- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-06
- Bylos Nr.
- eI-635-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02551-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- UAB „Tomega“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant vertėjai Ritai Nasalytei, pareiškėjos UAB „Tomega“ atstovams Deividui Poškai, Artūrui Miliauskui ir Dariui Ruginiui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Tomega“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Tomega“ (toliau – pareiškėja, Bendrovė) 2016-06-20 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP pateikė skundą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, atsakovė) 2015-10-22 sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 ir Mokestinių ginčų komisijos (toliau – MGK) 2016-05-27 sprendimą Nr. S-111(7-271/2015).
Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl to ar pareiškėjos išrašytose ginčo PVM sąskaitose faktūrose prekių pirkėjais įvardinti subjektai (Estijos įmonės) įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Pareiškėjos vertinimu, MGK ir VMI netinkamai aiškina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 4 str. 1 d. 1 p. normą, apibrėžiančią prekių tiekimą, nes nepagrįstai reikalauja fizinio prekių perdavimo pirkėjui, nors tokios sąlygos PVMĮ nėra. Aiškindamas PVM direktyvos nuostatas, apibrėžiančias prekių tiekimą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) taip pat neleidžia sutapatinti fizinio prekės perdavimo su disponavimo teisės perleidimu (t. y. laikoma, jog disponavimo teisė yra perduota PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam prekių pirkėjui ir tuo atveju, kai pirkėjas pačių prekių fiziškai negauna, nes pardavėjas jas pristato tiesiogiai pirkėjo nurodytam trečiajam asmeniui). Atkreipia dėmesį į tai, kad nei MGK, nei VMI neįrodinėja, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, kurie įprastai pripažįstami pakankamais tiekimo ir disponavimo teisės perdavimo įrodymais, yra suklastoti (ir atitinkamai, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti šią aplinkybę). Teigiama, kad formalūs dalies pareiškėjos pateiktų dokumentų trūkumai (pavyzdžiui, ne tas CMR važtaraščio egzempliorius, trūksta dokumentą pasirašančio asmens vardo, pavardės, įmonės antspaudo) ar papildomų įrodinėjimo pareigų nevykdymas (asmens tapatybės dokumentų, įgaliojimų, elektroninio susirašinėjimo neišsaugojimas ir nepateikimas) leidžia konstatuoti, neva disponavimo ginčo prekėmis teisė buvo perduota ne Estijos įmonėms, nurodytoms ginčo PVM sąskaitose faktūrose, o tretiesiems asmenims. Toks teiginys yra nepagrįstas apmokestinimo pretekstas ir juo keliami neteisėti reikalavimai disponavimo teisės perdavimo įrodinėjimui: tokio griežto pobūdžio formalūs reikalavimai disponavimo teisės perdavimo įrodymams keliami išimtinai tik tais atvejais, kai mokesčių administratorius konstatuoja, kad pirkimų grandinėje po ginčo tiekimo vykdytas PVM sukčiavimas. Kadangi išskirtinai griežti reikalavimai keliami tik nustačius sekančių tiekimo grandies pirkėjų sukčiavimą, tokie reikalavimai, remiantis ESTT ir LVAT jurisprudencijoje pripažįstamais asmeninės atsakomybės, teisinio saugumo ir proporcingumo principais, galėtų būti keliami tik tuo atveju, jei (ir tiek, kiek) būtų įrodyta, kad tiekėjas (pareiškėja) žinojo arba negalėjo nežinoti (vengė sužinoti) apie tokį PVM sukčiavimą. Pareiškėjos vertinimu, 2016-05-27 sprendime ir 2015-10-22 sprendime įvardijami trūkumai yra formalaus pobūdžio. Tačiau tokių formalaus pobūdžio trūkumų buvimas jokiu būdu nereiškia, jog disponavimo ginčo prekėmis teisė nebuvo perduota Estijos įmonėms.