Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Žemesnės instancijos teismas

viešame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. D., V. T. ir V. U. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nubaustas 70 MGL (2636 eurų) bauda;V. T. pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nubaustas 80 MGL (3012 eurų) bauda; pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir nubaustas 50 MGL (1883 eurų) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (4519 eurų) bauda;V. U. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 MGL (1129 eurų) bauda;

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu byla dėl BK 300 straipsnio 1 dalies nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

V. T. ir M. D. nuteisti už tai, kad V. T. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. vasario 3 d., o M. D. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. vasario 3 d. (duomenys neskelbtini), būdami valstybės tarnautojais – V. T. dirbdamas (duomenys neskelbtini), o M. D. dirbdamas (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, nevykdydami teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, lojalumo, atsakomybės ir kitus tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijų – tuometinės (duomenys neskelbtini) autoritetą ir padarė didelę žalą valstybei.

Be to, V. T. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2009 m. liepos 16 d. tiesiogiai telefonu ir susitikęs nenustatytoje vietoje reikalavo iš D. V. kyšio – paslaugos įtakoti tuometinį (duomenys neskelbtini) merą R. R. dėl balsavimo už jo kandidatūrą (duomenys neskelbtini) bei asociacijos (duomenys neskelbtini) naudai 5000 Lt už jo, kaip (duomenys neskelbtini) teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad (duomenys neskelbtini) būtų priimtas D. V. ir su juo susijusių kitų asmenų interesams palankus sprendimas – pratęsta nuosavybės teise valstybei priklausančio nekilnojamo turto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis ir šį reikalavimą D. V. įvykdžius jis priėmė kyšį – tuometinis (duomenys neskelbtini) meras R. R. 2009 m. balandžio 17 d. posėdyje balsavo už V. T., kad jis būtų išrinktas (duomenys neskelbtini) ir kito asmens naudai priėmė 5000 Lt kyšį.

V. U. nuteistas už tai, kad jis, būdamas asociacijos (duomenys neskelbtini) pirmininku, atsakingu už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 26 d. (duomenys neskelbtini) tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. per du kartus – 2009 m. birželio 30 d. apie 12.21 val. ir 2009 m. liepos 16 d. apie 10.35 val. – iš D. V. priėmė kaip paramą asociacijai (duomenys neskelbtini) 5000 Lt, tačiau šios pinigų sumos neįformino apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais) ir jos gavimo nefiksavo minėtos asociacijos dokumentuose, dėl to negalima iš dalies nustatyti asociacijos (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus.

Taip pat V. T. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. vasario 3 d. (duomenys neskelbtini), būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su (duomenys neskelbtini) M. D., tyčia suklastojo dokumentą ir jį laikė.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai sprendė, kad jis negalėjo organizuoti komisijos darbo, nes patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), buvo atskirta nuo kitų patalpų ir joje buvo atliktas paprastasis remontas, todėl organizuodamas komisijos darbą jis siekė priimti ne visus statybos darbus, atliktus pagal išduotą statybos leidimą, o tik jų dalį – patalpą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal teisinį reglamentavimą patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), atlikti statybos darbai priskiriami prie statinio paprastojo remonto darbų (patalpoje nebuvo atlikti nei rekonstrukcijos, nei kapitalinio remonto darbai) ir jie galėjo būti pradėti daryti ir padaryti neturint statybos leidimo, o jeigu buvo atlikti gavus statybos leidimą, jų priėmimą galėjo organizuoti jis, vykdydamas savo pareigas. (duomenys neskelbtini) įsakymas dėl komisijos sudarymo nebuvo reikalingas ir pati komisija neprivalėjo šios patalpos priiminėti, todėl jis turėjo teisę atlikti dalies statybos darbų pripažinimo naudoti tinkamu procedūras ta apimtimi, kiek tai nesusiję su kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos atlikimu. Kartu nuteistasis M. D. teigia, kad teisinis reglamentavimas leidžia padaryti kategorišką išvadą, jog tiek pirmą komisiją, tiek antrą komisiją jis galėjo skirti savarankiškai be (duomenys neskelbtini) įsakymo, tuo labiau, kad patalpa nebuvo nei kapitališkai remontuota, nei rekonstruota. Šiuo atveju buvo atliktas tik paprastas remontas ir suformuotas naujas kadastrinis objektas. Atsižvelgiant į tai apeliantas mano, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nustatė, kad priimant minėtą patalpą buvo būtina (duomenys neskelbtini) įsakymu sudaryti komisiją.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosprendyje nurodyti įrodymai dalyje dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra mechaniškai perkelti iš kaltinamojo akto ir jie jo (V. T.) kaltės padarius šį nusikaltimą neįrodo. Šie įrodymai tik konstatuoja faktines aplinkybes, susijusias su 2009 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. V-47 priėmimu, kurių jis neginčija, tačiau šie įrodymai nepatvirtina jo kaltės piktnaudžiaujant tarnyba ir klastojant dokumentą. Be to, šie įrodymai buvo surinkti pažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) nuostatas ir jie yra neteisėti, nes jie buvo gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus nesant operatyvinio tyrimo pagrindo, numatyto OVĮ 9 straipsnio 1 punkte – neturint informacijos apie jo rengiamą, daromą ar padarytą šioje teisės normoje numatytą nusikaltimą, nes BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti atlikti operatyvinio tyrimo veiksmai.

