- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-392-468/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45571-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- D. K.
- Kategorijos
- 1.1.9.2Uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 str.)
- 1.1.9.7Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
- 1.1.9.8Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu (BK 721 str.)
- 1.2.25.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-05-09 nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudos bausmė.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu D. K. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu konfiskuotas MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. K. 2023-11-27, apie 21.09 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jo iškvėptame ore nustatyta 1,98 promilių etilo alkoholio koncentracija. Šiais veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo: 1. panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-05-09 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, arba 2. nuosprendį pakeisti ir nustatyti trumpesnį specialiosios teisės atėmimo terminą; vietoje automobilio konfiskavimo paskirti dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą arba paskirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
2.1. Nuteistojo vertinimu apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis ir netinkamai vertinant byloje esančius įrodymus. Cituojant nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodoma, jog jis viso proceso metu savo kaltės nepripažino ir davė nuoseklius parodymus apie atvykimo į įvykio vietą priežastis, bendravimą su joje buvusiu apsaugos darbuotoju, žmonos išėjimą, transporto priemonės vairavimą esant blaiviam ir apsisprendimą įvykio vietoje išgerti su savimi atsivežtą alkoholį, ką padarė per 20 minučių. Nuteistasis pažymi, kad jo nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis automobilį iki įvykio vietos vairavo blaivus, patvirtina liudytojos R. K. parodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir vadovavosi liudytojo, apsaugos darbuotojo A. Š. parodymais. Nuteistojo manymu A. Š. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi aptariamo įvykio metu buvo žiemos metas, apie 21.00 val., atstumas nuo automobilio iki apsaugos posto buvo apie 10 metrų, todėl A. Š. pastoviai nežiūrėjo į nuteistąjį ir tikrai negalėjo matyti, kad jis nevartoja alkoholio. Nurodo, kad šio liudytojo parodymai greičiau paremti prielaidomis ir abejonėmis, nei objektyviais duomenimis, dėl ko jais remtis ir daryti išvadas negalima.
2.2. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pirmuoju neblaivumo patikrinimu D. K. buvo nustatytas 1,98 promilės girtumas, o antruoju, po maždaug 15 minučių, buvo nustatytas 3,09 promilių girtumas. Remiantis Vidmarko formulės dėsniais, alkoholio kiekis žmogaus organizme dėl oksidacijos procesų dėsningai mažėja, o pagal bendrąją taisyklę, alkoholio kiekis organizme maksimumą pasiekia per 2-3 valandas po alkoholio vartojimo ir tik tuomet jo kiekis pamažu pradeda mažėti. Nuteistojo atveju užfiksuoti apsvaigimo nuo alkoholio duomenys patvirtina, jog alkoholį jis pradėjo vartoti tik įvykio vietoje, o tai patvirtina jo bei betarpiškai šalia buvusios liudytojos R. K. parodymai. Priešingai, tikint liudytojo A. Š. parodymais ir vertinant, kad alkoholį nuteistasis vartojo iki atvykimo į įvykio vietą, tai praėjus nuo paskutinio vartojimo 50 minučių, antrojo tikrinimo metu alkotesterio parodymai turėjo būti artimesni pirmojo tikrinimo metu nustatytam apsvaigimui (1,98 promilių) arba būti net mažesni.
2.3. Pažymėjo, jog A. Š. iškvietus policijos pareigūnus, jam žinant, kad jis nepadarė jokio teisės pažeidimo, D. K. nusprendė ramiai laukti policijos pareigūnų, kadangi šioje byloje, be jo paties ir liudytojos R. K. po du kartus duotų parodymų, kitų tiesioginių įrodymų, paneigiančių jų nurodytas aplinkybes apie tai, kas vyko nuo nuteistojo atvykimo į (duomenys neskelbtini) ties pastatu, pažymėtu numeriu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki po 50 min. atvykusių policijos pareigūnų, nėra. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai nepaneigia jo nekaltumo, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir spręsdamas jo kaltės klausimą, rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais.
