- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-459-264/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė, Nijolia Indreikienė, Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“
- Atsakovas
- E. D., R. V.
- Trečiasis asmuo
- notarė N
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės ir Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1924-179/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“ ieškinį atsakovams E. D., R. V., tretieji asmenys: notarė N. L., notarė R. S., VĮ Registrų centro Alytaus filialas, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, registracijos Nekilnojamojo turto registre duomenų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2008-02-20 dalies pastato pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1482 ir 2008-02-20 dalies pastato perdavimo–priėmimo aktą Nr. 1484, sudarytus tarp R. V. ir E. D. dėl 42/10000 dalies pastato, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo ir panaikinti šio pastato dalies teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre duomenis bei taikyti abišalę restituciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Žizandra“ 1000 Lt turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti R. V. ir 40 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad grupė asmenų 1991-12-21 valstybinio turto privatizavimo aukcione įsigijo Alytaus miesto valstybinės buitinių paslaugų įmonės Putinų mikrorajono paviljono pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pagrindines priemones ir mažavertį inventorių už 760000 rub. Atsakovė R. V. įgijo nuosavybės teises į 42/10000 dalį pastato (duomenys neskelbtini). Įsigyto turto pagrindu, dalyvaujant 22 asmenims, valdantiems bendrosios dalinės nuosavybės teise visą pastatą, pagrindines priemones ir mažavertį inventorių, buvo nutarta steigti UAB „Žizandra“, šias aplinkybes patvirtina UAB „Žizandra“ steigiamojo susirinkimo 1992-03-05 protokolas. Atsakovė R. V. tapusi UAB „Žizandra“ akcininke, įsigijo 4 vnt. akcijų 4000 rub. sumai, už akcijas apmokėjo ne tik piniginiu įnašu, bet ir materialinėmis vertybėmis (priklausančia nekilnojamojo turto dalimi, pagrindinėmis priemonėmis, ir mažaverčiu inventoriumi). Atsakovė R. V. 1992 m. lapkričio 11 d. pagal perdavimo–priėmimo aktą perdavė UAB „Žizandra“ jai priklausančią 42/10000 dalį paviljono pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovė UAB „Žizandra“ jai perduoto nekilnojamojo turto nuosavybės teisės į statinius nekilnojamojo turto registre per tris mėnesius kaip to reikalavo civilinio kodekso normos neįregistravo, tai yra jo neišviešino, perduotas turtas liko atsakovės R. V. nuosavybėje. Teismas nurodė, kad atsakovė R. V., neturėdama juridinių žinių apie akcinių bendrovių įstatymus, sąžiningai suklydo ir manydama, kad kartu su akcijomis jai priklauso asmeniškai nekilnojamojo turto dalis. 2008-02-20 sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1482 ir pastato dalies perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1484 perleido ginčo pastato dalį už 900 eurų (3105 Lt) atsakovui E. D.. Kad ji buvo UAB „Žizandra“ akcininkė atsakovui E. D. neaiškino, nes minėtą sandorį formino per įgaliotą asmenį A. M.. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas A. M., kuris parodė, kad tuo metu pirkėjas E. D. išvyko uždarbiauti į Airiją. Už kokią realią pinigų sumą nupirko atsakovas pastato dalį jam nebuvo žinoma. E. D. sąžiningumas jam abejonių nekėlė. Apie atsakovo E. D. nesąžiningumą ieškovė nenuginčijamų įrodymų teismui nepateikė, o tik grindė prielaidomis, kad atsakovas E. D. žinojo arba turėjo žinoti visą informaciją apie UAB „Žizandra“ akcininkus ir jų dalis, nors atsakovas E. D. niekada nebuvo ieškovės akcininku ir tuo pagrindu pagal akcinių bendrovių įstatymą informacija ne akcinių bendrovių nariams ieškovės buvo neskelbtina. Teismas sprendė, kad pagal faktines bylos aplinkybes, kol neįrodyta kitaip laikytina, kad atsakovas E. D. yra sąžiningas įgyto turto įgijėjas ir pagal civilinės teisės normas turi būti taikomos taisyklės daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Ieškovė pagal tuo metu galiojusį LR CK 255 str. sudarydama sandorį su atsakove R. V. privalėjo per tris mėnesius įregistruoti turtą nekilnojamojo turto registre, o neįregistravusi įgyto nekilnojamojo turto atitinkamoje turto registravimo įmonėje prarado teisę ginčyti nuosavybės teises į privatizuotą atsakovės R. V. nekilnojamojo turto dalį. Ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą dėl sandorio išviešinimo, įregistruojant jos vardu turtą, ir į teismą dėl termino atstatymo niekada nesikreipė. Ieškovė savo pareigos dėl turto išviešinimo nevykdė apie 16 m., todėl būtų neprotinga ir nesąžininga naikinti atsakovų sudarytą sandorį, kai tiek daug metų nebuvo įregistruotas ir neišviešintas nuosavybės teisių perėmimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė UAB „Žizandra“ apeliaciniu skundu (4 t. b. l. 51-58) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-11-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas bei teisės normas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, taip pat netinkamai pritaikius teisės normas dėl nuosavybės teisių registravimo bei ieškinio senaties dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo. Iš 1991-12-21 valstybinio turto privatizavimo aukcione įsigyto Putinų paviljono 23,95% dalies ir 1992-11-11 perdavimo-priėmimo akto matyti, kad atsakovė R. V. už 4 vnt. akcijų sumokėjo 3018,31 rub. materialinėmis vertybėmis, t.y. perduodama UAB „Zizandra“ jai priklausančią 42/10000 dalį pastato ir 981,69 rub. piniginį įnašą. Tą pačią 42/10000 dalį pastato, kuri už akcijas buvo perduota ieškovei, atsakovė 2008-02-20 dalies pastato pirkimo-pardavimo sutartimi, 2008-02-20 dalies pastato perdavimo-priėmimo aktu perleido E. D.. Ginčijamu sandoriu buvo perleista pastato dalis, kuri yra apskaitoma apeliantės balansuose ir už ją įmonė visą laiką moka nekilnojamojo turto mokestį. Atsakovė R. V. iki šiol yra UAB „Zizandra“ akcininkė, sukurta situacija, kai akcininkas pardavė tą patį turtą, kuriuo apmokėjo už bendrovės akcijas.
2. Teismas netinkamai taikė 1964 m. Civilinio kodekso 225 str. nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovės R. V. ieškovei UAB „Žizandra“ už akcijas perduota pastato dalis, per 3 mėnesius neregistravus jos viešajame registre pagal 1964 m. CK 255 str., liko atsakovės R. V. nuosavybėje ir ji galėjo šiuo turtu laisvai disponuoti. 1964 metų Civilinio kodekso normos, galiojusios UAB „Zizandra“ steigimo metu - 1992-03-05, nenustatė privalomos teisinės registracijos, kurią būtina atlikti per 3 mėnesius, negyvenamiesiems pastatams. Toks reikalavimas atsirado tik priėmus CK pakeitimus 1994-05-14, Nr. 1-459, įsigaliojo 1994-06-11. Naujai nustatytas reglamentavimas atgal negalioja, tai reiškia, kad nuosavybės teisė į pastato dalis UAB „Žizandra“ atsirado ne nuo teisinio registravimo, bet nuo pastato dalies perdavimo. Tokią praktiką formuoja ir Kauno apygardos teismas (Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis c. b. Nr. 2A-2250-605/2012, 2012 m. kovo 1 d. nutartis c. b. Nr. 2A-147-324/2012).
