Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakovei L. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovėms N. B. ir L. P. dėl pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo J. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovės yra seserys (e. b. l. 39-42). Atsakovė N. B. turi 5 336,45 Eur įsiskolinimą valstybė biudžetui, jos skolą sudaro: 4 940,38 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 272,19 Eur privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, 3,00 Eur žemės mokesčio ir 120,88 Eur delspinigių (e. b. l. 11-12). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, tiek pačios atsakovės N. B. paaiškinimais nustatyta, kad ji apie skolą valstybei žinojo ir 2018 m. rugsėjo 25 d. ieškovei pateikė prašymą išdėstyti skolą penkerių metų laikotarpiui (e. b. l. 23). Atsakovės ieškovei pateiktas prašymas dėl skolos išdėstymo buvo paliktas nagrinėtu, nes atsakovė nepateikė dokumentų pagrindžiančių prašyme nurodytą informaciją ir apie tai atsakovei buvo išsiųstas 2018 m. spalio 9 d. pranešimas Nr. (23.1-08) RNA -28795 (e. b. l. 37-38). Iš 2018 m. lapkričio 6 d. ieškovės nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos Nr. (23.31-08) 467-183151 nustatyta, kad buvo nuspręsta taikyti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš atsakovės N. B. kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių sąskaitų (e. b. l. 27-28). Ieškovės 2019 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-17040 nuspręsta išieškoti atsakovės N. B. mokestinę nepriemoką iš turto į valstybės biudžetą bendrai 5 263,93 Eur sumai (e. b. l. 29). Iš Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad atsakovė N. B. 2018 m. gruodžio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu Nr. 14785 pardavė atsakovei L. P. 0,0600 ha žemės sklypą, pastatą - sodo namą ir pastatą – ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau - ginčo turtas) (e. b. l. 31-36). Iš 2018 m. gruodžio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 24795, nustatyta, kad ginčo turtas, nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. įkeistas hipotekos registro pranešimu Nr. 20120180072714, buvo parduotas už 6 000,00 Eur (e. b. l. 43-52). Iš ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarties 5.2 punkto nustatyta, kad hipoteka ginčo turtui taikyta siekiant užtikrinti kreditorės J. S. interesus, pagal 2018 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutartį Nr. 1031, ir kreditorė 2018 m. gruodžio 10 d. sutikimu, registracijos Nr. 14789, neprieštaravo, kad N. B. parduotų jai įkeistą ginčo turtą su sąlyga, kad hipoteka lieka galioti pasikeitus daiktų savininkui, o atsakovė L. P. žinojo, kad perka įkeistą ginčo turtą.

Byloje ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalis).

Actio Pauliana taikymo sąlygos, būtinos kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius, yra: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (neatlygintinio sandorio sudarymo atveju pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį ši sąlyga nebūtina); 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad atsakovė N. B. sudarydama 2018 m. gruodžio 10 d. ginčijamą ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 24795, turėjo 5 234,41 Eur mokestinę nepriemoką valstybei ir apie savo skolą valstybei žinojo, nes pati kreipėsi dar 2018 m. rugsėjo 25 d. į ieškovę prašydama išdėstyti jos turimą įsiskolinimą valstybei penkerių metų laikotarpiui. Atsakovė pripažino ir neginčijo, kad ji turi skolą valstybės biudžetui ir šios skolos nėra padengusi iki šiol, o tik prašė leisti skolą išdėstyti dalimis. Taigi kreditorius (šiuo atveju – ieškovė) turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkės – atsakovės N. B. atžvilgiu.

Iš prie ieškinio pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė N. B. neturi jokio kilnojamo ar nekilnojamojo turto ar pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti skolą valstybei. Šias aplinkybes atsakovė N. B. patvirtino teismo posėdžio metu.

Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą – pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012).

