Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Zita Gavėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-362-337/2013Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00451-2011-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

2013 m. rugpjūčio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eligijaus Gladučio ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl 2013 m. kovo 19 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 132 str. 1 d. jam nepadarius šios veikos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis 2011 m. lapkričio 1 d., būdamas aklio savininku ir turėdamas pareigą prižiūrėti savo arklį, kad šis nesukeltų grėsmės aplinkiniams, elgėsi su juo neatsargiai, pažeisdamas 2005 m. gegužės 26 d., Anykščių rajono savivaldybės tarybos gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklių 32 punkto (Gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Savininkai privalo užtikrinti, kad jų neprižiūrimi gyvūnai nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas ir patalpas) reikalavimus, neužtikrino tinkamo jo pririšimo ganykloje bei suvokdamas, jog veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių, dėl ko 2011 m. lapkričio 1 d., apie 14 valandą eržilas nutrūko ir atbėgo į ganyklą, esančią Anykščių rajone (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, kuria naudojosi A. P., o nukentėjusiajam bandant išvaryti gyvulį iš ganyklos, buvo įspirta į pilvą dėl ko A. P. nuo patirtų sužalojimų - stipraus pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilvo kairės pusės, kraujosruvomis pilvo abiejų pusių minkštuosiuose audiniuose, traumine žarnų pasaito kraujagyslių tromboze, kepenų plyšimu, kas komplikavosi plonųjų ir storųjų žarnų nekroze, išplitusiu pilvaplėvės uždegimu- mirė, tokiu būdu dėl neatsargumo atėmė gyvybę, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras skundžia 2013-03-19 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį, prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. K. kaltu pagal BK 132 str. l d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams, civilinį ieškinį tenkinti iš dalies - priteisti nukentėjusiajai N. P. 2340,50 Lt turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant žalą atlyginti trijų mėnesių laikotarpyje. Prokuroras nurodo, kad 2013-06-19 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas.

Tvirtina, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį neįvertino nustatytų aplinkybių, jog V. K. savo eržilą laikė pažeisdamas gyvūnų laikymo taisykles, kadangi eržilas galėjo patekti į nukentėjusiojo naudojamą ganyklą net ir būdamas pririštas, ko pasėkoje nukentėjusysis buvo užpultas ir sužalotas. Netinkamas gyvulio laikymo sąlygas patvirtino pats V. K., nukentėjusioji N. P., liudytojai J. Č., G. V., J. Š., A. G.. Prokuroras tvirtina, jog nuosprendyje aptarti įrodymai neatitinka įrodymų leistinumo ir liečiamumo kriterijų paneigiant aplinkybę, jog dėl netinkamos gyvūno priežiūros atsirado pasekmės.

Iš nukentėjusiosios N. P. parodymų matyti, kad A. P. buvo užpultas V. K. eržilo, kai savoje ganykloje stengėsi užtikrinti savo gyvulio - kumelės tinkamą priežiūrą - nuvyti iš V. K. ganyklos atbėgusį kumeliuką, kuris savo elgesiu nenutrauktų ganykloje pririštos kumelės, todėl prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo išvadai, jog padariniai kilo dėl nukentėjusiojo A. P. neatsargumo. A. P., ateidamas į ganyklą, nematė ir nenumatė, kad į ganyklą atlėkė ir nutrūkęs eržilas. V. K. eržilas atbėgo į nukentėjusiojo A. P. ganyklą ir jį sužalojo dėl už gyvulį atsakingo V. K. kaltės – jam nesiėmus priemonių dėl saugaus gyvulio laikymo atsižvelgiant į gyvulio veislę, kitas savybes. V. K. privalėjo užtikrinti, kad gyvulio auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, laikyti jį tinkamai pririštą, kaip tai numato 2005 m. gegužės 26 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklės. Tokiu būdu, prokuroras nurodo, kad V. K. elgėsi neapdairiai, nusikalstamai nerūpestingai ir neužtikrino tinkamo eržilo pririšimo ir padarė BK 132 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad V. K. nenumatė, kad jo laikomas gyvulys gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Prieš įvykį, išteisintasis jau buvo administracine tvarka baustas dėl gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimo. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kad padariniai kilo ne dėl to, kad į A. P. ganyklą atbėgo eržilas, o dėl to, kad A. P. elgėsi rizikingai, neatsakingai, tačiau šis teiginys neeliminuoja V. K. atsakomybės. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad A. P. gyvulio buvo užpultas. Būtent išteisintojo V. K. gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių reikalavimų nesilaikymas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga - jei eržilas būtų buvęs tinkamai pririštas, tikėtina, kad pasekmių būtų išvengta.

V. K. eržilas atbėgo į nukentėjusiojo A. P. ganyklą ir sužalojo nukentėjusįjį dėl už gyvulį atsakingo V. K. kaltės, šiam nesiėmus priemonių dėl saugaus gyvulio laikymo. V. K. teiginys, kad jo eržilas negalėjo įspirti nukentėjusiajam, paneigtas nukentėjusiosios N. P. bei liudytojų G. V., J. Š. parodymais. Tai, kad gyvulys iki tol buvo netinkamai laikomas, pažeidžiant 2005 m. gegužės 26d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklių 32 punkto (Gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Savininkai privalo užtikrinti, kad jų neprižiūrimi gyvūnai nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas ir patalpas) reikalavimus, netinkamai prižiūrėjo savo gyvulį patvirtino ne tik šie liudytojai, bet ir pats V. K. bei liudytojai A. G. ir R. Č.. Teismas nenurodė, kodėl yra atmetami nukentėjusios N. P., liudytojų G. V., J. Š. parodymai, o nuosprendis pagrįstas remiantis liudytojų M. parodymais, kurie paties įvyko ganykloje ir kaip buvo sužalotas A. P. nematė. Nukentėjusios N. P., parodymai yra nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Jos parodymai atitinka liudytojų G. V., J. Š., A. G., R. Č. parodymus. Netikėti nuosekliais liudytojų parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Taip pat tvirtina, kad teismas išvadas grindė prielaida, nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini) kumelė buvo sužalojusi N. P.. Teismas nesivadovavo įrodymų visuma ir rėmėsi tik atskirais byloje esančiais bei V. K. teisinančiais įrodymais, kuriems nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę prieš kitus byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo nekaltumo.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja –atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Prokuroras apeliaciniu skundu skundžia 2013-03-19 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį bylos įrodymų vertinimo aspektu. Apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