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas E. D. yra sąžiningas turto įgijėjas. Ginčydama atsakovo E. D. sąžiningumą ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus - Fizinių asmenų grupių, pirkusių „Paparčio“ BGAK paviljoną, susirinkimo, įvykusio 1992-11-20 protokolą Nr. 3, 1992-11-23 nuosavybės teisės liudijimų perdavimo aktą, kasos pajamų orderių kvitus išrašytus ieškovei UAB „Žizandra" už teisinę registraciją, elektros energiją, Šilumos mazgų remontą, komunalinius mokesčius, visus šiuos kvitus yra pasirašęs atsakovas E. D.. Įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas E. D. buvo vienas iš aktyviausių asmenų grupėje privatizuojant turtą, jam buvo perduoti privatizuoto turto nuosavybės dokumentai, buvo žinoma, kad to turto pagrindu yra įsteigtos įmonės ir visi asmenys dalyvavę privatizavime tapo įmonių akcininkais, už akcijas įmonėms perduodami aukcione įsigytą turtą. Atsakovas E. D. buvo 2008-02-20 dalies pastato pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1482 sudarymo iniciatoriumi, tai jis 2003 m. susirado atsakovę R. V. ir pasiūlė jai sudaryti sandorį, jis žinojo, kas ji, kur dirba, kad dalyvavo privatizavime, yra UAB „Žizandra“ akcininkė. Jis disponavo visa dokumentacija, susijusia su privatizavimu, dalių nuosavybėje nustatymu, įsteigtų įmonių akcininkais, jo elgesys negali būti vertinamas kaip rūpestingas, apdairus ir atidus, jis žinojo ir turėjo žinoti, kad 42/10000 dalis pastato, (duomenys neskelbtini), priklauso ne atsakovei R. V., o UAB „Žizandra"“ todėl jis negali būti laikomas sąžiningu įgijėju.
4. Teismas, priimdamas sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovo E. D. sąžiningumo, kadangi nepakankamai ištyrė faktinius bylos duomenis, pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nevertino įrodymų visumos, dėl pateiktų įrodymų, tiek rašytinių, tiek liudytojo parodymų, tiek šalių paaiškinimų nepasisakė sprendime. teismas motyvuojamoje dalyje neargumentavo, kodėl atmeta visus ieškovės UAB „Žizandra“ pateiktus įrodymus dėl atsakovo E. D. nesąžiningumo ir taip pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p.
Šalies argumentai
5. Teismas netinkamai taikė CK 4.96 str. 1 d. teisės normą ginčo santykiams. Ši norma taikytina kilnojamojo daikto atžvilgiu, o ieškovė UAB „Zizandra" reikalauja pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo buvo perleistas nekilnojamasis turtas - pastato dalis. Sandoris tarp atsakovų R. V. ir E. D. sudarytas 2008-02-20, todėl terminas kreiptis ieškiniu į teismą yra 10 metų ir jis nepraleistas.
Atsiliepimas
Atsakovė R. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t. b. l. 70-72) prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad 2004 m. rugsėjo 22 d. pas ją atėjęs atsakovas E. D. pasiūlė nupirkti 42/10000 dalis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sutiko mokėti 900,00 eurų, atsakovas E. D. supažindino atsakovę su A. M., iš atsakovo gavo 900,00 eurų, pasirašė jai pateiktus dokumentus, manydama, jog tokiu būdu forminama turto pirkimo–pardavimo sutartis. E. D. ir jo tėvu pristatytas asmuo A. M. pasinaudojo atsakovės juridiniu neišprusimu ir pirkimo–pardavimo sutarties tuo metu neformino, dėl jai nežinomų priežasčių iš jos gavo penkiasdešimčiai metų įgaliojimą A. M. pilna apimtimi disponuoti atsakovei priklausančiu turtu t.y. 42/10000 dalimi pastato, tame tarpe sudarant ir pirkimo–pardavimo sutartį. Įgaliojimą ji 2012-05-04 panaikino tame pačiame notaro biure. Pasirašant dokumentus E. D. sakė, kad jis išvyksta į Airiją ir todėl visus sutarties Nekilnojamo turto registrų centre registravimo reikalus sutvarkys jo tėvas. Kaip dabar tapo žinoma, pagal gautą įgaliojimą A. M., praėjus beveik keturiems metams, t.y. 2008 m. vasario 20 d. dalies Pastato pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovei priklausančias 42/10000 dalis tam pačiam E. D.. Teigia, kad teismas teisingai sprendė, kad atsakovės už UAB „Žizandra“ akcijas perduota pastato dalis, per tris mėnesius neregistravus jos viešajame registre, pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 str. liko jos nuosavybėje ir tuo metu joks įstatymas jai nedraudė šiuo turtu disponuoti, laiko, kad pardavė savo turėtas akcijas E. D..