2.4. Toliau cituojant teismų praktiką dėl patikimų įrodymų, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, draudimo jį grįsti prielaidomis ir nekaltumo prezumpcijos principo aiškinimo nurodoma, jog nagrinėjamu atveju įrodymais nepagrindus BK 281¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y., kad jis automobilį vairavo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas, baudžiamoji byla turi būti nutraukta pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.5. Teismui vis tik pripažinus nuteistąjį kaltu, prašoma, atsižvelgiant į tai, kad automobilis priklauso trečiajam asmeniui, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, spręsti klausimą dėl automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo. Nuteistojo finansinė padėtis yra sunki, jis turi skolinių įsipareigojimų 7 000 Eur sumai, be to jam buvo nustatytas 1,98 promilių neblaivumas, jis nėra teistas, padarytą nusikalstamą veiką pripažįsta, padėjo ją atskleisti ir nuoširdžiai gailisi, yra charakterizuojamas teigiamai. Automobilį jis vairavo galimai trumpą atstumą, vietoje ir laiku, kur automobilių eismas nebuvo intensyvus ir savanoriškai laukė atvykstančių policijos pareigūnų, todėl, remiantis teisingumo ir protingumo principais, visos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas aiškiai prieštarautų šiems principams ir jį varžytų labiau nei reikia tikslui pasiekti, apsunkintų jo teisinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms prašoma paskirti dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą ir iš nuteistojo išieškoti 1 000 Eur. Nurodoma, jog esama situacija nuteistąjį jau dabar varo į neviltį, emocinę depresiją, bejėgiškumą, jis prarado pasitikėjimą savimi ir teisingumu.
2.6. Remiantis 2.5. punkte nurodytomis aplinkybėmis dėl transporto priemonės vairavimo aplinkybių, jį teigiamai charakterizuojančių duomenų ir aukštesniojo teismo sprendimo vis tik pripažinti jį kaltu, prašo nustatyti minimalų specialiosios teisės atėmimo terminą. Nurodoma, jog nuteistasis turi du mažamečius vaikus, kuriais privalo rūpintis, vežti į ugdymo įstaigą, kadangi yra vienintelis vairuotojas šeimoje. Be to transporto priemonė jam reikalinga darbo funkcijoms atlikti, kadangi jis vienintelis, kaip įmonės vadovas, turi teisę vairuoti transporto priemonę, todėl jos netekęs negalės vykti į darbų objektus ir aptarnauti pastovių klientų ratą, kas lemtų jų pasitikėjimo praradimą. Pažymima, jog nuteistajam praradus teisę vairuoti, jis negalėtų susirasti kito darbo ir būtų valstybės išlaikomas.
2.7. Remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijos sprendimais administracinėse ir baudžiamosiose bylose pažymima, jog įprastai, kaltininkui pripažinus savo kaltę ir esant kitoms, 2.6. punkte aptartoms aplinkybėms, teismai dažnu atveju skiria minimalų specialiosios teisės atėmimo terminą. Kartu pažymima, jog nuteistasis sportuoja 3-4 kartus per savaitę, kas parodo, kad alkoholio vartojimas nėra jo kasdienis elgesys, be to, dėl jo teigiamų būdo savybių, gebėjimo daryti išvadas, mokytis iš klaidų ir jų nekartoti, nuteistąjį teigiamai charakterizuoja UAM „(duomenys neskelbtini)“, kuri prašo nuteistajam taikyti švelnesnes baudžiamojo poveikio priemones.
2.8. Teigiama, jog teismui manant, kad D. K. turėtų būti taikomos dvi baudžiamojo poveikio priemonės, prašoma skirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmokos dydį artimą minimaliam (10 MGL) ir atidedant jos mokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog D. K. iš esmės ginčija savo kaltę bei veiksmų kvalifikavimą, teigdamas, jog nusikalstamos veikos nepadarė, dėl ko mano, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu būtų nutraukta. Tuo pačiu, nurodo, jog jis kaltę pripažino, tačiau apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir prašo nustatyti minimalų specialiosios teisės atėmimo terminą, netaikyti transporto priemonės konfiskavimo, iš jo, kaip nuteistojo, išieškant tik dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos arba paskirti, kaip alternatyvią vienai iš šių baudžiamojo poveikio priemonių, kitą priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą D. K. apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, susijusius su D. K. padarytu nusikaltimu, jo veiksmus tinkamai kvalifikavo ir jam paskyrė proporcingą bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones, jos nėra laikytinos per griežtomis ir negali būti švelninamos arba keičiamos kitomis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog iš esmės visi apeliaciniame skunde nurodyti argumentai buvo išnagrinėti apylinkės teismo ir dėl jų pasisakyta skundžiamu nuosprendžiu, o tai, kad apeliantas su tokiu teismo vertinimu subjektyviai nesutinka, nori, kad jam būtų taikomos švelnesnės teisinio poveikio priemonės, ar net priimtas išteisinamasis nuosprendis, nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.