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Estijos įmonėms tiekė specifines prekes - kelių bitumą. Jo temperatūra siekia apie 200 °C ir jis tinka tik asfaltbetonio gamybai. Prekių iškrovimo vietos buvo nurodomos sutarčių prieduose (kainų suderinimo aktuose), o vėliau įrašomos ir į CMR važtaraščius. Prekės buvo vežamos į asfaltbetonio bazes, t. y. pareiškėjos vairuotojai prekes pristatydavo į kainų suderinimo aktuose nurodytą vietą. Nurodo, kad net sukčiavimo atveju nustačius tikrąjį tiekėją/įgijėją, besiskiriantį nuo PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio/gavusio asmens, šios aplinkybės nėra savarankiškas pagrindas atimti teisę į atskaitą/prekių tiekimo į kitą narę atleidimo nuo PVM, jeigu nėra įrodyta, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad tas tiekimas yra susijęs su mokestiniu sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad aplinkybė, jog Estijos įmonės prekių, įsigytų iš pareiškėjos, nedeklaravo, PVM nesumokėjo, nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nereiškia, kad disponavimo Prekėmis teisė joms nebuvo perduota. Nagrinėjamu atveju sąlyga „įvyko prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimas prekių pirkėjui“ išpildyta ir įrodyta. Šiai sąlygai ir jos įrodinėjimui negali būti keliami su tokios sąlygos esme nesusiję ir todėl nesuderinami reikalavimai (pavyzdžiui: pirkėjo mokestinių ir apskaitos prievolių vykdymas; pirkėjo pakankami resursai; pirkėjo registruotos buveinės ir prekių pristatymo vietos sutapimas; pirkėjo tapatybės nepaneigiantis rekvizitų išsamumas sandorių dokumentuose). Pažymi, kad PVM mokėjimas yra pagrįstas visų pirma teritorialumo principu, kuris reiškia, kad PVM turi būti sumokamas toje valstybėje, kurioje prekės bus potencialiai vartojamos. Nagrinėjamu atveju MGK konstatavo, jog Prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos į Estijos Respubliką, todėl akivaizdu, jog Prekės nebuvo vartojamos Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja nesutinka su išvada, kad ginčo sandorių metu Estijos įmonės sukčiavo. VMI nepateikė įrodymų, jog kompetentingų institucijų oficialiai būtų įvertintas ir nustatytas PVM sukčiavimas. Estijos mokesčių administratoriaus raštuose, kurie yra byloje, taip pat nėra išvados, jog Estijos įmonės sukčiavo. Tai, kad šiuo metu vykdomas vienos Estijos įmonės ViCOM Transiit OÜ ikiteisminis tyrimas, Estijos įmonės nebendradarbiauja su Estijos mokesčių institucijomis, nėra pakankamas objektyvus pagrindas išvadai dėl PVM sukčiavimo. Dalyvavimas PVM sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai nustačius, kad prekes tiekiantis mokesčių mokėtojas žino sandorių aplinkybes, kurios negali būti paaiškinamos niekaip kitaip, kaip tik sukčiavimu PVM, arba sąmoningai vengia jas sužinoti (pažeisdamas sąžiningumo principą).
Pareiškėja pažymi, nors ir būtų konstatuota tam tikro rūpestingumo stoka (pavyzdžiui, pareiškėjos darbuotojams pildant CMR važtaraščius), tačiau tai negali būti prilyginama dalyvavimui sukčiavime. Estijos mokesčių administratoriaus pateikiamuose atsakymuose nėra nurodoma, jog Estijos įmonės sukčiavo PVM. Tokią skubotą ir prielaidomis grįstą išvadą daro tik VMI ir MGK. Pareiškėjos veiksmai rodo, jog visgi buvo imtasi protingų priemonių, kurių buvo galima pagrįstai iš pareiškėjos reikalauti, tam, kad įsitikinti, ar Estijos įmonės yra patikimos. Pareiškėja neturėjo jokio pagrindo abejoti Estijos įmonių veiklos skaidrumu. Tai, kad Estijos įmonės neteikė deklaracijų, nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi paaiškėjo mokestinio patikrinimo metu, t. y. po apmokestinimo momento.
Pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI prie FM atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Paaiškino, kad Bendrovė neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jos įformintiems prekių (kelių bitumo) tiekimams septynioms Estijos įmonėms: Rotvik OU; Colanim OU; Verame OU; Pisikoristus OU; ViCOM Transiit OU; Shamila OU ir AB reklaam OU, nustačius, kad disponavimo ginčo prekėmis teisė neperėjo Bendrovės kontrahentams bei nustačius, jog Bendrovė elgėsi nesąžiningai, t. y. nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga sandorių su minėtomis įmonėmis metu, todėl žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.
