Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-04-10 · Administracinė byla Nr. eI2-8300-776/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-04-10
Bylos Nr.
eI2-8300-776/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00383-2025-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Erminijus Baziulis, Eglė Mauricė, Giedrė Kairienė
Pareiškėjas
B. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-8300-776/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00383-2025-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 10 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas B. K. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir - Migracijos departamentas, Atsakovas) 2025 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 25S13406 (toliau – Sprendimas), dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Respublikoje (toliau - ir LLG) panaikinimo, priimtą pareiškėjo atžvilgiu; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p. nustatytų reikalavimų. Atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą. Be to, toks Sprendimas priimtas nesiaiškinant svarbių aplinkybių, o vertinant vien tik darbo sutarties nebuvimo faktą. Atsakovas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios Pareiškėjui, tačiau Atsakovas apsiribojo Pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš SODRA informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Atsakovas, priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusisiekė su Pareiškėju, neišsiaiškino jo individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo, darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių, taigi nesilaikė VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo. Atsakovas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios Pareiškėjui. Atsakovas nepagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 6 p., nes nepaisant to, jog Pareiškėjas nedirba, tačiau šiuo atveju buvo svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su Pareiškėju buvo nutraukti. Formalus UTPĮ 50 str. taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas. Atsakovas į Pareiškėją nesikreipė, neprašė paaiškinti susidariusios situacijos, nesidomėjo, ar Pareiškėjas įgyvendina darbo santykių pasikeitimo procedūras, neperspėjo Pareiškėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas paaiškino, kad negalėjo tęsti darbo santykių pas MB „F“ ((duomenys neskelbtini), Vilnius) (toliau – ir Bendrovė), nes Bendrovė nevykdė pareigos mokėti darbo užmokestį, o nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. Bendrovė neturėjo darbo, dėl ko Pareiškėjas turėjo rašyti prašymus išleisti jį nemokamų atostogų, o vėliau visai buvo atleistas. Atsakovas turėjo pareigą aiškintis aplinkybes, kodėl su Pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, perspėti, jog jo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti panaikintas ir sudaryti sąlygas Pareiškėjui įgyvendinti būtinas procedūras tam, kad jis išlaikytų įgytą teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Atsakovas priėmė Sprendimą visiškai neatsižvelgdamas į neatitikimo priežastis, todėl Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad Pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu Pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovei nutraukus darbo sutartį su Pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad Pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, Pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl Pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo, nenumato Migracijos departamento pareigos apklausti Pareiškėją. UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 25S13406, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760252708, galiojusį iki 2025 m. gegužės 24 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamu Sprendimu leidimas laikinai gyventi Pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2024-09-01, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis nedirbo.

Pagal UTPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; tačiau kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbo santykius Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (UTPĮ 44 straipsnio 3– 6 dalys).

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023 7, 20 p.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eI2-11203-561/2023). Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti/ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi LR (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). UTPĮ 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalėjo jame nurodytu laikotarpiu dirbti MB FENESTRAS arba pakeisti darbdavį tik gavęs atsakovo leidimą.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – aprašas) 129² punkte nustatyta, jog jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Minėto aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Iš to kolegija konstatuoja, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta ir tą atsakovas nustatė, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtos UTPĮ nuostatos, nustatęs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nes nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Pareiškėjas teigia, jog Migracijos departamentas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, išsamumo ir gero administravimo principus. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, susisiekti su pareiškėju ar bent bandyti tą padaryti, bandyti išsiaiškinti aplinkybes. Šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, kadangi teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad UTPĮ nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį ar prašyti patikslinti aplinkybes, ar pateikti papildomus paaiškinimus prieš priimant jam nepalankų sprendimą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. sausio 15 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S13406, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760252708, galiojusį iki 2025 m. gegužės 24 d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu Pareiškėjas atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi Pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad Pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas prašymų ir įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo B. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo B. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Erminijus BaziulisGiedrė KairienėEglė Mauricė