- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-06-14
- Bylos Nr.
- 1A-343-497/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37665-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Audrius Cininas, Jurgita Mačionytė
- Nuteistasis
- K. N.
- Civilinis ieškovas
- UAB ,,L.“
- Kaltinamasis
- K. N.
- Nukentėjusysis
- L. G.
- Advokatai
- Sigitas Mikliušas, Marius Zabita
- Kategorijos
- 1.2.14.6.1Turto pasisavinimas (BK 183 str. 1 d.)
- 1.2.14.7.1Turto iššvaistymas (BK 184 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nuosprendžio kuriuo:
K. N. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 120 MGL (6000 Eur) bauda;
K. N. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 100 MGL (5000 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir K. N. skirta subendrinta bausmė - 180 MGL (9000 Eur) bauda.
Civilinio ieškovo UAB ,,L.“ pareikštas civilinis ieškinys dėl 9697,35 eurų turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir nurodyta turtinė žala priteista atlyginti iš kaltinamojo K. N. civilinio ieškovo naudai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, iš K. N. priteista atlyginti patirtas nukentėjusiosios L. G. advokato Mariaus Zabitos atstovavimo išlaidas, t.y. 1000 Eur
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. K. N. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. gruodžio 1 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, UAB „G.“ direktoriui Ą. G. žodiniu susitarimu perdavus jam laikinai naudotis UAB „L“ priklausančiu bei UAB „G.“ teisėtai valdomu automobiliu ,,Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė – 12 500 eurų, 2019 m. kovo 1 d. apie 16 val., prie kavinės „Daily Poison", esančios J. Jasinskio g. 14A, Vilniuje, neturėdamas nei savininko, nei teisėto valdytojo sutikimo, žodiniu susitarimu perdavė minėtą automobilį naudotis L. G., po to, Ą. G. pareikalavus grąžinti automobilį, šio negrąžino ir taip iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą, padarydamas UAB „L“ 9 697,35 eurų turtinę žalą.
2. Taip pat K. N. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2019 m. vasario 18 d., susitaręs su L. G., jog padės jai įsigyti automobilį išsimokėtinai, 2019 m. vasario 18 d., L. G. per tarpininką Š. R. pervedus 500 eurų į jam priklausančios UAB „I“ įmonės banko „Paysera“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), po to, 2019 m. kovo 1 d. apie 16 val., prie kavinės „Daily Poison“, esančios adresu J. Jasinskio g. 14A, Vilniuje, L. G. perdavus jam 5 000 eurų grynais pinigais pradiniam įnašui, jis minėto susitarimo neįvykdė bei pasisavino jam patikėtą svetimą, L. G. priklausantį turtą – 5 500 eurų.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
3.1. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas bylos medžiaga ir įrodymais, dėl to neteisėtas, o jo veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 183 ir 184 straipsnius.
3.2. Pažymi, kad savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad valdė UAB „G.“ lizingo būdu įgytą automobilį „Nissan Qashqai“ pagal žodinį susitarimą su direktoriumi N. G. ir Ą. G., sumokėjo už šį automobilį pradinį įnašą 2500 Eur ir vėliau mokėjo 4-6 įmokas po 240 Eur. Dokumentų, jog yra įgaliotas asmuo, nepildė. Liudytojas Ą. G. apklausos metu nurodė, kad šis automobilis buvo pirktas 2018 m. gruodžio 1 d. už 12 000 Eur UAB „G.“ poreikiams, kuris tą pačią dieną, kai buvo registruotas, pagal žodinį susitarimą buvo perduotas apeliantui. Susitarė, kad apeliantas mokėsiantis įmokas (apie 250 Eur per mėn.) už lizingą, kol eksploatuosiantis automobilį, o automobilį turėsiantis grąžinti iškart, kai jam nurodys. Teismas visiškai nepagrįstai pripažino, kad jis nusikalstamai iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą, nes iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad jo veiksmuose nebuvo pagrindinio elemento – tiesioginės tyčios.