Atsakovė nurodo, kad išanalizavus patikrinimo metu Bendrovės tikrinimui pateiktus CMR, kurie yra vienas pagrindinių prekių išgabenimo iš šalies teritorijos įrodymų, nustatyta, kad jie yra su akivaizdžiais trūkumais ir užpildyti nepakankamai rūpestingai. CMR pateikta neišsami informacija apie prekių gavimą, t y. Bendrovės pateiktų CMR 23 laukelyje (vežėjo parašas ir spaudas) daugeliu atveju nėra Bendrovės, kaip vežėjos spaudų, atskirais atvejais nenurodyta konkreti prekių iškrovimo vieta, CMR 24 laukelyje (krovinio gavimo patvirtinimas) daugeliu atveju nenurodyta krovinio iškrovimo/gavimo Estijoje data ir nenurodyti prekes priimančios įmonės atstovų duomenys (vardas, pavardė), yra atvejų, kai prekių gavimas patvirtintas tik neidentifikuoto asmens parašu ir nėra prekių gavėjo spaudų, žyminčių prekių gavimą, atskirais atvejais prekių gavimas patvirtintas fizinių asmenų (J. V., U. S., R., M. K., P. E., M. P., P. E., S. B., M.) parašais, tačiau patikrinimo metu nebuvo pateikta jokių dokumentų, susijusių su prekių pirkėjus atstovaujančių asmenų identifikavimu (asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų), ar atstovų įgaliojimų, suteikiančių teisę veikti Estijos įmonių vardu bei atstovauti šias įmones, vykdant sandorius su Bendrove. Bendrovės pateiktuose CMR nurodytos tos pačios krovinių iškrovimo vietos, nors prekės buvo gabenamos skirtingiems Estijos prekių gavėjams. Taip pat skirtingų Estijos įmonių vardu siųstų prekių gavimas buvo patvirtintos tų pačių asmenų, priimant krovinius tais pačiais ir/ar skirtingais adresais. Estijos įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodyta jokių Estijos pirkėjų kontaktinių duomenų: telefono ir/ar fakso numerių, elektroninių pašto adresų bei banko duomenų ir atsiskaitomųjų sąskaitų numerių. Nei vienos Estijos įmonės, su kuriomis Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu buvo įforminusi ginčijamus sandorius, Estijos mokesčių administratoriui nepavyko surasti ir pateikti informacijos apie jų vykdomą (vykdytą) veiklą, nes visos įmonės faktiškai jokios veiklos nevykdė, jos nedeklaravo prekių įsigijimų iš Bendrovės ir sandorių su kitais ES PVM mokėtojais. Įmonių Rotvik OU; Colanim OU; Verame OU atstovu įvardijamas Latvijos pilietis D. M., įmonių ViCOM Transiit OU, Shamila OU ir AB reklaam OU atstovu - V. K., o Pisikoristus OU - A. Y., tačiau visų šių atstovų buvimo vieta nežinoma ir Estijos mokesčių administratoriui jų surasti nepavyko. Nežinomi ir faktiški įmonių veiklos adresai, nėra informacijos ir apie įmonių biuro ar sandėliavimo patalpas. Įmonėse nėra samdomų darbuotojų, jų registruota veikla nėra susijusi su kelių bitumo naudojimu ar prekyba.
Pažymi, jog patikrinimo metu nustatė, kad su kiekviena Estijos įmone Bendrovė buvo sudariusi sutartis (su Estijos įmonėmis sudarytų sutarčių tekstas, formatas, struktūra yra analogiška visoms Bendrovės įformintoms sutartims su visomis Estijos įmonėmis: Rotvik OU; Colanim OU; Verame OU; ViCOM Transiit OU; Rotvik OU; Colanim OU; Verame OU, kurioms prekių pardavimus įformino Bendrovė), kurių punkte numatyta, kad Bendrovė („Pardavėjas“) parduoda ir patiekia, o atitinkama Estijos įmonė („Pirkėjas“) priima ir apmoka už kelių bitumą. Bendrovė tikrinimui nepateikė šių įmonių prekių užsakymų ir/ar elektroniniu paštu vykusių susirašinėjimų, nepateikė įrodymų, susijusių su prekių pristatymu ir jų gavimu. Tikrinimui nebuvo pateikti šių įmonių PVM ir kiti registracijos dokumentai bei įrodymai, patvirtinantys, kad prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems Estijos pirkėjams (Rotvik OU; Colanim OU; Verame OU; Pisikoristus OU; ViCOM Transiit OU; Shamila OU ir AB reklaam OU) ir šie pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Atkreipia dėmesį, kad nors Bendrovės kontrahentai sandorių su Bendrove vykdymo metu savo valstybėje ir buvo įregistruoti PVM mokėtojais, tačiau minėtų įmonių registracija truko labai trumpą laikotarpį, Estijos mokesčių administratoriaus sprendimais visos įmonės buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro, nes nevykdė ekonominės veiklos. Sandorių sudarymo metu visos Estijos įmonės buvo registruotos tais pačiais adresais: Narva mnt 4, Tallinn ir Estonia pst 5, Tallinn (pašto dėžutė). Atsakovės teigimu, nors Bendrovė ir nurodo, kad jos darbuotojai - administracijos vadovas Artūras Miliauskas ir komercijos direktorius Darius Ruginis, buvo išvykę į Latviją ir Estiją, tačiau pateikti dokumentai neįrodo, kad buvo bendrauta su Estijoje registruotais pirkėjais ir nepaneigia Patikrinimo akte padarytų išvadų.
