- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-25
- Bylos Nr.
- 2-19-335/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00678-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Roma Rimkienė
- Ieškovas
- BUAB „Melinga“
- Atsakovas
- D. P., M. P.
- Advokatai
- Vykintas Bulotas, Saulius Šukys, Saulius Šukysir
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Melinga“ ieškinį atsakovams M. P. ir D. P. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė BUAB „Melinga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2013-10-02 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. R8-2183, sudarytą tarp atsakovų M. P. ir D. P., negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei priteisti iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2013-11-19 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) priimtu sprendimu darbo byloje iš atsakovo M. P. buvo nuspręsta išieškoti ieškovo naudai 40 355,36 Eur (139 339 Lt) žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas. Sprendimo vykdymo metu antstolė P. K. informavo ieškovę, kad atsakovas neturi turto, iš kurio būtų galima išieškoti žalą bei pranešė, jog 2013-10-02 skolininkas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė atsakovui D. P. ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais ir ½ dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini). Pasak ieškovės, šis sandoris pažeidžia jos interesus, skolininkas piktnaudžiavo savo teisėmis, nes nekilnojamuosius daiktus pardavė už mažesnę nei rinkos kainą –8109,36 Eur (28000 Lt). Todėl yra pagrindas taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia, kadangi yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (priteistas nuostolių atlyginimas), ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės teises, M. P. neturėjo sudaryti ginčijamo sandorio, jis buvo nesąžiningas, nes žinojo arba turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises ir atsakovas D. P., kaip trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį irgi buvo nesąžiningas, nes turėjo pasidomėti, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokiu būdu M. P. sumažino savo turtą, o tai nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti ir ši aplinkybė esą yra svarbi konstatuoti, jog pirkimo - pardavimo sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus ir motyvus. Papildomai paaiškino, kad atsakovo D. P. prašymas taikyti senatį yra nepagrįstas, kadangi nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą ir paskirti bankroto administratorių priimta 2015-01-30. Atsakovui M. P. pranešimas sumokėti Komisijos sprendimu priteistą sumą išsiųstas 2015-06-18, nurodant skolos sumokėjimo terminą iki 2015-09-12. Kadangi atsakovas priteistos skolos nesumokėjo, ieškinio senaties termino pradžią ieškovė pradėjo skaičiuoti nuo 2015-09-13. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas vis dėlto manytų, jog jis praleistas. Nurodė, kad eksperto J. A. atliktas parduoto turto vertinimas jam kelia abejonių. Mano, kad ginčo pastatai buvo rekonstruoti, pagerinti ir pastatų vertė ginčijamo sandorio metu realiai buvo didesnė, o skolininkas D. P. turtą pardavė už maždaug 65 proc. mažesnę nei rinkos kainą.
Atsiliepimas
Atsakovas D. P. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus senaties terminą bei priteisti iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 28-29, t. 1). Nurodė, kad sandorį pripažinti negaliojančiu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai. Savo nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad nėra CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos apie jo, kaip sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumą ir yra suėjęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų senaties terminas. Nekilnojamuosius daiktus jis iš atsakovo M. P. nusipirko (atpirko) už tą pačią kainą, už kurią šiuos daiktus M. P. buvo įgijęs iš jo bei jo sutuoktinės G. P.. Atsiliepime ir teismo posėdyje paaiškino, kad sodybą su sutuoktine įsigijo dar 2007-08-02 ir planavo ją sutvarkęs pritaikyti kaimo turizmo veiklai vykdyti, tačiau 2008 m. prasidėjus ekonominei krizei, nebeturėjo finansinių galimybių planams įgyvendinti, todėl ieškojo partnerių, galinčių į ją investuoti. M. P., tuo metu dirbęs UAB „Melinga“, sutiko būti planuojamo verslo partneriu ir investuoti į sodybą su sąlyga, kad ½ jos dalis pereis jo nuosavybėn. Todėl 2009-10-21 su sutuoktine jam pardavė ½ sodybos už 8 109,36 Eur (28 000 Lt) vadovaudamasis tuo metu VĮ Registrų centro nustatyta rinkos verte ir su M. susitarė, kad investuoti į sodybą pradės po to, kai jis parengs dokumentaciją, gaus statybos leidimą. 