3.3. Teismo motyvai neatitinka ir teismų praktikos, kadangi turto iššvaistymas kriminaline prasme - tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymo neatlygintinumas pagal teismų praktiką reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą paverčia savo turtu ar turtą perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P- 89/2014, 2K-373/2013, 2K-168/2013, 2K-411/2012, 2K- 210/2012 ir kt.). Turto iššvaistymo objektyvieji požymiai: 1) patikėto turto ar turtinės teisės iššvaistymas, 2) žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymas. Šie veiksmai BK 184 dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų. Esminis turto iššvaistymo, kaip ir turto pasisavinimo, skiriančio šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams požymis yra tas, kad nusikalstamą veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus tam turtui. Teismas į aukščiau nurodytas aplinkybes neatsižvelgė, nevertino byloje esančių įrodymų, todėl bylą išnagrinėjo itin formaliai ir neteisingai.
3.4. Taip pat skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog K. N. pasisavino jam patikėtą svetimą, L. G. priklausantį turtą – 5500 eurų. Teismų praktikoje konstatuojama, jog pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-213/2012, 2K-499/2012, 2K- 92/2012, 2K-7-262/2013, 2K-138/2014, 2K-508/2015, 2K-382-489/2015, 2K-89-303/2017). Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinė byla Nr. 2K-7-84/2012). Apelianto teigimu, teismas akivaizdžiai ignoravo byloje esančius įrodymus, K. N. ir liudytojų parodymus apie tai, kad tarp K. N. ir L. G. buvo susiklostę civiliniai - komerciniai santykiai, kadangi pagal L. G. pavedimą jis buvo įpareigotas ir bandė jai surasti lizingo automobilį. Apelianto manymu, ši aplinkybė byloje yra esminė ir turėjo būti teismo vertinama bei analizuojama, tačiau teismas to nepadarė
3.5. Svarbu tai, kad šioje byloje savo iniciatyva jis buvo pateikęs didelį kiekį įrodymų, kurie paneigia L. G. parodymus apie tariamai K. N. grąžintą automobilį - susirašinėjimą su L. G. bei susirašinėjimą su policijos komisariatu. Iš šių dokumentų aiškiai matyti, kad jis, kaip įgaliotas asmuo, kuris valdė automobilį, laiku kreipėsi į policiją dėl automobilio grąžinimo ir prašė skubiai atlikti visus su tuo susijusius veiksmus. Iš minėtų dokumentų matyti, kad jis atliko visus įmanomus veiksmus, o policijos pareigūnai priešingai, vilkino pradėti tyrimą ir būtent dėl tyrimo vilkinimo automobilis dingo. Apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje apie šiuos dokumentus ir nurodytus faktus apskritai „nutyli" ir jų nekomentuoja. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl L. G. parodymų apie tariamą automobilio grąžinimą Italijoje, nors privalėjo tai padaryti. Teismas nevertino ir nutylėjo byloje esančius faktus apie tariamai apeliantui L. G. perduotus 5000 Eur, nors L. G. nurodytas tariamas šių pinigų pasiskolinimo faktas byloje buvo paneigtas.
3.6. Skunde pabrėžia, kad K. N. gynėjas byloje nurodė labai konkrečius motyvus apie tai, jog vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, negalima civilinių santykių traktuoti kaip kriminalinių. Apelianto vertinimu, šioje byloje dirbtinai kriminalizuoti civiliniai santykiai, kurie be jokio pagrindo pripažinti nusikalstamais.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis prašo jį išteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismui yra suteikti plačiausi įgaliojimai patikrinti viso skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliacinį skundą, susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. N. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, tačiau nurodė netinkamą tyčios rūšį. Be to, padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių K. N. veiksmuose buvimo, todėl dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo K. N. išteisintinas.
Dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
8. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumos, tai yra jis neginčija, kad žodiniu susitarimu jam buvo perduotas laikinai naudotis UAB „L.“ priklausantis ir UAB „G.“ teisėtai valdomas automobilis „Nissan Qashqai“, kurį jis neturėdamas nei savininko, nei teisėto valdytojo sutikimo perdavė žodiniu susitarimu L. G., o pareikalavus grąžinti automobilį jo negrąžino. Apeliantas iš esmės nesutinka su šių aplinkybių teisiniu įvertinimu, teigdamas, kad nebuvo raštiškai įmonės įgaliotas, mokėjo pradinį įnašą ir įmokas už automobilį, akcentuodamas, kad jo veiksmuose nėra būtinojo BK 184 straipsnio 1 dalyje esančio elemento tiesioginės tyčios, o jo veiksmų kvalifikavimas neatitinka teismų praktikoje išaiškintų šio nusikaltimo požymių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neanalizuoja byloje esančių įrodymų patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, toliau pasisakydama dėl apelianto minimų argumentų ir jų reikšmės teisiniam įvertinimui.