Taip pat apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltės klausimas negali būti sprendžiamas. Jis neigia padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir dėl šio nusikaltimo padarymo turi būti išteisintas bei pilnai reabilituotas, o teismui jo kaltės klausimo neišsprendus iš esmės, yra pažeidžiama jo garbė ir orumas. Šiuo atveju apylinkės teismas, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, todėl šį skundžiamo teismo nuosprendžio dalis turi būti panaikinta ir klausimas, ar jis padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turi būti išspręstas iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, nuteistasis V. U. teigia, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nesudarė faktinio operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindo, nes minėta nusikalstama veika nepateko į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal tuo metu galiojusius teisės aktus galėjo būti atliekami minėti operatyviniai veiksmai. Todėl operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais ir panaudoti apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Apibendrindamas visus duomenis nuteistasis mano, kad jis turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland ir kt.).

BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Be to, įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – teisėjo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas nuteistuosius M. D., V. T. ir V. U. kaltais pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jų kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir detaliai argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui, nuteistieji savo skunduose nenurodė. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

BK 228 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numato atsakomybę asmeniui, kuris, būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Nuteistieji M. D. ir V. T. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde laikosi iš esmės tokios pačios pozicijos, t. y. jie neneigia, kad buvo priimtas įsakymas sudaryti komisiją statinio pripažinimo tinkamumui nustatyti, kad buvo sudarytas komisijos aktas, kuriuo buvo patvirtintas statinio pripažinimas tinkamu naudoti, tačiau nurodo, kad pagal teisinį reglamentavimą laikinas išduoto statybos leidimo sustabdymas nekliudo atlikti procedūrų, susijusių su patalpų pripažinimo naudoti tinkamomis, nes pagal laikinai sustabdytą statybos leidimą darbai jau buvo atlikti, todėl 2009 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. V-47 buvo parengtas ir priimtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų. Taip pat nuteistasis M. D. teigia, kad pagal galiojančius teisės aktus jis pats savarankiškai, be (duomenys neskelbtini) įsakymo, galėjo organizuoti patalpų pripažinimo naudoti tinkamomis procedūras. Tačiau su tokia nuteistųjų pozicija negalima sutikti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo laikinai sustabdytas leidimas atlikti statybos, griovimo ir kasinėjimo darbus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat, be kita ko, (duomenys neskelbtini) buvo uždrausta rengti, derinti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, statinių projektus ir t. t. Su šia nutartimi (duomenys neskelbtini) buvo supažindinta teismui 2008 m. gegužės 14 d. raštu išsiuntus šią nutartį (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 15, 16 punktus ir 3 priedo 2 punktą, statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai turi būti pateikta, be kita ko, statybos leidimas, o nesant visų privalomų dokumentų, taip pat ir galiojančio (nesustabdyto) leidimo statybai, komisija net negalėjo spręsti statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimo – tokiu atveju komisija privalėjo pateikti statytojui (užsakovui) trūkumų (neatitikimų) sąrašą. Tačiau nuteistasis M. D., būdamas (duomenys neskelbtini) 2009 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. V-47 sudarytos komisijos statinio, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti pirmininku, šios komisijos darbą organizavo netinkamai, pažeisdamas paminėtų teisės aktų reikalavimus, dėl ko komisija, esant sustabdytam leidimui vykdyti statybos, griovimo ir kasinėjimo darbus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), surašė ir, kai kuriems komisijos nariams nežinant apie laikiną leidimo sustabdymą, pasirašė aktą, kuriuo pirmiau paminėtas statinys buvo pripažintas tinkamu naudoti.