Dėl nuteistojo kaltės
7. Skundžiamu nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2023-11-27, vakare, apie 21.09 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jo iškvėptame ore nustatyta 1,98 promilių etilo alkoholio koncentracija. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nors ir pripažįsta, jog alkoholį transporto priemonėje vartojo, tačiau teigia tai daręs laukdamas policijos pareigūnų ir jau būdamas įvykio vietoje. Nuteistojo vertinimu jo kaltės klausimas išspręstas bylą grindžiant išvestiniais įrodymais ir liudytojo A. Š. parodymais, kurie turėtų būti vertinami kritiškai, todėl byloje nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodomas aplinkybes, jo atžvilgiu baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl tyrimo metu surinktų duomenų patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Remiantis surinkta medžiaga, D. K. veiksmus, vairuojant transporto priemonę esant apsvaigus nuo alkoholio, šioje byloje neabejotinai patvirtina alkotesterio duomenys, apsaugos vaizdo kameromis ir policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai, liudytojo – apsaugos darbuotojo A. Š. ir policijos pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, G. P. parodymai, taip pat iš dalies ir paties nuteistojo į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodytos įvykio aplinkybės, kurias jis vėliau apklausiamas paneigė, bei kita medžiaga.
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes.
9. Nors nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais argumentais nesutinka. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu apklausti D. K. ir liudytoja R. K. neigė jog nuteistasis transporto priemonę vairavo neblaivus, aiškino, kad į įvykio vietą atvyko susitikti su draugu, tačiau jo neradus, o R. K. išėjus į namus, D. K. nusprendė išgerti su savimi atsivežtą alkoholį, kartu tai pasiūlydamas padaryti ir A. Š., tačiau jis nesutiko. Vis tik tokie nuteistojo ir jo sutuoktinės parodymai yra prieštaraujantys byloje surinktiems duomenims ir toliau skunde pateikiamiems motyvams apie kaltės pripažinimą ir nusikalstamų veiksmų atlikimo suvokimą, todėl vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
10. Byloje liudytoju apklaustas A. Š. nurodė, jog jam dirbant apsaugos darbuotoju, vakare, prie apsaugos posto dideliu greičiu privažiavo automobilis, todėl jis, priėjęs prie jo vairuotojo – D. K. – paklausė, kodėl jis taip greitai privažiavo prie pakeliamojo užtvaro, tačiau atsakymo iš vairuotojo nesulaukė. Keleivio vietoje buvusi moteris – R. K. – prašė atleisti ir nekviesti policijos, kadangi jie turi du vaikus ir gyvena netoliese. Liudytojas nurodė supratęs, kad nuteistasis automobilį vairavo neblaivus, kadangi jis sunkiai reagavo, jo judesiai buvo nekoordinuoti ir jis negalėjo vairuoti automobilio, o bandydamas apsisukti vos nesukėlė eismo įvykio, todėl jis padėjo nuteistajam išsukti automobilio vairą ir saugiai pastatyti automobilį, po ko A. Š. apie įvykį pranešė policijos pareigūnams. Liudytoju apklaustas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 1-ojo poskyrio specialistas G. P. nurodė, kad atvykęs į įvykio vietą iš karto suprato, jog vairuotojas yra neblaivus, kadangi jo judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli. Būtent dėl aiškiai užfiksuoto teisės pažeidimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį neturint jokio suinteresuotumo dėl konkretaus asmens nubaudimo. Apylinkės teismas, taip pat ir apygardos teismas, nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti A. Š. ir G. P. duotais parodymais, ar dėl kurių jie būtų suinteresuoti apkalbėti ar pakenkti D. K., būtų šališki ir neobjektyvūs, taigi laikytina, kad nesama pagrindo netikėti apie įvykį pranešusio ir savo tarnybines pareigas vykdžiusio liudytojų parodymais.