Atsakovo E. D. atstovė advokatė V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t. b. l. 73-81) prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti 2012 m. lapkričio 8 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nenurodė kokios materialinės teisės normos dėl sąžiningo įgijėjo apsaugos buvo pažeistos, kaip jos buvo pažeistos. Ieškovė, siekdama įrodyti, kad atsakovas subjektyviąja prasme nėra sąžiningas įgijėjas, privalėjo įrodyti, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog negyvenamojo pastato dalis, viešajame registre daugiau nei 16 metų registruota kaip R. V. nuosavybė, iš tiesų yra UAB „Žizandra“ nuosavybė. Iš bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo pastatas nuosavybės teise nuo 1992 m. buvo valdomas tik fizinių asmenų ir tik nuo 2010 m. dalis pastato buvo registruota, kaip juridinių asmenų UAB „Žizandra“, UAB „Teofilė“, UAB „Ševro“ nuosavybė. Pats A. B., nuo pat pradžių buvęs vienu didžiausiu UAB „Žizandra“ akcininku, o nuo 2006 m. ir direktorius, tik kaip fizinis asmuo nuo 1993 m. valdė didžiąją negyvenamojo pastato dalį bei nuolat iki 2008 m. sudarinėjo daugybę negyvenamojo pastato dalies, kaip turto, o ne kaip UAB „Žizandra“ akcijų, įsigijimo sandorių. Šie faktai neleido E. D. nė įtarti, kad siekdamas įsigyti dalį negyvenamojo pastato tokia pačia tvarka, kaip A. B., jis galėtų pažeisti UAB „Žizandra“ teises ir/ar teisėtus interesus. Nebuvo jokios informacijos ar dokumento, kurie leistų E. D. manyti, kad R. V. nėra teisėta pastato dalies savininkė. Nors reikalavimas dėl privalomos negyvenamųjų patalpų sandorio registracijos įsigaliojo tik nuo 1994 m. birželio 11 d., tai nereiškia, kad visi iki tol sudaryti negyvenamųjų patalpų perleidimo sandoriai ir nuosavybės teisės perėjimo momentas galėjo likti neišviešinti daugiau nei 16 metų ir toks neišviešintas savininkas neva gali tikėtis tokios pačios teisių apsaugos kaip rūpestingas protingas asmuo, išviešinęs savo nuosavybės teises. Priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas niekur nenurodė, jog jis mano, kad sandoris, 2008 m. vasario 20 d. sudarytas tarp atsakovų R. V. ir E. D., yra dėl kilnojamojo, o ne nekilnojamojo turto dalies perleidimo. Be to, pirmosios instancijos teismas niekur nenurodė, kad jis ieškovės ieškinį atmeta tuo pagrindu, nes taiko trijų metų ieškinio senaties terminą. Teismas sprendime padarė klaidą, nes parinkto ne tą 2001 m. CK 4.96 straipsnio dalį (pacitavo 1 dalį, nors pagal sprendimo turinį turėjo cituoti 2 d.), tačiau ši jo padaryta klaida nėra esminė ir nelėmė ir negalėjo lemti neteisingo galutinio sprendimo priėmimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Apeliantė, siekdama įrodyti nekilnojamojo turto dalies pirkimo-pardavimo sandorio neteisėtumą, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, netinkamai vertino ar visiškai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, todėl netinkamai išsprendė ginčą, taip pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles,
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą.
