- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-20
- Bylos Nr.
- A-502-1135-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00837-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos, akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus
- Kategorijos
- 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Artūro Drigoto (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Tatjanai Leus, Liudmilai Čiukanovai ir Raimondui Valentinui Stigai,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Redai Skirkevičiūtei,
trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ atstovui Justinui Stašinskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Lietuvos dujos“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2010 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. VR 1.7-323 „Dėl išmetamų teršalų ribinių verčių” (toliau – ir Sprendimas).
Skunde (b. l. 1-6, t. I) bendrovė paaiškino, kad įvertinusi neigiamas (iki -27 °C) 2010 m. sausio mėnesio artimiausių laikotarpių oro prognozes bei siekdama užtikrinti nepertraukiamą veiklos vykdymą ir šilumos tiekimą vartotojams, 2010 m. sausio 21 d. pateikė dujų tiekėjui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Lietuvos dujos” gamtinių dujų užsakymą ketvirtai sausio mėnesio savaitei (23-29 d.). Tačiau AB „Lietuvos dujos” 2010 m. sausio 22 d. užsakymo koregavimu sumažino pareiškėjui reikalingą gamtinių dujų tiekimą iki lygio, nepakankamo energetiniams vartotojų poreikiams patenkinti, t. y. dujų tiekimas buvo sumažintas daugiau kaip pusantro karto. Pareiškėjas, neturėdamas kitos išeities, atsižvelgdamas į tai, kad lauko oro temperatūra nuolat krito iki -25 °C/-27 °C, bei siekdamas užtikrinti Vilniaus miesto energetinį saugumą, patikimą ir nepertraukiamą centralizuotos šilumos energijos tiekimą į gyventojų būstus, visuomeninius bei kitus objektus, priėmė sprendimą padidinti mazuto deginimo apimtis. Apie susidariusią padėtį jis informavo Vilniaus RAAD ir pakartotinai 2010 m. vasario 2 d. raštu Nr. 004-03-1620 paprašė leisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2010 m. sausio 29 d. nesilaikyti Išmetamų teršalų iš didelių kurą deginančių įrenginių normų ir Išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normų LAND 43-2001, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 486 (aplinkos ministro 2008 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. D1-157 redakcija), (toliau – ir Normos) 10² punkto. Atsakovas 2010 m. sausio 28 d. rašte Nr. VR 1.7-153 nurodė, kad pareiškėjo termofikacinės elektrinės Nr. 3 Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimo „Oro tarša” 24 lentelėje yra numatytos sąlygos bei išmetamų teršalų leidžiamos koncentracijos esant kritiniam dujų tiekimo sumažinimui. Tuo pačiu siekiant užtikrinti nepertraukiamą energijos tiekimą Vilniaus miestui pareikalavo laikytis pareiškėjo termofikacinės elektrinės Nr. 3 TIPK leidimo „Oro tarša” 24 lentelės reikalavimų, pagal kurią leistina neatitiktinių teršalų išmetimų trukmė yra iki 120 val. (5 dienos). Savo ruožtu UAB „Vilniaus energija“ prašė suteikti Normų 10² punkte numatytą leidimą nesilaikyti Normose ir TIPK leidime nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių iki 10 dienų ar ilgesniam laikotarpiui.