11. Priešingai nei teigia nuteistasis, kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Visų pirma nuteistojo atvykimas į įvykio vietą, elgesys joje yra užfiksuotas apsaugos vaizdo kameros vaizdo įraše. Iš šio vaizdo įrašo (b. l. 47, kompaktinis diskas saugomas baudžiamosios bylos viršelio galinėje dalyje) matyti, kaip D. K., sąlyginai tokioje vietoje, dideliu greičiu privažiavo prie apsaugos posto ir pravažiavimo užkardos, kur prie jo priėjo liudytojas A. Š. ir jie kalbėjosi, A. Š. rankomis rodė gestus, po ko D. K. pradėjo važiuoti atbuline eiga ir sustojo. Tuomet A. Š. priėjo iš kitos automobilio pusės, kur atsidarė keleivio pusės durys, tačiau kas vyko tuo metu vaizdo įraše nesimato. 21.07 val. D. K. pradėjo važiuoti atgaline eiga ir nuvažiavo toliau už medžių, o A. Š., priėjęs prie apsaugos posto, visą laiką žiūrėjo į automobilį. Toliau, 21.09 val. D. K. su automobiliu vėl privažiavo arčiau apsaugos posto ir prie jo priėjo apsaugos darbuotojas, po ko jis pradėjo važiuoti į priekį, sustojo ir už kelių sekundžių pradėjo važiuoti atbuline eiga. Šiuo metu apsaugos darbuotojas visą laiką buvo šalia automobilio, vairuotojo pusėje ir lydėjo jį kol šis pastatė automobilį tinkamai. Vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kaip 21.10 val. iš automobilio išlipa D. K. ir judėdamas svirduliuoja, kas taip pat pakartotinai užfiksuota 21.18 val. D. K. išlipant iš automobilio jau atvykus policijos pareigūnams. Tuo tarpu policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuotuose vaizdo įrašuose matyti, kaip A. K. pripažįsta, jog prieš keturias valandas vartojo brendį, įvykio vietoje atsirado dėl to, kad praleido kelio įsukimą link savo gyvenamosios vietos, teigė norintis namo, tačiau pareigūnui pakomentavus, kad „jūs esat išgėręs“, D. K. atsakė „nu ir kas“, atsisakė pasirašyti dėl alkotesterio rodmenų, kuriais, pirmuoju tikrinimu D. K. nustatytas 1,98 promilių girtumas, o antruoju – 3,09 promilių girtumas, ir toliau nerišliai atsakinėjo į pareigūnų klausimus, komentuodamas, kad buvo atliktas tik vienas patikrinimas ir teigdamas, kad tik pasėdėjo mašinoje (b. l. 50–51).
12. Teisėjų kolegijos vertinimu apsaugos vaizdo kameromis užfiksuotame vaizdo įraše esantys duomenys sutampa su A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais apie D. K. transporto priemonės vairavimą, automobilyje buvusią moterį – D. K. sutuoktinę R. K., kuri vėliau iš transporto priemonės išlipo, prieš tai patvirtinusi A. Š., jog nuteistasis yra neblaivus ir vizualiai matomus neblaivumo požymius bei negebėjimą valdyti transporto priemonės, dėl ko A. Š. pats padėjo D. K. pastatyti automobilį tinkamai. Pažymėtina, jog priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, A. Š. iš tiesų stebėjo nuteistąjį, jam vairuojant automobilį ir ne tik – padėjo jį vairuoti eidamas šalia. Šių duomenų visuma ne tik patvirtina A. Š. nurodytas aplinkybes dėl transporto priemonės vairavimo jau esant neblaiviam, bet ir paneigia nuteistojo keliamą versiją, kad jis alkoholinius gėrimus vartojo tik jau atvykęs į įvykio vietą, kur sėdėdamas automobilyje gėrė su savimi atsivežtą alų ir laukė atvykstančių policijos pareigūnų. Tai gi šios aplinkybės, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, laikytinos pakankamomis daryti pagrįstai išvadai, kad jis į įvykio vietą atvyko būdamas neblaivus.