Atsakovės teigimu, Bendrovė, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, galėjo ir privalėjo atkreipti dėmesį į įtartinas sandorių aplinkybes, tačiau jai nesukėlė jokių įtarimų, kad dėl neaiškių priežasčių nutraukus didelės vertės tiekimus vienai Estijos įmonei, tas pats tarpininkas siūlo kitą Estijos įmonę; kad šių įmonių PVM mokėtojų kodai galiojo trumpą laikotarpį, o jų PVM įregistravimo datos buvo artimos sudarytų sutarčių datoms; kad sudarytų sutarčių tekstas, formatas, struktūra yra analogiška visoms Bendrovės įformintoms sutartims su šiomis įmonėmis; kad šiose sutartyse nėra nurodyta jokių Estijos prekių pirkėjų kontaktinių duomenų: telefono ir/ar fakso numerių, elektroninio pašto adresų bei banko ir atsiskaitomųjų sąskaitų duomenų; kad sutartis pasirašo tas pats asmuo skirtingų Estijos įmonių vardu; kad sandorių sudarymo metu visos Estijos įmonės buvo registruotos tais pačiais adresais; kad prekės skirtingiems Estijos prekių gavėjams buvo gabenamos į tas pačias krovinių pristatymo vietas; kad prekių gavimas, skirtingų Estijos įmonių vardu, patvirtintas tų pačių asmenų, priimant krovinius tais pačiais ir/ar skirtingais adresais. Bendrovės nerūpestingumą ir nesidomėjimą pirkėjų patikimumu rodo ir tai, kad pakeitus Estijos įmonių: Pisikoristus OU; Verame OU ir AB reklaam OU registracijos adresą, Bendrovė ir toliau šių įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose bei CMR važtaraščiuose nurodydavo jų pirminį adresą, kuris sandorių įforminimo metu jau buvo negaliojantis.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-08-19 VMI priėmė patikrinimo aktą Nr. (21.3 l-28)-FR0680-595 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjai papildomai priskaičiavo 571 577 Eur PVM už laikotarpį nuo 2013-05-01 iki 2014-08-31.
Bendrovė dėl Patikrinimo akto pateikė VMI rašytines pastabas, kuriomis prašė netvirtinti patikrinimo akto.
Pareiškėja dėl 2015-10-22 sprendimo pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai ir prašė panaikinti 2015-10-22 VMI prie FM sprendimą.
MGK 2016-05-27 priėmė sprendimą Nr. S-l 11(7-271/2015), kuriuo nusprendė pakeisti VMI 2015-10-22 sprendimą: vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti 571 577 Eur PVM, 75 400,79 Eur PVM delspinigius ir 171 473 Eur PVM baudą (30 proc. dydžio bauda) nurodyti sumokėti 571 577 Eur PVM, 75 400,79 Eur PVM delspinigius ir 57 158 Eur PVM baudą (10 proc. dydžio bauda).
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo buvo pakeistas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas ir pareiškėjui nurodyta sumokėti 571 577 Eur PVM, 75 400,79 Eur PVM delspinigius ir 57 158 Eur PVM baudą (10 proc. dydžio bauda), teisėtumo ir pagrįstumo.
PVMĮ 49 straipsnio 1 d., nurodyta, kad taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).
PVMĮ 56 straipsnio 1 d. nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 proc. PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.
Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teisėje, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu tapo 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu yra įgyvendinta PVM direktyva, todėl teismas, aiškindamas ir taikydamas PVMĮ, atsižvelgia į PVM direktyvos tikslus bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.
PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena), yra įgyvendintas PVM direktyvos IX antraštinės dalies (neapmokestinimas PVM) 4 skyriaus (sandorių Bendrijos viduje neapmokestinimas PVM) 1 skirsnio (prekių tiekimo neapmokestinimas PVM) 138 straipsnyje.
PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip tokiam, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.
PVM direktyvos 138 straipsnis nustato vieną iš sandorių Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM rūšių, būtent – prekių tiekimo (teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju daiktu perdavimas, PVM direktyvos 14 str.) neapmokestinimą PVM, t. y. atleidimą nuo PVM, PVMĮ vadinamą 0 procentų PVM tarifu. Minėta, kad PVM direktyvos 138 straipsnis nustato atleidimą nuo PVM su teise į atskaitą prekių tiekimui Bendrijos viduje, t. y. sandoriams, dėl kurių prekės išsiunčiamos arba išgabenamos iš valstybės narės teritorijos į paskirties vietą – kitos valstybės narės teritoriją, kur jas priima mokesčių mokėtojas arba juridinis asmuo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, bet veikia kaip toks. Pagal PVM direktyvos 169 straipsnio b punktą be 168 straipsnyje nurodytos atskaitos, apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti tame straipsnyje nurodytą PVM, jei prekės ar paslaugos naudojamos šiais tikslais: vykdyti sandorius, kurie neapmokestinami pagal 138 straipsnį <...>.
