Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų laisvės atėmimo bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, jo išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2017 m. spalio 6 d. (2 paros) pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. S. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 13 d. apie 14.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), savo žmonai S. S. tyčia ranka sudavė į nosį, po to rankomis sugriebė jos galvą ir du kartus trenkė ją į sieną, tuo nukentėjusiajai S. S. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis savo žmonos nemušė, todėl pirmosios instancijos teismas jį nuteisė be jokių jo kaltės įrodymų. Kolegija su šiuo apelianto reikalavimu nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas D. S. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, tinkamai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, įvertino byloje surinktus įrodymus (tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius nuteistąjį), jų visumą, pakankamai aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindė savo išvadas, bei pagrįstai priėmė D. S. apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais bylos įrodymais nepagrįsta nagrinėjamo įvykio versija.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę, ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Kaip matyti iš bylos, ikiteisminio tyrimo metu D. S. savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo S. S. pripažino visiškai. Vėliau, pirmosios instancijos teisme, jis ėmė neigti smurtavęs prieš nukentėjusiąją, parodydamas, kad konflikto su S. S. metu kumščiu trenkė ne jai į nosį, o į virtuvės spintelę. S. S. jį apkalbėjo iš pykčio. Ant apklausos protokolo pasirašė jo iki galo neperskaitęs (70, 89 b. l.). Šios savo versijos nuteistasis toliau laikosi ir apeliaciniame skunde. Iš bylos matyti ir tai, kad nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal S. S. pareiškimą dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme taip pat pakeitė savo parodymus nuteistojo naudai. Pagal paskutinius nukentėjusiosios parodymus, D. S. buvo agresyvus, tačiau jos nemušė, ji iškvietė policiją, nes buvo afekto būsenoje (70, 88 b. l.). Tačiau kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais teisiamajame posėdyje neturi pagrindo tikėti. Tokią išvadą, visų pirma, suponuoja tai, kad dar ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji S. S. apklausų metu prašė D. S. neatimti laisvės, kadangi jo pagalba reikalinga rūpinantis šeima. Iš esmės tą patį prašymą bei dėl tų pačių priežasčių apklausos metu pateikė ir nuteistasis D. S.. Tokiu būdu galima spręsti, jog jų suvokimas apie galinčias kilti (bei kilusias) pasekmes dėl S. S. pranešimo apie smurtą ir sąlygojo nuteistojo parodymų pakeitimą bei nukentėjusiosios pozicijos suderinimą su vyro sukurta gynybine versija. Tačiau visiškai nesvarbu, dėl kokių priežasčių pati nukentėjusioji pakeitė savo parodymus (iš meilės, baimės, finansinio priklausomumo ar kt.), svarbu tai, jog tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl pakeitė savo parodymus neigdami smurto faktą. Galų gale, tai, jog būtent šie aptarti, o ne pirminiai jų parodymai, kurie buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje, yra melagingi patvirtina tai, kad jų pačių parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra ne tik nuoseklūs bei sutampantys, tačiau atitinka ir kitus bylos įrodymus, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

9. Iš nukentėjusiosios S. S. 2018 m. liepos 13 d. pareiškimo, tos pačios dienos bei 2018 m. rugpjūčio 14 d. apklausų metu jos duotų parodymų matyti, kad 2018 m. liepos 13 d. D. S. į namus grįžo girtas, pradėjo viską daužyti, priėjęs prie jos, ranka trenkė jai į nosį, po to rankomis suėmęs jos galvą, du kartus trenkė ją į sieną (2, 14 b. l.). Apklausiamas įtariamuoju, D. S. patvirtino nukentėjusiosios nurodytas smurto aplinkybes, parodydamas, kad ranka sudavė S. S. į nosį, sugriebęs ją rankomis, papurtė ir dėl to ji galėjo atsitrenkti į sieną. Jis dėl tokio savo elgesio gailėjosi, nurodė, kad sutuoktinės atsiprašė, žadėjo daugiau prieš ją nebesmurtauti (45-46 b. l.). Tokius jų parodymus patvirtino ir liudytojų R. U. ir R. N. parodymai. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, šių liudytojų parodymais nėra pagrindo netikėti, kadangi jos nėra niekaip suinteresuotos bylos baigtimi. Beje, nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nekelia jokių abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo. Liudytoja R. U., kuri ikiteisminio tyrimo metu atliko nukentėjusiosios apklausą, teisiamajame posėdyje patvirtino, kad S. S. savo valia davė parodymus, jog ją sumušė D. S.. Jokių pretenzijų dėl apklausos ar savo sveikatos būklės nukentėjusioji neišreiškė (84 b. l.). Tokiu būdu, pastarosios liudytojos parodymai, faktas, kad nukentėjusioji S. S. tyrimo metu buvo apklausta kelis kartus ir visais atvejais patvirtino D. S. smurto prieš ją faktą, visiškai paneigia apelianto bei pačios nukentėjusiosios iškeltą versiją dėl jos afekto būsenos ir nesugebėjimo aiškiai suvokti įvykio aplinkybių. Todėl ši versija atmetama kaip išgalvota, siekiant nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš karto po įvykio asmenų emocijos paprastai būna pačios nuoširdžiausios, nes per trumpą laiką, kol atvyksta policija, dažniausiai nespėjama sukurti dirbtinių įvykio modelių, gerai apgalvoti įvykio versijas ir pagal jas suderinti savo parodymus. Taip šioje byloje yra ir su nukentėjusiąja bei jos parodymais iš karto po įvykio. Juolab, kad iš karto po įvykio D. S. pasišalino ir tik po kurio laiko susisiekė telefonu su nukentėjusiąja, apgailestaudamas dėl savo elgesio. Be viso to, kaip minėta, nuteistojo D. S. smurto prieš nukentėjusiąją S. S. faktą patvirtina ir liudytojos R. N. parodymai, iš kurių matyti, kad ji dirba probacijos tarnyboje, vykdė nuteistojo priežiūrą. Liudytoja parodė, kad iš karto po įvykio su ja susisiekė S. S., kuri paaiškino, kad D. S. ją mušė, nurodė, kad kelis kartus trenkė jos galvą į sieną. S. S. klausė jos patarimo, ką daryti. Ji nurodė S. S. iškviesti policiją ir likti su savo vaikais saugioje vietoje (84 b. l.). Taip nukentėjusioji S. S. ir padarė. Ji paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą pagalbos ir labai aiškiai nurodė, kad girtas vyras ją mušė (77-78 b. l.). D. S. smurto padariniai policijos pareigūnų buvo užfiksuoti iš karto atvykus į įvykio vietą, t. y. iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog apžiūrint pranešėją S. S., jos nosis buvo patinusi (3 b. l.). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokie byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai, jų visuma, yra pakankama išvadai, kad D. S. ranka sudavė savo sutuoktinei S. S. į nosį bei du kartus jos galvą trenkė į sieną. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis jo kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Nusikaltimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tarp jų ir nukentėjusiajam sukėlus fizinį skausmą. Pažymėtina, kad skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartą pažymėjo, kad toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamu atveju sukelto fizinio skausmo faktą nukentėjusioji S. S. nurodė ikiteisminio tyrimo metu (2 b. l.). Fizinio skausmo faktą taip pat patvirtina ir tai, jog iš karto po patirtų smurtinių veiksmų nukentėjusioji pranešė policijai, po ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai užfiksavo, jog S. S. nosis buvo patinusi (3 b. l.). Todėl tai, kad nukentėjusioji S. S. dėl smurtinių nuteistojo veiksmų juto fizinį skausmą, abejonių nekyla. Būtina pastebėti ir tai, jog fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas, todėl objektyvesnių įrodymų dėl fizinio skausmo sukėlimo, be tiesiogiai įvykyje dalyvavusių nuteistojo ir nukentėjusiosios bei iš karto po įvykio atvykusių pareigūnų paaiškinimų, nagrinėjamu atveju ir negali būti (pvz., negali būti atlikta teismo medicinos ekspertizė), be to, sprendžiant, ar yra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, galiojantys teisės aktai nenustato pareigos nukentėjusiajam kreiptis į specialistus dėl tokios ekspertizės atlikimo, o pagal BPK 28 straipsnio 2 dalį nukentėjusysis turi teisę, tačiau ne pareigą teikti įrodymus. Beje, vien tik fizinio skausmo sukėlimo faktui konstatuoti specialių žinių iš esmės ir nereikia, kai kitų byloje esančių objektyvių duomenų šiam nusikaltimo požymiui nustatyti yra pakankamai. Nagrinėjamu atveju taip ir yra.

11. Tokiu būdu, visų šių aptartų įrodymų visuma ir jais nustatytos aplinkybės – nuteistojo ir nukentėjusiosios nuoseklūs bei sutampantys parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtina liudytojų parodymai, nukentėjusiosios skambučio bendrajam pagalbos centrui įrašas, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, faktas, kad pagalbos kvietėsi pati nukentėjusioji, nes prieš ją smurtavo, vienareikšmiai įrodo, jog D. S. panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją S. S. jos nurodytu būdu – jai ranka sudavė į nosį bei du kartus jos galvą trenkė į sieną, kas sukėlė jai fizinį skausmą. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl D. S. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Vertinti surinktus įrodymus kitaip ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais kolegija neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. S. apeliacinį skundą.