Šioje vietoje pastebėtina, kad atsakyti už neteisėtą, pažeidžiant atitinkamus teisės aktus pastato pripažinimą tinkamu naudoti asmenys gali tik tuo atveju, jeigu jie suvokia savo veikos neteisėtumą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistieji V. T. ir M. D. neabejotinai žinojo, jog leidimas atlikti statybos, griovimo ir kasinėjimo darbus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra sustabdytas – apie tai (duomenys neskelbtini) buvo supažindinta teismo 2008 m. gegužės 14 d. raštu, šiuo klausimu jie abu, prieš 2009 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. V-47 pasirašymą, tą pačią dieną tarnybiniame nuteistojo V. T. kabinete tarėsi su tuo metu (duomenys neskelbtini) R. B. bei to paties (duomenys neskelbtini) A. T., kurios abi aiškiai išsakė nuteistiesiems V. T. ir M. D. savo nuomonę apie tai, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti klausimas gali būti sprendžiamas tik esant galiojančiam statybos leidimui. Tokią savo poziciją liudytoja A. T. patvirtino ir apylinkės teisme. Tačiau nepaisydami to, nuteistasis M. D. parengė (duomenys neskelbtini) 2009 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. V-47, nuteistasis V. T. šį įsakymą pasirašė ir taip abu jie, turėdami vieningą tikslą, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, neteisėtai sudarė pagrindą komisijai pripažinti tinkamu naudoti statinį, esantį (duomenys neskelbtini), o vėliau, komisijai pripažinus šį statinį tinkamu naudoti, jį teisiškai užregistruoti ir atlikti kitus teisinius veiksmus. Ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad nesant nors vienos iš pirmiau paminėtų veikų – nuteistajam V. T. įsakymu nesudarius komisijos ir nesuteikus jai teisinio pagrindo veikti, o nuteistajam M. D. komisijos darbą organizuojant pagal teisės aktų reikalavimus, nebūtų atsiradę pasekmės – pastatas nebūtų buvęs pripažintas tinkamu naudoti, jis nebūtų buvęs teisiškai užregistruotas ir su juo nebūtų buvę atlikti kiti teisiniai veiksmai.

Taigi, visi byloje esantys duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji veikė siekdami bendro tikslo – apeinant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi nustatytus draudimus neteisėtai pripažinti tinkamu naudoti statinį, esantį (duomenys neskelbtini). Abiejų nuteistųjų veikos buvo nukreiptos šiam tikslui pasiekti ir papildė viena kitą, abu nuteistieji veikė priešingai galiojantiems teisės aktams, t. y. neteisėtai, būdami valstybės tarnautojais, viršijo jiems suteiktus įgaliojimus ir neabejotinai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijų autoritetą bei padarė didelę žalą valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo M. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis pagamino netikrą dokumentą ar tikrą dokumentą suklastojo. Tačiau nuteistasis M. D. nebuvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 300 straipsnį už dokumento klastojimą, todėl plačiau pasisakyti apie šį nuteistojo M. D. apeliacinio skundo teiginį, apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra prasmės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. taip pat teigia, kad pagal teisinį reglamentavimą komisijas jis galėjo skirti savarankiškai, be (duomenys neskelbtini) įsakymo, nes patalpa nebuvo nei kapitališkai remontuota, nei rekonstruota. Tačiau čia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas gali atsižvelgti ir vertinti tik objektyviai egzistuojančias aplinkybes, o procesinis sprendimas negali būti paremtas nesančiais, tačiau galbūt galėjusiais įvykti faktais. Nagrinėjamu atveju nuteistieji M. D. ir V. T. savo nusikalstamiems tikslams pasiekti pasirinko kitokį, nei galėjo būti, elgesio modelį, jų pasirinktas elgesio modelis jau aptartas pirmiau, todėl šiuo metu atsižvelgti į kitą nuteistojo M. D. nurodytą elgesio modelį, kuris, jo žodžiais tariant, galėjo būti, šiuo metu pagrindo nėra.