9. Visų pirma, nors apeliantas teigia, kad jis nebuvo įmonės, kuri buvo sudariusi sutartį su lizingo davėju, įgaliotas asmuo, nes nepildė jokių, tokius įgaliojimus suteikiančių, dokumentų bei nurodo teismų praktiką, jog asmens veiksmai kaip turto iššvaistymas kvalifikuojami tik tada, kai į turtą asmuo turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus darbinių pareigų, sutarčių pagrindu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis teismų praktikoje esantis išaiškinimas, neturi būti aiškinamas taip, jog minėti įgaliojimai į turtą gali atsirasti tik sudarius rašytinę sutartį, kuria asmeniui patikimas turtas. Byloje nustatyta (tai skunde akcentuoja ir pats K. N.), jog įmonės UAB „G.“ valdomas automobilis buvo perduotas žodiniu susitarimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje taip pat nėra nurodyta, kad teisiškai apibrėžti įgaliojimai atsiranda tik rašytinės sutarties pagrindu. Taigi, aplinkybė, jog automobilio perdavimas nebuvo fiksuojamas pasirašant rašytinę sutartį, nepaneigia, jog automobilis šiuo atveju laikytinas patikėtu turtu BK 184 straipsnio 1 dalies prasme. Juolab, pats apeliantas skunde nurodo, kad jo į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad jis, kaip įgaliotas asmuo, kuris valdė automobilį, laiku kreipėsi į policiją, taigi nors iš pradžių teigia, kad įgaliotas nebuvo, tačiau vėliau apeliaciniame skunde visgi įvardija save kaip įgaliotą asmenį. Pastebėtina, kad aplinkybę, jog buvo įgaliotas asmuo jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo apklausos metu, teigdamas, kad buvo įgaliotas žodžiu, jokių rašytinių sutarčių dėl automobilio perdavimo nepasirašinėjo, nes tarp jo ir Ą. G. buvo pasitikėjimas (4 t. b. l. 31-32). Tai, kad būtent K. N. buvo faktiškai valdė automobilį įrodo ir byloje nustatytas faktas, kad būtent jis mokėjo už automobilį nuomos mokestį lizingo bendrovei. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis, nepaisant žodinės formos, ikiteisminio tyrimo laikė save įgaliotu asmeniu, tokiu save laiko ir skunde, todėl kvestionuojama susitarimo forma, šiuo atveju vertintina tik kaip siekis, išvengti baudžiamosios atsakomybės.
10. BK 184 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių K. N. veiksmuose nepaneigia ir apelianto teiginys, jog jis mokėjo už automobilį pradinį įnašą ir mėnesines įmokas. Pastebėtina, kad šios aplinkybės nesuteikė pagrindo K. N. disponuoti automobiliu lyg priklausančiu jam, perleisti automobilį tretiesiems asmenims, šiuo atveju L. G.. Remiantis liudytojo Ą. G. parodymais, automobilis K. N. buvo perduotas iki pareikalavimo, tai yra buvo sutarta, kad nuteistasis mokės mėnesines įmokas, o bet kada Ą. G. pareikalavus automobilį grąžinsiantis (1 t. b. l. 74). Be to, tiek Ą. G., tiek automobilio savininkas – UAB „L.“ apie minėtą perdavimą nieko nežinojo ir tokiems veiksmams leidimo nedavė.
11. Teisėjų kolegija sutinka su skundo teiginiu, jog apelianto veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, tačiau atkreipia dėmesį, kad turtas BK 184 straipsnio 1 dalies prasme gali būti iššvaistomas veikiant ne tik tiesiogine, tačiau ir netiesiogine tyčia. Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padaryti tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325-895/2018, ir kt.).