Ginčijamą Sprendimą atsakovas priėmė vadovaudamasis AB „Lietuvos dujos” informacija ir Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo manymu, Sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi jame neįvardyti argumentai, pagrindžiantys atsakovo teiginį, jog UAB „Vilniaus energija“ raštuose išdėstytos aplinkybės nėra gamtinių dujų apribojimas. Sprendime tik nurodoma pareiškėjui nežinomo turinio AB „Lietuvos dujos” informacija bei Taisyklių nuostatos. Be to, atsakovas neteisingai aiškino gamtinių dujų apribojimo sąvoką, vartojamą Taisyklių 192-204 punktuose (kai dujų tiekimo apribojimas siejamas su avarijomis, remontais ir pan. įvykiais arba su įstatymais nustatytais atvejais). Pagal UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Lietuvos dujos” pasirašytos 2007 m. gruodžio 28 d. gamtinių dujų perdavimo-skirstymo sutarties (galiojanti redakcija 2010 metams, toliau – ir Sutartis) 37 punktą, dujų įmonė turi teisę apriboti Sistemos naudotojui perduodamus dujų kiekius ne daugiau, nei iki Sutarties 23 punkte Sistemos naudotojui nustatytų vartotojo pajėgumų, t. y. 2.400 tūkst. m³/per parą. Tačiau AB „Lietuvos dujos” gamtinių dujų tiekimą apribojo iki 2.000 tūkst. m³/ per parą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo raštuose nurodytų faktų negalima vertinti kitaip, kaip tik dujų tiekimo apribojimo / kritinio dujų tiekimo sumažinimo, kas atitinka pareiškėjo termofikacinės elektrinės Nr. 3 TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-01-37 „Oro tarša” 24 lentelėje aprašytą atvejį ir sudaro teisėtą pagrindą taikyti Normų 10² punktą.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 58-61, t. I) paaiškino, kad UAB „Vilniaus energija” 2010 m. sausio 22 d. jį informavo, jog degins mazutą bei panaudos sukauptas rezervinio kuro (mazuto) atsargas, kadangi 2010 m. sausio 23 d. AB „Lietuvos dujos” jai apribojo gamtinių dujų tiekimą. Taip pat UAB „Vilniaus energija” prašė nesilaikyti Normose bei TIPK leidime nustatytų ribinių verčių. UAB „Vilniaus energija” 2010 m. sausio 26 d., 2010 m. vasario 2 d. bei 2010 m. kovo 18 d. papildomai kreipėsi į Vilniaus RAAD prašydama 2010 m. sausio 23-28 dienomis, bet ne ilgiau kaip 10 dienų, taikyti Normų 10² punktą ir leisti nesilaikyti Normose bei TIPK leidime nustatytų ribinių verčių, argumentuodama ypatingai žema sausio mėnesio oro temperatūra ir AB „Lietuvos dujos” apribotu dujų tiekimu. Atsakovo teigimu, UAB „Vilniaus energija” nurodytų ypatingai žemų lauko oro temperatūrų sausio mėnesį negalima priskirti prie išimtinių atvejų Normų 10² punkto taikymo prasme. Sausio mėnuo laikomas šaltuoju periodu, todėl teiginys, jog -25°C ar -27°C temperatūra sausio mėnesį Lietuvoje, esančioje vidutinėje klimato juostoje, yra ypatingai žema – nemotyvuotas. Nepagrįstas yra ir pareiškėjo teiginys dėl tariamo apriboto dujų tiekimo iš AB „Lietuvos dujos”. UAB „Vilniaus energija” pagal sudarytose pirkimo-pardavimo sutartyse numatytas sąlygas perka iš AB „Lietuvos dujos” gamtines dujas. Šių sutarčių sąlygos yra šalių susitarimo dalykas. Nagrinėdamas UAB „Vilniaus energija” prašymą, Vilniaus RAAD 2010 m. sausio 25 d. ir 2010 m. vasario 9 d. kreipėsi į AB „Lietuvos dujos”, kuri informavo, jog dujos UAB „Vilniaus energija” tiekiamos kaip numatyta pirkimo-pardavimo sutartyse. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad AB „Lietuvos dujos” negalėjo jam patiekti papildomo žymiai didesnio gamtinių dujų kiekio nei numatyta gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartyse, negali būti vadinamas dujų kiekio ribojimu. Pažymėjo, kad išimtiniais atvejais Normų 10² punkto taikymo prasme laikytinos tokios situacijos, kaip avarinė situacija, ekstremali padėtis, būtini remonto ir kitų sistemų prijungimo darbai ir pan., tačiau jokiu būdu ne dėl dviejų ūkio subjektų sutartinių santykių susiklosčiusios aplinkybės. Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. D1-399/4-336/3-340 patvirtintus Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomuosius kokybės rodiklius, Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama naudoti tik kūrenamąjį mazutą, kurio sieros kiekis sudaro 1 %. Šis reikalavimas netaikomas sieros kiekiui naudojamame mazute, naudojamame esamuose kurą deginančiuose įrenginiuose, kuriuose išmetamo sieros dioksido ribinė vertė lygi 1700 mg/Nm³ arba mažesnė (7.3 p.). Sieros dioksido išmetimai UAB „Vilniaus energija” termofikacinėje elektrinėje Nr. 3 (VE-3) viršijo leistiną normą (1700 mg/Nm³), todėl įmonė privalėjo naudoti minėtu įsakymu patvirtintus kūrenamo mazuto kokybės rodiklius. Nepaisant to, 2010 m. sausio 23-28 dienomis buvo naudojamas mazutas, kurio sieros kiekis sudaro 2,15 - 2,29 %. UAB „Vilniaus energija” 2010 m sausio 23 - 28 dienomis iš AB „Lietuvos dujos” gavo 18,75 % mažesnį dujų kiekį nei 2010 m. sausio 1 - 22 dienomis, o sudeginamų dujų kiekis termofikacinėje elektrinėje Nr. 3 (VE-3) 2010 m. sausio 23 - 28 dienomis sumažėjo 51,63 %. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas, siekdamas išplėsti Normų 10² punkto taikymo sritį, nori išvengti administracinės atsakomybės ir mokesčio už aplinkos teršimą padidintu tarifu mokėjimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos” prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime (b. l. 104-107, t. I) nurodė, kad 2009 m. gruodžio 29 d. sudarytame papildomame susitarime Nr. 5 prie Dujų transportavimo sutarties nustatyta, kad UAB ,,Vilniaus energija” 2010 m. sausio mėnesį perduodamas gamtinių dujų kiekis yra 55,6 mln. m³, t. y. 1 794 mln. m³ per parą. 2010 m. sausio ir vasario mėnesiais pareiškėjas gamtines dujas vartotojo viršijant gamtinių dujų pirkimo - pardavimo sutartyse bei Dujų transportavimo sutartyje numatytus dujų kiekius. Sudarydama kuro balansą 2010 m. I-am ketvirčiui UAB „Vilniaus energija“ planavo vartoti žymiai mažesnius dujų kiekius nei faktiškai buvo tiekiama tuo laikotarpiu. UAB ,,Vilniaus energija” pastaraisiais metais didino mazuto ir biokuro naudojimą, tokie šios bendrovės planai buvo ir sudarant 2010 m. kuro balansą bei nustatant šilumos kainas vartotojams. AB „Lietuvos dujos” pažymėjo, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesiui iš jos papildomai įsigijo 19 mln. m³ gamtinių dujų. Įvertinusi iki 2010 m. sausio 27 d. pareiškėjo faktiškai suvartotą dujų kiekį, per likusias 5 sausio mėnesio dienas AB ,,Lietuvos dujos” įsipareigojo papildomai patiekti apie 10,5 mln. m³ gamtinių dujų, t. y. po 2,1 mln. m³ per parą, bei pareikalavo pareiškėją šio dujų kiekio suvartojimą kasdien operatyviai derinti su AB ,,Lietuvos dujos” dispečerių centru. Tačiau pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį viršijo net ir papildomai įsigyto gamtinių dujų kiekio suvartojimą, t. y. iš viso buvo įsigijęs 74,6 mln. m³ gamtinių dujų (55,6 mln. m³ + 19 mln. m³ = 74,6 mln. m³) ir realiai iki 2010 m. sausio 31 d. sunaudojo 75,695 mln. m³ gamtinių dujų. AB ,,Lietuvos dujos”, įvertinusi gamtines oro sąlygas 2010 m. sausio mėnesį ir dujų perdavimo sistemos techninius pajėgumus, pagal galimybes stengėsi užtikrinti visų Lietuvos dujų vartotojų padidėjusį dujų poreikį, ir, nedidinant dujų perdavimo kaštų, tiekti dujas iš Inčukalnio požeminės dujų saugyklos (Latvijos Respublika). Pareiškėjas per 2010 m. sausio mėnesį suvartojo apie 36 proc. daugiau gamtinių dujų negu buvo numatyta Dujų transportavimo sutartyje, todėl jo teiginys, kad iš AB ,,Lietuvos dujos” pusės neva buvo taikomas gamtinių dujų tiekimo ribojimas yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka faktinių aplinkybių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime (b. l. 159-161, t. I) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjo įvardytos priežastys, dėl kurių buvo prašoma ginčo laikotarpiu jam taikyti Normų 10² punktą ir leisti nesilaikyti Normose bei TIPK leidime nustatytų ribinių verčių, t. y. ypatingai žema sausio mėnesio oro temperatūra ir AB „Lietuvos dujos” apribotas dujų tiekimas, nepripažintinos išimtinėmis sąlygomis Normų 10² punkto prasme. UAB „Vilniaus energija” argumentus dėl AB „Lietuvos dujos” apriboto dujų tiekimo paneigia AB „Lietuvos dujos” raštuose pateikta informacija, pagal kurią, dujos UAB „Vilniaus energija” buvo tiekiamos laikantis pirkimo - pardavimo sutarčių, o gamtinių dujų tiekimas 2010 m. sausio mėnesį vykdomas viršijant šiose sutartyse numatytus įsipareigojimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija” skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 199-205, t. I).
