Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

1.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN (buvusio Lukiškių TI-K) veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

1.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12) ir kt.).

1.3. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpį, kurį buvo laikomas Lukiškių TI-K ir per kurį jam galimai kilo neturtinė žala, nurodo nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. Šis laikotarpis patikslintas VPN atsiliepime, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 28 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių (b. l. 17, 33–34). Šių duomenų pareiškėjas neginčija, todėl teismui nėra pagrindo jais abejoti. Dėl to toliau teismas CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo skundo argumentų pagrindu vertins laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. gegužės 27 d.

Dėl garbės ir orumo pažeidimo neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir higienos reikmenų spintelės įrengimo

3.2. Laivės vietų atėmimo įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018 ir kt.).

3.3. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

4. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose konstatuotina, kad nors kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET, ir savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu, visgi toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų). Reikšmingos aplinkybės yra ir tos, kad aptariama sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Todėl aplinkybė, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio gyvenamojo kameros ploto 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis, suponuoja garbės ir orumo bei privatumo pažeidimą. Garbė ir orumas bei privatumas naudojantis sanitarinius mazgu nelaikomas pažeistu nustačius, kad sanitarinis mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina.

4.1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VPN, įrodinėdamas, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka jam keliamus reikalavimus, nurodo, kad ne tik sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, bet ir tai, kad nuo 2012 m. iki 2016 m. atitinkamose kamerose (Nr. 252, Nr. 253, Nr. 254, Nr. 255, Nr. 256, Nr. 257, Nr. 386, Nr. 387, Nr. 389. Nr. 390, Nr. 391, Nr. 392, Nr. 393, Nr. 394, Nr. 395, Nr. 406, Nr. 407, Nr. 408, Nr. 409, Nr.410, Nr. 411, Nr. 412, Nr. 413, Nr. 414, Nr. 415, Nr. 416, Nr. 417, Nr. 418, Nr. 419, Nr. 420, Nr. 421, Nr. 422, Nr. 423, Nr. 424, Nr. 425, Nr. 426) sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, o kitose kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kamerose vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, siekiant užtikrinti asmenų privatumą. Visų pirma pažymima, kad nors pareiškėjas nurodo, kad sienelės aukštis kamerose siekė tik 1,2 m, tačiau šis argumentas yra visiškas nepagrįstas, nenurodyta, kaip pareiškėjas išmatavo sienelių aukščius, ar kreipėsi į administraciją dėl tokios situacijos. Todėl argumentas dėl sienelės aukščio atmestinas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus. Sprendžiant dėl to, ar pareiškėjas buvo laikomas užtikrinant jo privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 125, Nr. 286, Nr. 293, Nr. 11, Nr. 22, Nr. 75, Nr. 182, Nr. 175, Nr. 190. Kaip matyti, šiose kamerose, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina. VPN atsiliepime tik abstrakčiai nurodyta, kad kitose kamerose buvo įrengtos užuolaidos, konkrečiai neįvardijant, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu užuolaidos buvo įrengtos. Tai reiškia, kad VPN neįrodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas įrengiant užuolaidas. Visgi, net ir nustačius, kad kamerose buvo įrengtos užuolaidos, tai neturėtų teisinės reikšmės, nes šiuo atveju nustatyta, kad sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina, pareiškėjas buvo matomas kito kamerose gyvenusio asmens ir pareigūnų. Atsižvelgus į tai ir įvertinus, kad VPN nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas bent minimalus pareiškėjo privatumas, nepagrindė būtinybės pareiškėją nuolat stebėti jam naudojantis sanitariniu mazgu, darytina išvada, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas taip, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas juo naudojantis, todėl pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, t. y. 158 paras.

Dėl materialinio aprūpinimo

6. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad 2 savaitėms jam buvo skiriama tik 0,5 tualetinio popieriaus ritinėlio. VPN nurodė, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, higienos priemonės skiriamos tik pirmą kartą atvykus į įstaigą, o vėliau – tik esant rašytiniam asmens prašymui ir nustačius, kad prašymą pateikęs asmuo yra nemokus. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą dėl tualetinio popieriaus išdavimo, byloje nėra. To nenurodo ir pats pareiškėjas. Todėl nėra pagrindų pripažinti, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo kažkaip pažeistos, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo laikotarpį ir ritinėlio dalį, kuri jam neva buvo skiriama, tačiau šio skundo argumento niekaip nepagrindė ir nedetalizavo. Atsižvelgus į tai, šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl oro šalinimo sistemos įrengimo

7. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerose buvo jaučiamas nemalonus kvapas, nes nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) (2018 m. lapkričio 1 d. redakcija) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. VPN atsiliepime nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, kurie tam pritaikyti. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių jo skundo argumentus dėl blogo kvapo kamerose. Kaip matyti, Lukiškių TI-K pareigos įrengti mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą neturėjo, todėl pareiškėjo noras, kad tokia sistema būtų įrengta, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus už tai, kad tokia sistema nebuvo įrengta. Pagrindų abejoti VPN atsiliepimo argumentais nėra. Be to, į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8PA-2823 patvirtina, kad kameroje Nr. 293, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. vasario 13 d., HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo skundo argumentą dėl oro šalinimo sistemos neįregimo pagrįstu, todėl atmetamas.

Dėl valstybės atsakomybės sąlygų

8. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvusiame Lukiškių TI-K buvo laikomas nepertraukiamai viso 158 parų ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą, trukusį viso 158 parų, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio

9. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į tai, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas vienas (viso 11 parų iš 158 parų), bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgus į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuotina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 4 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.