Šis prekių tiekimo apmokestinimo mechanizmas skirtas atvejams, kai prekės yra tiekiamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę: valstybė narė, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdo atleidimą nuo mokesčio, o valstybė narė, į kurią atsiunčiamos ar atgabenamos prekės, vykdo įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą (žr., pvz., LVAT 2010-10-01 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1047/2010, 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A902-575/2015).
Taigi pagal minėtą reglamentavimą prekių tiekimas Bendrijos viduje turi atitikti tris sąlygas: 1.turi įvykti prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimas prekių pirkėjui (toliau – ir Pirmoji sąlyga); 2.prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos (toliau – ir Antroji sąlyga); 3.PVM mokėtojas tiekia prekes kitam mokesčių mokėtojui ar asmeniui, veikiančiam kaip mokesčių mokėtojas kitos valstybės narės teritorijoje (toliau – ir Trečioji sąlyga). Šių sąlygų taikymas pripažįstamas ir Lietuvos teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2009-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-376/2009, 2013-07-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-996/2013, 2014-06-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014, 2015-03-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-244/2015).
PVM direktyvos 131 straipsnyje nustatyta, kad 2–9 skyriuose numatytais atvejais neapmokestinimas PVM taikomas nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų ir tokiomis sąlygomis, kurias valstybės narės nustato siekdamos užtikrinti tinkamą ir sąžiningą neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių vengimo, išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams. Taigi PVM direktyva nenustato reikalavimų dokumentams, kurie turi būti pateikti, tai paliekama spręsti valstybėms narėms. Reikalavimai dokumentams, kuriuos turi pateikti apmokestinamasis asmuo, siekiantis neapmokestinti tiekimų, vykdomų Bendrijos viduje, yra nustatyti PVMĮ 56 straipsnyje.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs tik dėl Pirmosios sąlygos (prekių tiekimo, apibūdinamo kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimo prekių pirkėjui) egzistavimo, dėl kitų dviejų sąlygų ginčo nėra. Tiek VMI, tiek MGK sprendimuose pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, jog bitumas buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos, pristatytas į Estijos Respublikos teritoriją, taip pat, kad bendrovės kontrahentai prekių tiekimo sandorių sudarymo laikotarpiu buvo PVM mokėtojai. Atsižvelgiant į tai, teismas analizuos tik Pirmosios sąlygos egzistavimą, t. y. vertins ar pareiškėjas perdavė disponavimo teisę bitumu kontrahentui, ar tinkamai įvykdė prekių tiekimo sąlygą. Atsakovės teigimu, patikrinimo metu nustatyti faktai patvirtina, kad kelių bitumas realiai buvo patiektas ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais įvardintiems subjektams, o kitiems įgijėjams, kurie sukčiavo PVM, sudarydami prekių tiekimo sutartis su bendrove.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Pagal Direktyvos 2006/112/EB 14 str. 1 d. prekių tiekimas apibūdinamas kaip teisės savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas. Tuo tarpu PVMĮ 4 straipsnio 1 d. prekių tiekimas apibūdinamas kaip: 1) prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas, išskyrus prekių, atgabentų iš kitos valstybės narės šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nurodytomis sąlygomis, nuosavybės perdavimą toje dalyje nurodytam PVM mokėtojui; arba 2) prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, jeigu toje valstybėje narėje yra taikomos nuostatos, iš esmės atitinkančios šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostatas. Toks prekių išgabenimas laikomas prekių tiekimu kitos valstybės narės PVM mokėtojui.