Teismas nurodė, kad Normų 10² punkto taikymas yra išimtinis atvejis, kuris siejamas su nutrauktu (apribotu) dujų tiekimu. Nagrinėjamu atveju įrodymų, patvirtinančių, kad AB „Lietuvos dujos“ būtų nevykdžiusi sutartinių įsipareigojimų perduodant sutartimi numatytą gamtinių dujų kiekį, nėra. Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „Vilniaus energija“ iš viso buvo susitarusi dėl 74,6 mln. m³ gamtinių dujų perdavimo, o iki 2010 m. sausio 31 d. suvartojo 75,695 mln. m³ gamtinių dujų. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, liudija, kad dujų tiekimas pareiškėjui nebuvo ribojamas, todėl atsakovas pagrįstai pripažino nesant pagrindo taikyti Normų 10² punktą. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/80/EB dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš didelių kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo (toliau – ir Direktyva), kurio pagrindu 2008 m. kovo 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-157, papildantis Normas naujais 10¹ 10² 10³ punktais, 7 straipsnis nustato, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad 4 straipsnyje nurodytose licencijose arba leidimuose būtų įtrauktos nuostatos dėl tvarkos, sutrikus arba sugedus teršalų mažinimo įrangos veiklai; gedimo atveju kompetentinga institucija visų pirma reikalauja, kad operatorius sumažintų veiklą arba ją nutrauktų, jeigu per 24 valandas nesugebama atstatyti normalios veiklos arba įrenginį eksploatuoti vartojant mažai taršias kuro rūšis; bet kuriuo atveju kompetentingai institucijai apie tai pranešama per 48 valandas; bendra nemažėjanti eksploatacijos trukmė per dvylika mėnesių jokiu būdu negali viršyti 120 valandų; kompetentinga institucija gali leisti padaryti išimtis, nustatydama didesnę nei 24 valandų ar 120 valandų ribą tais atvejais, kai jų sprendimu: a) yra labai svarbu palaikyti energijos tiekimą arba b) sugedęs įrenginys turėtų būti pakeistas ribotą laiką kitu įrenginiu, kuris sukels bendrą išmetamų teršalų kiekio padidėjimą. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis numato, kad Kompetentinga institucija gali leisti nesilaikyti 4 straipsnyje nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių tais atvejais, kai įrenginys, kuriame paprastai naudojamas tik dujinis kuras ir kuriame kitokiu atveju reikėtų įmontuoti išmetamųjų dujų valymo įrenginį, turėtų išimtiniais atvejais, bet ne daugiau kaip 10 dienų, išskyrus tuos atvejus, kai labai svarbu išlaikyti energijos tiekimą, pradėti vartoti kitas kuro rūšis dėl staigiai nutraukto dujų tiekimo; kompetentingai institucijai nedelsiant pranešama apie kiekvieną tokį ypatingą atvejį. Cituotas teisinis reglamentavimas taip pat patvirtina, kad sugriežtintų išmetamų į atmosferą teršalų normatyvų gali būti nesilaikoma tik išimtiniais atvejais. Be to, išimtiniu atveju susiklosčiusios situacijos negalima vertinti ir dėl kito UAB „Vilniaus energija” nurodomo argumento – ypatingai žemų lauko oro temperatūrų sausio mėnesį, kadangi -25°C ar -27°C sausio mėnesio temperatūros negalima vertinti kaip susidariusios neįprastos ar juolab išimtinės, ar ekstremalios situacijos, kurios nebuvo galima numatyti. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovo Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimus, nes iš jo galima suprasti visuomeninių santykių esmę bei jų teisinį įvertinimą, todėl Sprendimą paliko galioti.