Nuteistasis M. D. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir nelaikytinas oficialiu dokumentu, kad jis negalioja ir savaime yra niekinis, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog šis aktas sukėlė teisines pasekmes – jis pripažino statinį tinkamu naudoti, dėl ko tinkamu naudoti pripažintas statinys buvo teisiškai užregistruotas ir sudarė sąlygas statinį naudoti pagal paskirtį.

Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) atsako asmuo, kuris, būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšis yra bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui (materialios ar nematerialios, turinčios ekonominę vertę rinkoje ar tokios vertės neturinčios) forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus.

V. T. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2009 m. liepos 16 d., tiesiogiai telefonu ir susitikęs nenustatytoje vietoje reikalavo iš D. V. kyšio – paslaugos įtakoti tuometinį (duomenys neskelbtini) merą R. R. dėl balsavimo už jo kandidatūrą (duomenys neskelbtini) posėdyje bei asociacijos (duomenys neskelbtini) naudai 5000 Lt už jo, kaip (duomenys neskelbtini) teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad (duomenys neskelbtini) būtų priimtas D. V. ir su juo susijusių kitų asmenų interesams palankus sprendimas – pratęsta nuosavybės teise valstybei priklausančio nekilnojamo turto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis ir šį reikalavimą D. V. įvykdžius jis priėmė kyšį – tuometinis (duomenys neskelbtini) meras R. R. 2009 m. balandžio 17 d. posėdyje balsavo už V. T., kad jis būtų išrinktas (duomenys neskelbtini) ir kito asmens naudai priėmė 5000 Lt kyšį.

Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad kyšininkavimas pasireiškė dviem iš penkių alternatyvių objektyviųjų kyšininkavimo požymių – reikalavimu duoti kyšį ir kyšio priėmimu. Kyšio forma – nematerialios naudos siekimas sau (kad būtų balsuojama už jo kandidatūrą) ir materialios naudos siekimas kitam – asociacijai (duomenys neskelbtini) (kad šiai asociacijai būtų suteikta parama pinigais).

V. T. skunde neigia siūlęs D. V. padėti išspręsti žemės nuomos sutarties pratęsimo klausimą ir ne už tai prašė D. V. pakalbėti su tuometiniu (duomenys neskelbtini) meru R. R., kad jis balsuotų (duomenys neskelbtini) už jį. Iš telefono pokalbių išklotinės matyti, kad jis D. V. turimas „bėdas ir problemas“ sieja ne su žemės nuomos sutarties pratęsimu, o su turgavietės statiniais, juolab, kad D. V. (duomenys neskelbtini) prašymą pratęsti žemės nuomos sutartį pateikė tik 2009 m. liepos 16 d. Todėl jo prašymas, kad D. V. pakalbėtų su tuometiniu (duomenys neskelbtini) meru R. R. dėl balsavimo nelaikytinas reikalavimu duoti kyšį. Kartu V. T. tvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad jis prašė D. V. paremti (duomenys neskelbtini), nes jis dalyvauja šio klubo veikloje, padeda klubo prezidentui V. U. spręsti klubo problemas ir paramos klubui yra prašęs iš kitų verslininkų ne kaip (duomenys neskelbtini), o kaip aktyvus šio klubo narys. Liudydamas teisme D. V. taip pat patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) V. T. prašymu rėmė tik dėl to, kad V. T. pažinojo kaip dorą, sąžiningą žmogų ir valdininką, kurį gerbė ir pasitikėjo juo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis, atmeta tokius nuteistojo V. T. apeliacinio skundo argumentus. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. T. D. V. siūlė padėti išspręsti būtent žemės nuomos klausimą, už tai reikalaudamas kyšio. Byloje nustatyta, kad V. T., paskambindamas telefonu, pats asmeniškai inicijavo pokalbį su D. V. 2009-03-30, ką patvirtina šio pokalbio garso įrašas. Nors šio pokalbio metu V. T. tiesiogiai nemini žemės nuomos sutarties, o iš esmės tik nurodo žinantis, kad D. V. turi problemų (duomenys neskelbtini) bei patvirtina, kad yra linkęs padėti, tačiau tai, kad buvo sprendžiami būtent su žemės sklypo nuomos sutarties pratęsimu susiję klausimai, patvirtino D. V., tiek byloje apklausti kiti liudytojai: K. V., E. K., G. Š., P. P., tiek ir iš dalies liudytojas A. J.. Taip pat tą aplinkybę, papildant minėtų liudytojų parodymus, patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai bei pokalbių garso įrašai. Galiausiai 2009-09-30 fiksuotas telefoninio pokalbio tarp V. T. ir D. V. garso įrašas patvirtina, jog kalbama apie sutarties pratęsimą (10 t., 130 b. l.). Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas kruopščiai išanalizavo, sugretino tarpusavyje bei įvertino, padarydamas pagrįstas išvadas, kurioms nepritarti nėra jokio pagrindo.

