- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-11
- Bylos Nr.
- eA-2638-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05020-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Narkotikų, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. S-(4.3-3)-3593.
Pareiškėjas nesutinka su Departamento atsakymu, kuriame konstatuota, jog, išnagrinėjus pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes, pažeidimų dėl neleistinos alkoholio reklamos nenustatyta. Pareiškėjo teigimu, Departamentas, nenagrinėdamas, kokiame kontekste pareiškėjo nurodoma reklama buvo paskelbta, pasiremdamas tik bendrais teisės aktų išaiškinimais, neįgyvendino jo veiklai priskirtų funkcijų ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia visų formų alkoholio reklamą, skirtą vaikams ir paaugliams iki 18 metų. Tačiau šiuo metu yra neįmanoma atskirti, kuri reklama skirta vaikams ir paaugliams, o kuri – vyresniems asmenims. Todėl, norint tinkamai įvertinti pažeidimą, susijusį su alkoholio reklamos draudimu, būtina nustatyti, kokioje aplinkoje ta reklama buvo pateikiama. Pareiškėjas paaiškino, kad, uždraudus alkoholio reklamą televizijoje nuo 6 iki 23 val., atsirado paslėpta alkoholio reklama dienos metu. Be to, alkoholio reklama, kuri rodoma nuo 23 iki 6 val., laisvai prieinama jaunimo iki 18 metų auditorijai. Pareiškėjas pateikė pavyzdį, kad 2014 m. spalio 19 d., apie 23.37 val., ir 2014 m. spalio 20 d., apie 00.20 val., per LRT televiziją filmo „Imperija“ metu buvo rodomos alaus bei degtinės reklamos. Pareiškėjo nuomone, šis filmas žiūrimas ir jaunimo iki 18 metų, todėl negalima teigti, kad nebuvo padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas. Be to, pažeidimai daromi ir naudojant išorinę alkoholio reklamą: 2014 m. vasario mėn., Kaune prie įėjimo į vaikų polikliniką, taip pat prie Kauno „Aušros“ gimnazijos ant specialių stendų buvo reklamuojamas alus, taip darant įtaką nepilnamečiams asmenims. Pagal Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas alkoholio reklama priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai. Pareiškėjo nuomone, nėra svarbu, kokia pateikiamos reklamos tikslinė auditorija, nes ją pamato ir priima žymiai didesnis ratas asmenų, nei galbūt realiai buvo siekta. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų konstitucingumo.
Atsiliepimas
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą atvejų, kada alkoholio reklama yra draudžiama, o pareiškėjo skunde nurodyti atvejai į šį sąrašą nepatenka. Alkoholio reklamos transliavimas LRT televizijoje 2014 m. spalio 19 d., apie 23.37 val., ir 2014 m. spalio 20 d., apie 00.20 val., buvo leidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme. Objektyvių duomenų, kad ši, leidžiamu laiku transliuota, alkoholio reklama būtų skirta nepilnamečiams, nenustatyta.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo, kaip fizinio asmens, prašymas pripažinti nurodytą informaciją draudžiama alkoholinių gėrimų reklama, šiuo atveju neturi teisinio pagrindo. Teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Pareiškėjo skunde įvardinti neva padaryti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimai nėra tiesiogiai susiję su jo ar kitų konkrečių asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimu, o pareiškėjas nėra administracinės procedūros dalyvis Viešojo administravimo įstatymo ir Alkoholio kontrolės įstatymo prasme, neturi šiuose įstatymuose numatytų procesinių teisių. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsakė pareiškėjui 2014 m. spalio 27 d. raštu, tačiau pareiškėjo skunde teismui formuluojami reikalavimai yra susiję ne su šio atsakymo vertinimu, bet su jo siekiu dalyvauti minėtų įstatymų reglamentuojamoje administracinėje procedūroje. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas atmestinas ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-610/2014.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. spalio 22 d. su skundais dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų, LRT televizijoje transliuojant alkoholio reklamą, taip pat demonstruojant išorinę reklamą, kurią galėjo pamatyti vaikai ir paaugliai iki 18 metų. Pareiškėjas prašė imtis priemonių, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų ir išvengta galimų pažeidimų ateityje. Departamentas, išnagrinėjęs šiuos skundus, 2014 m. spalio 27 d. raštu Nr. S-(4.3-3)-3593 informavo pareiškėją, kad alkoholio reklamos transliavimas pareiškėjo nurodytais atvejais buvo leidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme, o duomenų, kad ši reklama būtų skirta nepilnamečiams, nenustatyta, be to, demonstruojant išorinę reklamą buvo laikomasi nustatytų reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas į Departamentą kreipėsi su bendro pobūdžio skundu, nesusijusiu su asmeninės subjektinės teisės pažeidimu, todėl jis nėra administracinės procedūros dalyvis Viešojo administravimo įstatymo bei Alkoholio kontrolės įstatymo prasme, neturi šiuose įstatymuose nustatytų procesinių teisių, tarp jų – teisės skųsti viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinę procedūrą, veiksmus ir sprendimus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunduose nenurodė jokių asmeninių subjektinių teisių pažeidimų, todėl atsakovo atsakymas ta apimtimi, kiek jis susijęs su skundžiamų subjektų nubaudimu, pareiškėjo negali būti skundžiamas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pateiktas skundas Departamentui nesusijęs su jo teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, teismas jį laikė kreipimusi, į kurį atsakoma laisvos formos raštu. Teismo vertinimu, Departamentas pareiškėjui atsakymą pateikė nepažeisdamas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir aptarnavimo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamente taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. T1-120, nustatytų procedūrų. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-610/2014, kurioje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas, gavęs informaciją apie galbūt padarytus Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, pagal savo kompetenciją turi patikrinti tokią informaciją, ją įvertinti ir reaguoti teisės aktų nustatytu būdu, tačiau nėra saistomas į jį besikreipusių asmenų prašymų taikyti poveikio priemones. Dėl nurodytų motyvų teismas pareiškėjo skundą atmetė.