Teismo vertinimu, nurodytų nuostatų sisteminis aiškinimas lemia, kad tinkamu prekių tiekimu, taigi ir disponavimo teisės perdavimu, būtų laikomas toks prekių tiekimas, kai prekės perduodamos ne tik fiziškai bei tiesiogiai sandoryje nurodytam pirkėjui, tačiau ir kitam trečiajam asmeniui, ar į kitą nei pirkėjo buveinės vietą, jeigu šalys taip susitaria ir šiuo pagrindu, pirkėjas įgyja teisę disponuoti į sutartą vietą ar sutartam asmeniui perduotu materialiuoju turtu. Tokią poziciją teismas grindžia ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-07-15 sprendime byloje „Koela-N“ EOOD v. Direktor na Direktsia „Obzhalvane i danachno- osiguritelna praktika“ Varna pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agensia za prihodite, Nr. C-159/14 išdėstyta pozicija (38 p.), kad 2006/112 direktyvos 14 str. 1 d. nustatyta, kad prekių tiekimas – teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas, nereikalauja, kad šalis, kuriai materialusis turtas yra perduodamas, jį fiziškai laikytų, ar kad minėtas turtas būtų fiziškai vežamas arba gaunamas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad kelių bitumas Estijos įmonių nurodymu buvo pristatomas toliau nurodytais adresais: 1) Vao Tee 30 Rae Vald Harju MK, Tallinn; 2) Raba 39 A, Parnu, Tallinn; 3) Ahtme maantee 86, Kohtla-Jarve; 4) Teguri 55, Tartu; 5) Pikk 64, Kuressaare, Saaremaa; 6) Mao tee 1, Sillaotsa kula, Paide vald, Jarvamaa (MGK bylos medžiaga t. VIII, b. l. 86-128). Šiuos kelių bitumo pristatymo adresus Estijos įmonės nurodė kainų suderinimo aktuose (MGK bylos medžiaga t. II, b. l. 37-41, 163-168). Taigi kelių bitumą pareiškėjas Estijos įmonėms pristatė adresais, kurie buvo suderinti tarp pareiškėjo bei Estijos įmonių. Faktą, kad kelių bitumą pareiškėjas pristatė sutartais adresais patvirtina ir vairuotojų pateikti paaiškinimai (MGK bylos medžiaga t. I, b. l. 144-174), krovinių transportavimo važtaraščiai (MGK bylos medžiaga t. II, b. l. 84-85, 90-91, 97-98; t. III, b. l. 32-33, 36, 40, 44, 48, 52, 56-57, 61, 63, 68, 72, 76, 80, 84, 88, 92-93, 97, 101, 105, 109, 113, 117, 119, 124, 128, 132, 134, 139, 143, 147, 151, 155, 159, 163, 167, 171, 175, 179, 186, 190, 192, 197; t. IV, b. l. 2, 7, 12, 17, 22, 27, 31, 35, 42, 46, 50, 58, 62, 66, 70, 72, 76, 80, 84, 88, 92, 105, 109, 113, 117, 121, 125, 129, 133, 137, 141, 145, 149, 153, 157, 161, 165, 169, 173, 177, 181, 185, 189, 193, 197; t. V, b. l. 1, 8, 22, 26, 30-31, 35-36, 40, 41, 45, 49-50, 52-53, 57, 60, 65, 66, 70, 75, 81, 86-87, 91, 95-96, 100-101, 110, 114, 118, 122, 124, 129, 133, 137, 144, 169, 173, 178, 188, 193, 197; t. VI, b. l. 1, 17, 21, 25, 29, 33, 45, 50, 55, 60, 73-75, 81-82, 88-89, 94-95, 100-101, 106-107, 110-111, 117-118, 139, 144, 149, 154, 159, 164, 169, 174, 177, 183, 188, 193, 198; t. VII, b. l. 3, 8, 13, 18, 23, 26, 32, 37, 40, 46, 51, 56, 61, 64, 70, 73, 79, 84, 89, 94, 99, 104, 109,114, 119, 124, 127, 130, 137, 142, 147, 152, 157, 162, 167, 172, 177, 182, 187, 192, 195; t. VIII, b. l. 1, 6, 11, 16, 19, 25, 30, 35, 40, 45, 50, 55, 60), kelionių ataskaitos (MGK bylos medžiaga t. I, b. l. 22-143). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, teismas konstatuoja, kad prekių pristatymas pirkėjų nurodytais, su pardavėju sutartais adresais, laikomas prekių tiekimu, suprantamu, kaip disponavimo teisės įgijėjui perdavimu. Todėl pareiškėjas laikomas tinkamai įvykdęs visas tris sąlygas, pagal kurias Bendrovės kelių bitumo tiekimas pripažįstamas tiekimu Bendrijos viduje, kuris PVM neapmokestinamas.
Atsakovė skunde nurodo, jog pareiškėjas neperdavė teisės įgijėjui disponuoti prekėmis, nes CMR važtaraščiai yra su trūkumais – kai kuriais atvejais nenurodyta tiksli prekių iškrovimo vieta, o nurodoma tik prekių iškrovimo šalis, šie važtaraščiai užpildyti nerūpestingai. CMR pateikta neišsami informacija apie prekių gavimą, t. y. daugeliu atveju nėra Bendrovės, kaip prekių vežėjos, spaudų, daugeliu atveju nenurodyta krovinio iškrovimo/gavimo Estijoje data ir nenurodyti prekes priimančios įmonės atstovų duomenys. Tuo tarpu pareiškėja skunde nurodo, kad griežto pobūdžio formalūs reikalavimai disponavimo teisės perdavimo įrodymams keliami išimtinai tik tais atvejais, kai mokesčių administratorius konstatuoja, kad pirkimų grandinėje, ginčo tiekimo vykdytas PVM sukčiavimas.
