Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, dalyvaujant ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei, atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei Agnei Jarušauskaitei, nedalyvaujant tretiesiems asmenims, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Karjusta“, K. J. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretieji asmenys į teismo posėdį neatvyko, byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. vasario 25 d. transporto priemonė Audi A6 Avant, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojama trečiojo asmens K. J., priklausanti trečiajam asmeniui UAB „Karjusta“, ieškovės apdrausta transporto priemonių draudimu, važiuodama T. Masiulio g. Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri buvo nepaženklinta įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais aitvarais. Per eismo įvykį buvo sugadinti du dešinės pusės ratai. Kauno apskrities VPK pareigūnai nustatė, jog transporto priemonės vairuotojas vairuodamas intensyviame eisme galėjo iš anksto nepastebėti kelyje esančios duobės, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Transporto priemonė 2013 m. vasario 26 d. apžiūrėta draudimo įmonės atsakingo darbuotojo, tai patvirtina Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nustatyta, kad per eismo įvykį nepataisomai sugadinta (reikalinga keisti) transporto priemonės priekinė dešinės pusės padanga, galinė dešinės pusės padanga, priekinė dešinės pusės guoliavietė, galinė dešinės pusės guoliavietė bei sugadinta (reikalinga remontuoti) priekinis dešinės pusės lietas diskas, galinis dešinės pusės lietas diskas ir reikalingas ratų suvedimas. Apie eismo įvykį draudiką informavo ir dėl draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi draudėjas- transporto priemonės savininkas juridinis asmuo UAB „Karjusta“. Ieškovė, vadovaudamasi Transporto priemonių drausimo taisyklėmis Nr. 021, įvertino ir apskaičiavo transporto priemonei atsiradusios žalos dydį, surašė ekspertizę/sąmatą Nr. 1341849. Ieškovė apmokėjo nustatyto žalos dydžio draudimo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atitinkamai sumai atsakovės atžvilgiu.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 str.), t.y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia atmesti kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, jog draudimo bendrovė turi prisiimti dalį rizikos dėl kilusios žalos, kadangi žalos suma neviršija draudimo įmokos dydžio. Draudimo įmokos suma yra atlygis draudikui už suteikiamą draudiminę apsaugą, ši suma taip pat panaudojama išmokoms, kurias išmokėjęs draudikas neperima reikalavimo teisių, finansuoti, tačiau niekaip neįtakoja draudiko reikalavimo teisių į asmenį, atsakingą už žalos atsiradimą, apimties.

Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo), gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju turtinę žalą ieškovė kildina iš atsakovės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti kaip nepaneigiantį ieškinio reikalavimo pagrįstumo atsakovės argumentą, jog atsakovei skiriamos nepakankamos lėšos kelių priežiūrai vykdyti. Šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl aktų, kuriais nustatomas atsakovei skiriamų lėšų kiekis, teisėtumo ir pagrįstumo, tuo tarpu reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo ši aplinkybė nėra reikšminga: lėšų nepakankamumas tegali būti vertinamas kaip pagrindas reikšti pretenzijas lėšų neskiriančiam subjektui, bet nepaneigia atsakovės kaltės dėl nepakankamos gatvių priežiūros, o kartu ir pareigos atlyginti netinkamos gatvės būklės sąlygotą žalą. Į bylą pateiktoje eismo įvykio schemoje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje esanti duobė. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog 2013 metais tinkamai vykdė T. Masiulio g. priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, jog kelio duobė buvo paženklinta ar aptverta.

Į bylą pateikti įrodymai (2013 m. vasario 25 d Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio schema, kurioje pažymėtas apgadintas automobilis, pareigūno V. J. tarnybinis pranešimas administracinio teisės pažeidimo byloje) patvirtina eismo įvykio faktą.

Vertinant priežastinio ryšio egzistavimo faktą akcentuotina, jog automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t.y. neužlygintos ir jokiais kelio ženklais nepažymėtos duobės važiuojamoje kelio dalyje. Atsakovės argumentai, kad pats vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvykio, grindžiami vien prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, teismui nėra pagrindo. Kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimo, vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Vairuotojo teigimu, duobės plotis buvo daugiau kaip 1,5 metro, gylis apie 15 cm, išvengti tokios didelės duobės vairuojant nebuvo galimybės, nes dešinėje pusėje šaligatvis, kairėje eismo juostoje vyko intensyvus eismas, važiavo kitos transporto priemonės. Be to, pasekmių mastas negali būti vertinamas kaip įrodantis neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį.