III.
Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija” pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinį skundą (b. l. 209-212, t. I) grindžia šiais argumentais:
1. Tiek Normose, tiek Direktyvoje yra akcentuojama viena esminė sąlyga leisti nesilaikyti TIPK leidime ir Normose nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių – kai labai svarbu išlaikyti energijos tiekimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2010 m. sausio 29 d. iškilo grėsmė pareiškėjo vykdomam viešosios paslaugos (centralizuotos šilumos energijos) tiekimui Vilniaus miesto vartotojams. Tai savaime traktuotina kaip išimtinis atvejis.
2. Pagal 2009 m. gruodžio 30 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties 15 punktą, patikslinti 2010 m. sausio mėnesio perkamą dujų kiekį pareiškėjas galėjo tik prieš 60 dienų iki I ketvirčio pradžios, kas susiklosčius iš anksto neįmanomai prognozuoti situacijai buvo objektyviai neįgyvendinama. Tokios ilgalaikės oro prognozės niekas nedaro, todėl minėta sutarties nuostata UAB „Vilniaus energija” realiai negali pasinaudoti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas nieko nepasakė apie UAB „Vilniaus energija” 2010 m. sausio 21 d. pateiktą užsakymą dujų tiekimui ir jo koregavimui. Pirmomis 2010 m. sausio mėnesio savaitėmis AB ,,Lietuvos dujos” iš tikrųjų tiekė dujų kiekį, viršijantį tarpusavio sutartyse proporcingai kiekvienai dujų tiekimo dienai apskaičiuotus gamtinių dujų kiekių vidurkius, tačiau 2010 m. sausio mėnesio paskutinę savaitę (laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2010 m. sausio 29 d.) dujų tiekimą faktiškai apribojo. Šios situacijos nebuvo galima numatyti iš anksto. Toks ribojimas vertintinas kaip kritinis, kadangi nepradedant naudoti kitų rezervinių kuro rūšių, nebūtų galima išlaikyti energijos tiekimo. Dėl šios priežasties UAB „Vilniaus energija” ėmė kūrenti mazutą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 1-2, t. II) pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB ,,Lietuvos dujos” atsiliepime prašo UAB „Vilniaus energija” apeliacinio skundo netenkinti (b. l. 3-7, t. II). Pažymi, kad UAB „Vilniaus energija“ pagrindinė veiklos sritis yra centralizuotas šilumos energijos tiekimas, kurią apeliantas vykdo eilę metų. Akivaizdu, jog šioje srityje pareiškėjas yra laikomas profesionalu, kuriam keliami padidinto atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. UAB „Vilniaus energija“, tiekdama viešąsias paslaugas, privalo tinkamai pasirūpinti centralizuotą šilumą gaunančiais vartotojais, neturinčiais kitos alternatyvos apsirūpinti šiluma, ne išimtis ir prognozuoti bei tinkamai įvertinti galimų šalčių riziką, kuomet šilumos energijos poreikiai kartu su kuro suvartojimu ženkliai padidėja. UAB „Vilniaus energija“ turėjo visas galimybes įsigyti didesnius gamtinių dujų kiekius arba sukaupti didesnes biokuro ar kito kuro atsargas bei jas tinkamai panaudoti 2010 m. sausio mėnesį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas (b. l. 11-13, t. II).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
UAB „Vilniaus energija“ skundžia 2010 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. VR 1.7-323, kuriuo Vilniaus RAAD netenkino jos prašymo leisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2010 m. sausio 28 d. nesilaikyti termofikacinės elektrinės Nr. 3 TIPK leidime nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių. Atsakovo pozicija grindžiama tuo, kad UAB „Vilniaus energija“ faktinė padėtis neatitiko numatytosios teisės aktuose.