13. Iš bylos aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnams įtarus, jog D. K. yra neblaivus, buvo panaudotas alkotesteris ir patikrintas vairuotojo blaivumas. Bylos medžiagoje esantis asmens neblaivumo nustatymo aktas patvirtina, kad D. K. 2023-11-27 buvo nustatyti šie neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, o atliekant neblaivumo patikrinimą buvo nustatyta, kad jis eiti tiesia linija, pėda po pėdos ir stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs) negali. Po to, D. K. 21.33 val. buvo nustatytas 1,98 promilių, o 21.50 val. – 3,09 promilių neblaivumas, ir nors D. K. su šiais parodymais nesutiko, tačiau nepasinaudojo jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 29 punktu suteikta teise per vieną valandą po šio patikrinimo atlikimo kreiptis į gydymo įstaigą ir pasitikrinti blaivumą savo lėšomis.
14. Nuteistasis, kaip vieną iš aplinkybių, jo manymu paneigiančią jo kaltę, nurodo tai, kad jis alkoholį vartojo prieš pat atvykstant policijos pareigūnams, dėl to, antrojo patikrinimo metu nustatytas neblaivumo dydis buvo gerokai didesnis už pirmąjį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nuteistasis nepagrįstai daug dėmesio skiria alkoholio koncentracijos skirtumų analizei, kas iš esmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi. Pažymėtina jog kai pirmojo ir pakartotinio tikrinimo rezultatai skiriasi, laikoma, kad per tikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore esanti etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą. Nagrinėjamu atveju būtent šia teisės taikymo taisykle ir buvo vadovautasi tiek D. K. pareiškiant įtarimą, tiek ir palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje. Kita vertus D. K. šia aplinkybe grindžia ne tik tai, kad jis transporto priemonės nevairavo neblaivus, bet ir tai, kad alkoholį jis vartojo jau po to, kai atvažiavo į įvykio vietą, pastatė automobilį, išjungė variklį ir savanoriškai laukė atvykstančių policijos pareigūnų. Nors sutiktina, jog teismų praktikoje pritariama medicinos mokslo išaiškinimams apie tai, kad alkoholio koncentracija, jį pavartojus prieš neblaivumo patikrinimą, auga, o kurį laiką alkoholio nevartojus, t. y. jau po pasiekto apsvaigimo piko – mažėja, tačiau šiuo atveju tokia teisės normų aiškinimo praktika D. K. atžvilgiu taikoma būti negali, kadangi ši nuteistojo nurodoma aplinkybė (alkoholį vartojo tik prieš atvykstant policijos pareigūnams) yra paneigta objektyviais įrodymais, kurių visuma sudaro logišką ir nuteistojo keliamą versiją paneigiančią įvykių grandinę. Pažymėtina, jog į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus automobilio saloną, jame buvo rastas tik vienas alkoholinio gėrimo butelis (b. l. 21), kai, anot D. K., laukdamas policijos jis išgėrė 4 alkoholinių gėrimų butelius, tačiau toks kiekis tuščios taros įvykio vietoje rastas nebuvo. Taip pat, iš aukščiau aptartų vaizdo įrašų matyti, jog nuo pat D. K. atvykimo į įvykio vietą, iki atvykstant policijos pareigūnams, šalia jo arba netoliese buvo A. Š., kuris nematė D. K., vartojančio alkoholinius gėrimus, o be to, visiškai šalia jo nebuvo tik itin trumpą laiko tarpą, per kurį objektyviai nebūtų įmanoma išgerti D. K. nurodyto alkoholio kiekio, juolab, kad didžiąją laiko dalį jis betarpiškai buvo stebimas A. Š. ir filmuojamas vaizdo kamera, todėl tokia nurodoma įvykio aplinkybių versija būtų buvus užfiksuota kitais objektyviais duomenimis. Nepaisant to, D. K., tuoj pat po įvykio apklausiamas policijos pareigūnų nurodė, kad prieš keturias valandas vartojo brendį, tačiau vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, teisme ir teikdamas apeliacinį skundą laikėsi priešingos pozicijos, kuri paneigta objektyviais duomenimis.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nuteistojo dėstomos įvykių versijos neįmanoma pagrįsti objektyviai byloje nustatytais faktiniais duomenimis o bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad D. K. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tokie jo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su kitais apeliacinio skundo argumentais dėl liudytojo A. Š. parodymų nepatikimumo, netinkamo liudytojos R. K. parodymų ir kitų byloje esančių duomenų neva netinkamo vertinimo, kurie, teismo manymu, asmens veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, kaip negalinti paneigti išvados dėl asmens kaltumo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad D. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuosprendis nekeistinas.