V. K. buvo kaltinamas pagal BK 132 str. 1 d. V. K. inkriminuota nusikalstama veika pasireiškė tuo, jog jis, neužtikrindamas gyvūno – eržilo tinkamo pririšimo ganykloje bei suvokdamas, kad veikia rizikingai kito žmogaus atžvilgiu, lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių, dėl ko eržilui nutrūkus ir pabėgus, o nukentėjusiajam A. P. bandant išvaryti gyvulį iš ganyklos, A. P. buvo sužalotas ir dėl patirtų sužalojimų mirė.

Pagal BK 132 str. 1 d. atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 132 str. straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus mirties.

Apygardos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymus, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir V. K. pripažinti kaltu pagal BK 132 str. 1 d.

Pilnai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad tarp V. K. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. V. K. veiksmuose nėra ir kaltės dėl V. P. mirties.

Apeliaciniu skundu akcentuojama, jog V. K. gyvūną laikė netinkamai, nes jis pabėgo, todėl V. K. turi atsakyti už kilusius padarinius – V. P. mirtį. Apeliacinės instancijos teismo manymu faktas, kad V. K. laikomas eržilas pabėgo, galėtų būti pagrindu išvadai, jog V. K. nebuvo tinkamai pririšęs eržilo, tačiau tai dar nėra sąlyga baudžiamosios atsakomybės atsižvelgiant į baudžiamosios bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog būtent V. K. gyvūnas sužalojo V. P.. Byloje apklausti liudytojai nurodė, jog paties V. P. sužalojimo nematė, todėl byloje nenustatyta, jog V. P. sužalojo būtent V. K. priklausantis gyvūnas. Paties įvykio nematė ir nukentėjusioji N. P.. Ji tvirtina, kad jai V. P. pasakė, kad jį sužalojo V. K. eržilas, tačiau liudytojas J. Š. nurodė, kad iš karto po įvykio jam nukentėjusioji sakė, kad jos vyras nukentėjo nuo arklių (b.l. 154). Liudytojai A. M. ir S. M. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) laikoma kumelė yra agresyvi, spardėsi (b.l. 152-158). Taigi, byloje surinkti įrodymai nepaneigia aplinkybės, kad V. P. galėjo sužaloti ir jo paties laikomas gyvūnas. Kartu jie nepatvirtina apelianto argumento, jog būtent V. K. eržilas puolė V. P..

Pagal BK 16 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Iš V. K. pareikšto kaltinimo matyti, kad jo kaltė pasireiškė tuo, kad jis, neužtikrindamas tinkamo savo gyvulio pririšimo, lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių. Tačiau byloje nustatyta, kad V. K. priklausantis eržilas pabėgo, nes nutrūko.

Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad įvykio dieną liudytojai nematė kaip buvo pririštas V. K. eržilas. Pats V. K. tvirtina, kad gyvulį buvo pririšęs grandine, tinkamai. Liudytoja G. V. nurodė mačiusi likusią grandinės dalį ant eržilo. Duomenų, kurie patvirtintų ir leistų daryti išvadą, kad V. K. gyvulį buvo pririšęs netinkamai, nepakankamai rūpestingai ir galėjo bei privalėjo numatyti, kad eržilas gali pabėgti, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad V. K. eržilas su grandinės dalimi ant kojos iš tiesų buvo atsidūręs A. P. ganykloje, tačiau dėl kokios priežasties jis nutrūko nuo grandinės, tai yra ar tai įvyko dėl netinkamos grandinės bei jos tvirtinimo, ar dėl pašalinio poveikio – nenustatyta. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog prieš įvykį V. K. jau buvo administracine tvarka baustas dėl gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimo, tačiau to nepatvirtina byloje esanti pažyma apie V. K. baustumą. Net jeigu ir būtų duomenų, kad V. K. jau iki įvykio buvo baustas už netinkamą šio gyvūno priežiūrą, tai dar nepatvirtintų V. K. kaltės dėl 2011-11-01 įvykio padarinių. Todėl esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog V. K. ganykloje laikė eržilą pririštą ir nesant duomenų, kurie patvirtintų, kad jis eržilą pririšo netinkamai bei nerūpestingai, nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis galėjo numatyti kilsiant padarinius ir todėl elgėsi neatsargiai. Juo labiau nėra pagrindo išvadai, kad V. K. galėjo numatyti, kad A. P. ir pats elgsis rizikingai ir neatsargiai, tai yra nesiimdamas atitinkamų atsargumo priemonių sieks atskirti įsiaudrinusius gyvulius. Kad tokių priemonių A. P. nesiėmė bent iš dalies patvirtino ir nukentėjusioji N. P., kuri pripažino siūliusi vyrui pasiimti bent lazdą, tačiau šis atsisakęs.

Įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad naikintis skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.