Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys R. G., uždarosios akcinės bendrovės „Andajas“ ir „Statega“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės BUAB „Neapolis“ (toliau – Ieškovė arba Bendrovė) bankroto administratorė UAB „Verslo valdymo centras“ nustatė, kad Ieškovė ir VšĮ Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (toliau – LEPA, šiuo metu pavadinimas – VšĮ „Investuok Lietuvoje“) 2005 m. lapkričio 28 d. sudarė konvertuojamų obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią LEPA apmokėjo 20 000 vnt. obligacijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, o Ieškovė įsipareigojo išpirkti obligacijas iki 2011 m. lapkričio 28 d. ir sumokėti 4 proc. dydžio kaupiamąsias metines palūkanas (toliau – Obligacijų sutartis). Tą pačią dieną, t. y. 2005 m. lapkričio 28 d. Ieškovė ir LEPA įsteigta UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (toliau – Atsakovė arba LIPF) sudarė konsultavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. KP-6 (toliau – Sutartis), pagal kurią Ieškovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti Atsakovei už suteiktas konsultavimo paslaugas. Ieškovės bankroto byloje buvo patvirtintas Atsakovės 25 936,43 Eur (89 553,31 Lt) dydžio trečios eilės finansinis reikalavimas, kildinamas iš neįvykdytų ieškovės prievolių pagal Sutartį. Ankstesnioji Ieškovės bankroto administratorė UAB „Valeksa“ šio reikalavimo neginčijo, tačiau ją pakeitusiai administratorei UAB „Verslo valdymo centras“ kilo pagrįstų abejonių dėl Atsakovės suteiktų paslaugų realumo, nes nebuvo jokių tai patvirtinančių duomenų. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl Atsakovės išbraukimo iš Ieškovės kreditorių sąrašo. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi išbraukė Atsakovę iš Ieškovės kreditorių sąrašo. Šią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą.Nurodytų aplinkybių pagrindu Ieškovė pareikalavo iš Atsakovės grąžinti pastarajai pagal Sutartį sumokėtus 91 655,34 Eur arba pateikti realų paslaugų suteikimą patvirtinančius dokumentus. Atsakovei atsisakius tai padaryti, Ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti Sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnį bei taikyti restituciją – priteisti Ieškovei iš Atsakovės 91 655,34 Eur, taip pat 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad Ieškovė kreipėsi į Atsakovę dėl 2 mln. Lt kapitalo investicijai į Ieškovės nekilnojamojo turto vystymo projektą Klaipėdoje, Taikos pr. 52C / Agluonų g. 1. Atsakovė 2005 m. balandžio 1 d. pateikė ataskaitą LIPF valdybos sprendimui (toliau – Ataskaita), pagal kurį patvirtino LEPA investiciją, kuri finansuojama iš LPDF-IA sąskaitos pagal Europos Sąjungos subsidijos sutarties, sudarytos 2001 m. gruodžio 5 d., sąlygas: Bendrovės naujos 2 mln. Lt nominalios vertės akcijų emisijos išpirkimas (su bendra 7 proc. metine grąža) naujo biurų pastato Klaipėdoje, Taikos pr. 52C / Agluonų g. 1, statybai. Nurodytas investicijas buvo nuspręsta atlikti tokiomis sąlygomis: LIPF turi patvirtinti LEPA ir steigėjų sudaromą Bendrovės akcininkų sutartį, kurioje numatyta sąlyga, kad steigėjai ne vėliau kaip po 6 metų nuo LEPA akcijų įsigijimo turi išpirkti LEPA turimas Bendrovės akcijas už nominalią vertę plius sukauptas 4 proc. sudėtines metines palūkanas; Bendrovė turi įsipareigoti mokėti LIPF kasmetinį konsultacinį mokestį, sudarantį 3 proc. nuo LEPA turimų Bendrovės akcijų nominalios vertės. Pasak teismo, tiek Ataskaita, tiek Obligacijų sutartis ir Sutartis yra tarpusavyje susijusios ir jos turi būti vertinamos kompleksiškai, nes jau Ataskaitoje buvo nurodyta, kad už 2 mln. Lt investiciją bus mokamos 7 