Dėl bausmės
16. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
17. Asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką gali būti skiriama baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki 1 metų bausmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo D. K. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių.
18. Nors nuteistasis nurodo, kad jis savo kaltę pripažino, tačiau, kolegijos nuomone, tokių nuteistojo paaiškinimų nepakanka pripažinimui jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jo veiksmuose ir paaiškinimuose nebuvo kritiško požiūrio į savo veiksmus. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.
19. Nuteistasis iš esmės savo veiksmų nusikalstamais nelaiko, pateikdamas savo įvykio versiją, jis teigia, jog išgėręs automobilio nevairavo, alkoholį vairavo vėliau, t. y. pripažįsta tik faktą, jog atvykus pareigūnams jis buvo neblaivus. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan.
20. Teismo nuomone, šios lengvinančios aplinkybės pripažinimui nėra būtinų sąlygų – nei prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, nei nuoširdaus gailesčio, o nuteistasis nepakankamai neigiamai vertina savo elgesį, jo atgaila dėl įvykusių pasekmių nėra nuoširdi ir formali, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti esant baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 punkte.
21. Skiriant bausmę įvertinta buvo ir D. K. asmenybė, t. y. tai, jog jis teisiamas pirmą kartą, tačiau buvo baustas administracine tvarka už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad D. K. bausmės tikslai gali būti pasiekti parenkant bausmės rūšį – baudą, jos didį nustatant artimą minimaliam. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu skundžiamu nuosprendžiu pirmą kartą teisiamam, darbingam asmeniui buvo paskirta tinkama bausmės rūšis, kurios dydis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir nuteistojo nekritišką savo elgesio vertinimą, proporcingumo principo nepažeidžia.
Dėl specialiosios teisės atėmimo
22. Apeliaciniu skundu, remiantis teismų praktika ir teismui vis tik pripažinus D. K. padarius nusikalstamą veiką, prašoma nustatyti minimalų paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą. Nurodoma, jog D. K. yra teigiamai charakterizuojamas, neteistas, yra vienintelis šeimos vairuotojas ir turi rūpintis mažamečiais vaikais, be to jam transporto priemonė reikalinga darbo funkcijoms atlikti, be kurios jis netektų darbo ir prastų klientus, kurių pasitikėjimą jau yra įgijęs, o šiuo atveju transporto priemonę vairavo trumpą atstumą ir toks jo elgesys nebuvo labai pavojingas. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.
23. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai. Apygardos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti eismo saugumą ir užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams specialiosios teisės atėmimas tam tikram, sąlyginai ženkliam terminui, yra būtina priemonė siekiant užtikrinti eismo saugumą ir užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams.
24. Apylinkės teismas spręsdamas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės trukmės klausimą, nors ir plačiai neanalizavo, tačiau įvertino D. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir padarymo aplinkybes, (automobilį vairavo vakare, tamsiu paros metu, žiemą, snieguotu keliu, kartu vežėsi keleivę ir tai darė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), bei asmenį charakterizuojančius duomenis (pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kaltės nepripažino, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar ją sunkinančių aplinkybių, buvo baustas administracine tvarka už kitus KET pažeidimus) ir sprendė, kad tai sudaro pagrindą uždrausti 2 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Tokia priemonė, apylinkės teismo vertinimu, atitinka teisingą pusiausvyrą ir proporcingumo principą. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą neatsižvelgė į D. K. teigiamai charakterizuojančius duomenis, jo asmenybę ir būtinumą turėti teisę vairuoti transporto priemonę darbo ir šeiminėms pareigoms atlikti ir dėl to paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas neatitinka teismų teismo praktikos, vis tik apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi aplinkybes, reikšmingas specialiosios teisės atėmimo 2 metų laikotarpiui proporcingumui/neproporcingumui D. K. veiksmams, konstatuoja, jog nors apeliaciniame skunde nurodyti duomenys jį teigiamai charakterizuoja ir yra reikšmingi, tačiau negali būti laikomi išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmeniui būtų taikomos tik minimalios teisinio poveikio priemonės.