2010-06-03 sudarė projekto parengimo darbų sutartį, 2011-09-06 buvo išduotas leidimas rekonstruoti statinius. Tuomet jis kreipėsi į M. P. dėl investavimo, tačiau pastarasis pranešė, kad jo planai pasikeitė, jis investuos į kitą verslą, tuo nuvildamas jį ir abu susitarė, jog atpirks iš jo nekilnojamąjį turtą už tą pačią kainą, ką ir padarė 2013-10-02 ginčijama pirkimo – pardavimo sutartimi. Teigė, kad turtas per tą laikotarpį nebuvo pagerintas ir kad sudarydamas ginčijamą sandorį jis, D. P., nebuvo nesąžiningas, kaip nepagrįstai teigė ieškovo atstovas. Turtas, dėl kurio buvo sudaryta ginčijama sutartis, nebuvo areštuotas ar įkeistas ir sudarant sutartį M. P. jam garantavęs, jog į parduodamus daiktus tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų. Šis nieko į savo dalį turto nebuvo investavęs ir todėl vienas su šeima tvarkėsi sodybą, tad džiaugėsi, kad su „pavedusiu“ dėl planuoto bendrai vystyti verslą M. P. bent pavyko 2013 m. sutarti dėl priimtinos atpirkimo kainos, kadangi jo finansinė padėtis buvo ne pati geriausia. Akcentavo, kad Komisijos sprendimas, iš kurio ieškovė kildina savo reikalavimo teisę, buvo priimtas tik po ginčijamo sandorio sudarymo. Be to, aiškino, kad dabartiniu metu jokių tarpusavio santykių su juo nebepalaiko.
Atsakovo atstovas nesutiko su ieškovės atstovo argumentais dėl senaties skaičiavimo, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus, akcentavo, kad J. A. yra teismo ekspertas ir jo išvada dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės 2013-10-02 būsenai esanti patikimesnė nei ieškovo užsakymu atlikta UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“; vertės skirtumas nėra drastiškas, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sandoris sudarytas dėl pusės turto.
Šalies argumentai
Ieškovės prašymu teismas procesinius dokumentus bei teismo šaukimą į posėdį atsakovui M. P. įteikė viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis), tačiau per teismo nustatytą terminą jis atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdžius neatvyko, todėl dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu byla iš esmės išnagrinėta be jo dalyvavimo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Visų pirma, teismas pasisako dėl ieškinio senaties. Ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius skolininko sudarytus sandorius, ginčyti turi teisę pareikšdamas actio Pauliana ieškinį per vienerių metų terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-15 nutartis Nr. 3K-3-429/2014). Nors kaip ieškovė teigė, ji apie sudarytą sandorį sužinojo tik pateikusi antstolei vykdyti Komisijos sprendimą, ji nėra praleidusi senaties termino. 2015-01-30 Panevėžio apygardos teismas priėmė 2015-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. B2-359-198/2015, kuria ieškovei iškelta bankroto byla. Atsakovui M. P. pranešimas sumokėti skolą pagal Komisijos sprendimą buvo išsiųstas 2015-06-18 ir terminas geranoriškam sumokėjimui nustatytas iki 2015-09-12 (b. l. 100, t. 1). Nesumokėjus skolos, ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo sekančios dienos, t. y. nuo jos 2015-09-13. Sutiktina, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą, visi tolesni atliekami veiksmai turi būti derinami. Ieškovės pridėtas 2016-03-25 kreditorių komiteto posėdžio protokolas Nr. 3 patvirtina, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl šio ieškinio pareiškimo (b. l. 103-106, t. 1). Taigi 2016-08-29 teismui paduotas ieškinys nepraleidus vienerių metų senaties termino, bet atmetamas ne šiuo pagrindu.
CK 6.66 straipsnis numato kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kuriuos sudarydamas jis blogina savo turtinę padėtį, tapdamas nemokus, mažindamas savo turtą, dėl ko kreditorius praranda realią galimybę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko turto. Jeigu sudarytas dvišalis atlygintinis sandoris, pripažinti jį negaliojančiu pagal kreditoriaus, kaip trečiojo asmens reikalavimą, galima, jeigu nesąžiningai elgėsi ne tik skolininkas, perleidžiantis turtą – kaip šiuo atveju M. P., bet ir tą turtą įgyjanti šalis, t. y. jeigu pastaroji žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu ir tai pacituota pačiame ieškinyje. Būtent nagrinėjamu atveju visų šių sąlygų tam, kad sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu, nėra, nes, visų pirma, nenustatytas D. P. nesąžiningumas, bet, priešingai, jis laikytinas sąžiningu turto įgijėju. Dėl turto įgijėjo sąžiningumo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai ir pan.