proc. palūkanos, taip pat numatyta, kad bus pasirašomos dvi sutartys – su LEPA su 4 proc. palūkanomis ir mokamas 3 proc. konsultacinis mokestis Atsakovei priklausomai nuo LEPA turimų Bendrovės akcijų, o 2011 m. lapkričio 28 d. Ieškovės su Atsakove ir LEPA pasirašytomis sutartimis buvo įgyvendinama Ataskaita tam, kad būtų suteikta 2 mln. Lt investicija į Ieškovės nekilnojamojo turto objektą biurų pastatą Taikos pr. 52C / Agluonų g. 1, Klaipėdoje (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 str.).Teismas, vadovaudamasis 2008 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita Nr. P2-20-4-15, nustatė, kad LIPF, veikdama kaip subsidijos (5 mln. Eur) valdytoja, turėjo remti tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą, plėtojant pramoninę ir komercinę infrastruktūrą. Atsakomybė už paskolų ir investicinį įvertinimą tenka valdytojai. Pagal šios ataskaitos 4 priedą, įgyvendinant visus projektus buvo sudaromos konsultacijų sutartys, yra nurodyta, kad pagal Ieškovės ir LEPA pasirašytą Obligacijų sutartį numatytos 7 proc. metinės palūkanos. Atsakovė atliko savo kaip subsidijų valdytojos funkcijas bei vykdė Sutartį – įvertinusi Ieškovės pateiktus atliktų darbų aktus ir sąskaitas faktūras, 2005-11-29, 2005-11-30, 2005-12-21, 2006-01-23, 2006-03-03, 2006-07-21 kreipėsi su prašymais į LEPA, kad Ieškovei pagal Obligacijų sutartį būtų pervesta 2 mln. Lt. Pateikti mokėjimai patvirtina, kad 2 mln. Lt, tarpininkaujant Atsakovei, kuri buvo šių lėšų valdytoja, buvo pervesta Ieškovei. Trečiasis asmuo R. G. taip pat patvirtino, kad 7 proc. palūkanų, kurios turėjo būti mokamos už 2 mln. Lt investicijas į Bendrovę, mokėjimas buvo išskaidytas į dvi 2005 m. lapkričio 28 d. Ieškovės pasirašytas sutartis su Atsakove ir LEPA, pagal kurias buvo numatytas 3 ir 4 proc. metinių palūkanų mokėjimas priklausomai nuo LEPA turimų Ieškovės obligacijų. Ginčo sandoris buvo finansiškai naudingas Bendrovei, nes už 2 mln. Lt investiciją buvo mokamos 3 proc. metinės palūkanos Atsakovei, o likusios 4 proc. palūkanos turėjo būti sumokamos LEPA išperkant obligacijas. Tai, kad Sutartis atitiko šalių valią, patvirtina ir Ieškovės atlikti mokėjimai Atsakovei pagal ginčo sutartis, skolų suderinimo aktai ir Ieškovės teikti prašymai Atsakovei dėl sutarties vykdymo sąlygų. Teismas darė išvadą, kad Ieškovė neįrodė, kad Sutartis buvo tariamas sandoris, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą (CPK 178, 185 str.).

III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė BUAB „Neapolis“ (toliau ir – Apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:Teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes nesivadovavo aplinkybėmis, nustatytomis įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje civilinėje byloje. Ieškovės bankroto byloje teismai, išbraukdami Atsakovę iš kreditorių sąrašo, konstatavo, kad Atsakovė neįrodė, jog teikė paslaugas Ieškovei pagal Sutartį. Toje byloje buvo pateikti tie patys įrodymai, kurie yra pateikti šioje byloje, ir jokių papildomų įrodymų Atsakovė šioje byloje nepateikė. Taigi, teismas tuos pačius įrodymus įvertino priešingai.Sprendžiant ginčą dėl Atsakovės kreditorinio reikalavimo, Atsakovė neatsikirtinėjo tuo pagrindu, kad Ieškovė nevykdė pareigos mokėti palūkanas. Atsakovė įrodinėjo, kad Ieškovei buvo suteiktos paslaugos pagal Sutartį. Ši Atsakovės pozicija paneigta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Pagal Sutartį Ieškovei turėjo būti teikiamos finansinio valdymo konsultavimo paslaugos (Sutarties 1.1, 2.1 p.). Šioje byloje Atsakovė pakeitė savo poziciją ir teigia, kad pagal Sutartį buvo mokamos palūkanos, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad Atsakovei priklauso dalis palūkanų, kurios turėjo būti mokamos LEPA.Dėl tariamo sandorio ypatumų šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Buvęs Ieškovės vadovas R. G. dalyvavo simuliuojant šalių valią, todėl teismas negalėjo vadovautis jo paaiškinimais dėl Sutarties esmės ir jos vykdymo. Be to, kitas Ieškovės atstovas V. G. (V. G.) tvirtino, kad Atsakovė jokių konsultavimo paslaugų neteikė.Atlyginimo Atsakovei mokėjimas nėra pagrįstas ir ekonominiu naudingumu, nes dėl to Ieškovės akcijų (kartu ir obligacijų) vertė nepadidėjo, o sumažėjo. Tai patvirtina prie apeliacinio skundo pridedamas Ieškovės akcijų vertės nustatymo ekspertizės aktas, kuris negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, nes tuo metu dar nebuvo surašytas.Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir padarė neteisingą išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti tariamuoju (CK 1.86 str.). Teismas Sutartį išaiškino ne kaip paslaugų teikimą, bet kaip sutartį trečiojo asmens naudai ar pan., o tai atitinka apsimestinio sandorio požymius. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas privalėjo spręsti ir tai, ar Sutartis neprieštarauja Ieškovės teisnumui (CK 1.82 str.). Bylos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad šalys tik siekė sudaryti vaizdą, kad yra sudaryta sutartis, tam, kad būtų sudarytas fiktyvus pagrindas Atsakovei iš Ieškovės gauti lėšas. Toks šalių elgesys – nesąžiningas.Trečiasis asmuo UAB „Statega“ rašytiniu pareiškimu prisidėjo prie Ieškovės apeliacinio skundo.Atsakovė UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ ir trečiasis asmuo UAB „Andajas“ atsiliepimuose prašo Ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:Apeliantės minimoje byloje buvo ginčijamas skolos pagal Sutartį faktas. Toje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl Sutarties teisėtumo ir galiojimo, nebuvo vertintos ir tirtos aplinkybės, susijusios su šio sandorio tariamumu, tikraisiais šalių ketinimais ir pan. Atsakovė, atsikirsdama į Apeliantės ieškinį, Sutarties realumą įrodinėjo įrodymais, kurie nebuvo teikti kitose bylose. Todėl minėtoje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai neturi prejudicinės galios šioje byloje, teismas pagrįstai į juos neatsižvelgė, o Apeliantė klaidina, kad šioje byloje nebuvo pateikti jokie nauji įrodymai.Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai ir liudytojo parodymai paneigia Ieškovės ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Teismas šioje byloje pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodymų vertinimo ir byloje esančius įrodymus pirmiausia įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos šios civilinės bylos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Skundžiamame sprendime pasisakyta ne tik dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, bet ir dėl įrodymų viseto, ir tik iš įrodymų visumos padarytos išvados apie įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Apeliantė nenurodė, dėl kokių priežasčių 2016 m. sausio 28 d. surašytas Ekspertizės aktas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, taip pat kodėl Apeliantė bylos nagrinėjimo metu neužsiminė apie rengiamą aktą ar neprašė sustabdyti bylos nagrinėjimo, kol toks aktas bus surašytas. Neaišku, kokias aplinkybes Apeliantė įrodinėja šiuo aktu. Apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo neturėtų vertinti, nes tai pažeistų įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir šalių lygiateisiškumo principą.Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl Sutarties pripažinimo tariamu sandoriu (CK 1.86 str.)

