Kauno apygardos teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo bylą pagal A. V. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. V. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir nubaustas subendrinta 144 eurų bauda, už tai, kad 2016 m. sausio 26 d., (duomenys neskelbtini) namo kieme, būdamas neblaivus (kai jam nustatytas 1 promilės girtumas), viešoje vietoje, įžeidžiamai kibo prie piliečio A. M., t. y. vadino jį „ožiu“, A. V. nevykdė teisėtų policijos pareigūnės L. A. reikalavimų, t. y. atsisakė vykti į policijos komisariatą pasitikrinti blaivumą ir asmenybės nustatymui, be to, minėtai pareigūnei paėmus A. V. už rankos, pastarasis aktyviais veiksmais priešinosi, t. y. stangrino rankas, stūmė ją nuo savęs. Apeliaciniu skundu A. V. prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Skunde teigia, kad apylinkės teismo nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė ATPK materialines ir procesines teisės normas, netinkamai kvalifikavo jo veiką, netyrė byloje esančių įrodymų. Skunde A. V. nurodo, kad vertinant bylos medžiagą ir tuo pačiu svarstant jo kaltės klausimą jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme nėra aišku, kokio teisėto policijos pareigūno reikalavimo jis nevykdė. Nurodo, kad nuėjo į policijos komisariatą, kuriame buvo nustatytas girtumas ir jo asmenybė. Aplinkybė, kad ne iš karto sutiko vykti į komisariatą nesudarė pagrindo išvadai, kad nevykdė pareigūnės teisėtų nurodymų. Tvirtina, kad įvykio metu buvo neblaivus, nesiorientavo aplinkoje, ne iš karto suprato ko pareigūnė iš jo nori, be to teigia, kad buvo tamsu, nesuprato, kad prie jo priėjusi moteris yra pareigūnė. Jai neprireikė pagalbos, kadangi pamatęs ateinančius pareigūnus nesipriešino ir pats nuėjo į komisariatą. Jo atžvilgiu nebuvo naudotos specialiosios priemonės, koviniai veiksmai, o posėdyje apklausti pareigūnai nurodė, kad jis pristatytas į komisariatą blaivumo ir tapatybės nustatymui, o ne dėl to, kad priešinosi ir nevykdė teisėtų pareigūnės reikalavimų. Pažymi, kad neturėjo jokių ketinimų priešintis bei tyčia padaryti pažeidimus, o dėl išgerto alkoholio kiekio neturėjo galimybės adekvačiai vertinti situacijos, todėl prašo jo bylą nutraukti nesant nurodytų pažeidimų sudėties. Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato viršininko atsiliepimu prašoma A. V. apeliacinio skundo netenkinti, Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

A. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pagal ATPK 257 straipsnį duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas nagrinėjant bylą yra organo (pareigūno), šiuo atveju teismo, išimtinė teisė. Kiti teismo proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime nėra ATPK normų pažeidimas, jeigu nutarimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų teisiniu vertinimu bei išvadomis dėl jo kaltės padarius ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus pažeidimus. Apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies reikalavimų, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis teismų praktika, pagrįstai A. V. veikoje nustatė minėto straipsnio dalyse numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties požymius.Administracinė atsakomybė pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį kyla už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš šios formuluotės seka, jog tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti bent vieną iš veikų požymių, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte, antruoju atveju – turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo pareigūno statuso ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad policijoje buvo gautas iškvietimas dėl to, kad Jurbarke, Kauno g 26, nepažįstamas žmogus braunasi į pranešėjo namus, kad vyras yra nepageidaujamas, todėl reikalingi pareigūnai. Byloje buvo nustatyta, kad A. V. brovėsi į A. M. namus, jį įžeidinėjo. A. M. paaiškino, kad A. V. norėjo užeiti į namus, bet jis jo neįleido, tačiau jis vis tiek brovėsi, koliojosi, todėl iškvietė policiją. Pagal gautą iškvietimą į įvykio vietą, kuri buvo policijos komisariato kieme, nuėjo vyriausioji patrulė L. A., kadangi tuo metu laisvų policijos ekipažų nebuvo. Iškvietimas gautas jos tarnybos metu, kas reiškia, kad pagal Lietuvos policijos Generalinio Komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 5-V-673 „Dėl Policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“, tarnybos metu patrulė privalėjo vilkėti uniformą, todėl A. V. nurodytos aplinkybė, jog nesuprato, kad tai pareigūnė, yra visiškai nepagrįsta. Pareigūnė tarnybiniame pranešime nurodė, kad ji paprašė asmens apsiraminti, tačiau jis buvo agresyviai nusiteikęs, į jos prašymus nereagavo. Pareigūnei liepus A. V. eiti kartu į komisariatą, pastarasis tą daryti atsisakė, o paėmus jam už rankos siekiant jį sukontroliuoti ir vestis link komisariato – A. V. pradėjo priešintis, stangrinti rankas, stumti pareigūnę nuo savęs. L. A. teigė, kad perspėjo pažeidėją dėl atsakomybės už teisėtų reikalavimų nevykdymą ir prasipriešinimą policijos pareigūnui, tačiau A. V. į perspėjimus nereagavo, liepė jo neliesti ir dingti jam iš akių, toliau stūmė ją nuo savęs, todėl ji pradėjo kviestis pagalbą. Teismo posėdžio metu pareigūnė parodė, kad ėmė A. V. už rankos, bet jis priešinosi, stipriai ją stūmė, bandė trenkti ranka, todėl ji šaukėsi pagalbos. Tik kitiems pareigūnams pradėjus bėgti link jų, asmuo aprimo ir leidosi nuvedamas. Liudytojas A. D. parodė, kad atvažiavęs ryte į darbą sutiko pareigūną R. B. ir išgirdo pareigūnės balsą, kuri šaukėsi pagalbos. Vidiniame policijos kieme buvo pareigūnė L. A., kuri norėjo pažeidėją pristatyti į policiją. Nurodė, kad jei jie būtų nepriėję, A. V. būtų pabėgęs, kadangi jis šalinosi link autobusų stoties, ištraukė savo ranką iš pareigūnės rankų, vengė pristatymo į PK, nevykdė pareigūnės reikalavimų ir nurodymų. Liudytojas R. B. parodė, kad atvykęs į darbą išgirdo pareigūnės pagalbos šauksmą, matė, kad pareigūnė su piliečiu stumdosi. Liudytojas A. M. savo paaiškinime nurodė, kad pareigūnei liepus A. V. eiti su ja, jis pradėjo priešintis, laužti rankas (b. l. 11). Apklausiamas teisme jis parodė, kad pamatė kaip A. V. aršiai elgiasi su pareigūne, bandė jai padėti, nes A. V. draskėsi, plėšėsi ir nėjo į policiją. Pareigūnė paėmė jį už parankės ir vedė link policijos, jis muistėsi traukė ranką atgal, išsinėrė iš parankės. Nors apeliaciniame skunde A. V. nurodo, kad jis nesupranta kokio būtent teisėto pareigūnės reikalavimo nevykdė, tačiau iš bylos medžiagos, liudytojų duotų parodymų ir tarnybinio pranešimo akivaizdžiai matyti, kad A. V. nepakluso pareigūnės L. A. reikalavimui eiti su ja į policijos komisariatą, kad būtų patikrinta jo asmenybė ir girtumas. Pareigūnė atvyko į A. M. iškvietimą, todėl siekiant nustatyti galimai pažeidimą padariusį asmenį, turėjo būti patikrinta asmens, dėl kurio kviesta policija, t.y. galimo pažeidėjo asmenybė bei tuo pačiu jo girtumo laipsnis, kadangi tiek asmeniui, kvietusiam policiją, tiek pareigūnei buvo akivaizdu, kad asmuo neblaivus, todėl toks L. A. reikalavimas buvo teisėtas. A. V. pasipriešinimas policijos pareigūnei įrodytas tiek pačios pareigūnės, tiek liudytojų duotais parodymais iš kurių akivaizdu, kad pažeidėjas stumdėsi su pareigūne, jos neklausė, nesileido paimamas už parankės, ją nustumdavo liepdamas dingti iš akių. Sutiktina su skundo argumentu, kad pamatęs, jog link jų ateina dar du policijos pareigūnai, A. V. nebesipriešino ir pakluso. Tačiau ši aplinkybė tik įrodo, kad A. V. nepakluso ir priešinosi pareigūnei, kuri už jį galimai silpnesnė ir tik suvokdamas galimas pasekmes, kad ateinantys pareigūnai priešinimosi atveju gali panaudoti jo atžvilgiu kovinius veiksmus, apsiramino. A. V. nurodoma aplinkybė, kad jis buvo girtas ir nesiorientavo aplinkoje, nešalina jo atsakomybės, juo labiau įvertinus tai, kad jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1 promilė), kas neturėjo trukdyti asmeniui suprasti, kad su juo bendrauja ir teisėtus reikalavimus išsako pareigūnė. Iš visų šių duomenų akivaizdžiai matyti, jog A. V. tokiais savo veiksmais įgyvendino ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veikų požymius – pasipriešino pareigūnei bei nevykdė jos teisėtų nurodymų ar reikalavimų.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, apklaustų asmenų duotus parodymus ir rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai pritaikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimą nepakeistą ir A. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.