Teismas akcentuoja, kad Teisingumo Teismas byloje Albert Colle C-146/05 spręsdamas klausimą dėl apmokestinamųjų asmenų apskaitomų tiekimų Bendrijos viduje vienareikšmiai pasisakė, kad pernelyg griežti formalūs reikalavimai, kurių nesilaikymas paneigia atleidimo nuo PVM teisę, peržengia tai, kas yra būtina siekiant užtikrinti teisingą PVM surinkimą, t. y. juos vertino kaip neproporcingas priemones. Teisingumo Teismas nustatė tam tikras ribas, kurios turėtų užtikrinti tiek valstybės fiskalinio intereso, tiek mokesčių mokėtojų teisių užtikrinimą, nepažeidžiant šių interesų pusiausvyros principo. Atsižvelgiant į pateiktą Teisingumo Teismo išaiškinimą, teismas konstatuoja, kad formalūs vežimo dokumentų trūkumai nepaneigia fakto, kad prekės buvo išvežtos ir tiekiamos Estijos įmonėms, ko pagrindu, pareiškėja įgijo teisę atskaityti PVM. Todėl teismas nesutinka su atsakove, kad CMR važtaraščių trūkumai lemia aplinkybę, kad disponavimo teisė pirkėjams negalėjo būti perduota.
Atsakovės teigimu, pareiškėja prekes tiekė Estijos įmonėms, kurios sukčiavo PVM, sudarydami prekių tiekimo sutartis su Bendrove. Tuo tarpu pareiškėja teigia, jog privaloma įrodyti, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad prekių tiekimas yra susijęs su mokestiniu sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje. Tuo tarpu išvada, kad Estijos įmonės ginčo sandorio metu sukčiavo pagrįsta tik prielaidomis.
Teismas pažymi, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, sąžiningumo reikalavimo taikymas tiekėjo teisei į neapmokestinimą PVM taikomas tik tada, kai įgijėjas pagrindinėje byloje sukčiavo. Tuo tarpu jeigu teismas prieitų prie išvados, kad atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įtrauktas į įgijėjos atliekamą sukčiavimą, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo, jis turėtų atsisakyti jai suteikti teisę į neapmokestinimą PVM (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Mecsek-Gabona Kft v. Nemzeti Adó- és V?mhivatal Dél-dun?nt?li Region?lis Adó F?igazgatós?ga, Nr. Byloje C?273/11, 50 p., 54 p.).
Iš viso to išplaukia, kad Teisingumo Teismas dėl sąžiningumo koncepcijos pasisako tuomet, kai sandorių tiekimo grandinėje susiduriama su apgaule atliktais teisei priešingais veiksmais, pavyzdžiui, su klaidingų deklaracijų pateikimu, neteisingų sąskaitų faktūrų išrašymu ar realių sandorių atlikimu turint tikslą nesumokėti iš PVM apmokestinamo sandorio gauto PVM, tai yra tikslingai siekiant pasisavinti PVM („karuselinio sukčiavimo“ atvejis) (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling Nr. C-439/04 ir C-440/04). Plačiau sukčiavimo sąvokos Teisingumo Teismas neapibrėžia. Teismas vertina, kad dėl galimų sukčiavimo atvejų įvairovės jis gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus. Pažymėtina, kad apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje, siekiant taikyti Direktyvą 2006/112/EB turi būti laikomas sukčiaujant dalyvaujančiu asmeniu, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos (žr., 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Bonik, C-285/11, 39 p.).
Bylos medžiaga patvirtina, kad Estijos mokesčių administratorius VMI paklausimų pagrindu pateikė toliau nurodytus atsakymus: 2015-01-02 atsakymą dėl Estijos įmonės ViCOM Transiit OU (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 65), 2015-01-02 atsakymą dėl Estijos įmonės Verame OU (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 5), 2015-01-05 atsakymą dėl Estijos įmonės Colanim OU (MGK bylos medžiaga t. IV, b. l. 96), 2015-01-05 atsakymą dėl Estijos įmonės Rotvik OU (MGK bylos medžiaga t. V, b. l. 151), 2015-01-05 atsakymą dėl Estijos įmonės Shamila OU (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 125), 2015-01-07 atsakymą dėl Estijos įmonės Pisikoristus OU (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 37), 2015-01-19 atsakymą dėl Estijos įmonės AB Reklaam OU (MGK bylos medžiaga t. VIII, b. l. 71). Nurodytuose atsakymuose Estijos mokesčių administratorius paaiškino, kad Estijos įmonės galimai yra tik tarpininkės, realiai nevykdančios veiklos, neturinčios darbuotojų. Pagal šiuos pateiktus Estijos mokesčių administratoriaus atsakymus VMI sprendė, kad Estijos įmonės sukčiavo PVM ir šiuo pagrindu pareiškėją taip pat laikė sukčiaujančiu PVM. Tačiau teismas su tokiomis atsakovės prielaidomis nesutinka.
