Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios ribotos atsakomybės bendrovės SIA „AP Group“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios ribotos atsakomybės bendrovės SIA „AP Group“ ieškinį atsakovui P. Z. dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė SIA „AP Group“ pareiškė ieškinį atsakovui P. Z., prašydama pripažinti vienintelio ieškovės akcininko P. Z. 2011 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 19-07/11 dėl bendrovės pelno paskirstymo negaliojančiu ir iš atsakovo priteisti 116 853,15 Eur žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovas, būdamas ieškovės vieninteliu akcininku bei jos vadovu, neatsižvelgdamas į ieškovės finansinę padėtį, apie kurią jam kaip įmonės dalyviui bei vadovui buvo žinoma, veikdamas išimtinai savo asmeniniais interesais, nepaskirstė ieškovės 2010 m. gauto grynojo pelno tarp ieškovės kreditorių, priėmė nepagrįstą 2011 m. liepos 19 d. vienintelio akcininko sprendimą ir neteisėtai nutarė visas lėšas išmokėti vieninteliam ieškovės akcininkui, t. y. sau dividendų pavidalu. Ieškovės teigimu, atsakovo 2011 m. liepos 19 d. sprendimas priimtas neteisėtai, todėl jį panaikinus iš atsakovo ieškovės naudai priteistina atsakovui išmokėtos sumos dydžio žala, t. y. 116 853,15 Eur. Vadovaujantis CK 1.10 straipsnio 1 dalies ir 1.19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra ginamas ir viešasis interesas, kurį gina nemokumo administratorė, ieškinyje nurodytiems santykiams taikytina Latvijos Respublikos teisė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą; paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki nutarties įsiteisėjimo; atmetė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.Teismas nurodė, kad ieškinį Klaipėdos apygardos teismui pareiškė Latvijoje įregistruota įmonė, kuriai iškelta bankroto byla. Ieškovė prašo spręsti ginčą pagal Latvijos materialinės teisės normas, tačiau atsakovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Ieškinys priimtas pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau byloje nustatyta, jog atsakovo gyvenamosios vietos taisyklė, įtvirtinta Europos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamente Nr. 44/2001 (toliau – Reglamentas 44/2001), šioje byloje negali būti taikoma, nes bylą išnagrinėjus Klaipėdos apygardos teisme būtų pažeista išimtinio teritorinio teismingumo taisyklė. Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, šiam pakeitus Briuselio konvenciją, bet kuri nuoroda į Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą Nr. 44/2001. Teismo jurisdikcija turi būti nustatyta pagal bankroto bylą nagrinėjančio teismo vietos taisyklę, t. y. remiantis Europos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento Nr. 1346/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) nuostatomis. Lietuvos kasacinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012 ir 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014 yra išaiškinęs aukščiau paminėtų reglamentų taikymo taisykles ir nurodęs Teisingumo Teismo praktiką sprendžiant teismingumo klausimą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas, spręsdamas, ar jam priskirta tarptautinė jurisdikcija nagrinėti konkretų ginčą tuo atveju, kai bankroto bylą nagrinėjančio teismo vieta nesutampa su atsakovo gyvenamąja vieta, pirmiausia turi tinkamai kvalifikuoti ieškovo reikalavimą, nes pirmiau nurodytų Europos Sąjungos teisės aktų taikymo sritys yra atskiros, viena su kita nepersidengiančios. Negalimas toks teismo tarptautinės jurisdikcijos nustatymas, kuris vienu metu būtų grindžiamas tiek pagal Reglamentą Nr. 1346/2000, tiek pagal Reglamentą Nr. 44/2001, pavyzdžiui, pripažinus, jog reiškiamas reikalavimas yra susijęs su iškelta bankroto byla, negalima jurisdikcijos nustatyti kaip civilinės ar komercinės bylos pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Teisingumo Teismas nustatė aptariamos išimties apimtį, konstatuodamas, kad tam, jog su bankrotu susiję sprendimai nebūtų įtraukti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia, kad jie kiltų tiesiogiai iš bankroto bylos ir būtų glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis.Tokia pat nuostata suformuluota Europos Sąjungos Teisingumo Teisme 2014 m. rugsėjo 4 d. priimant prejudicinį sprendimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. prašymą civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014, papildomai analizuojant teismingumo klausimus, reguliuojamus ne tik paminėtais reglamentais, bet ir Briuselio konvencija. Teisingumo Teismas nurodė, kad ieškinys dėl įmonės įsiskolinimų padengimo, kurį pagal Prancūzijos teisę gali pareikšti bankroto administratorius įmonės