Apeliantė Sutartį ginčijo kaip tariamą sandorį, t. y. sudarytą tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, nes jokios paslaugos Bendrovei realiai nebuvo suteiktos. Skundžiamame teismo sprendime pacituoti šiam ginčui aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai dėl CK 1.86 straipsnio taikymo, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015; kt.).Nagrinėjamu atveju ginčijama Sutartimi Atsakovė kaip Konsultantas įsipareigojo atlygintinai teikti Bendrovės finansinio valdymo konsultavimo paslaugas, o Bendrovė kaip Klientas įsipareigojo Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka apmokėti Konsultantui už suteiktas paslaugas (Sutarties 1.1 p.). Toks šalių susitarimas atitinka paslaugų sutarties požymius, todėl jam taikytinos CK XXXV skyriaus nuostatos. CK 6.722 straipsnio 2 punkte nustatyta paslaugų teikėjo pareiga kliento reikalavimu nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą. Šiuo atveju Bendrovės bankroto administratoriui pareikalavus tokių duomenų, Atsakovė turi pareigą įrodyti, kad Sutartyje nurodytos paslaugos realiai buvo suteiktos.Teismas nustatė, kad Atsakovė Sutartį vykdė kaip Europos Sąjungos subsidijos valdytoja – įvertinusi Bendrovės pateiktus atliktų darbų aktus ir sąskaitas faktūras, 2005-11-29, 2005-11-30, 2005-12-21, 2006-01-23, 2006-03-03, 2006-07-21 kreipėsi su prašymais į LEPA, kad Bendrovei pagal Obligacijų sutartį būtų pervesta 2 mln. Lt. Byloje pateikti mokėjimai patvirtina, kad ši suma Ieškovei buvo pervesta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nereiškia, kad Atsakovė teikė Bendrovės finansinio valdymo konsultavimo paslaugas. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Obligacijų sutarties 3.1 punktą, Investuotojas (t. y. LEPA) įsipareigojo obligacijų pasirašymo kainą sumokėti dalimis po to, kai Bendrovė pateikia Investuotojui Žemės sklype statomo administracinio pastato statybos darbų (arba jų dalies) įvykdymo dokumentus ir už šiuos darbus Bendrovei išrašytas sąskaitas, su sąlyga, kad šie dokumentai ir sąskaitos Investuotojui yra priimtini. Byloje nustatyta, kad atliktų darbų aktų ir jų pagrindu išrašytų sąskaitų vertinimą atliko Atsakovė, kuri ir buvo įsteigta šiam tikslui. Tačiau tokios Atsakovės funkcijos negali būti laikomos paslaugomis, kurios teikiamos Bendrovei, nes iš esmės tai yra tam tikri veiksmai, atliekami LEPA naudai, o ne Bendrovės naudai. Ginčijamoje Sutartyje nėra nustatyta, kad Bendrovės finansinio valdymo konsultavimo paslaugos apima minėtų dokumentų vertinimą. Šalys apskritai Sutartyje nedetalizavo Atsakovės teikiamų paslaugų apimties, nenustatė suteiktų paslaugų kiekio ir kokybės kontrolės mechanizmo.Pažymėtina ir tai, kad paskutinis Atsakovės prašymas LEPA pervesti Bendrovei išmoką pagal įvertintus dokumentus ir gautas sąskaitas pateiktas 2006 m. liepos 21 d., tačiau už konsultavimo paslaugas Bendrovė įsipareigojo mokėti vieną kartą per mėnesį pagal Sutarties priede Nr. 1 pateiktą grafiką (Sutarties 4.1 p.), iš kurio matyti, kad mokėjimai už paslaugas turėjo būti atliekami laikotarpiu nuo 2006 m. sausio iki 2011 m. lapkričio mėn. Ieškovė pateikė duomenis, kad pagal Sutartį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. Atsakovei iš viso buvo sumokėta 91 655,34 Eur suma. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėtu laikotarpiu Bendrovei realiai buvo teikiamos finansinio valdymo konsultavimo ar kokios kitos paslaugos (CPK 178 str.). Kadangi Atsakovė neįrodė, kad realiai vykdė Sutartį, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju atsirado ginčijamo sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai.Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad ginčijama Sutartis yra susijusi su Obligacijų sutartimi ir šalių tikslas sudarant abi šias sutartis – suteikti Bendrovei 2 mln. Lt dydžio pradinę investiciją, už kurią būtų mokamos 7 proc. dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos buvo išskaidytos į dvi dalis, t. y. 4 proc. kaupiamosios palūkanos pagal Obligacijų sutartį sumokamos LEPA ir 3 proc. kaip konsultacinis mokestis pagal Sutartį kiekvieną mėnesį mokamos Atsakovei. Teismas sprendė, kad Sutartis atitiko šalių valią, todėl tai nėra tariamas sandoris. Teisėjų kolegija sutinka su Apeliantės argumentu, kad tokia tikroji šalių valia reiškia, kad ginčijamas sandoris negali būti