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009; kt.).
Šioje byloje šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindė paaiškinimais, rašytiniais įrodymais. Apskųsto teismo sprendimo turinys, atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Tai, kad jame tiesiogiai nepasisakyta dėl kurio nors įrodymo vertinimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog įrodymai liko neįvertinti, nes visa bylos medžiaga ir apskųsto teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė apskųstą sprendimą.
Byloje nustatyta, jog atsakovės R. V. nuosavybės teisės į 42/10000 dalis pastato, esančio (duomenys neskelbtini) įregistruotos 1993-02-02 atsakovei išduoto 1992-01-14 nuosavybės teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Ginčijamu 2008-02-21 pirkimo-pardavimo sandoriu bei priėmimo-perdavimo aktu 42/10000 dalis pastato perleista atsakovui E. D., turtas įregistruotas atsakovo E. D. nuosavybės teisėmis nekilnojamojo turto registre.
Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad UAB „Žizandra“ nekilnojamasis turtas apskaitomas apeliantės balansuose, už jį bendrovė moka nekilnojamojo turto mokestį, komunalinius mokesčius, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės kaip savininkės teisių disponuoti ginčo turtu. Bylos duomenimis nustatyta, kad fizinių asmenų grupė, tarp jų ir atsakovė R. V. ginčo pastato dalį įsigijo 1991-12-21 valstybinio turto privatizavimo aukcione būdu, jos nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį įregistruotos 1993-02-02 nekilnojamojo turto registre.
Apeliantas teigdamas, kad ginčo turtas priklauso jam nuosavybės teise, byloje nepareiškė reikalavimo dėl nuosavybės teisių pripažinimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: 1992-11-11 perdavimo-priėmimo akto, 1992-03-04 UAB „Žizandra“ ataskaitos, protokolų, akcininkų knygos išrašo matyti, kad atsakovė R. V. kartu su kitais asmenimis, atstovaujamais įgalioto asmens A. B., perdavė ginčo turtą ieškovei už įgyjamas UAB Žizandra“ akcijas ir tapo akcininke, už akcijas apmokėjo ne tik piniginiu įnašu, bet ir materialinėmis vertybėmis (priklausančia nekilnojamojo turto dalimi, pagrindinėmis priemonėmis, ir mažaverčiu inventoriumi). Tačiau ginčo pastato dalis nebuvo įregistruota UAB „Žizandra“ vardu nekilnojamojo turto registre, išviešinta pagal tuo metu galiojančius teisės aktus.
Pagal CK 149 str. 1 d. (1964 m. CK redakcija įsigal. 1983-12-10 ir 1994-06-10) turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis, o to paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiama daiktas turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.
LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintoje Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje, galiojusioje iki 1996 m. rugpjūčio 23 d. (Žin., 1996, Nr. 92-1981) buvo nustatyta, kad statiniai su jiems skirtais žemės sklypais turi būti teisiškai registruojami. Pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Pastatus, statinius ir butus inventorizavimo biuruose turi registruoti ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, savivaldybės, įmonės, įstaigos, organizacijos, gyvenamųjų namų ir garažų statybos kooperatyvai, bendrovės, bendrijos, visuomeninės organizacijos bei piliečiai ir kiti savininkai įstatymų nustatyta tvarka.
Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, atsakovės už akcijas perduota ginčo pastato dalis ieškovui, nei iki 1994-06-10 įsigaliojimo naujos redakcijos CK 255 str. nuostatoms, nei po įsigaliojimo per tris mėnesius UAB „Žizandra“ nuosavybės teisėmis neįregistruota viešajame registre, todėl pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 149 str., 255 str. liko atsakovės nuosavybėje. Byloje pateikti ieškovo balanso duomenys, duomenys apie mokėtą nekilnojamojo turto mokestį ( 2 t. b. l. 14-38, 3 t. b. l. 94-100), kasos pajamų kvitai apie mokėtus komunalinius mokesčius ir teisinę registraciją (4 t. b. l. 12-13) yra nepakankami ir nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisių į ginčo turtą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 178 str.).