vadovams siekiant, kad būtų pripažinta jų atsakomybė, turi būti laikomas ieškiniu, kylančiu tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiu. Prie tokios išvados jis priėjo vadovaudamasis tuo, jog šio ieškinio teisinis pagrindas buvo nuostatos, kuriomis nukrypstama nuo bendrųjų civilinės teisės normų (dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, žr. Sprendimo Gourdain, 133/78, EU:C:1979:49, 4–6 punktus). Teisingumo Teismas panašiai vertino ieškinį dėl sandorių nuginčijimo, kurį pagal Vokietijos teisę gali pareikšti bankroto administratorius siekdamas užginčyti veiksmus, atliktus prieš iškeliant bankroto bylą ir darančius žalą kreditoriams. Šiomis aplinkybėmis jis pažymėjo, kad ieškinys teisiškai buvo grindžiamas bankroto procesą reglamentuojančiomis nacionalinėmis teisės normomis (sprendimo Seagon, C‑339/07, EU:C:2009:83, 16 punktas).Pritaikius Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus, jurisdikcija nagrinėjamoje byloje nustatytina pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl įmonės akcininko ir vadovo sprendimo išmokėti dividendus negaliojančiu ir žalos įmonei atlyginimo. Iš ieškovės atstovo paaiškinimo nustatyta, jog tokį ieškinį turi teisę reikšti tik įmonės administratorius, šis ieškinys nėra kildinamas iš sutarčių vykdymo, kurios buvo sudarytos iki bankroto ieškovei iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovės bankroto administratorius remiasi Latvijos nemokumo įstatymo normomis, nurodo, jog šios kategorijos bylose ieškinio senaties terminas yra nustatomas pagal Latvijos nemokumo įstatymo 96 straipsnį, o ne civilinius įstatymus, taigi ieškinys paremtas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis. Ieškinio reikalavimų atsiradimas išimtinai priklauso nuo bankroto bylos iškėlimo, nes ieškovė įrodinėja, jog įmonė dėl to tapo nemoki ir šiuo sprendimu ieškovė siekia padidinti bankrutuojančios įmonės aktyvus. Todėl šioje byloje teismo jurisdikcija turi būti nustatyta pagal bankroto bylą nagrinėjančio teismo vietos taisyklę, t. y. remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis. Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07).Teismas sprendė, kad ieškinys neteismingas Klaipėdos apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui, todėl jį paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 12 p.). Nurodė, kad ieškovė turi teisę ieškinį pareikšti jai bankroto bylą iškėlusiame teisme.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovė (toliau ir –apeliantė) atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal šio Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b) punktą jis netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms.Nepagrįsta teismo išvada, kad pareikštas ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir/ar yra glaudžiai su ja susijęs, dėl to jurisdikcija byloje nustatoma vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis. Apeliantės reikalavimas yra kildinamas ne iš bankroto procesą reglamentuojančio įstatymo normų, o iš Latvijos Respublikos komercinio įstatymo nuostatų. Ieškovė bankrutuojanti bendrovė, kurios vadovas pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatas yra nušalintas nuo savo pareigų vykdymo, bendrovę vietoje jos nušalinto vadovo atstovauja bankroto administratorius, t. y. bankroto administratorius bankroto bylos nagrinėjimo metu, kol faktinis bendrovės vadovas negali eiti savo pareigų šioje bendrovėje, atlieka su šios bendrovės bankroto bylos nagrinėjimu susijusius veiksmus bei veikia kaip bankrutuojančios bendrovės vadovas ir ją atstovauja. Atsižvelgiant į Latvijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl to, jog bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas išsimokėti bendrovės dalyviams dividendus yra pripažįstamas sandoriu, reikalavimas pripažinti vienintelio akcininko sprendimą išsimokėti sau dividendus bei priteisti iš jo tokiais veiksmais padarytą žalą yra ne iš bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų kylantis reikalavimas, o iš Latvijos Respublikos komercinio įstatymo kylantis reikalavimas. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog apeliantės reiškiamas reikalavimas išplaukia ar yra tiesiogiai susijęs su bankroto byla, dėl ko ši civilinė byla būtų neteisminga Klaipėdos apygardos teismui. Teisingumo Teismas viename iš savo sprendimų yra išaiškinęs, jog Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo atsakovo, turinčio savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07), o ne kaip nurodo teismas, jog valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius.Pagal lietuvių kalbos žodyną, žodis „kompetentingas“ reiškia subjektą turinti teisę ką spręsti ar daryti, t. y. minėtas Teisingumo Teismo išaiškinimas nereiškia, jog teismams esantiems valstybėje narėje, kurioje yra nagrinėjama bankroto byla, yra suteikiama išimtinė kompetencija spręsti ginčus dėl nuginčijimo atsakovo, turinčio savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje. Tokiu teismo sprendimu siekta išaiškinti, jog nagrinėjant bylą, kuri yra bent kiek susijusi su bankroto byla, neturi būti išimtinai taikoma Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose, o tokius ginčus yra kompetentingi spręsti ir šalies, kurioje yra iškelta bankroto byla, teismai. Nors apeliantės bankroto byla yra iškelta Latvijos Respublikoje, tačiau ji vadovaudamasis Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalimi kreipėsi į atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, t. y. į Lietuvą, todėl ieškinys teismingas Klaipėdos apygardos teismui. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškinys kildinamas ne iš bankroto procesą reglamentuojančio įstatymo normų, o iš Latvijos Respublikos komercinio įstatymo nuostatų. Pačiame ieškinyje nurodyta, kad reikalavimas grindžiamas Latvijos Respublikos nemokumo įstatymu, kuris glaudžiai susijęs su bankroto procesinėmis teisėmis. Atskirajame skunde teigiama, kad reikalavimas kildinamas iš Latvijos Respublikos komercinio įstatymo nuostatų. Tačiau dividendų išmokėjimo dieną ir sprendimo priėmimo metu, t. y. 2011 m. liepos 19 d. atsakovas buvo vienintelis akcininkas, todėl dividendai jam išmokėti teisėtai ir Latvijos Respublikos komercinio įstatymo 161 straipsnio 1¹ dalies, 2 dalies, 5 dalies bei 217 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Įrodinėjimo dalykas išplaukia iš Latvijos Respublikoje taikomos teisės ir įmonės bankroto byloje, kuri iškelta ir nagrinėjama Latvijos Respublikos teismuose, esančių įrodymų.Atsakovas su apeliante jokių sandorių tarpusavyje sudarę nebuvo, todėl ieškinyje pareikštas reikalavimas kyla ne iš sutartinių šalių santykių.Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas vertindamas, ar konkretus ieškinys kyla iš bankroto bylos arba yra glaudžiai su ja susijęs, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014 ir ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismas teisingai nustatė, kad pagal Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus šioje byloje teismingumo klausimas nustatytinas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Skundžiama nutartis teisėta, ji neužkerta kelio apeliantei ginti savo teisių ir teisėtų interesų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria spręstas teismingumo klausimas, byloje pagal ieškovės bankrutuojančios Latvijos bendrovės ieškinį dėl vienintelio akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo Lietuvoje gyvenančiam atsakovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys paliktinas nenagrinėtu, nes ginčas turi būti nagrinėjamas Latvijoje (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Dėl pareikštų prašymų

Atsakovas pateikė prašymą apeliantės atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą ir panaikinti jo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantė pareiškė ieškinį atsakovui Latvijos teisme pagal savo buveinę, todėl Lietuvos teisme pareikštą ieškinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo prašymą palikti atskirąjį skundą nenagrinėtu, nes, visų pirma, CPK normos, reglamentuojančios apeliacinį procesą, tokios galimybės nenumato, antra, apeliantas ir iš esmės nepagrįstai remiasi CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nes ieškinys Klaipėdos apygardos teisme pateiktas ir priimtas anksčiau nei Latvijoje, taigi, nebuvo pagrindo jo nepriimti pateikimo metu ar vėliau palikti nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktą (teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu). Apeliantė pareiškė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti dviejų mėnesių terminui. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo atžvilgiu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių taikymas atskirojo skundo netenkinimo atveju nebebūtų galimas, apeliantė tikisi ir laukia palankaus Latvijos teismo, kuriame po skundžiamos nutarties priėmimo pareiškė ieškinį, sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau tokio pobūdžio priežastys, visų pirma, ir expressis verbis nenumatytos CPK 162² straipsnyje, reglamentuojančiame bylos nagrinėjimo atidėjimą, antra, iš esmės prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis), nes vienas procesas negali būti vilkinamas vien dėl to, kad tikimasi palankios tarpinio klausimo baigties kitame procese, ir tiek, kol tokia baigtis kitame procese bus pasiekta.