Pirmiausia pažymėtina, kad vien Estijos mokesčių administratoriaus pateikti atsakymai nėra pagrindas spręsti dėl Estijos įmonių sukčiavimo PVM. Pažymėtina, kad jokio kito tyrimo, atlikto dėl Estijos įmonių veiksmų sukčiavimo aspektu byloje, nėra. Todėl atsakovė, analizuodama Estijos įmonių veiksmus, galėjo daryti tik prielaidą, kad Estijos įmonės sukčiavo. Be to, net ir pasitvirtinus, kad Estijos įmonės sukčiavo PVM, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja neįgijo teisės atskaityti PVM. Pažymėtina, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėja su kiekviena iš Estijos įmonių sudarė rašytines sutartis, t. y., 2013-05-24 sutartis tarp UAB „Tomega“ ir OU Rotvik (MGK bylos medžiaga t. III, b. l. 25-30); 2013-09-02 sutartis tarp UAB „Tomega“ ir OU „Verame“ (MGK bylos medžiaga t. IV, b. l. 100-103); 2013-08-01 sutartis tarp UAB „Tomega“ ir OU „Colanim“ (MGK bylos medžiaga t. V, b. l. 155-158); 2013-10-25 sutartis tarp UAB „Tomega“ ir OU „Pisikoristus“ (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 8-11); 2014-05-08 sutartis tarp UAB „Tomega“ ir OU „Vicom Transiit“ (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 40-43); 2014-06-05 sutartis tarp UAB „Tomega „ ir OU „Shamila“ (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 68-71); 2014-06-19 sutartis tarp UAB „Tomega“ ir OU „AB reklaam“ (MGK bylos medžiaga t. VI, b. l. 131-134). Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas už perduotas prekes gavo apmokėjimą, prekių tiekimo metu apmokėjimo sutrikimų nebuvo. Pareiškėja taip pat ėmėsi priemonių patikrinti ar Estijos įmonės yra PVM mokėtojos. Aplinkybę, kad Estijos įmonės sutarčių su UAB „Tomega“ sudarymo metu buvo PVM mokėtojos patvirtina ir pati atsakovė. Byloje esanti medžiaga taip pat patvirtina, kad pareiškėjos atstovai vyko į komandiruotes susitikti su Estijos įmonės atstovais bei apžiūrėti asfaltbetonio bazių. Su šiais atstovais taip pat bendravo ir prekybos agentas J. V., kuris teismo posėdžio metu šias aplinkybes patvirtino. Akcentuotina aplinkybė, kad pareiškėjas tiekė specifinę prekę – kelių bitumą, kurio pervežimui ir sandėliavimui reikalingos specialiai pritaikytos talpyklos bei patalpos. Prekybos agentas J. V. veikė agentavimo sutarties pagrindu, šis asmuo pareiškėjai buvo žinomas dėl ankstesnių prekybos santykių, todėl teismo vertinimu pareiškėja neturėjo objektyvaus pagrindo šiuo asmeniu nepasitikėti. Šių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėja ėmėsi būtinų priemonių įsitikinti pirkėjų patikimumu ir neturėjo pagrindo tuo abejoti.
Nors atsakovė teigia, kad Estijos įmonės nedeklaravo prekių Estijoje, akcentuotina, kad vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas pats savaime negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Šią išvadą pagrindžia Teisingumo Teismo praktika, kurioje nuosekliai kartojama, jog klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).
Teisės į PVM atskaitą ribojimo kontekste teismas taip pat pažymi, kad įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (MAĮ 15 str. 3 d., 25 str., 26 str.) bei suteiktos plačios teisės (MAĮ 33 str.). Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju mokesčių administratorius neįrodė, jog pareiškėja dalyvavo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Mokesčių administratorius nepateikė įrodymų, kad pareiškėja atskaitant PVM buvo nesąžiningas, t. y. turėjo ar galėjo žinoti apie galimai atliekamus Estijos įmonių sukčiavimo veiksmus. Mokesčių administratorius nepateikė argumentų kodėl jo teigimu pareiškėjos atlikti veiksmai buvo nepakankami įsitikinti Estijos įmonių patikimumu. Teismo vertinimu, pirma, nenustačius akivaizdžių Estijos įmonių sukčiavimo veiksmų, pareiškėjos sąžiningumas apskirtai negalėjo būti vertinamas. Antra, net laikant, kad Estijos įmonių veiksmai atitinka sukčiavimo PVM veiksmus, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėja apie tokius veiksmus žinojo ar galėjo žinoti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pareiškėjai nepagrįstai apskaičiavo mokėtiną PVM, delspinigius bei baudą, todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-10-22 sprendimas Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 ir Mokestinių ginčų komisijos 2016-05-27 sprendimas Nr. S-111(7-271/2015) naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, priimti neįvertinus visų faktinių bylos aplinkybių, taip pat netinkamai įvertinus byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, o pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 2 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Tomega“ skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-10-22 sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-05-27 sprendimą Nr. S-111(7-271/2015).
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.