Ginčo teisiniams santykiams taikytinas Normų 10² punktas nustato, kad tuo atveju, kai veiklos vykdytojas negali laikytis šiose Normose nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių, kai įrenginyje, kuriame paprastai naudojamas tik dujinis kuras ir kuriame kitokiu atveju reikėtų įmontuoti išmetamųjų dujų valymo įrenginį, naudojamos kitos kuro rūšys dėl nutraukto (apriboto) dujų tiekimo, RAAD, atsižvelgdamas į veiklos vykdytojo motyvuotą prašymą, išimtiniais atvejais, bet ne daugiau kaip 10 dienų, išskyrus tuos atvejus, kai labai svarbu išlaikyti energijos tiekimą, gali leisti nesilaikyti šiose Normose ir TIPK leidime nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių. Iš cituoto teisinio reglamentavimo matyti, kad veiklos vykdytojo teisė pretenduoti į minėtos išimties taikymą siejama su viena iš dviejų alternatyvų: dujų tiekimo apribojimu ar dujų tiekimo nutraukimu. Aiškindama paminėtas sąlygas lingvistiniu ir loginiu metodu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jų atsiradimas privalo būti nulemtas gamtinių dujų tiekėjo veiksmų, kuriais jis visiškai ar iš dalies atsisako prisiimtų įsipareigojimų kontrahentui vykdymo. Taigi tokia situacija, kai dėl tam tikrų su veiklos vykdytojo rizika susijusių veiksnių veiklos vykdytojo poreikis šiems ištekliams išauga tiek, kad ima viršyti pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytus kiekius, negali būti kvalifikuota kaip dujų tiekimo apribojimas.
Nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus energija“ neįrodė, kad 2010 m. sausio mėnesį gavo mažesnį gamtinių dujų kiekį, nei šalys suderino 2009 m. gruodžio 29 d. pasirašytame papildomame susitarime Nr. 5 prie 2007 m. gruodžio 28 d. gamtinių dujų perdavimo-skirstymo sutarties Nr. 02-2008 (b. l. 121-142). Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog suvartojęs užsakytą normą, pareiškėjas 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. 001-02-1144 (b. l. 155, t. I), įteiktu 2010 m. sausio 26 d., kreipėsi į AB „Lietuvos dujos” dėl papildomo dujų kiekio įsigijimo. Reaguodamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo padidino tiekimo apimtis (2010 m. sausio 28 d. papildomas susitarimas Nr. 6, b. l. 143, 145, t. I). Aptartos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, vienareikšmiškai paneigia Normų 10² punkto taikymo pareiškėjui galimybę, todėl atsakovo 2010 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. VR 1.7-323 pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.
Pažymėtina, kad RAAD įstatymo laiduota diskrecijos teisė leisti ar ne ūkio subjektui nukrypti nuo šiose Normose ir TIPK leidime nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių, nėra absoliuti ir turi būti realizuojama įstatymų apibrėžtose ribose. Tai reiškia, kad esant visiems teisės aktuose nustatytiems pagrindams, toks leidimas privalo būti išduotas (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-253/2007).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, teisingai vertino faktines ginčo aplinkybes, todėl 2010 m. liepos 12 d. sprendimas paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.