kvalifikuojamas kaip atlygintinių paslaugų sutartis, nes palūkanų mokėjimas nėra tokios sutarties požymis (CK 6.716 str.). Šiuo atveju 2 mln. Lt investiciją Bendrovė gavo pagal Obligacijų sutartį, sudarytą su LEPA. Pastaroji apmokėjo obligacijų išpirkimo kainą. Obligacijų sutarties 1.6 punkte nustatyta 4 procentų metinių palūkanų norma. Pagal ginčijamos Sutarties 4.2 punkto sąlygas Kliento mokamo konsultacinio mokesčio dydis (t. y. paslaugų kaina) buvo susietas su LEPA priklausančia Bendrovės konvertuojamų obligacijų ar akcijų dalimi, t. y. LEPA pardavus obligacijas ar jų dalį anksčiau išpirkimo termino, konsultacinis mokestis proporcingai mažinamas parduotų obligacijų daliai. Šioje byloje Atsakovė pateikė 2005 m. balandžio 1 d. Ataskaitą LIPF valdybos sprendimui, pagal kurią buvo patvirtinta minėta 2 mln. Lt LEPA investicija su bendra 7 proc. metine grąža. Ataskaitoje nurodytos investicijos sąlygos, pagal kurias 7 proc. metinės palūkanos išskaidytos į 4 proc. sudėtinių metinių palūkanų, kurias moka Bendrovės steigėjai išpirkdami LEPA turimas Bendrovės akcijas, ir 3 proc. nuo LEPA turimų Bendrovės akcijų nominalios vertės sudarantis kasmetinis konsultacinis mokestis, kurį įsipareigoja mokėti Bendrovė. Tačiau kokiu teisiniu pagrindu 3 proc. palūkanos turėjo būti mokamos Atsakovei, jos atstovai teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismui negalėjo paaiškinti. Pažymėtina, kad finansavimą konvertuojamų obligacijų forma Bendrovei suteikė būtent LEPA, o ne Atsakovė. Su Atsakove sudarytoje Sutartyje Bendrovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas finansinio valdymo konsultavimo paslaugas, tačiau tokių paslaugų realus suteikimas, kaip jau minėta, šioje byloje neįrodytas. Todėl ta aplinkybė, kad Bendrovės įsipareigojimas, be Obligacijų sutartyje nustatytos 4 proc. metinių palūkanų normos, kiekvieną mėnesį papildomai mokėti 3 proc. metines palūkanas buvo būtina sąlyga 2 mln. Lt investicijai gauti, kolegijos vertinimu, nepateisina šių mokėjimų Atsakovei ir nepaneigia Apeliantės argumentų, kad ginčijamas sandoris yra tariamas, fiktyvus.Teismas, atmesdamas ieškinį, atsižvelgė ir į byloje pateiktą 2008 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitą Nr. P2-20-4-15. Pagal šios ataskaitos 4 priedą, įgyvendinant visus projektus buvo sudaromos konsultacinės sutartys, ir nurodyta, kad Bendrovės obligacijų metinės palūkanos yra 7 proc. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie valstybinio audito ataskaitos duomenys neatitinka Obligacijų sutarties turinio, nes joje, kaip minėta, nustatytos tik 4 proc. metinės palūkanos. Ši ataskaita patvirtina Atsakovės nurodytą projektų finansavimo schemą, tačiau joje nėra pateikiamas Bendrovės sudarytų sutarčių teisinis įvertinimas. Šioje ataskaitoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų būtinybę Atsakovei teikti Bendrovės finansinio valdymo konsultavimo paslaugas. Priešingai, ataskaitos turinys taip pat rodo, kad konsultacinis mokestis Atsakovei faktiškai buvo mokamas kaip dalis palūkanų už suteiktą finansavimą Bendrovės projektui (22 psl. išnašoje nurodyta, kad konsultacinis mokestis skaičiuojamas kaip skirtumas tarp suderėtos su klientais palūkanų normos už teikiamą paskolą ir vidutinės bankų palūkanų normos). Tačiau valstybinio audito ataskaitoje nėra nurodyta, kokiu pagrindu Atsakovei turi atitekti dalis grąžos už Bendrovei suteiktą investiciją, t. y. 3 proc. metinių palūkanų už LEPA įsigytas obligacijas. Taigi, šis byloje esantis rašytinis įrodymas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrindžia pagal ginčijamą Sutartį Atsakovei atliktų mokėjimų.Teismas vadovavosi trečiojo asmens R. G. (buvusio Bendrovės direktoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu) paaiškinimais, kad Sutartis buvo naudinga Bendrovei, nes už 2 mln. Lt investiciją buvo mokamos 3 proc. metinės palūkanos Atsakovei, o likusios 4 proc. palūkanos turėjo būti sumokamos LEPA išperkant obligacijas. Tačiau apeliacinės instancijos teismui trečiasis asmuo R. G. negalėjo paaiškinti, kodėl už LEPA investiciją dar turi būti mokama ir jos įsteigtai LIPF bei kokias paslaugas pastaroji suteikė Bendrovei, vykdydama šalių sudarytą Sutartį. Apeliantė akcentuoja, kad kitas Bendrovės akcininkas V. G., Bendrovės bankroto byloje sprendžiant ginčą dėl kreditinio reikalavimo, kildinamo iš neįvykdytų prievolių pagal tą pačią Sutartį, paliudijo, kad Atsakovė jokių konsultavimo paslaugų Bendrovei neteikė. Kaip matyti iš byloje pateiktų Bendrovės investicinio projekto administravimo dokumentų (t. 2, b. l. 104), banko siūloma 5 proc. palūkanų norma už paskolą projektui finansuoti yra mažesnė nei bendra 7 proc. palūkanų norma už, kaip teigia Atsakovė, pradinę 2 mln. Lt investiciją. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nei byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2005 m. balandžio 1 d. ataskaita LIPF valdybos sprendimui ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. valstybinio audito ataskaita, nei Atsakovės atstovų bei trečiojo asmens R. G. paaiškinimai nepaneigia Apeliantės argumentų, kad Sutarties pagrindu Atsakovei buvo atliekami mokėjimai už tariamas paslaugas, kurios realiai nebuvo suteiktos Bendrovei. Teismas netinkamai įvertino minėtus įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad ginčijama Sutartis atitiko šalių valią ir abiejų šalių buvo vykdoma (CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutartimi iš esmės buvo pridengiamas palūkanų mokėjimas, tačiau pripažinti šį sandorį apsimestiniu pagal CK 1.87 straipsnį nėra pagrindo, nes 2 mln. Lt finansavimą Bendrovei suteikė LEPA pagal Obligacijų sutartį, o ne Atsakovė. Tai, kad LEPA yra Atsakovės steigėja, kad pastaroji vykdė subsidijų valdytojos funkcijas, buvo atsakinga už iniciatorių pateiktų projektų vertinimą ir pan., savaime nėra pagrindas Atsakovei mokėti palūkanas už kito subjekto, t. y. LEPA skiriamą finansavimą. Mokėjimai Atsakovei pagal Sutartį buvo įforminti kaip atlyginimas už Bendrovės finansinio valdymo konsultavimo paslaugas, nors tokios paslaugos realiai nebuvo teikiamos ir jų net nebuvo ketinama teikti. Netinkamas bylos įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių įvertinimas lėmė neteisingą CK 1.86 straipsnio taikymą, taigi, ir neteisingą ginčo išsprendimą. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį ir 330 straipsnį, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant Ieškovės reikalavimą pripažinti Sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį pagal CK 1.86 straipsnį.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus Sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį, taikytina restitucija (CK 1.80 str. 2 d., 1.86 str. 2 d.). Kadangi pagal ginčijamą sandorį Atsakovė realiai neįgijo jokių pareigų ir Sutarties jai faktiškai nereikėjo vykdyti, šiuo atveju taikytina vienašalė restitucija (CK 1.80 str. 2, 3 d., 6.145 str.).Apeliantė ieškinyje prašė priteisti iš Atsakovės 91 655,34 Eur sumą, kuri buvo sumokėta Sutarties pagrindu. Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su Ieškovės reikalaujama priteisti suma. Nurodė, kad ieškinio suma turėtų būti sumažinta 14 495,48 Eur, nes Ieškovė šią sumą pripažino leidžiamais atskaitymais ir pirkimo PVM deklaravo kaip atskaitomą PVM, t. y. šią sumą susigrąžino. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad mokėjimus pagal Sutartį 21 292,16 Eur sumai įvykdė ne Bendrovė, o tretieji asmenys, t. y. UAB „Statega“ (7 008,80 Eur) ir UAB „Andajas“ (14 399,20 Eur). Atsakovės teigimu, byloje nėra duomenų, kad šie asmenys yra perdavę savo reikalavimo teises Ieškovei.Ieškovės pateikta 2016 m. sausio 28 d. bankroto administratoriaus pažyma patvirtina, kad pagal Sutartį įsigytų paslaugų PVM 14 495,48 Eur deklaruotas kaip grąžintinas iš biudžeto ir šia suma buvo sumažintas VMI reikalavimas dėl Bendrovės deklaruojamų mokesčių nepriemokos (t. 3, b. l. 3). Todėl Ieškovės reikalaujama priteisti suma mažintina 14 495,48 Eur dalimi.Ieškovės kartu su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad dalį mokėjimų pagal Sutartį už Bendrovę atliko tretieji asmenys UAB „Statega“ ir UAB „Andajas“ (t. 1, b. l. 222–235). Pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Kadangi Bendrovė yra bankrutavusi, trečiųjų asmenų reikalavimai, kylantys iš atliktų mokėjimų pagal Sutartį, nagrinėtini Bendrovės bankroto byloje. Pripažinus Sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, Atsakovė privalo grąžinti kitai šaliai, t. y. Ieškovei viską, ką yra gavusi pagal šį sandorį. Todėl Atsakovės argumentas, kad dalį mokėjimų už Bendrovę atliko kiti asmenys, atmestinas ir iš Atsakovės priteistina visa pagal Sutartį sumokėta suma, išskyrus 14 495,48 Eur PVM, kurį Ieškovė jau yra susigrąžinusi, t. y. taikant restituciją Ieškovei iš Atsakovės priteistina 77 159,86 Eur (91 655,34 Eur - 14 495,48 Eur), taip pat 6 proc. metinės palūkanos, skaičiuotinos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, tenkindamas ieškinį iš dalies, todėl laikytina, kad patenkintų reikalavimų dalis sudaro 84,19 proc., o atmestų – 15,81 proc. Atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2 d.).Byloje nėra jokių duomenų apie Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Už apeliacinio skundo parengimą Ieškovė sumokėjo advokatui 600 Eur, todėl Ieškovei iš Atsakovės priteistina dalis šių išlaidų, t. y. 505,14 Eur (600 Eur × 84,19 proc.). Atsakovei pirmosios instancijos teismas priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl priėmus naują sprendimą, Atsakovei priteistina 79,05 Eur šių išlaidų (500 Eur × 15,81 proc.). Už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje Atsakovė sumokėjo advokatui 2 000 Eur. Šis advokatas pirmosios instancijos teisme atstovavo trečiajam asmeniui UAB „Andajas“, todėl su bylos medžiaga turėjo būti susipažinęs. Apeliacinio teismo posėdis truko apie 1 valandą. Pagal teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio 7, 8.19 ir 9 punktus, maksimali priteistina suma už tokias advokato paslaugas būtų 79,33 Eur. Proporcinga atmestų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 12,54 Eur (79,33 Eur × 15,81 proc.). Taigi, iš viso Atsakovei iš Ieškovės administravimui skirtų lėšų priteistina 91,59 Eur bylinėjimosi išlaidų (79,05 Eur + 12,54 Eur).Pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad Ieškovės pusėje byloje dalyvaujančiam trečiajam asmeniui UAB „Statega“ pagal Rekomendacijas maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudarytų 1 378,15 Eur. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo sprendimu patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, šiam trečiajam asmeniui iš Atsakovės priteistina 1 160,26 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 378,15 Eur × 84,19 proc.).Iš dalies patenkinus Ieškovės apeliacinį skundą ir ieškinį, iš Atsakovės valstybei priteistina 2 747,92 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 str. 1 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikintos Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi taikytos ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi pakeistos laikinosios apsaugos priemonės – Atsakovės 91 655,34 Eur turto areštas.Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą ir iš dalies patenkinus ieškinį, Atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.), tačiau jų mastas sumažintinas iki 77 159,86 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. lapkričio 28 d. UAB „Neapolis“ ir UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ konsultavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. KP-6.

Taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (juridinio asmens kodas 125601091) 77 159,86 Eur (septyniasdešimt septynis tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt devynis eurus 86 ct) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“ (juridinio asmens kodas 300095229), 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 77 159,86 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 505,14 Eur (penkis šimtus penkis eurus 14 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ (juridinio asmens kodas 300095229) administravimui skirtų lėšų 91,59 Eur (devyniasdešimt vieną eurą 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (juridinio asmens kodas 125601091).

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (juridinio asmens kodas 125601091) 1 160,26 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt eurų 26 ct) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Statega“ (juridinio asmens kodas 300104977).

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (juridinio asmens kodas 125601091) 2 747,92 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 92 ct) žyminio mokesčio valstybei.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi pritaikytas ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (juridinio asmens kodas 125601091) 91 655,34 Eur turto areštą. Sumažinti turto arešto sumą iki 77 159,86 Eur ir šia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.