Kadangi teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų aktų konstitucingumo, teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
Pareiškėjas M. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti teismui iš naujo.
Pareiškėjo teigimu, teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, ji negali būti dirbtinai suvaržoma ar nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas. Šią teisę užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Departamento atsakymas nesusijęs su pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimu. Pareiškėjas paaiškino, kad jo skunduose minimų reklamų rodymas galbūt pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame įtvirtintas visų formų alkoholio reklamos, skirtos vaikams ir paaugliams iki 18 metų, draudimas. Rodant alkoholio reklamą per viešai savo programas transliuojančias televizijas, reklamą iškabinant gatvėse ar prie pastatų, nėra galimybės apsaugoti nepilnamečius asmenis nuo alkoholio reklamos. Tai pažeidžia visų nepilnamečių vaikų teises į sveiką aplinką ir į aplinką be alkoholio reklamos, taip pat jų tėvų, įskaitant pareiškėjo, teisėtus interesus apsaugoti vaikų fizinę ir psichinę sveikatą. Pareiškėjo teigimu, neleidžiant jam kreiptis į teismą, pažeidžiamos jo konstitucinės teisės bei nesudaromos galimybės apginti savo teisėtų interesų, apsaugoti vaikus nuo neigiamo alkoholio reklamos poveikio. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas atsakovo raštas, nepriklausomai nuo jo formos, laikytinas sprendimu ir sukelia teisines pasekmes. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-610/2014, nes joje nebuvo sprendžiamas nepilnamečių vaikų apsaugos nuo neigiamos alkoholio reklamos poveikio klausimas. Pareiškėjas apeliaciniu skundu pakartotinai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Vien pareiškėjo subjektyvus manymas, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nesudaro juridinio pagrindo jį panaikinti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. spalio 27 d. rašto Nr. S-(4.3-3)-3593, kuriuo pareiškėjas informuotas apie tai, jog neleistinos alkoholio reklamos pažeidimų nenustatyta, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde M. G. teigia, jog su teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su skundais (2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. spalio 22 d.) kreipėsi į atsakovą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų transliuotose LRT televizijos programose 2014 m. spalio 19 d., apie 23.37 val., ir 2014 m. spalio 20 d., apie 00.20 val., rodant alkoholio reklamą bei išorinės alkoholio reklamos demonstravimo pažeidimų prie viešųjų pastatų Kauno mieste. Atsakovas, išnagrinėjęs M. G. skundus, LRT televizijos programos transliavimo metu rodytos reklamos ir išorinės reklamos Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų nenustatė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.
Iš pareiškėjo skundų atsakovui ir skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad jis pageidauja, jog būtų patraukti administracinėn atsakomybėn asmenys už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos pažeidimus, t. y. per LRT televizija transliuojamose programose atitinkama data ir laiku viešai buvo rodoma alkoholio reklama, prieinama jaunesniems nei šešiolikos metų asmenims, bei išorinės reklamos pažeidimų prie viešųjų pastatų. Tai reiškia, kad M. G. siekia kitų asmenų atžvilgiu priimto sprendimo panaikinimo ir atitinkamai pripažinimo, jog atitinkamų subjektų veiksmai, susiję su alkoholio reklama, pažeidė anksčiau nurodyto teisės akto nuostatas.
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, atlikęs tyrimą, priėmė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme motyvuotą sprendimą, kad pareiškėjo nurodytos reklamos transliavimo per LRT televiziją metu bei demonstruojant alkoholio reklamą prie viešųjų pastatų, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į tai, jog asmenys, nurodydami galimai padarytus Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimus, apie tai gali informuoti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, tačiau neturi teisės apskųsti šios kontrolės institucijos priimtų sprendimų (tokie sprendimai nėra susiję būtent su jų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu). Taigi pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. spalio 27 d. rašto Nr. S-(4.3-3)-3593 panaikinimo, kuriuo konstatuota, jog išnagrinėjus M. G. skunduose nurodytas aplinkybes Alkoholio kontrolės įstatymo normų, reglamentuojančių apribojimus alkoholio reklamai, pažeidimų nenustatyta.
Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, siekdamas apginti tariamai pažeistas nepilnamečių asmenų teises dėl alkoholio reklamos, t. y. siekdamas apginti ne savo, o kitų asmenų teises. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl šio administracinio ginčo išsprendimo. Tuo pačiu tai reiškia, kad aukščiau aptartų ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytos teisės pažeidimo ir ją ginti vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytu būdu.
ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-211/2013, Administracinė jurisprudencija, 2013, 26, p. 271-301). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taip pat nesuteikta.
Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti atitinkamų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 ir 2 dalims. Konstatavus, kad pareiškėjas šioje byloje neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, nėra tikslinga spręsti ir M. G. prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.