Įvertinus tai, kad atsakovė N. B. niekur nedirba nuo 2016 metų, daugiau jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas susidariusio įsiskolinimo išieškojimas valstybės naudai neturi, konstatuotina, kad atsakovė sudarydama ginčo sandorį pažeidė kreditoriaus (šiuo atveju ieškovės) teises, nes pardavus ginčo turtą, nebeliko jokio kito turto ar pajamų, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei vidutinę rinkos vertę. Iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo apie ginčo turtą bei iš ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties nustatyta, kad ginčo turto vidutinė rinkos vertės yra ženkliai didesnė, nei suma už kurią ginčo turtas buvo parduotas. Pagal masinį vertinimą 2018 m. rugpjūčio 23 d. duomenis parduoto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 5 730,00 Eur, pastato – sodo pastato (statyto ir užbaigto statyti 2016 metais) - 18 200,00 Eur, o pastato ūkinio pastato – 761,00 Eur, tai yra viso ginčo turto vidutinė rinkos vertė buvo 24 691,00 Eur, tačiau atsakovė šį ginčo turtą pardavė už 6 000,00 Eur. Teismo posėdžio metu abi atsakovės tvirtino, kad ginčo turtas buvo parduotas už 4 000,00 Eur, o ne už 6 000,00 Eur kaip nurodyta ginčijamoje sutartyje.

Sprendžiant dėl atsakovių sąžiningumo, aktualus CK 6.67 straipsnio 1 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju ginčijamą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį N. B. sudarė su savo seserimi L. P., todėl atsakovių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Įrodymų, paneigiančių atsakovių nesąžiningumo prezumpciją, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Sudarydama ginčijamą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį N. B. žinojo apie savo mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, šios prievolės tinkamai nevykdė, taip pat žinojo ar turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas pakenks jos mokumui. Priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad L. P. CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat taikoma nesąžiningumo prezumpcija.

Teismų praktikoje pažymima, jog nustačius CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, tenka skolininkui ir trečiajam asmeniui, t. y. jie turi teisę teikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 48 punktas). Jokių įrodymų, paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją, atsakovės teismui nepateikė.

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad ieškovė CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė N. B. privalėjo sudaryti ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Būtinybe sudaryti sutartį traktuojami ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ar kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Šiuo atveju atsakovė N. B. laisva valia sudarė ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčo turtą pardavė sesei už nedidelę kainą, nes norėjo išvykti gyventi į užsienį pas dukrą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatytos visos būtinos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, todėl ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovių 2018 m. gruodžio 10 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 24795, sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) tenkintinas.

Sandorį pripažinus negaliojančiu ab initio, taikytina restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucijos taikymo tikslas yra grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Pagal 6.145 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Nenustačius byloje aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima atlikti restitucijos natūra, ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo tenkintinas, grąžinant N. B. nuosavybėn iš L. P. ginčo turtą (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Iš ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties 3.1 punkto nustatyta, kad ginčo turtas parduotas už 6 000,00 Eur, o 3.2 punkte nurodyta, kad ginčo turto kaina buvo sumokėta iki notarinės sutarties sudarymo. Teismo posėdžio metu atsakovės teismui nurodė, kad ginčo turtas buvo parduotas už 4 000,00 Eur. Įvertinus, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, kiek realiai buvo sumokėta už ginčo turtą, darytina išvada, kad taikius restituciją ir grąžinus ginčo turtą natūra, atsakovei N. B., yra pagrindas iš N. B. atsakovei L. P. priteisti 6 000,00 Eur sumą, kurią ji pagal sutartį sumokėjo už ginčo turtą.

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis); kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį reiškė dėl sandorio nuginčijimo, o ne dėl skolos valstybei iš atsakovės priteisimo, tai yra byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas.

Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę, todėl actio Pauliana ieškinys žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiuo atveju žyminis mokestis byloje skaičiuotinas nuo 5 336,45 Eur sumos ir sudaro 120,00 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškinį patenkinus proporcingai patenkintų reikalavimų sumai iš atsakovių lygiomis dalimis priteistinas 120,00 Eur žyminis mokestis, tai yra iš kiekvienos atsakovės priteisiant po 60,00 Eur žyminio mokesčio, valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Byloje yra susidariusių 25,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios iš atsakovių lygiomis dalimis priteistinos valstybės naudai (CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti atsakovių N. B. ir L. P., 2018 m. gruodžio 10 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto penkiolikto notarų biuro notarės A. G., notarinio registro Nr. 24795, negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio).

Taikyti restituciją įpareigoti atsakovę L. P. grąžinti atsakovei N. B. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, ir įpareigoti N. B. grąžinti L. P. 6 000,00 Eur (šešis tūkstančius eurų).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės N. B. 72,50 Eur (septyniasdešimt du eurus ir 25ct) bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovės L. P. 72,50 Eur (septyniasdešimt du eurus ir 25ct) bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai.

Sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.