25. Apygardos teismas konstatuoja, kad nenustačius tam tikrų išskirtinių aplinkybių, D. K. interesai savaime negali būti svarbesni už visos visuomenės viešąjį interesą užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų eliminuoti neblaivius vairuotojus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, D. K. nusikalto veikdamas tyčia ir, panaudodamas trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 1,98 promilės neblaivumas, o tai net penkis kartus viršijo leistiną normą, vakaro metu, gyvenvietėje, snieguotu keliu vairavo transporto priemonę, kartu ja veždamas keleivę. Šie apelianto veiksmai neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei jo paties sveikatai ar net gyvybei, o jo nusikalstami veiksmai nutrūko tik todėl, kad jis buvo sulaikytas liudytojo A. Š., kuris apie įvykį pranešė policijos pareigūnams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad vien todėl jog D. K. ši specialioji teisė reikalinga asmeniniams tikslams, yra pagrindas jam taikyti švelniausias įmanomas teisinio poveikio priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad darydamas veiką D. K. suvokė, kad yra neblaivus ir transporto priemonę vairuoti pasirinko dėl lengvabūdiškų priežasčių, turėjo ne vienerių metų vairavimo patirtį, o tai reiškia, kad gerai suprato grėsmę, kurią kelia jo veika kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Nuteistasis savo veiksmų nevertino kritiškai, kėlė versijas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, dėl savo elgesio nesigailėjo ir teikdamas apeliacinį skundą, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus – kuri savo dydžiu yra artimesnė minimaliai šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmės ribai, negali būti laikoma neproporcinga, varžančia asmens teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti. Pažymėtina ir tai, kad ši D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra suderinama su kita šioje byloje jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo paskirta aptariama baudžiamojo poveikio priemonė ir nustatytas terminas yra nepakankamai individualizuota ir dėl to netinkamai pritaikytos BK 68 straipsnio nuostatos (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-942/2021).
26. Kolegijos nuomone, dar švelnesnės poveikio priemonės konkrečioje situacijoje nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje. Nors tokios trukmės specialiosios teisės atėmimas neabejotinai pakeis įprastą D. K. asmeninį gyvenimą, tačiau tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas jis pats. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.
28. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu skirti turto – automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – konfiskavimą, kadangi šis automobilis priklauso trečiajam asmeniui, todėl turėtų būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu tokios nuteistojo išvados yra nepagrįstos.
29. Kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, neblaivumo patikrinimo vengimą, kai nustatyti transporto priemonės vairuotojo neblaivumo požymiai, arba alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, įstatymų leidėjas numatė, kad transporto priemonės, su kuriomis padarytos šios nusikalstamos veikos, turi būti konfiskuojamos, kadangi tai yra būtina priemonė siekiant užtikrinti eismo saugumą ir užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės konfiskavimo, nėra įmanomas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
30. Kolegija pažymi, jog privalomos sąlygos atsakomybei kilti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra neatsiejamos nuo transporto priemonės vairavimo ir tokios nusikalstamos veikos padarymas be transporto priemonės yra neįmanomas. Baudžiamasis įstatymas imperatyviai nurodo, kad kaltininkui priklausanti transporto priemonė turi būti konfiskuojama, o tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog D. K. padarytas nusikaltimas negalėjo būti padarytas be transporto priemonės – automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vairavimo. Vis tik nustačius, kad ši transporto priemonė priklauso MB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas yra D. K., padarė pagrįstą išvadą, kad D. K. neblaivus vairavo trečiajam asmeniui priklausantį turtą (kurio savininkas jis yra), ir norėjo būtent taip elgtis, ir pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas konfiskuoti minėtą automobilį.
