Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Stumbras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. e2-5796-823/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Stumbras“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Vilniaus degtinė“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pagal PŽĮ 50³ straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemonių rūšis užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. pagal numatytą laikinųjų priemonių pobūdį taikomos priemonės, kurios būtinos užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams ar skubiai nutraukti neteisėtus veiksmus teismo galutiniam sprendimui įvykdyti. Ieškovės ieškinio reikalavimas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kurios jau nustatytos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-02 nutartimi priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-380-407/2015. Ieškovės, kaip prekių ženklų savininkės, teisės jau yra realiai pažeidžiamos ir tokiam pažeidimui nutraukti būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones numatytas PŽĮ 50³ straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Prekių ženklų savininko reikalavimas ginti pažeistas teises gali būti vienas iš pasirinktųjų, o ne jų visumą numatyta PŽĮ 50 straipsnyje. Tačiau teismas turėtų taikyti prevencines laikinąsias priemones numatytas PŽĮ 50³ straipsnyje. Prekių ženklų nuosavybės teisių apsaugos srityje, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės savo turiniu gali ir nesutapti su prekių ženklų savininko pasirinktu teisių gynimo būdu (ieškinio reikalavimu) (PŽĮ 50 str.).Ieškovės reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o dydis siejamas su atsakovės pajamomis (gryna nauda), kuri gaunama atsakovei neteisėtai platinant alkoholinį gėrimą pažymėtą ginčo žymeniu. Todėl ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal savo pobūdį yra tiesiogiai susijusios su būsimu teismo sprendimu nustatytinos žalos dydžiu. Jeigu atsakovei nebus uždrausta bylos nagrinėjimo metu toliau gaminti, platinti, reklamuoti žodiniu žymeniu pažymėtą alkoholinį gėrimą, tai atsakovė ir toliau galės vykdyti neteisėtus veiksmus tuo pažeisdama ieškovės teises ir gaudamas naudos iš neteisėtos veiklos. Dėl tokios atsakovės veiklos tik didės ieškovės patiriamos žalos dydis.Atsakovei pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės teisės nebūtų nepagrįstai varžomos, kadangi ši savo veikloje ir toliau naudoja žodinį žymenį SALDŽIOS DEVYNERIOS, kuris pagal prejudicinius faktus (Vilniaus apygardos teismo sprendimas 2014-10-17; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-02 nutartis) yra klaidinančiai panaši į ieškovės prekių ženklų šeimai priklausančius ženklus ir klaidina vartotojus dėl prekių kilmės bei kelia asociacijas su ieškovės prekių ženklais. Taigi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė iš ėmės nepatirtų jokios žalos. Pagal viešai skelbiamus atsakovės 2015-06-30 tarpinės finansinės ataskaitos duomenis, atsakovė turėjo turto už 23 770 110 Eur. Tačiau atsakovė bankui yra įkeitusi ir perleidusi turto, kurio vertė, viso 19 212 699 Eur. Taigi likusio atsakovės neįkeisto bankui turto vertė sudaro 4 557411 Eur, iš kurio didžioji dalis finansinis turtas - 1 675 869 Eur (paskolos susijusiai įmonei, grupės įmonių pirkėjų skolos ir kt.), išankstiniai mokėjimai -211 941 Eur; kitos gautinos sumos - 288 597 Eur. Be to, 2015-08-18 atsakovė pasirašė kreditavimo sutartį su AB DNB banku 2 758 000 Eur sumai. Kredito įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas įkeičiant AB „Vilniaus degtinė“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Atsakovė neturi pakankamai hipoteka ar įkeitimu neužtikrinto turto, kad būsimas ieškovei palankus teismo sprendimas galėtų būti tinkamai įvykdytas be jokios grėsmės.