Dėl ginčo teismingumo

Kaip minėta, šioje byloje Latvijos bankrutuojanti įmonė pirmuoju ieškinio reikalavimu ginčija vienintelio akcininko, gyvenančio Lietuvoje, sprendimo, kurio pagrindu akcininkui buvo išmokėti dividendai, teisėtumą, o antruoju reikalavimu prašo priteisti žalą, kurią šis sprendimas sukėlė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo jurisdikcijos klausimo išsprendimui netaikytinos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, nustačius šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytą išlygą, jog jis netaikomas bankrotui ir panašioms byloms, o taikytinos Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 nauja redakcija išdėstyta 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, ji taikytina nuo 2015 m. sausio 10 d. (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012). Paminėtą išvadą teismas darė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose Gourdain 133/78, EU:C:1979:49, Seagon C-339/07, EU:C:2009:83 išdėstytais išaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad paminėtų reglamentų nuostatos negali būti taikomos kartu, šis teismas taip pat yra nurodęs, jog Reglamentas Nr. 1215/2012 (ankstesne redakcija - Nr. 44/2001) laikytinas lex generalis, Reglamentas Nr. 1346/2000 – lex specialis. Taip pat pagrįstai skundžiamoje nutartyje, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodyti dviejų reglamentų atskyrimo kriterijai: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (sprendimai Gourdain ir German Graphics Graphische Maschinen); 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių (sprendimas Gourdain; Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimas byloje SCT Industri, C-111/08,Rink. 2009 p. 05655); 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą (sprendimas Gourdain); 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (sprendimai Gourdain ir Seagon bylose) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė paminėtus kriterijus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareikštas ieškinys nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo civilinėms ir komercinėms byloms sritį (šio reglamento 1 straipsnio 1 dalis), o patenka, remiantis jo 1 straipsnio 2 dalies b) punktu, į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012 išaiškinta, kad tam, jog su bankrotu sąsajų turintis ieškinys galėtų būti kvalifikuojamas civiline ar komercine byla ir patekti į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, teismas tokį ieškinį turi kvalifikuoti kaip netiesiogiai kylantį iš bankroto bylos ir pripažinti neglaudžiai susijusiu su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis. Nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi būti pagrįsta tik Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis, jei ieškinys pripažįstamas kaip tiesiogiai išplaukiantis iš bankroto bylos ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis. Nors pirmosios instancijos teismas ir padarė būtent pastarojo pobūdžio išvadą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ji nėra pagrįsta. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį gali teikti tik bankroto administratorius. Akivaizdu, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą ir paskyrus bankroto administratorių, iš esmės visais atvejais būtent tik jis turi įgaliojimus ir veikia kreditorių pritarimu įmonės interesais inter alia teikia ieškinius teismams dėl neteisėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolų išieškojimo ir pan. Tačiau administratoriaus paskyrimo faktas savaime nėra kliūtis ir kitiems asmenims ginti įmonės/kreditorių interesus, pavyzdžiui, įmonės kreditoriams pareiškiant netiesioginį ieškinį skolininkams dėl žalos atlyginimo, jei administratorius dėl kokių nors priežasčių tokia teise nesinaudoja. Nesant bankroto bylos, t.y. iki jos iškėlimo pagal Lietuvos teisę (CK 2.82 straipsnio 4 dalis) juridinio asmens organų sprendimus, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms gali ginčyti tiek kreditoriai, tiek juridinio asmens valdymo organai. Todėl teigti, kad nagrinėjamą ieškinį galėjo pateikti tik administratorius, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo.Ieškinyje nurodomos aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, kad ginčo išsprendimui neaktualios ar yra tik šalutinės bendrosios civilinės teisės taisyklės, - iš ieškinyje nurodyto faktinio ir teisinio pagrindo matyti, kad jis kildinamas ne bankroto teisinių santykių, o iš Latvijos Respublikos komercinio įstatymo 217 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios akcininkų sprendimo pripažinimą negaliojančiu, bei kitų to paties įstatymo straipsnių, susijusių su dividendų skyrimu ir jų išmokėjimu. Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 96 straipsnio nuostatos, kurias akcentuoja pirmosios instancijos teismas, ieškinyje nurodomos tik administratoriaus pareigų įvertinti įmonės būklę, teikti ieškinius aspektais. Tai, kad ieškinys, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kildinamas ne iš sutartinių santykių, taip pat nelemia išvados dėl bylai netaikytinų bendrųjų civilinės teisės taisyklių ar taikymo specialių, nukrypstant nuo bendrųjų, taisyklių. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ir antrasis 16 punkte nurodytas kriterijus dviejų reglamentų atskyrimui nelemia glaudaus pareikšto ieškinio sąsajumo su bankroto byla. Trečiasis aptariamų reglamentų atskyrimo kriterijus yra tai, ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą (žr. 16 punktą). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas nustatomas pagal Latvijos nemokumo įstatymo 96 straipsnio nuostatas. Šis straipsnis nustato, kad administratorius privalo įvertinti skolininko sandorius ir teikti ieškinius dėl jų negaliojimo, jei jie sudaryti per trejus metus iki juridinio asmens nemokumo proceso paskelbimo dienos. Taigi, šiuo atveju terminas nėra susietas su jau vykstančiu bankroto bylos konkrečiu proceso etapu, jis siejamas tik su įmonės nemokumo proceso paskelbimo diena. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ir paminėtas kriterijus nėra pakankamas pagrindas nustatyti ginčo jurisdikciją tik pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Kaip minėta 17 punkte, nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi būti pagrįsta Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis tik tuo atveju, jei ieškinys pripažįstamas kaip tiesiogiai išplaukiantis iš bankroto bylos ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo pripažinti, kad reiškiamas ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos, taip pat nėra pagrindo jo pripažinti ir glaudžiai susijusiu su bankroto byla, nes faktiškai jis yra susijęs su bankroto byla tik tuo, kad ieškinį reiškia administratorius, o bankroto byloje kreditoriai, ieškinį patenkinus, galėtų gauti atitinkamą dalį savo reikalavimų patenkinimo (kas paprastai yra visais atvejais įmonei prisiteisus pinigines lėšas). Juo labiau, kad minėta, jog nesant bankroto bylos (ar iki jos) tokio pobūdžio ieškinys galėtų/galėjo būti pareikštas. Akivaizdu, kad šiuo atveju įmonės vadovas, būdamas ir akcininku, nebuvo suinteresuotas reikšti tokio ieškinio. Pabrėžtina ir tai, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalį administratorius gali vykdyti visus valstybės, kurioje iškelta byla, įstatymų suteiktus įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, kas, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014, reiškia ir ieškinio pareiškimo teisę visose valstybėse narėse. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškinį palikti nenagrinėtą skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais nebuvo pagrindo. Kita vertus, nepaisant paminėtų aplinkybių, dėl žemiau nurodomų motyvų negalima pripažinti, kad procesinis sprendimas - ieškinio palikimas nenagrinėtu yra nepagrįstas iš esmės. Konstatavus, kad jurisdikcijos klausimo išsprendimui teismo išvada dėl Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo yra nepagrįsta, vertintinos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos. Ieškovė ginčija vienintelio akcininko sprendimo, kurio pagrindu akcininkui buvo išmokėti dividendai, teisėtumą ir iš to kildina reikalavimą priteisti žalą, kurią šis sprendimas sukėlė. Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnis apibrėžia išimtinės jurisdikcijos atvejus. Jo 2 punkte nurodyta, kad išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra bendrovių <...> ar jų organų sprendimų galiojimas, turi valstybės narės, kurioje yra tos bendrovės, teismai. To paties reglamento 27 straipsnis nustato, kad jeigu valstybės narės teismui pateikiamas ieškinys dėl reikalavimo, kuris iš esmės susijęs su byla, kuri pagal 24 straipsnį priskiriama išimtinei kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai, jis savo iniciatyva paskelbia, kad neturi jurisdikcijos. Dėl to spręstina, kad nagrinėti bylą išimtinę jurisdikciją turi Latvijos teismai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą