Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjai dėl VMI veiksmų – neteisėto sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir jo pagrindu nepagrįstai areštuotų 250 549,07 Eur lėšų, kuriomis pareiškėja negalėjo disponuoti.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014-08-25 pateikė VMI prašymą grąžinti 130 329,01 Eur PVM permoką (skirtumą) už laikotarpį nuo 2014-07-01 iki 2014-07-31. Pareiškėja 2014-09-25 pateikė prašymą grąžinti 107 449,03 Eur permoką (skirtumą) už laikotarpį nuo 2014-08-01 iki 2014-08-31. Šių prašymų pagrindu VMI atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą, priėmė patikrinimo aktą, kurį VMI patvirtino 2015-10-22 sprendimu Nr. (24.6-31-5)FR0682-667. VMI 2015-08-24 sprendimu negrąžino 130 329,01 Eur mokesčio permokos, kitu tos pačios dienos sprendimu negrąžino 107 449,03 Eur mokesčio permokos (MGK byla, b. l. 42–43).

Pareiškėja UAB „Tomega“ 2016-06-20 Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti VMI 2015-10-22 sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 ir MGK 2016-05-27 sprendimą Nr. S-111(7-271/2015), kuriuo pareiškėjai apskaičiuoti papildomai mokėtini 571 577 Eur PVM, 75 400,79 Eur PVM delspinigiai ir 57 158 Eur PVM bauda. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017-02-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-635-281/2017 pareiškėjos skundą tenkino – panaikino pareiškėjos ginčytus sprendimus, kuriais apskaičiuotas papildomas mokėti PVM ir susijusios sumos (MGK byla, b. l. 8–16). LVAT 2018-06-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (MGK byla, b. l. 17–28).

Pareiškėja 2018-09-11 kreipėsi į VMI, prašydama sumokėti 102 560,51 Eur dydžio palūkanas, pervedant šią sumą į pareiškėjos sąskaitą. Savo reikalavimą pareiškėja motyvavo aplinkybėmis, jog teismas konstatavo, kad pareiškėja turėjo teisę prekių tiekimams taikyti 0 proc. PVM, o PVM permokas VMI grąžino pareiškėjai tik 2018-07-03 ir 2018-07-09, dėl permokų grąžinimo pareiškėja dar 2014-08-25 ir 2014-09-25 pateikė prašymus. VMI 2018-10-09 sprendimu Nr. (20.21-06) RMA-21132 apskaičiavo palūkanas pareiškėjos naudai: 9 332,70 Eur, nuo laiku negrąžintos (neįskaitytos) mokesčių permokos (skirtumo) sumos iki įskaitytos prievolės mokėjimo termino datos (MGK byla, b. l. 34–35).

Pareiškėja 2018-01-31 pateikė skundą MGK, prašydama panaikinti VMI 2018-10-09 sprendimą Nr. (20.21-06) RMA-21132 ir įpareigoti VMI sumokėti pareiškėjai 58 699,31 Eur dydžio palūkanas (MGK byla, b. l. 1–5). MGK 2019-01-04 sprendimu Nr. S-5 (7-211/2018) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodama, kad pareiškėjos reikalavimas skaičiuoti palūkanas už laikotarpį nuo 2016-05-17 iki 2018-07-03 nuo 250 549,07 Eur sumos ir už laikotarpį nuo 2018-07-03 iki 2018-07-09 nuo 122 867,14 Eur sumos dėl to, kad VMI 2016-05-17 nepagrįstai areštavo 250 549,07 Eur mokesčio permoką, yra nepagrįstas; paaiškino, kad pareiškėja, nesutikdama su 2016-05-17 turto arešto aktu teisės aktų nustatyta tvarka galėjo kreiptis į teismą (MGK byla, b. l. 63–68).