Įstatymai gali nustatyti papildomas sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės turi atlikti pagrindinę savo funkciją - užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė pareiškė teisme reikalavimą priteisti iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą ir nesiekia uždrausti atsakovei savo veikloje naudoti ginčo žymenį. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės - uždrausti naudoti žodinį žymenį - nėra susijusios su ieškovės pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu dėl 237 455 Eur priteisimo.Nors laikinosios apsaugos priemonės nebūtinai turi sutapti su pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu, tačiau svarbiausiu kriterijumi taikant laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmės būsimojo teismo sprendimo įvykdymui pašalinimas. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės šios funkcijos neatlieka, tai jos negali būti taikomos, nepriklausomai nuo to, sutampa jos su pareikštu ieškinio reikalavimu ar nesutampa. Ieškovė pareiškė konkretų reikalavimą dėl žalos, patirtos iki ieškinio padavimo, priteisimo. Po ieškinio padavimo ieškovės naujai patiriama žala nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko. Ieškovė, siekdama užkirsti kelią tariamai žalai atsirasti, turėtų reikšti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prevencinį ieškinį dėl uždraudimo naudoti ginčo žymenį.Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-02 nutartimi buvo pripažinta negaliojančia atsakovės prekės ženklo „SALDŽIOS DEVYNERIOS“ registracija Nr. 61995. Tačiau nei Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 sprendimu, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-02 nutartimi atsakovei nebuvo uždrausta naudoti žodini žymenį „SALDŽIOS DEVYNERIOS“. Minėtose bylose nebuvo tiriamas žodinio žymens „SALDŽIOS DEVYNERIOS“ naudojimas bei tokio naudojimo teisėtumas. Tai, kad atsakovės prekės ženklo „SALDŽIOS DEVYNERIOS“ registracija buvo pripažinta negaliojančia sudaro pagrindą reikšti prevencinį ieškinį dėl uždraudimo naudoti tokį prekės ženklą atsakovės komercinėje veikloje, tačiau savaime nedaro neteisėtu tokio ženklo naudojimo. Atsakovė yra didelė įmonė (įstatinis kapitalas yra 7 078 445 Eur), akcinė bendrovė, kurios akcijomis yra prekiaujama viešai, bendrovė priklauso Prancūzijos koncernui Marie Brizard Wine and Spirits, kuris turi bendras arba antrines įmones daugiau nei 25 užsienio šalyse ir kuriam priklauso 150 pasaulyje pripažintų alkoholinių gėrimų prekių, ženklų. Atsakovė turi turto už 23 770 110 Eur, iš jo ilgalaikio turto - už 13 305 932 Eur, tuo tarpu įsipareigojimų - tik už 11 608 212 Eur. Atsakovės nuosavas kapitalas sudaro net 12 161 898 Eur. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės prašoma priteisti 237 455 Eur suma atsakovei nėra didelė. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės argumentai, dėl neva didelė dalies turto įkeitimo. Turto įkeitimas bankui yra normali ir įprasta praktika bet kurios įmonės, siekiančios padidinti savo veiklos apimtis, veikloje, ir toks įkeitimas pats savaime neturi jokios įtakos nei įkeisto turto vertei, nei atsakovės turtinei padėčiai. Turtas buvo įkeistas už banko suteiktą įmonių grupei paskolą, kurią planuoja panaudoti investicijoms ir veiklos plėtrai. Neįkeisti bankui turto vertė sudaro 4 557 411 Eur ir jos visiškai pakaktų atsiskaityti su ieškove.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo į bylą apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

Atsakovė atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams pagrįsti apeliacinės instancijos pateikė naujus įrodymus (2015-06-30 finansinę ataskaitą, 2015-08-31 viešą pranešimą apie 2015 m. 6 mėnesių tarpinį veiklos rezultatą, 2015-04-28 viešą pranešimą apie investicijas 2015-03-06, viešą pranešimą dėl 2018 m. prognozių). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovei, jai nebuvo suteikta galimybė pareikšti atsikirtimus, paaiškinimus ir pateikti įrodymus, sprendžia, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir juos priima (CPK 314 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir draudimo naudoti žymenį SALDŽIOS DEVYNERIOS

Kaip nurodyta pirmiau, apeliantė AB „Stumbras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame, realizuodama dispozityvumo principą (CPK 13 str.), pareiškė vienintelį materialinį teisinį reikalavimą - priteisti iš atsakovės AB „Vilniaus degtinė“ 237 455 Eur turtinės žalos atlyginimą. Tokio reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti dvejopo pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti bet kokiais būdais atsakovei disponuoti žodiniu žymeniu SALDŽIOS DEVYNERIOS; 2) areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo neradus arba radus nepakankamai, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad atsakovė neteisėtai naudoja žodinį žymenį, dėl ko apeliantei yra daroma žala.

Pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių, suponuojančių laikinųjų apsaugos priemonių - draudimo atsakovei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo naudoti savo veikloje žodinį žymenį SALDŽIOS DEVYNERIOS – taikymo pagrindų nenustatė. Apeliantė, nesutikdama su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino bylos rašytinių įrodymų visumą, todėl ir teismo išvada dėl šių priemonių netaikymo taip pat yra neteisinga. Su tokiais apeliantės skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, bet šis sąrašas nėra baigtinis. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė, būdama prekės ženklo savininkė, siekia, kad jai būtų atlyginta turtinė žala, kurią pastaroji patyrė galbūt dėl neteisėto atsakovės naudojimosi žodiniu žymeniu (PŽĮ 51 str.), todėl visiškai pagrįstai remiasi PŽĮ nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti, tai yra: 1) uždrausti asmenims daryti gresiantį šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 2) įpareigoti asmenis laikinai nutraukti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 3) uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami šio įstatymo nustatytas teises; 4) areštuoti, uždrausti, kad patektų į apyvartą, arba išimti iš apyvartos šio įstatymo nustatytų teisių objektų kopijas ir prekes, jeigu įtariama, kad jos pažeidžia šio įstatymo nustatytas teises; 5) areštuoti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimu įtariamų asmenų turtą, kurį turi jie arba tretieji asmenys, įskaitant banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitas; taip pat reikalauti pateikti banko, finansinius arba komercinius dokumentus ar sudaryti galimybę susipažinti su šiais dokumentais, jeigu pažeidimas padarytas komerciniu tikslu; 6) taikyti kitas CPK nustatytas priemones (PŽĮ 50³ str. 2 d.).