12. Byloje nustatyta, kad tarp įmonės UAB „G.“ atstovaujamos jos direktoriaus Ą. G. ir UAB „L.“ buvo sudaryta automobilio Nissan Qashqai“ finansinės nuomos sutartis (1 t. b. l. 9-18). Šis automobilis, žodinio susitarimo pagrindu buvo perleistas naudotis nuteistajam, šiam mokant mėnesines įmokas iki žodinio pareikalavimo. K. N. neturėdamas tam teisės ir neinformavęs apie tai Ą. G. bei UAB „L.“ neatlygintai perleido šį automobilį trečiajam asmeniui – L. G. (remiantis nuteistojo parodymais laikinai pasinaudoti, kol jis surasiantis L. G. tenkinantį pasiūlymą dėl automobilio lizingo). Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Ą. G. parodymais, jis, matydamas, kad K. N. 2-3 mėnesius iš eilės nemoka įmokų už minėtą automobilį, kuriuo naudojasi, paskambinęs jam paprašė, kad sumokėtų. K. N. iškart žadėjo, kad sumokės, bet pamatęs, kad K. N. nemoka įmokų už automobilį, paprašė grąžinti automobilį. K. N. atsakė, kad negali grąžinti automobilio, nes jo neturi, paaiškino, kad automobilį pavogė Italijoje, kad automobilis buvo pas kažkokią L. G., kuri gyvena Italijoje. Taip pat prašė K. N., kad mokėtų įmokas už automobilį, nes jo negrąžino, tačiau jis tik žadėdavo mokėti ir 2-3 mėn. nemokėjo (1 t. b. l. 74). Tai, kad įmokų vėliau nebemokėjo ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir pats nuteistasis, teigdamas, kad neturėjo iš ko mokėti (4 t. b. l. 31-32). Taigi, K. N. dėl savo sąmoningų veiksmų praradęs jam patikėtą turtą galėjo imtis aktyvių veiksmų ir toliau mokėti įmokas už automobilį, kol automobilis būtų išpirktas iš lizingo davėjo ir taip užkirsti kelią dėl neteisėtų veiksmų kilsiantiems padariniams, tačiau to nepadarė. Antra, remiantis tiek paties K. N., tiek L. G. parodymais, jokie dokumentai, patvirtinantys automobilio perdavimą, pasirašyti nebuvo, nors iš byloje esančių įrodymų visumos (K. N., L. G.. Š. R. parodymų) matyti, kad L. G. buvo visiškai nepažįstamas nuteistajam asmuo, be kita ko nuolat gyvenantis užsienyje ir kreipęsis dėl automobilio suradimo lizingu, kuriuo išvyktų į Italiją. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad K. N. perduodamas automobilį L. G. žinojo, jog ši su juo išvažiuosianti į Italiją, taigi, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti padariniai – jam patikėtas svetimas automobilis užsienio valstybėje gali būti prarastas, tačiau sąmoningai perdavė automobilį nepažįstamam asmeniui nesudaręs automobilio priėmimo perdavimo akto, nepasirašęs jokio susitarimo dėl jo naudojimo, taigi nors minėtais veiksmais sąmoningai nesiekė iššvaistyti jam patikėto turto, tačiau kilsiantiems padariniams iš esmės buvo abejingas tai yra veikė netiesiogine tyčia.
13. Aplinkybės, jog nuteistasis iššvaistė jam patikėtą turtą nepaneigia ir apelianto teiginiai, jog jis laiku kreipėsi į policiją. Visų pirma, iš byloje esančio pareiškimo matyti, kad į policiją kreipėsi ne nuteistasis, o Ą. G., kuriame nurodė, kad K. N. 2-3 negrąžina jam perduoto automobilio (1 t. b. l. 1). Taigi iniciatyvą, siekiant atgauti automobilį parodė ne nuteistasis. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad automobilis buvo prarastas dėl paties apelianto sąmoningų veiksmų, todėl aplinkybės, jog jis bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo įstaiga, teikė dokumentus į bylą, nešalina jo atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, kaip ir skunde keliamos prielaidos dėl to, jog automobilis buvo prarastas dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, plačiau analizuoti šių aplinkybių nėra pagrindo.
14. Nors skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino L. G. parodymų dėl automobilio grąžinimo Italijoje, tačiau pastebėtina, kad šioje byloje kaltinimai pateikti ne L. G., o apeliantui, kaltinant jį patikėto automobilio negrąžinimu, taip šį turtą iššvaistant, taigi priežastys kodėl šis turtas, kurį jis neteisėtai perleido trečiajam asmeniui, nebuvo jam grąžintas, taip pat nešalina jo atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas, nevertindamas nukentėjusiosios parodymų šioje dalyje, klaidos nepadarė.
15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. N. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, tačiau atsižvelgiant į tai, jog nuteistojo kaltės forma (tyčia) lieka nepakitusi, ši aplinkybė neturi reikšmės K. N. veiksmų kvalifikavimui ir paskirtai bausmei.
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
16. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-371-648/2017, 2K-21-628/2019).