V. T. skundo argumentas, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jis prašė D. V. paremti asociaciją (duomenys neskelbtini), taip pat visiškai nepagrįstas. Liudytojas D. V. parodė, kad jis nebūtų rėmęs (duomenys neskelbtini), jeigu ne V. T. prašymas. Liudytojas A. J. taip pat patvirtino, kad remdami sporto klubą tikėjosi, jog V. T. padės išspręsti sutarties pratęsimo klausimą. Pokalbių garso įrašai patvirtina, kad V. T. domėjosi V. U. apie paramą. Galiausiai iš 2009-05-28 telefoninio pokalbio tarp D. V. ir V. U. garso įrašo matyti, kad šie asmenys tarpusavyje nepažįstami, o D. V. nurodo, kad jam prašymą perdavė V. T. ir nurodo, jog „mes sutarėm penkis tūkstančius litų..,“ (10 t., 134-145 b. l.), kas patvirtina, jog V. T. su D. V. kalbėjosi ne tik dėl paties paramos suteikimo fakto, bet susitarė ir dėl jos dydžio. Be to, D. V., sprendžiant žemės nuomos sutarties pratęsimo klausimą, asmeniškai V. T. pranešė, kad reikalus su V. U. baigė.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 225 straipsnio taikymas siejamas su šios nusikalstamos veikos vykdytojo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimais. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-89/2009). Kaltinamojo V. T. elgesio neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis tiesiogiai D. V. pažadėjo padėti priimti pastarojo pageidaujamą sprendimą – padėti išspręsti žemės nuomos sutarties pratęsimo klausimą. Tokius veiksmus V. T., kaip (duomenys neskelbtini), privalėjo atlikti, vykdydamas įgaliojimus, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimą Nr. 260, turėjo teisę spręsti klausimus dėl valstybinės žemės nuomos. Todėl aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad V. T. veiksmus, susijusius su minėtos nutarties pratęsimu, atliko vykdydamas savo įgaliojimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad teisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus reiškia, jog kyšio gavėjas veikia neviršydamas savo įgaliojimų, nepažeisdamas įstatymų. Kadangi kyšininkavimo sudėtis yra formali ir, šiuo konkrečiu atveju, laikoma baigta nuo paties reikalavimo duoti kyšį išreiškimo, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ar buvo paimtas kyšis ir ar kyšio reikalavęs asmuo atliko visus veiksmus, už kurių atlikimą buvo reikalaujamas kyšis.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (tame tarpe ir dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, be to, įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi patikrinimo, revizijos ar ekspertizės aktais, specialisto išvada ir pan.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. U., būdamas asociacijos (duomenys neskelbtini) pirmininku, atsakingu už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 26 d., (duomenys neskelbtini), tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. per du kartus – 2009 m. birželio 30 d., apie 12.21 val. ir 2009 m. liepos 16 d. apie 10.35 val. – iš D. V. priėmė kaip paramą asociacijai (duomenys neskelbtini) 5000 Lt, tačiau šios pinigų sumos neįformino apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais) ir jos gavimo nefiksavo minėtos asociacijos dokumentuose, dėl to negalima iš dalies nustatyti asociacijos (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus.