Kita vertus, nors PŽĮ pateikiamas specialus laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, tačiau jų taikymo pagrindas sutampa su CPK įtvirtinu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu – tikimybe, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Pagal įstatymą ir teismų praktiką, laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su ieškinio reikalavimais, kad jomis būtų užtikrintas įvykdymas tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje; teismas neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-482/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinyje nereiškia materialiųjų reikalavimų, susijusiu su ginčo žymens tolimesniu naudojimu, todėl jos procesinis reikalavimas uždrausti atsakovei bet kuriuo būdu naudoti žodinį žymenį SALDŽIOS DEVYNERIOS nėra susijęs su ieškinio reikalavimu ir objektyviai negali užtikrinti galimo apeliantei palankaus teismo sprendimo – išsiieškoti priteistą kaip žalos atlyginimas pinigų sumą – įvykdymo. Neprašoma tokios laikinosios priemonės taikyti ir iki ieškinio reikalavimo padavimo / papildymo (CPK 147 str. 3 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos netaikė.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra tik laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo (ieškinio netenkinimo atveju) arba iki teismo sprendimo įvykdymo (ieškinio tenkinimo atveju). Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas apibrėžtas CPK 150 straipsnyje, kurio 3 dalyje pasakyta, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja tik iki tol, kol teismo sprendimas yra įvykdomas. Vadinasi, net ir apeliantei palankaus teismo sprendimo priėmimo bei šio sprendimo paskesnio įvykdymo atveju laikini naudojimosi ginčijamu ženklu apribojimai, jeigu jie būtų buvę nustatyti teismo nutartimi, negalėtų tęstis neribotą laiką, jie pasibaigtų pagal įstatymą. Ši aplinkybė suponuoja vertinimą, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama ne šioje byloje priimto būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o kitų, viešai nedeklaruojamų tikslų (paveikti atsakovo elgesį, šios bylos proceso eigą ar panašių). Todėl atsižvelgus į laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslą, paskirtį bei laikiną procesinį pobūdį apeliantės skundo argumentai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė ir toliau galės vykdyti neteisėtus veiksmus, dėl ko ieškinio suma tik didės, pripažįstami teisiškai neaktualiais.

Dėl didelės ieškinio sumos kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo

Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, jog esant pakankamam pagrindui įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali areštuoti tokiu pažeidimu įtariamų asmenų turtą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad prieš sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vykstant ginčui dėl prekių ženklo neteisėto panaudojimo sukeliamų padarinių (žalos), teismas, visų pirma, turi preliminariai (prima facie) įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, kurių užtikrinimui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra pagrįstos prielaidos, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tarp šalių ginčas kilo dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės ar jo įvykdymo apsunkinimo buvimo.

Apeliantė prašo iš atsakovės priteisti 237 455 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto apeliantės žodinio žymens naudojimo. Sprendžiant dėl didelės ieškinio sumos kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo apeliacinės instancijos teismas iš juridinių asmenų registre paskelbto atsakovės AB „Vilniaus degtinė“ balanso nustatė, kad 2014-12-31 ši turėjo 87 954 409 Lt vertės turto, iš kurio 27 580 920 Lt sudarė ilgalaikis materialus turtas (CPK 179 str. 3 d.). Iš juridiniame asmenų registre paskelbto atsakovės AB „Vilniaus degtinė“ 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad atsakovė 2014 metais gavo 66 177 855 Lt pardavimo pajamų bei 3 800 233 Lt grynojo pelno (CPK 179 str. 3 d.). Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis matyti, kad teismuose nėra ginčų dėl negrąžintų skolų išieškojimo iš atsakovės AB „Vilniaus degtinė“ (CPK 179 str. 3 d.). Atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikti finansiniai duomenys leidžia įsitikinti, kad atsakovė yra sėkmingai bei aktyviai ūkinę komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuris turi pakankamai turto (23 770 110 Eur), galinčio užtikrinti jos, kaip rinkos dalyvio, finansinį stabilumą ir galimai patenkinto ieškinio reikalavimo dėl žalos priteisimo (237 455 Eur) įvykdymą. Vien ta aplinkybė, jog tam tikra atsakovės turto yra įkeista kredito įstaigai, savaime nereiškia, kad atsakovė neturi pakankamai hipoteka / įkeitimu neužtikrinto turto, kad galimai palankus teismo sprendimas galėtų būti įvykdytas be jokios grėsmės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės finansinius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu konkrečiu atveju ieškinio suma atsakovei nėra didelė ir nesudaro savarankiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo (CPK 144 str. 1 d.) Apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl neteisingo atsakovės finansinių duomenų įvertinimo, sprendžiant klausimą dėl turto arešto taikymo, atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliantės 2015-10-27 pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje proceso stadijoje nenagrinėtinas. Remiantis CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatomis, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas (principas „pralaimėjęs moka“). Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų, kurios yra patirtos rengiant atskirąjį skundą dėl nutarties kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.