Teismas šioje byloje vertina, kad ieškovė tariamą jo nesąžiningumą įrodinėjo iš esmės teoriniame lygmenyje atsietai nuo faktinių aplinkybių.
Minėta, jog 2007-08-02 su sutuoktine G. J. P. įgijęs sodybą, 2009-10-21 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi ½ dalį žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), už 8 109,36 Eur (28 000 Lt) pardavė M. P., ketinusiam prisidėti prie kaimo turizmo verslo vystymo. Tuomet kaip šios idėjos iniciatorius D. P. rūpinosi dokumentais - su UAB „Vilniaus projektai“ 2010-06-03 sudarė projekto parengimo darbų sutartį dėl kaimo turizmo sodybos projektavimo ir 2011-09-06 jam buvo išduotas leidimas rekonstruoti/statyti statinius (b. l. 41-43, 129-198, t. 1). O po beveik ketverių metų, pasikeitus aplinkybėms ir M. P. atsisakius investuoti, 2013-10-02 atsakovai sudarė ieškovės ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria D. P. atpirko ½ dalį minėto turto už tą pačią - 8 109,36 Eur (28 000 Lt) sumą (b. l. 30-32, 36-39, 107-117, t. 1).
Jau po to, 2013-10-11 ieškovė kreipėsi į Komisiją reikalaudama iš atsakovo M. P. įmonei padarytos žalos atlyginimo ir 2013-11-19 sprendimu nutarta iš jo išieškoti 40 355,36 Eur RUAB „Melinga“ naudai (b. l. 19-22, t. 1). Taigi nors šis atsakovas ieškovei buvo skolingas, nepaisant, kad abu atsakovai buvo pažįstami (susipažinę), tačiau nenustatyta, kad D. P. žinojo apie jo skolas, finansinę būklę ar jo turimus kreditorius. Šiuo atveju jis kaip pirkėjas yra fizinis asmuo ir jo galimybė domėtis M. P. sąžiningumu ir jo įsipareigojimais tretiesiems asmenims yra suvaržyta. Sudarant 2013-10-02 sandorį pas notarą, pirkimo-pardavimo sutarties 2.12 ir 2.13 punktais (b. l. 113, t. 1) buvo nurodyta, kad turtas neįkeistas, neareštuotas ir jokių disponavimo apribojimų jam netaikyta. Taigi, nepateikta įrodymų apie tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo viešai prieinama kokia nors informacija apie tai, kad M. P. turi kreditorių, pastarasis jam nenurodė apie kokius nors kreditorius, bet priešingai, pasakojo, jog jam sėkmingai sekasi darbai ir jis turi naujų verslo idėjų. Gi pasak D. P., jis buvo patenkintas tuo, jog jiems pavyko susitarti dėl tos pačios atpirkimo kainos, nes jam buvo sudėtinga surinkti ir tokią sumą, be to M. P. priklausiusi nuosavybė nebuvo pagerinta.
Atmestinas ir ieškovės atstovo argumentas, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio, turtas sąmoningai buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, kuri iš esmės atitiko tik vidutinę rinkos vertę 7161,43 Eur (24 727 Lt), kas esą pažeidė kreditoriaus teises ir dėl to sandoris pripažintinas negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Teisminėje praktikoje yra suformuluotos taisyklės dėl reikšmingų aplinkybių, nustatinėtinų nagrinėjant tokius ieškinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis Nr. 3-K-587/2008, 2013-11-27 nutartis 3K-3-47/2013). Šiuo atveju dėl kai kurių iš jų nėra ginčo, todėl teismas pasisako dėl šios akcentuojamos aplinkybės.
Ieškovės užsakymu UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“, kuri 2012-07-31 įrašyta į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, nustatė, kad 5,03 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), turto vertė 2013-10-02 būsenai yra 26 800 Eur (b. l. 4-55, 2 t.). D. P. užsakymu ekspertas J. A., kuris 2013-04-26 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-116 įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertinimo srityse, kompetentingai atlikęs ekspertinį tyrimą nustatė, kad minėto turto rinkos vertė 2013-10-02 būsenai yra 17 100 Eur (b. l. 68-92, t. 1). Svarbu pažymėti, kad atsakovas už turto vertinimą sumokėjo 450 Eur, o ieškovė, bankrutuojanti įmonė – net 1 210 Eur, t. y. beveik tris kartus didesnę sumą (b. l. 95, t. 1, 56-59, t. 2).