Vertinant byloje esamus duomenis nustatyta, jog automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t.y. neužlygintos duobės važiuojamoje kelio dalyje, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilis būtų sugadintas kitomis aplinkybėmis (tokie duomenys nebuvo užfiksuoti sudarant draudimo sutartį, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog transporto priemonė buvo patekusi į kitą eismo įvykį, kurio metu galėjo būti padaryti analogiški pažeidimai). Aplinkybė, jog pradinės apžiūros metu nebuvo nustatyti guoliaviečių pažeidimai, nepaneigia priežastinio ryšio tarp guoliaviečių sugadinimų ir įvykusio eismo įvykio, egzistavimo.

Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės. Ieškovei (draudikui) pagal Draudimo įstatymą (3 str. 2 d., 90 str.) yra suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Atsakovė nurodo, kad ieškovė nepateikė turto vertinimo ataskaitos, taigi byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Šis atsakovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi transporto priemonės techninės apžiūros aktas, ekspertizė/sąmata neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Teismas neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu, todėl nurodytas žalos dydis laikytinas realiai pagrįstu. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių mažesnį žalos dydį ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuota didesnė žalos suma, nei ta, kuri būtina sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Taip pat atsakovė nepateikė prašymo skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog žalos dydis buvo apskaičiuotas teisingai bei pagrįstai.

Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad nesant patvirtinančių įrodymų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės apgadinimo, kai jos atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas. Jeigu transporto priemonė nesuremontuota, atlyginami apskaičiuoti transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1174/2002). Į bylą pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą bei žalos dydį. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį, draudimo bendrovė vykdo draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą ar ne. Be to, draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t.y. draudėjas gali draudimą išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009). Teismo vertinimu, žalos dydis buvo apskaičiuotas teisingai ir yra pagrįstas byloje pateiktais įrodymais. Byloje nėra nustatyta aplinkybių nustatytam žalos dydžiui sumažinti.

Esant nurodytoms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, jog Kauno miesto savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti T. Masiulio gatvę, esančią Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta drausta transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 630,66 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 72,14 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2013 m. balandžio 4 d.) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (2015 m. liepos 17 d.) (630,66 Eur [skola]*0,05 [palūkanų dydis]/365 [dienų skaičius metuose]*835 [pradelstų dienų skaičius]). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. Nagrinėjamos bylos atveju aktualios kompensuojamosios palūkanos, reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią kompensuojamosios palūkanos gali būti priteisiamos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda dėl delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Nagrinėjamu atveju atsiradusi piniginė prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina po pareikalavimo ją vykdyti. Ieškovė pateikė į bylą 2013 m. kovo 20 d. pretenziją Nr. R0001347714, kuria prašoma per 15 d. sumokėti 630,66 Eur (2.177,54 Lt) į AB „Lietuvos draudimas“ atsiskaitomąją sąskaitą už dėl draudiminio įvykio padarytą žalą. Atsakovė neginčijo aplinkybės, jog pretenzija buvo gauta, todėl, remiantis CK 6.261 straipsniu, iš atsakovės ieškovei priteistinos 0,05 proc. – 72,14 Eur palūkanos, skaičiuojamos nuo pretenzijoje nurodyto termino pabaigos (2013-04-04) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad nesutinka su ieškinio reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatos. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1423/2014). Todėl, vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 630,66 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį patenkinus, iš atsakovės ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, t.y. – 16 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 str., 93 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 str. 3 d., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, į.k. 111106319, buveinė – Laisvės al. 96, Kaunas, ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, buveinė - J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius, 630,66 Eur (šešių šimtų trisdešimt eurų 66 ct) turtinę žalą, 72,14 Eur (septyniasdešimt du eurus 14 ct) palūkanų, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą žalos atlyginimo sumą (630,66 Eur) nuo 2015 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 16 Eur (šešiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.