17. L. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad susitikimo metu perdavė K. N. 5000 Eur grynaisiais, kad paskubintų automobilio įsigijimą. Teigė, kad nuo pat pradžių, kai grįžo į Lietuvą, šių pinigų nedavė, nes ir taip nelabai turėjo pinigų, tačiau galiausiai po beveik dviejų savaičių paieškos, neturėjo kito pasirinkimo, kaip duoti šiuos pinigus, kad greičiau jai surastų automobilį. Susitikime, kuomet jai buvo perduotas automobilis dalyvavo Š. R. ir K. N. (3t. b. l. 60-61). Aplinkybę, jog nukentėjusioji perdavė 5000 Eur apklaustas teisme patvirtino ir liudytojas Š. R., kuris teigė, kad 5000 Eur buvo perduoti kaip pradinis įnašas už automobilį „Toyota Prius. (4 t. b. l. 159). (Liudytojas R. G. taip pat nurodė, jog L. G. minėjo, kad buvo padariusi 5000 eurų įmoką automobilio įsigijimui (4 t. b. l. 161), tačiau jo parodymai šioje dalyje yra išvestiniai duomenys, kurių pirminiu šaltiniu yra L. G.). Pastebėtina, kad liudytojas Š. R. yra susijęs tolimais giminystės ryšiais su nukentėjusiąja (Š. R. nurodė, kad nukentėjusioji yra jo pusseserės buvusio vyro sesuo). Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šios pinigų sumos perdavimo faktą, byloje nėra. Tokiu būdu, kai pinigų perdavimo faktas grindžiamas tik nukentėjusiosios ir su ja giminystės ryšiais susijusio liudytojo parodymais šių asmenų parodymai turi būti vertinami itin atidžiai ir gretinami su byloje esančių įrodymų visuma bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
18. Visų pirma, iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. G., kreipėsi į K. N., prašydama surasti automobilį, kurį būtų galima gauti lizingo būdu, o pasiūlymas privalėjo būti toks, jog jai nereikėtų mokėti jokio pradinio įnašo, o visa suma būtų finansuojama banko. Tai patvirtina: 1) pačios L. G. ikiteisminio tyrimo duoti parodymai, jog įsigyti automobilį sekėsi labai sunkiai, nes automobiliui vis nesuteikdavo lizingo, K. N. sakydavo, kad bankas nefinansuoja visos sumos, pagrindinė kliūtis gauti lizingą yra ta, kad ji nenori mokėti pradinės įmokos, o nori, kad visą automobilio kainą finansuotų bankas (3 t. b. l. 60-61); 2) K. N. teisme nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusioji išsirinko automobilį „Toyota Prius.“, kuris berods kainavo 13 000 Eur, kadangi tai buvo automobilis iš JAV, reikėjo mokėti 40 proc. sumos, tačiau L. G. tai netiko, nes ji neturėjo pinigų (4 t. b. l. 163-164). Taigi, aptarti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiajai netiko jokie K. N. siūlomi lizingo pasiūlymų variantai, nes bankai nesutikdavo finansuoti visos perkamo automobilio sumos, kaip to pageidavo L. G. Nors šios aplinkybės neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusioji neturėjo 5000 Eur (pasak L. G. šią pinigų sumą ji turėjo, tačiau nenorėjo šių pinigų sumokėti kaip pradinio įnašo), visgi jos kelia pagrįstų abejonių ar nukentėjusioji iš tiesų turėjo minėtą sumą.