Šis ekspertas, turintis 20 metų turto vertintojo stažą ir 4 metų teismo eksperto stažą, apklaustas teismo posėdyje paaiškino, kad vertinime buvo naudojamas lyginamasis metodas ir jis analizavo Molėtų rajone per 2011-2013 metus vykusius sodybų pirkimo-pardavimo sandorius, rinka tuo metu buvo aktyvi, ženklių kainų šuolių šiame nekilnojamojo turto segmente nebuvo. Pažymėjo, kad turtas buvo vertinamas kaip vientisas objektas, o ne atskiri pastatai, o šiuo atveju vieno statinio būklė gera, kitų bloga ir vertei nustatyti lyginama su kiek įmanoma panašiu objektu. Teigė, kad prieš darydamas vertinimą, jis atsiriboja nuo bylos ginčo, net nežino kas su kuo bylinėjasi ir tai ką jis padarė ir parašė yra teisinga. Kodėl toks skirtumas tarp dviejų vertinimų, jis nežinąs.
Tuo tarpu UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ vertintojas L. Ž. savo vertinimo ataskaitoje nurodė, kad atsižvelgęs į tai, kad sodybos būklė gera, dalis pastatų rekonstruoti, pilnai neįrengti, sklypo aplinka prižiūrėta, jis lyginamaisiais objektais atrinko panašias sodybas iš aukštesniojo kainų segmento (b. l. 21, t. 2). Taigi pastarasis vertinimas buvo atliktas lyginamaisiais objektais atrinkus panašias sodybas iš aukštesniojo kainų segmento, kas galėjo įtakoti aukštesnės rinkos vertės nustatymą. Tiek iš J. A., tiek iš atsakovo paaiškinimų, matyti, kad turtas buvo vertinamas kaip vientisas objektas, tačiau ginčo objektas yra ½ jo dalis, kuri nuosavybes teise priklausiusi M. P., nebuvo jo gerinama, kai tuo tarpu D. P. tvarkė sodybą, prižiūrėjo aplinką. Ir teismui nekelia abejonių J. A. parengta šio turto vertinimo išvada, kuri yra objektyvesnė lyginant su ieškovės užsakymu parengta ir itin brangiai kainavusia išvada. Pažymėtina, kad pagal J. A. vertinimą pusės turto rinkos vertė būtų 8 550 Eur, o pagal UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ – 13 400 Eur. M. P. pardavė turto dalį už 8 109,36 Eur sumą, taigi tiek eksperto J. A. individualaus vertinimo metu nustatyta rinkos turto vertė, tiek jo pardavimo kaina, beveik atitinkanti tokio daikto rinkos vertę (7161,43 Eur), nustatytą Registrų centro masinio vertinimo metu, skiriasi nežymiai, tuo tarpu ieškovės užsakymu atlikto vertinimo turto rinkos vertė didesnė net 9 700 Eur (26 800-14 100 = 9 700) ir toks vertinimas aptartų įrodymų kontekste neatrodo patikimas. Taigi nesutiktina su ieškovės argumentais, kad sandorio sudarymo metu skolininkas neva sumažindamas savo turtą sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti ir tokiu būdu pirkimo-pardavimo sutartimi pažeistos kreditoriaus teisės.
Todėl nenustačius, kad sandoriu parduotas turtas už žymiai mažesnę, netgi 65% kainą nei rinkos vertė, o atsakovui D. P. nuneigus nesąžiningumo prezumpciją, darytina išvada, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2013-10-02 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. R8-2183, nes nėra visų būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.
Atmetus ieškinį, ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atsakovai neatlygina, o iš ieškovės atsakovui D. P. priteistina 600 Eur advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis), nes jį atstovavo advokatas Saulius Šukys ir D. P. už teisinę pagalbą sumokėjo jam 600 Eur (b. l. 54-56, 1 t., b. l. 1-2, t. 2). Taip pat iš ieškovės jam priteistina 450 Eur išlaidų, sumokėtų už ekspertinio tyrimo akto parengimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, b. l. 67, 95, t. 1), iš viso 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (2,70 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 185 straipsniu, 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
ieškovės BUAB „Melinga“, ieškinį atmesti.
Priteisti iš BUAB „Melinga“, įmonės kodas 167565577, 1 050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Molėtų rajono apylinkės teismą.