Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Rima Šimbelytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. N. pareiškimą, suinteresuotiems asmenims Panevėžio rajono savivaldybės administracijai ir valstybės įmonei Turto bankas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkinamas.

5. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Vadinasi, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

6. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškėjai turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

7. Pagal CK nustatytą reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864, 33 straipsnyje nustatyta, kad CK ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.

9. Kaip matyti iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių ir byloje pateiktų rašytinių įrodymų, jos seneliui D. P. priklausė 4.91 ha žemės sklypo ir 56.96 ha miško žemės. Ant žemės sklypo stovėjo ginčo turtas, kuris kadastrinių matavimų bylos duomenimis pastatytas dar 1928 m. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad statiniai buvo pastatyti neteisėtai ar savavališkai. Nuo pat ginčo turto pastatymo iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės praradimo 1940 m., ginčo turtas nuosavybės teise priklausė pareiškėjos seneliams – D. P. ir V. P.. Kadangi Lietuvai praradus nepriklausomybę išnyko privatinė nuosavybė, ginčo turtas formaliai tapo valstybės nuosavybe, tačiau pareiškėjos seneliai ir toliau ginčo turtu teisėtai naudojosi ir valdė. 1949 m. Turto surašymo aktu ginčo turtas buvo konfiskuotas, pareiškėjos žiniomis jos seneliai buvo ištremti į Sibirą. Sugrįžus iš tremties, pareiškėjos seneliams buvo leista gyventi ginčo turte – teisėtai turtu naudotis ir valdyti, kadangi pagal tuo metu galiojusią teisinę santvarką civilinėje apyvartoje privačios nuosavybės į nekilnojamąjį turtą nebuvo. Pareiškėjos seneliai mirė iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., t. y. senelis D. P. mirė (duomenys neskelbtini), o senelė V. P. pareiškėjos žiniomis mirė (duomenys neskelbtini). Po pareiškėjos senelių mirties, ginčo turtu naudojosi ir valdė pareiškėjos tėvai (senelių vaikai), tačiau turtas vis vien pagal tuo metu buvusią teisinę santvarką formaliai priklausė valstybei. Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę ir į civilinę apyvartą sugrąžinus privačią nuosavybę, pareiškėjai ir jos seserims (I. K. ir I. M.) restitucijos būdu Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. gegužės 9 d. sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurta nuosavybė į jų seneliams nuosavybės teisė priklausiusius ir valdytus žemės sklypus – 4.10 ha žemės ir 56.96 ha miško žemės. Kadangi į 0.81 ha žemės plotą buvo įsiterpusi pareiškėjos senelių naudojama namų valda, ginčo statinių teisinės registracijos klausimas nebuvo išspręstas, dėl to į šį žemės plotą pagal tuo metu galiojusią tvarką, nuosavybės teisių pareiškėja ir jos seserys, restitucijos būdu neturėjo galimybės atkurti. Minėtas 0.81 ha žemės sklypas, buvo išpirktas valstybės, dėl kurio pareiškėjai bei jos seserims išmokėta kompensacija. Nepaisant nurodytų aplinkybių, pareiškėja vis vien ginčo statiniais naudojosi, valdė, prižiūrėjo ir rūpinosi kaip savo, kas reiškia, kad nuo pat pareiškėjos senelių sugrįžimo iš tremties ginčo statiniai buvo valdomi ir naudojami iš kartos į kartą. 2001 m. gruodžio 31 d. baigėsi prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminas, dėl ko pareiškėja neteko galimybės atkurti nuosavybės teisių į seneliams priklausiusius ginčo statinius. Pareiškėja 2010 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybę su pareiškimu išsipirkti žemės sklypą ant kurio stovi ginčo turtas, tačiau 2010 m. gruodžio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyrius raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, kad norint įteisinti namų valdos žemės sklypą, reikalinga turėti statinių teisinės registracijos pažymėjimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja dėl ginčo turto teisinės registracijos nebuvimo, neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių į ginčo turtą bei ir išsipirkti žemės sklypo ant kurio ginčo turtas buvo pastatytas. Pareiškėja per visą statinių valdymo laiką neturėjo galimybės pasinaudoti savo teise įregistruoti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą, t. y. pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į statinius kitokiu nei įgyjamoji senatis CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Pačios pareiškėjos iniciatyva ir lėšomis dar 2011 m. sausio 31 d. yra sudaryta nekilnojamųjų daiktų – ginčo turto, kadastrinių matavimų byla, Registro Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau statiniai valstybės įmonėje Registrų centras nebuvo įregistruoti. Byloje nėra duomenų, kad daiktų valdymas būtų įgytas neteisėtai, duomenų apie kitus galimus daikto savininkus byloje nėra, nenustatyta, kad minėtas nekilnojamasis turtas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jis nėra registruotas kitų asmenų vardu, statiniai neįtraukti į bešeimininkio turto sąrašą. Pareiškėja, pradėjusi valdyti nekilnojamąjį daiktą, jį prižiūrėjo, sudarė elektros tiekimo sutartį ir mokėjo mokesčius, sąžiningai ir nepertraukiamai kaip savą valdo iki šio laiko, todėl daikto valdymas buvo ir yra teisėtas, atviras, sąžiningas, o valdymo terminas, prasidėjęs prieš 14 metus, nebuvo kada nors nutrūkęs (CK 4.71 straipsnio 2 dalis).

10. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, konstatuojama esant CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytas aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjos valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą: 1) pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktus kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu; 2) yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, t. y., daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai, daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu, visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėja elgėsi kaip daikto savininkė ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už ją į valdomą daiktą, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl pripažintina, kad valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę.

11. Esant nurodytam, pareiškimas tenkinamas, pripažįstama, jog pareiškėja įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priestatu – veranda, kurio bendras plotas – 119,32 kv. m.; pagalbinį pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitą statinį (kiemo įrenginį) – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini) (CK 3.88, 4.68 – 4.71 straipsniai, CPK 533 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad pareiškėja D. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priestatu – veranda, kurio bendras plotas – 119,32 kv. m.; pagalbinį pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitą statinį (kiemo įrenginį) – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.