Pareiškėja UAB „Tomega“ kreipėsi į teismą su skundu administracinėje byloje Nr. eI-2149-816/2019, prašydama: 1) panaikinti 2019-01-04 MGK sprendimą Nr. S-5 (7-211/2018); 2) panaikinti VMI) 2018-10-09 sprendimo Nr. (20.21-06) RMA-21132 dalį, kuria atsisakyta tenkinti UAB „Tomega“ reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo; 3) įpareigoti VMI sumokėti UAB „Tomega“ 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų UAB „Tomega“ patirtų nuostolių atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-04-26 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus. LVAT 2019-11-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4725-968/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-04-26 sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos UAB ,,Tomega“ skundo reikalavimas įpareigoti VMI sumokėti pareiškėjai 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų jos patirtų nuostolių atlyginimą, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-04-26 sprendimo dalį paliko nepakeistą. LVAT nurodytoje byloje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI sumokėti pareiškėjai 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų jos patirtų nuostolių atlyginimą, nenagrinėjo, nerinko ir nevertino su tuo susijusių įrodymų. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašomą priteisti sumą iš VMI vertina žalos atlyginimo aspektu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalį, žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui pagal CK 6.271 straipsnį konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., LVAT 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms (LVAT 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, 58 699,31 Eur turtinę žalą dėl VMI neteisėtų veiksmų laiku negrąžinus 2016-05-17 turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos. Pareiškėjos teigimu VMI veiksmų neteisėtumas nustatytas LVAT 2018-06-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018 palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikinti VMI ir MGK sprendimai dėl papildomai apskaičiuoto mokėtino PVM mokesčio. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas daro išvadą, kad neteisėtų VMI veiksmų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl valstybės civilinė atsakomybė neatsiranda.

Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad VMI 2016-05-17 turto arešto aktas, dėl kurio pareiškėja negalėjo naudotis sulaikyta 250 549,07 Eur suma, priimtas vadovaujantis VMI 2015-10-22 sprendimu Nr. (24.6-31-5) FR0682-667 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kurio metu nustatyta, kad pareiškėja pažeidė PVM įstatymo 49 straipsnio nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą Estijos įmonių vardu įformintiems prekių tiekimams.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 1 dalimi, areštas kaip vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų yra taikytinas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, t. y. siekiant užtikrinti mokesčio įstatymo pagrindu atsirandančios mokesčių mokėtojo pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu, įvykdymą. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Teismo vertinimu, aplinkybė, jog LVAT galutine 2018-06-12 nutartimi panaikintas VMI 2015-10-22 sprendimas, MGK 2016-05-27 sprendimas Nr. S-111(7-271/2015), kuriuo pareiškėjai apskaičiuoti papildomai mokėtini 571 577 Eur PVM, 75 400,79 Eur PVM delspinigiai ir 57 158 Eur PVM bauda, savaime nelaikomi neteisėtais VMI veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, kurių pagrindu pareiškėjai galėjo kilti turtinė žala.

Pagal LVAT pateiktą išaiškinimą, kiekvienu atveju sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta veikimu prieštaraujančiu įstatymui ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-01-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-116-08).

Teismas pažymi, kad aukščiau nurodytos MAĮ nuostatos suteikia teisę VMI taikyti turto areštą mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti. Minėto 2016-05-17 turto arešto akto priėmimo metu VMI 2015-10-22 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo nebuvo panaikintas, taip pat pareiškėja dar nebuvo kreipųsis į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo. Taigi VMI turėjo jai MAĮ suteiktą teisę taikyti turto areštą mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog LVAT 2018-06-12 nutartimi VMI 2015-10-22 sprendimas pripažintas neteisėtu ir panaikintas, nepaneigia VMI teisės mokestinio patikrinimo metu taikyti turto areštą, taip siekiant užtikrinti mokestinės prievolės vykdymą. Priešingu aiškinimu būtų paneigta VMI teisė imtis priemonių mokestinių prievolių vykdymo užtikrinimui prasidėjus teismo procesui dėl patikrinimo akto ir jį patvirtinusio sprendimo teisėtumo, kas prieštarautų MAĮ tikslams. Todėl 2016-05-17 turto arešto aktu VMI įgyvendino jai, kaip mokesčių administratoriui tenkančią pareigą ginti teisėtus valstybės interesus ir tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų (MAĮ 32 straipsnis), o tokie VMI veiksmai, įgyvendinant jai nustatytas funkcijas mokestinio patikrinimo metu, negali būti laikomi neteisėtais ar aplaidžiais. Teismas nenustatė, kad VMI mokestinio patikrinimo metu priimdama sprendimą dėl turto arešto taikymo pareiškėjos, kuriai tuo metu galiojančiu sprendimu buvo apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, atžvilgiu, veikė ne pagal jai teisės aktuose numatytas funkcijas ar pareigas.

Be to, paminėtina, kad pareiškėja VMI 2016-05-17 turto arešto akto neginčijo įstatymų nustatyta tvarka, nors tokią teisę turėjo, taigi matyti, kad sutiko su VMI įgyvendinama kompetencija mokestinio patikrinimo metu. Nagrinėjamu atveju teismas akcentuoja, kad neteisėtas yra mokesčių administratoriaus priimtas 2015-10-22 sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, jis neteisėtu pripažintas teismine tvarka, neteisėtumo pagrindai nebuvo susiję su tam tikrų VMI tenkančių funkcijų neatlikimu ar procedūriniais pažeidimais. Pats mokesčių administratoriaus priimtas turto arešto aktas, nors toks areštavimas yra susijęs su panaikintu sprendimu ir yra jo pasekmė, nereiškia, kad VMI tokios jai įstatymų suteiktos funkcijos negalėjo įgyvendinti ar įgyvendino netinkamai, nes 2016-05-17 turto arešto priėmimo metu nebuvo ginčo dėl arešto taikymo sąlygų, pareiškėja tokio ginčo nekėlė ir teismine tvarka. Tokią teismo poziciją patvirtina ir LVAT praktika (2004-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-740-04; 2005-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P-14-29-05).

Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, jog VMI būtų aplaidžiai pasielgusi ir po to, kai tapo aišku, kad jos priimtas 2015-10-22 sprendimas dėl mokestinių prievolių apskaičiavimo pareiškėjai yra panaikintas. Kaip minėta, LVAT 2018-06-12 nutartimi patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl 2015-10-22 VMI sprendimo Nr. (24.6-31-5)FR0682-667. Pareiškėja prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo pateikė 2018-06-19, o VMI 2018-07-02 ir 2018-07-05 sprendimu grąžino pareiškėjai atitinkamai 127 681,93 Eur ir 122 867,14 Eur mokesčio permokų sumas. Taigi VMI grąžino pareiškėjai 250 549,07 Eur mokesčio permoką praėjus 16 kalendorinių nuo pareiškėjos prašymo grąžinti mokesčio permoką pateikimo dienos ir 23 kalendorinėms dienos po LVAT 2018-06-12 nutarties, kuria panaikintas VMI 2015-10-22 sprendimas, priėmimo dienos. Teismo vertinimu, anksčiau mokestinė permoka ir negalėjo būti grąžinta, nes nebuvo priimta LVAT galutinė nutartis dėl VMI 2015-10-22 sprendimo teisėtumo. Pažymėtina, kad MAĮ nustato pareigą mokesčių administratoriui grąžinti mokesčio permoką per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti tokią permoką gavimo dienos (MAĮ 87 straipsnio 7 dalis), taigi VMI veiksmai dėl mokestinės permokos grąžinimo buvo atlikti per protingą terminą, VMI grąžino pareiškėjos prašomas sumas be papildomo delsimo ir pagal MAĮ reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad VMI 2015-10-22 sprendimas panaikintas teismine tvarka savaime nelaikoma pagrindu VMI neteisėtiems veiksmams nustatyti, nes VMI, priimdama tokį sprendimą, veikė savo diskrecijos ribose, atliko jai, kaip mokesčių administratoriui priskirtas funkcijas (įskaitant ir pareiškėjos turto arešto taikymą). Aplinkybė, kad teismine tvarka nagrinėjant ginčo situaciją faktinės aplinkybės buvo vertintos skirtingai nei VMI 2015-10-22 sprendime, savaime nedaro visų VMI mokestinio patikrinimo metu atliktų veiksmų neteisėtais taip, kaip jie suprantami CK 6.271 straipsnio prasme, nes nenustatyta, kad VMI pareigas atliktų aplaidžiai, nesilaikytų jai teisės aktuose suteiktos kompetencijos, ar nebūtų vykdžiusi jai teisės aktais priskirtų pareigų. Priešingai, iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad VMI atliko veiksmus, kuriuos atlikti jai suteikia teisę MAĮ (taikė turto areštą, įskaitė mokesčių permokas), o atlikusi šiuos veiksmus turėjo jai MAĮ suteiktą diskrecijos teisę priimti sprendimą dėl mokestinio patikrinimo.

Taigi nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė VMI neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėja teigia patyrusi 58 699,31 Eur turtinę žalą. Kaip minėta, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų kaip būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę žalą ir kitų sąlygų nagrinėjimas valstybės civilinei atsakomybei kilti teisinės reikšmės neturi. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, ji neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl toks prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.