31. Nors apeliaciniu skundu prašoma šią nuosprendžio dalį pakeisti ir spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, motyvuojant tuo, kad transporto priemonė priklauso trečiajam asmeniui ir, įvertinus šios nutarties 2.5, 2.6 punktuose nurodytas aplinkybes, nustatyti konfiskuotino turto dalies išieškojimą, tačiau tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konfiskuojamo turto vertės ar jos dalies išieškojimo klausimas gali būti taikomas tik esant imperatyvioms įstatymo sąlygoms, numatytoms BK 72 straipsnio 5 dalyje, kurios šiuo atveju nustatytos nebuvo.
32. Nagrinėjamoje byloje keliamų klausimų aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tačiau teismų praktikoje labai aiškiai yra nurodyta, kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023).
33. Šiuo atveju nustačius, kad nors formaliai transporto priemonė priklauso trečiajam asmeniui – MB „(duomenys neskelbtini)“ – dėl ko galėtų būti taikoma aptariama BK 72 straipsnio 5 dalies norma, vis tik, atsižvelgiant į tai, kad mažosios bendrijos direktorius ir savininkas yra pats nuteistasis, bendrovei paliekant transporto priemonę būtų palikta galimybė nuteistajam toliau šiuo automobiliu naudotis savo nuožiūra. Toks sprendimas atitiktų tik formalų įstatymo pritaikymą, tačiau nepadėtų užtikrinti šia baudžiamojo poveikio priemone siekiamų tikslų – apriboti asmens galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, atgrasyti nuo jų darymo ir užtikrinti visuomenės teisę į saugų eismą keliuose. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas transporto priemonės konfiskavimą, o ne jos vertės/dalies vertės išieškojimą, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl skundo argumentų apie tai, kokia konfiskuotino turto vertės dalis turėtų būti išieškotina, plačiau nepasisako, kadangi šio klausimo svarstymui nėra teisinio pagrindo.
Dėl įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą
34. BK 67 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog asmeniui, kartu su bausme baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį. Baudžiamasis įstatymas neriboja skiriamų baudžiamojo poveikio priemonių skaičiaus. Tačiau kai baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos kartu su bausme arba skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį (BK 67 straipsnio 6 dalis), proporcingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-81-976/2019 ir kt.).
35. Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu prašo, esant manymui, kad reikalinga jam skirti dvi baudžiamojo poveikio priemones (specialiosios teisės atėmimą ar kt.) vietoje kurios nors jų paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, nes sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, įstatymų leidėjas įpareigoja teismus visais atvejais, kuomet apsvaigus nuo alkoholio padaroma nusikalstama veika, spręsti klausimą dėl transporto priemonės konfiskavimo ir uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paskyrimo, taip siekiant užtikrinti visuomenės saugumą keliuose. Tai gi šiuo atveju skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės labiau siejasi su D. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos verte ir svarba kasdieniame nuteistojo gyvenime, paties nuteistojo suvokiamomis pasekmėmis, kas parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu teisine atsakomybe plačiąja prasme. Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondo programos tikslas yra užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą nuo smurto nukentėjusiems asmenims pagal Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymą. Aptariama baudžiamojo poveikio priemonė ir jos paskyrimas turi didesnį poveikį asmenims, padariusiems smurtinius ar panašaus pobūdžio nusikaltimus, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad jos paskyrimas nuteistajam, ypatingai atsižvelgiant į skunde dėstomas aplinkybes apie sunkią nuteistojo finansinę padėtį ir jau paskirtą baudos bausmę, būtų proporcingas ir padėtų užtikrinti baudžiamojo poveikio priemonių tikslų.
36. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir vadovaudamasi kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo D. K. nusikalstamus veiksmus, paskyrė jam bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios tarpusavyje yra tinkamai suderinamos, pakankamos ir proporcingos nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai. Dėl kitų skundo argumentų, kaip nesudarančių pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas plačiau nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kad naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės D. K. kaltės ir veiksmų kvalifikavimo, skiriamai bausmei ir baudžiamojo poveikio priemonėms, baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis, konstatuotina, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
37. Teismui buvo pateikta 2024-09-10 pažyma dėl 93,75 Eur iš nuteistojo D. K. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje D. K. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos. Pažymėtina ir tai, jog iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio nuteistasis pats pasirinko gynėją, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paslaugos jam nebuvo teikiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo - netenkinti.