ieškovei iš atsakovo priteistina 2,08 EUR (15 EUR x 13,88 proc.) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

26. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3punktu, teismas

nutaria:

Ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies ir išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo A. K. 300,00 EUR (trys šimtai eurų 00 ct) negrąžinto vartojimo kredito, 49,85 EUR (keturiasdešimt devyni eurai ir 85 ct) palūkanų, 24,96 procentų metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kreditą (300,00 EUR) nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki visiško kredito grąžinimo, 11,25 EUR (vienuolika eurų ir 25 ct) administravimo mokesčio, 8,26 EUR (aštuoni eurai ir 26 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 369,36 EUR sumą nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 116,40 EUR (vienas šimtas šešiolika eurų ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. K. į valstybės biudžetą 3,12 EUR bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.“

Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo A. 2,08 EUR (du eurai ir 08 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.