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str. 1 dalis nustato, jog visi duomenys apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovės vardu ginčo turto teisinė registracija ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojo, atlikta vadovaujantis tuo metu galiojusia Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurios 8. 6 p., 8.12 punktas numatė, jog tarp pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra nuosavybės teisės liudijimai, privatizacijos dokumentai.
Tiek iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotų ieškovės atstovo A. B. paaiškinimų, nekilnojamojo turto registro duomenų su istorija išrašų (4 t. b. l. 26-29, 3 t. b. l. 157-164) matyti, kad ieškovo atstovas A. B., būdamas ieškovo akcininku, taip pat jam priklausančią ginčo pastato dalį įregistravo savo vardu, 1993 m., 2008 m. iš kitų asmenų pirko to paties pastato dalis, todėl nuo pat bendrovės įkūrimo žinojo tikrąją padėtį. Iš atsakovės R. V. procesinių dokumentų, teismo posėdžio protokole (4 t. b. l. 33) užfiksuotų paaiškinimų matyti, kad būdama akcininke, jokių dividendų negavo, susirinkimuose nedalyvavo, ginčo patalpos, kuriomis ji faktiškai naudojosi iki 1998 m., buvo apleistos, nekūrenamos, dėl to savo dalį pardavė. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymų visumą, pagrįstai atsižvelgė į šias aplinkybes bei į tai, jog atsakovės nuosavybės teisės išviešintos iki ginčijamų sandorių sudarymo daugiau nei 16 metų. Ieškovas kaip privatus juridinis asmuo įgyvendindamas civilines teises, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, todėl jo teisės gali būti neginamos (CK 1.137 str. 2, 3 d.).
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus dėl atsakovo E. D. nesąžiningumo. Iš šalių paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas nebuvo UAB „Žizandra“ nei akcininku, nei vadovu. Apelianto teiginiai dėl jo pateiktų įrodymų (1992-11-23 nuosavybės teisės liudijimų perdavimo akto, kvitų apie jo vardu 1993 – 1994 m. sumokėtus mokesčius už šilumą, suvartotą elektros energiją, teisinę registraciją UAB „Piruetas“ direktoriui E. D.) neįvertinimo, nepagrįsti. Nors skundžiamame teismo sprendime atskirai šie įrodymai neaptarti, tačiau jie vertintini atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą. Apelianto nurodyti įrodymai patvirtina tik tiek, kad atsakovui 1992 m. buvo perduoti fizinių asmenų nuosavybės teisės liudijimai, teisinė registracija atlikta atsakovės bei kitų asmenų vardu, ieškovė naudojosi tam tikru nekilnojamuoju turtu, apie kurį konkrečių duomenų nėra pateikta, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs kokius nors nesąžiningus veiksmus, siekdamas įgyti turtą ginčo sandoriu, todėl laikytini nepakankamais atsakovo nesąžiningumo konstatavimui ir ginčijamo sandorio pagrindu įgyto turto išreikalavimui pagal CK 4. 96 str. 2 d. nuostatas (CPK 178 str.).
Pažymėtina, kad teisminę praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis teismas, o apelianto nurodytose Kauno apygardos teismo išnagrinėtose civilinėse bylose ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė iš esmės teisingai, todėl skundžiamame teismo sprendime nurodyta ne ta materialinė teisės norma – CK 4. 96 str. 1 d. , taikytina CK 4.96 str. 2 d. , nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui (CPK 328 str.).
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos atsakovei R. V. jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (4 t. b. l. 69-72) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“(j.a. kodas – 149636827, buveinės adresas – Naujoji gt.90, Alytaus m. sav.) priteisti 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme R. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)).