19. Antra, L. G. ir Š. R. parodymai dėl to, kokiam tikslui buvo skirta minėta 5000 Eur suma yra prieštaringi. Nukentėjusioji nurodė, kad šią sumą davė, jog ateityje būtų greičiau surastas automobilis, o Š. R.- jog tai buvo pradinis įnašas už automobilį „Toyota Prius.“. Taip pat pastebėtina, kad būtent šis faktorius – negalėjimas (pasak nukentėjusiosios – nenorėjimas) mokėti pradinio įnašo jai būnant Lietuvoje užkirto kelią įsigyti norimą automobilį lizingu. Taigi, pasak nukentėjusiosios, ji turėjo pinigų sumą, kurios pakako sudaryti lizingo sutartį įprastinėmis sąlygomis, su pradine įmoka, tačiau jų nepanaudojo. Vietoje to, paskutinę viešnagės Lietuvoje dieną, be jokių dokumentų perdavė šią pinigų sumą nuteistajam ir laikinam naudojimui paėmė K. N. duotą „Nissan Qashqai“, vėlgi nesudarius jokių automobilio perdavimą patvirtinančių dokumentų. Toks elgesys yra visiškai nelogiškas, prieštarauja nukentėjusiosios parodymams apie tai, kad ji neturėjo lėšų pradiniam įnašui, todėl kelia pagrįstų abejonių. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančio susirašinėjimo tarp L. G. ir K. N. matyti, kad L. G. nurodė, kad šis yra sukčius ima iš žmonių pinigus ir vėliau kvailina, kaip galima suprasti iš susirašinėjimo, nurodė turinti K. N. elektroninį laišką, kuris tai patvirtina (Išsiaiškins FNTT kokie jūs ten machinatoriai, imat iš žmonių pinigus, o vėliau mėnesių, mėnesiais kvailinat“ <....>„yra tavo emailas, negalvok, kad jeigu dirbsi su Paysera, tai tu gudrus“ (1 t. b. l. 199)), tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių šį teiginį, į bylą taip ir nepateikė. Aptartų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, jog, šiuo atveju nėra pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, jog L. G. perdavė K. N. 5000 Eur.
20. Taip pat nuteistasis pripažintas kaltu pasisavinęs 500 Eur, kuriuos L. G. per Š. R. pervedė į jo įmonės banko sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo, jog ši suma buvo pervesta K. N., nėra, tačiau skunde pagrįstai nurodoma, kad šiuo atveju tarp apelianto ir L. G. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.
21. K. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2018 m., gruodžio mėnesį kreipėsi L. G., kuri norėjo įsigyti automobilį. L. G. atvykusi į Lietuvą pradėjo rinktis automobilį, ji paprašė paslaugos dėl kokio nors automobilio lizingavimo įmonės vardu. Buvo sutarta, kad už 1000 Eur jo vadovaujama UAB ,,I” suras įmonę ir organizuos automobilio finansavimą įmonės vardu. Įmonė, gavusi finansavimą, būtų perrašyta L. G. vardu. L. G. pažįstamas Š. R. 2019 m. vasario 18 d. pervedė į UAB ,,I” 500 Eur avansą už šią paslaugą. Buvo sutarta, kad L. G. atvyks 2019 m. vasario pabaigoje, išsirinks automobilį, kurį nori lizinguotis ir juo grįš į Italiją. L. G. su Š. R. išsirinko automobilį ,,Prius“, tačiau per 4-5 dienas lizingo bendrovės nepatvirtino finansavimo sąlygų, kurios buvo priimtinos L. G. (4 t. b. l. 31-32). Iš esmės identiškas aplinkybes, jog į jį per Š. R. kreipėsi L. G. prašydama sutvarkyti paskolą automobiliui, o jai atvykus į Lietuvą jis surado automobilį, tačiau bankai atsisakė jį finansuoti be pradinio įnašo, jis nurodė ir apklaustas teisme (4 t. b. l. 163-164). Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai, kad maždaug 2019 m. vasario viduryje iš Italijos grįžo į Lietuvą tikslu įsigyti automobilį. Grįžo dviems savaitėms ir maždaug 2019 m. kovo mėnesio pradžioje grįžo atgal į Italiją. Prieš grįždama į Lietuvą susisiekė su giminaičiu Š. R., nes žinojo, kad anksčiau šis užsiimdavo automobilių tvarkymu ir atlikinėdavo kitus darbus, susijusius su automobiliais, todėl nusprendė kreiptis į jį pagalbos. Jis surado K. N., kuris sutiko jai surasti automobilį lizingu. K. N. buvo sumokėta 500 eurų, t.y. ji, būdama Italijoje dar nebuvo susitvarkiusi bankinių pavedimų internetu, todėl paprašė sūnaus (gyvenančio Italijoje) D. G. iš savo banko sąskaitos pervesti Š. R. 500 eurų, kuriuos jis pervestų K. N.. 500 eurų K. N. paprašė, kad galėtų pradėti dirbti, nežino, ar tai buvo kaip pradinis įnašas už automobilio lizingą, ar tai buvo sumokėta už K. N. teikiamas paslaugas. Tiesiog jis įvardino, kad reikia sumokėti tam, kad jis tuščiai nevažinėtų į bankus dėl lizingo ir galėtų ieškoti jai automobilio. Prieš grįžtant į Lietuvą, ji jau buvo išsirinkusi automobilį, kurį norėjo įsigyti („Toyota Prius.