Žemesnės instancijos teismas

Tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad tyčia neįtraukti 5000 Lt paramos V. U. susiformavo po pokalbio su D. V. – nuo 2010-04-20 iki 2010-04-26, o ne paramos perdavimo metu nuo 2009-06-30 iki 2009-07-16, kaip nurodyta pateiktame kaltinime ir šioje dalyje taisė kaltinimą. Kolegija pažymi, kad pagal BAĮ 12 straipsnio 1 dalį pareiga surašyti apskaitos dokumentus atsiranda ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Tai buvo nurodyta ir 2014-03-25 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus specialistą, šis parodė, jog gauti pinigai turėjo būti įtraukti į apskaitą tuoj pat, tačiau ne vėliau, kaip per keturis mėnesius po jų gavimo. Net ir tuo atveju, jei pinigai būtų buvę įtraukti į apskaitą praėjus šiam terminui, tačiau dar iki pateikiant Paramos gavimo ir panaudojimo metinę ataskaitą, galima būtų konstatuoti pažeidimą, tačiau dėl tokio pažeidimo nebūtų kilę baudžiamajai atsakomybei kilti būtinų padarinių – galėjimo iš dalies nustatyti asociacijos (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus. Tokiu būdu, pareiga V. U. įtraukti iš D. V. gaunamą paramą į (duomenys neskelbtini) apskaitą atsirado nuo to momento, kai ta parama (dalis jos) buvo gauta – 2009-06-30. Antra paramos dalis buvo gauta 2009-07-16. Tuo pačiu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (1993 m. birželio 3 d. Nr. I-172) 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad juridiniai asmenys, kurie pagal šio įstatymo nuostatas turi teisę gauti paramą, privalo atskirai tvarkyti pagal šį įstatymą gaunamos paramos apskaitą (joje nurodyti gautos paramos teikėjus, jei parama nebuvo gauta anonimiškai, taip pat paramos vertę ir kaip ši parama buvo panaudota, t. y. įvardyti konkrečius gavėjus, jeigu lėšos ar turtas, gauti kaip parama, perduoti kitam asmeniui) bei pačių teikiamos paramos ir (arba) labdaros apskaitą (joje nurodyti duomenis apie konkrečius paramos ir (arba) labdaros gavėjus, paramos ir (arba) labdaros dalyką ir jo vertę) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir terminais privalo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai mėnesio ir metinę ataskaitas apie gautą paramą ir jos panaudojimą, apie pačių suteiktą paramą ir (arba) labdarą, taip pat apie savo veiklą, susijusią su šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimu. Juridiniai asmenys mėnesio ataskaitą teikia tais atvejais, kai nuo kalendorinių metų pradžios iš vieno paramos teikėjo gautos paramos arba šių juridinių asmenų vienam paramos ir (arba) labdaros gavėjui suteiktos paramos ir (arba) labdaros suma viršija 50 000 Lt. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija taip pat nustato anonimiškai gautos paramos apskaitos tvarką. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu nagrinėjimo atveju, V. U. privalėjo įtraukti iš D. V. gautą paramą ir į (duomenys neskelbtini) 2010-05-13 surašytą ir 2010-05-19 Panevėžio apskrities VMI pateiktą Paramos gavimo ir panaudojimo metinę ataskaitą už 2009 metus, tačiau to nepadarė. Todėl, atsižvelgiant į aptartus motyvus, kolegija konstatuoja, kad V. U. jam inkriminuojamą veiką padarė laikotarpyje nuo 2009-06-30 iki 2010-05-19.

Nuteistieji V. T. ir V. U. savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad šioje byloje įrodymai buvo surinkti pažeidžiant OVĮ nuostatas ir yra neteisėti, nes jie buvo gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus nesant operatyvinio tyrimo pagrindo, numatyto OVĮ 9 straipsnio 1 punkte – neturint informacijos apie jų rengiamus, daromus ar padarytus šioje teisės normoje numatytus nusikaltimus, nes BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti atlikti operatyvinio tyrimo veiksmai.