“), todėl šį automobilį Lietuvoje apžiūrėjo Š. R.. Jai šis automobilis tiko ir norėjo jį įsigyti, tačiau iš K. N. sulaukė žinios, kad bankas nefinansuos šio automobilio ir reikia ieškoti kito. Tuo metu ,,Toyota Prius“ automobilis kainavo apie 12 000 eurų. Tiksliai neatsimena, dėl kokios priežasties minėto automobilio nefinansavo, todėl ieškojo kito varianto. Įsigyti automobilį lizingu sekėsi labai sunkiai, nes jos norimam automobiliui vis nesuteikdavo lizingo, kiek pamena, tai K. N. jai sakydavo, kad bankas nefinansuoja automobilio sumos, nes šis yra daužtas, arba iš Amerikos, bankas nefinansuoja visos sumos ir t.t. Visų K. N. išsakytų argumentų neatsimena, tačiau nuolatos atsirasdavo kažkokie trikdžiai. Be to, minėjo, kad pagrindinė kliūtis gauti lizingą automobiliui yra ta, kad ji nenori mokėti pradinės įmokos, o nori, kad visą automobilio kainą finansuotų bankas. Dėl to, kad K. N. ieškojo jai automobilio lizingui, jokia sutartis su juo nebuvo sudaryta. Jos suplanuotas laikas Lietuvoje, t. y. dvi savaitės, jau ėjo link pabaigos ir vis dar nebuvo jokio konkretaus pasiūlymo iš K. N. (3 t. b. l. 60-61) Šias aplinkybes patvirtina ir Š. R. parodymai, jog K. N. turėjo suorganizuoti L. G. lizingu įsigyti automobilį. Paprašė pervesti pinigus, kaip avansą, kad pradėti įdarbinimo ir visokius kitokius reikalus. Kiek pamena, L. jam (Š. R.) pervedė 500 eurų, ir jis, iš karto tą pačią dieną pervedė į K. nurodytos įmonės sąskaitą. Pasakė, kad ieškotų automobilio. Automobilis buvo surastas, pradžioje surado daužtą automobilį, tada pasakė, kad toks automobilis netinka, reikia pilnai važiuojančio. Surado pilnai važiuojantį, išrinko Panevėžyje, suderėjo su žmogumi, kad gauna lizingą ir pirks tą mašiną. Žmogus laukė savaitę, dvi, bet K. nepavyko to padaryti. Kol L. buvo čia Lietuvoje ir automobilį nuomojosi, važinėjo ir jis, Š. R., padėjo ieškoti po Lietuvą automobilio (4 t. b. l. 158-159). Taigi, byloje nustatyta, kad nukentėjusioji kreipėsi į K. N. dėl paslaugos, nuteistasis veikė L. G. naudai, ieškojo transporto priemonių, lizingo sutarties nepavyko sudaryti dėl L. G. kaip užsakovės keliamų sąlygų kurios nebuvo priimtinos jokiai lizingo bendrovei. Nesant rašytinės sutarties, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis pažeidė susitarimo su L. G. sąlygas ir nesuteikė paslaugų, už kurias buvo pervesti 500 eurų ir tokiu būdu pasisavino šią pinigų sumą. Nors papildomai apklausta L. G. teigė, nemananti, kad K. N. užsidirbo 500 eurų užmokestį, tačiau ginčas dėl šios sumos pagrįstumo yra ne baudžiamųjų, o civilinių teisinių santykių dalykas, todėl spręstinas civilinio proceso tvarka.
22. Apibendrindama, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog K. N. buvo perduoti 5000 Eur, taip pat konstatavus, jog ginčas dėl K. N. sumokėtos 500 Eur sumos yra civilinių teisinių santykių dalykas, K. N. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
23. Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, jog dėl kaltinimo pasisavinus L. G. patikėtą turtą, K. N. išteisintinas, neliko teisinio pagrindo priteisti nukentėjusiosios L. G. patirtas advokato apmokėjimo išlaidas, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
Nuteistojo K. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje ir priimti naują nuosprendį – K. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl K. N. paskirtų bausmių subendrinimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, priteista atlyginti iš kaltinamojo K. N. patirtas nukentėjusiosios L. G. advokato Mariaus Zabitos atstovavimo išlaidas, t.y. 1000 Eur.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.